Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovėms Kristinai Krivičiūtei, Liudai Baltrušaitytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Redai Skirkevičiūtei,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Ingridai Bikbajevienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litnobiles“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Litnobiles“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 438, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, jog kaip gamintoja ir importuotoja pagal įstatymus yra įpareigota apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, o šią pareigą 2013–2015 m. vykdė per kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizaciją viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) „Žaliasis taškas“, kuri išdavė įmonei metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Remdamasi šiais patvirtinimais, pareiškėja įgijo teisę į mokesčio už aplinkos teršimą lengvatą ir ja pasinaudojo. Aplinkos apsaugos departamentas, 2018 m. atlikęs planinį patikrinimą, priėmė sprendimą Nr. 438, kuriuo konstatavo, kad dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimo, panaikinusio VšĮ „Žaliojo taško“ išduotus patvirtinimus, pareiškėjai atsirado prievolė sumokėti 38 266,73 Eur mokestį už aplinkos teršimą. Pareiškėja šį sprendimą prašo panaikinti, teigdama, kad visus įstatyme nustatytus įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir laiku, todėl neigiamų pasekmių jai kilti negali, juolab kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pripažino, jog įmonės kaltės dėl susidariusios situacijos nėra.

Pasak pareiškėjos, mokestinė prievolė grindžiama Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimu, kuris šiuo metu yra apskųstas teismui ir dėl jo teisėtumo vyksta ginčas, o galutiniai ir neginčijami sprendimai dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Metrail“ ir VšĮ „Žaliojo taško“ išduotų dokumentų teisėtumo dar nėra priimti. Pareiškėjos vertinimu, skundžiamu sprendimu ji nepagrįstai įpareigojama sumokėti mokestį antrą kartą, nors faktinės atliekų tvarkymo išlaidos jau buvo padengtos, todėl toks įpareigojimas pažeidžia principą nulla poena sine culpa. Be to, pareiškėja nurodė, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimas, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas, yra neteisėtas, kadangi regiono aplinkos apsaugos departamentai neturi kompetencijos panaikinti gamintojams ir importuotojams išduotų atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų. Taip pat sprendimas priimtas remiantis teisės norma, negaliojusia ginčo laikotarpiu, taip pažeidžiant teisės aktų negaliojimo atgal (lex retro non agit), teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus. Dėl šių priežasčių pareiškėja prašo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ir panaikinti jį kaip priimtą nesant teisinio pagrindo ir kompetencijos.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime bei teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog atlikus VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimą, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VR-19.3-2, kuriuo VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti patvirtinimai dėl metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo buvo pripažinti negaliojančiais. Tarp neteisėtai išrašytų patvirtinimų pateko ir pareiškėjai išduoti dokumentai už 2013–2015 m. laikotarpius. Dėl to Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu įpareigojo pareiškėją iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Kadangi minėtas sprendimas Nr. VR-19.3-2 galiojo ir nebuvo sustabdytas, atsakovas jį laikė teisėtu ir privalomu taikyti.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pavedė regioniniams departamentams atlikti mokestinius patikrinimus gamintojams ir importuotojams, kurių pakuočių sutvarkymo patvirtinimai buvo panaikinti, todėl 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai buvo pranešta apie planinį patikrinimą. Patikrinus pareiškėjos veiklą, 2018 m. lapkričio 20 d. buvo surašytas aktas Nr. V-86, kuriuo apskaičiuotas 38 266,73 Eur mokestis už metalinės pakuotės atliekas 2013–2015 m. laikotarpiu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, gavusi raginimą, deklaracijų nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo, todėl jis buvo apskaičiuotas mokesčių administratoriaus iniciatyva, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) bei kitų teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas pabrėžė, kad pagal įstatymus būtent gamintojas ar importuotojas yra atsakingas už pakuočių atliekų tvarkymą ir privalo mokėti mokestį, jei neužtikrina nustatytų užduočių įvykdymo. Pareiškėja, pasirinkusi tvarkymą organizuoti per VšĮ „Žaliasis taškas“, prisiėmė riziką dėl galimo netinkamo užduočių vykdymo, todėl privalo padengti mokestį pati, o kilus nuostoliams turi teisę regreso tvarka juos išsiieškoti iš VšĮ „Žaliasis taškas“. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamas 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 438 nėra sankcija, o tik įpareigojimas įvykdyti teisės aktuose nustatytą mokestinę prievolę, kadangi nėra galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog atliekos būtų faktiškai sutvarkytos, todėl pagrindo netaikyti mokesčio nėra. Atsakovas taip pat nurodė, kad sprendimas priimtas laikantis nustatytų terminų ir tvarkos, jį priėmė kvalifikuoti pareigūnai, o mokesčio apskaičiavimas atitinka įstatymo numatytus senaties terminus. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ atsiliepime prašė pareiškėjos skundą tenkinti. Nurodė, kad yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, turintis pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas) nuostatas kolektyviai organizuojantis gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. VšĮ „Žaliasis taškas“ pagrindinis veiklos tikslas – vykdyti visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, užtikrinant, kad gamintojų ir importuotojų tiektų supakuotų gaminių atliekos būtų tinkamai sutvarkytos. Vadovaudamasis teisės aktais, trečiasis suinteresuotas asmuo sudaro sutartis su gamintojais ir importuotojais dėl jų pareigų vykdymo, įskaitant sutartį su pareiškėja, bei pasitelkia Aplinkos apsaugos agentūros sąraše esančius atliekų tvarkytojus, kurie išrašo atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Šių dokumentų pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo gamintojams ir importuotojams išrašo patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, leidžiančius jiems būti atleistiems nuo mokesčio už aplinkos teršimą.

