Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. P. ieškinį atsakovei L. T. dėl teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą be bendraturčio sutikimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškiny pagrįstas ir tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise po ½ dalį priklauso ieškovei ir atsakovei. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovei nuosavybės teise priklauso šiame žemės sklype esantys pastatai - 20/100 dalys gyvenamojo namo, ½ dalis ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10/100 dalis kiemo statinių, kuriuos ji įgijo paveldėjimo būdu. Kitą ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise pirkimo-pardavimo būdu įgijo ieškovė ir jos sutuoktinis V. P. Iš savavališkos statybos atliktų darbų statinio ekspertizės akto Nr. 23-108S matyti, kad vietoje nugriauto ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statomas naujas pastatas, kuriam statybą leidžiantis dokumentas neišduotas, kurio įteisinimo siekia ieškovė – viena iš žemės sklypo, ant kurio stovi naujai pastatytas pastatas, savininkė. Atsakovei nuosavybės teise priklauso pastatai – 4/5 dalys gyvenamojo namo, du garažai, ūkinis pastatas. Nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė įsigijo 2020 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir kitais inžineriniai statiniais – kiemo statiniais, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarka nustatyta notariškai patvirtintu 2020 m. rugsėjo 21 d. susitarimu tarp ieškovės ir buvusių kitų bendrasavininkų. Notariškai patvirtintas susitarimas ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas įregistruoti nekilnojamojo turto registre.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK ) 4.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybės teisė yra asmeninė, ar bendroji. Esant bendrosios dalinės nuosavybės teisei, į vieną objektą yra nukreiptos ne vieno, bet dviejų ar daugiau savininkų subjektinės teisės. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad bendrosios nuosavybės teisė traktuojama kaip tam tikras savininko teisių įgyvendinimo suvaržymas, kuris atsiranda dėl kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, ir kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas – lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutarimu.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad statybą leidžiantis dokumentas yra leidimas statyti naują statinį – naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują ypatingąjį ir neypatingąjį statinį); naujo nesudėtingojo statinio statybai mieste (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują nesudėtingąjį statinį), konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kitoje teritorijoje aplinkos ministro nustatytais atvejais; naujo nesudėtingojo statinio statybai kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatytais atvejais. Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta, kad statybą leidžiančiam dokumentui, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą dokumentą, gauti pateikiamas žemės sklypo bendraturčių rašytinis sutikimas, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise.

Nagrinėjamu atveju tam, kad ieškovė galėtų įteisinti naujai pastatytą pastatą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovei yra reikalingas atitinkamas statybą leidžiantis dokumentas, kurio gavimui būtinas žemės sklypo bendrasavininkės – atsakovės - sutikimas.

Bendraturčiai, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus nuo galimo jų pažeidimo, gali nurodyti įvairias priežastis ir remtis įvairiomis aplinkybėmis, atitinkančiomis jų interesus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir spręsdamas skirtingų savininkų tarpusavio interesų suderinimo klausimą, taip pat turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-695/2016 34 punktas). Bendraturčių atsisakymas yra laikomas motyvuotu tada, kai kito bendraturčio pageidaujamas daikto pakeitimas pažeidžia bendraturčių, kaip savininkų, teises (iš esmės sunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą). Kilusio ginčo atveju atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kaip nors bus pažeista jos nuosavybės teisė, pablogės jos pastatų techninė būklė, kad ieškovės pastatytas pastatas gali kaip nors turėti poveikį atsakovės materialinei padėčiai ar sukels pavojų jos gerbūviui. Iš atsakovės paaiškinimų teisme matyti, kad jai įsigijus dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovės naujai pastatytas pastatas jau buvo pastatytas, šis pastatas yra ieškovei priklausančioje pagal nustatytą naudojimosi tvarką žemės sklypo dalyje, su jos pastatais nesiriboja. Teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovės teikiamą statybos projektą vertins leidimą išduodanti institucija, kuri turės nuodugniai patikrinti projektą ir jo atitikimą teisės aktų reikalavimams, ar ginčo techninio projekto forma ir turinys neprieštarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Jeigu ieškovės parengtas projektas ar statinys neatitiks teisės aktų reikalavimų, projektą ar statybą bus nurodoma taisyti. Kadangi atsakovė atsisakė duoti sutikimą, todėl tik teismui tenkinus ieškovės ieškinį civilinėje byloje priimto teismo sprendimo pagrindu, ieškovė galės kreiptis į atitinkamą instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovė ir nesilaikė statybos įstatymo reikalavimų dėl naujos statybos, tačiau savavališkai pastatyto statinio nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą. Interesų suderinimui būtinas bendraturčių kooperavimasis, o siekis ignoruoti kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Šiuo atveju atsakovei neįrodžius jos teisių pažeidimo, tikslinga tenkinti ieškinį ir tokiu būdu sudaryti sąlygas įteisinti statinį.

Statybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statybą leidžiančius dokumentus, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nurodytus dokumentus, išduoda savivaldybės meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, todėl į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, be pagrindo įtraukta Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 96 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sukurtos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas). Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje. Ji paaiškėja teismui tik išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai ir valstybei pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau CPK 93 straipsnio 3 dalyje ir 96 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Šioje byloje bylinėjimosi išlaidas patyrė ieškovė ir valstybė. Šias išlaidas sudaro žyminis mokestis, kuris šioje byloje yra 109 Eur, kurio 50 procentų, t. y. 55 Eur, sumokėjo ieškovė, paduodama ieškinį, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurių šioje byloje susidarė 31,72 Eur. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamas užmokestis ir šiam užmokesčiui mokėti naudojamos valstybės biudžeto lėšos. Taigi, šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nusprendus teikti ieškovei valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir paskyrus ieškovei advokatą, valstybė patyrė išlaidų, kurios, kaip matyti iš tarnybos pateiktos pažymos, šioje byloje yra 425 Eur. Ieškinį patenkinus, sprendimą priėmus ieškovės naudai, ieškovės ir valstybės patirtos išlaidos turėtų būti priteistinos iš atsakovės – šią bylą pralaimėjusios šalies. Tačiau įvertinus tai, kad ši byla teisme iškelta tik dėl to, kad ieškovė nesilaikė nustatytų statybos įstatymo reikalavimų prieš pradėdama senojo pastato nugriovimo ir naujojo statybos darbus, t. y. pirmiausiai jai pažeidus įstatymo nuostatas, todėl teismo vertinimu, tikslinga nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, bylinėjimosi išlaidas šioje byloje paskirstant abiem šalims po lygiai. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės nepriteistinas jos sumokėtas žyminis mokestis, kitą jo dalį valstybei priteisiant iš atsakovės, t. y. 54 Eur. Taip pat iš atsakovės valstybei priteistina pusė advokato, teikusio ieškovei antrinę teisinę pagalbą, atstovavimo išlaidų – 212,50 Eur ir pusė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, - 15,86 Eur. Kadangi ieškovė, jai suteikus dalinai apmokamą antrinę teisinę pagalbą, 50 procentų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, todėl iš jos priteistina valstybei ½ dalis jai tenkančių bylinėjimosi išlaidų – 7,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 106,25 Eur už antrinę teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5, 4.75 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 183, 259, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovei T. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę atlikti savavališko statinio – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos įteisinimo veiksmus (gauti statybą leidžiantį dokumentą) be bendraturtės atsakovės L. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sutikimo.

Priteisti iš ieškovės T. P. valstybei 114,18 Eur (vieno šimto keturiolikos eurų 18 centų) bylinėjimosi išlaidas, iš jų 7,93 Eur (septynis eurus 93 centus) sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas – 5662, 106,25 Eur (vieną šimtą šešis eurus 25 centus) sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovės L. T. valstybei 282,36 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų 36 centų) bylinėjimosi išlaidas, iš jų 69,86 Eur (šešiasdešimt devynis eurus 86 centus) sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas – 5662, 212,50 Eur (du šimtus dvylika eurų 50 centų) sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.