VšĮ „Žaliasis taškas“ teigimu, ginčijamo sprendimo priėmimą lėmė neteisėtas sprendimas, kuriuo buvo panaikinta dalis pareiškėjai išduotų patvirtinimų dėl metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo, nors pareiškėja buvo tinkamai įvykdžiusi visas teisės aktų nustatytas pareigas ir finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą pagal sudarytą sutartį. Dėl to pareiškėja nepagrįstai įpareigota sumokėti papildomą mokestį už aplinkos teršimą, nors nei ji, nei VšĮ „Žaliasis taškas“ nėra atsakingos už atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ veiksmus, kurių teisėtumą privalėjo kontroliuoti valstybės institucijos. Todėl skundžiamas sprendimas pažeidžia principą „nėra atsakomybės be kaltės“.

Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, panaikindamas patvirtinimus, peržengė jam suteiktos kompetencijos ribas, nes nei Atliekų tvarkymo įstatymas, nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nenumato patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais ar panaikinimo tvarkos, todėl šie klausimai negali būti sprendžiami įgyvendinamuoju teisės aktu – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas). Be to, skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis teisės aktu, kuris negaliojo ginčo santykių atsiradimo metu, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių ir teisės atgal negaliojimo principus. Kadangi pareiškėja deklaracijas pateikė teisingai ir nėra priimtas galutinis sprendimas dėl patvirtinimų panaikinimo, mokesčio mokėti ji neprivalėjo. Dėl šių priežasčių, VšĮ „Žaliasis taškas“ teigimu, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime bei teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas teisėtai priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino 2018 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. V-86, kadangi nustatyta, jog pareiškėja nepatikslino 2013–2015 m. deklaracijų, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą. Ši prievolė atsirado dėl to, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą buvo panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2, kuris teismine tvarka nėra nuginčytas ir kurio galiojimas nebuvo sustabdytas, todėl atsakovas turėjo teisę juo remtis. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos argumentai dėl sprendimo neteisėtumo nėra pagrįsti nei teisės aktų nuostatomis, nei faktinėmis aplinkybėmis.

Atsiliepime pabrėžiama, kad tiek Atliekų tvarkymo įstatyme, tiek Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas gamintojo atsakomybės principas bei pareiga apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas („teršėjas moka“ principas). Šie teisės aktai suteikia gamintojams ir importuotojams teisę pasirinkti atliekų tvarkymo organizavimo būdą, tačiau kartu nustato ir pareigas užtikrinti, kad atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai būtų teisėti. Kadangi VšĮ „Žaliasis taškas“ patvirtinimai pareiškėjai buvo išrašyti remiantis dokumentais, kurie pripažinti negaliojančiais, jie taip pat laikytini negaliojančiais. Vadovaujantis principu „iš neteisės negali kilti teisė“, panaikinti dokumentai nebegali būti pagrindas taikyti mokesčio lengvatą ar laikyti atliekų tvarkymo užduotis įvykdytomis.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos teigimu, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) reglamentuoja mokesčio apskaičiavimo, išieškojimo ir senaties terminus, o atsakovas, vadovaudamasis šiais teisės aktais bei savo nuostatais, turėjo teisę atlikti patikrinimą ir priimti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendime buvo nurodyti tiek faktiniai, tiek teisiniai pagrindai, o pareiškėjai apskaičiuota mokėtina suma sudarė 38 266,73 Eur. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad atsakovo veiksmai ir priimtas sprendimas atitiko teisės aktų reikalavimus, nepažeidė teisinės valstybės ir teisingumo principų, todėl nėra pagrindo jį pripažinti neteisėtu.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, išskyrus toje dalyje, kurioje buvo perskaičiuota Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos mokestinė prievolė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 438, kuriuo patvirtintas 2018 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. V-86, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taigi pareiškėja laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.

Vykdydama teisės aktuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 m. buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino dalį VšĮ „Žalias taškas“ pareiškėjai išrašytuose patvirtinimuose apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0643-4687-7755 metalinės pakuotės kiekis 9,22 t; 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-4687-7755 metalinės pakuotės kiekis 9,59 t; 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-4687-7755 metalinės pakuotės kiekis 2,19 t.

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugsėjo 27 d. atliko pareiškėjos planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios (metalinės) pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013–2015 m. Patikrinimo nustatyta, kad pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2013–2015 m. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 straipsnio 9 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 4, 5, 6 ir 7 punktais, mokesčio per 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma yra 38 266,73 Eur. 2018 m. lapkričio 20 d. patikrinimo akto Nr. V-86 išvada paremta aplinkybe, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašyti patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Pareiškėja UAB „Litnobiles“ nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 38 266,73 Eur.

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. skundžiamu sprendimu Nr. 438 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu, patvirtino 2018 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. V-86.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, teismui 2025 m. rugsėjo 12 d. pateikė 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 438 pareiškėjai paskaičiuotos 38 266,73 Eur sumos perskaičiavimą. Mokesčio perskaičiavimai atlikti už 2013 m. 2014–2015 m. patikrinimo aktu paskaičiuotas ir skundžiamu sprendimu patvirtintas paskaičiuotas mokestis pareiškėjai nekeičiamas. Pagal pateiktus duomenis bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius yra 37 073 Eur.

Dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, tačiau esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (Atliekų tvarkymo įstatymas, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad skundžiamu atsakovo sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti nuo 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant skundžiamą sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai. Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė pastabas dėl patikrinimo akto. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį sprendimą.

Dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi, gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais). Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2014 m. ir 2015 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų. Visgi, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, perskaičiavo sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, atsakovo ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas pažymi, jog sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės už 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.

Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad atsakovas galimai turėjo pozityvią pareigą savalaikiai tikrinti, tačiau to nepadarė, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties neįvykdę VšĮ „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjos mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. (Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos vykdyto patikrinimo pradžios) nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 37 073 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji perdavė VšĮ „Žaliasis taškas“ metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas už 2014 m. ir 2015 m. yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 m. priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Pareiškėja nurodo, kad jau yra sumokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą. Tokie mokėjimai atlikti vadovaujantis teisės aktais bei nepažeidžiant jokių reikalavimų. Teismas pažymi, kad pareiškėja neįrodė (nepagrindė), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis. Tai, kad pareiškėja atliko mokėjimus pagal su VšĮ „Žaliuoju tašku“ sudarytą sutartį, nereiškia, kad mokestis buvo sumokėtas. Kadangi ji negali įrodyti, kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis, todėl ji negali būti ir atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų vykdymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtinta 38 266,73 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 37 073 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Litnobiles“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 438 dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtintą 38 266,73 Eur mokesčio sumą iki 37 073 Eur.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.