Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-784-174/2014

Teisėja Violeta Balčytienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00831-2013-4

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2014 m. spalio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Vidmanto G. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per šį terminą būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš V. G. S. A. S. 2 000 Lt neturtinės žalos ir 2 420 Lt advokatės atstovavimo išlaidų atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. S. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sutrikdė žmogui sveikatą, o būtent: V. G. S. 2013 m. birželio 9 d., apie 17.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su žmona A. S. metu, tyčia ranka smogė A. S. į veidą, stumdė ją, padarydamas nukentėjusiajai veido sumušimą ir paviršinę muštinę žaizdą apatinės lūpos kairėje, lūpos gleivinės įtrūkimą, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairio žasto išoriniame paviršiuje, smulkius odos nubrozdinimus kairiame petyje, kairiame dilbyje, dėl to A. S. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl jį grindžia ne visais įrodymais, kodėl vienus įrodymus priėmė ir jais vadovavosi, o kitų nepripažino, todėl nuosprendis kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, leistinumo ir sąsajumo reikalavimų. Motyvuose turi būti aiškiai nurodyta dėl kokių priežasčių, vertinant visą su įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją, dalis jos yra nepatikima, būtina pasisakyti dėl kiekvieno kito argumento ar įrodymo, kurie objektyviai vertinant gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai ir padėti išvengti teisminės klaidos. Kadangi jo kaltę buvo galima pripažinti tik surinkus pakankamai neabejotinų įrodymų (nepaliekant jokios protingos abejonės, kad būtent jis, V. G. S., būdamas blaivus, tyčia sudavė nukentėjusiajai A. S. smūgį tarpduryje), o tokie prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, teismas turėjo vadovautis in dubio pro reo principu, nustatančiu, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, ir jį išteisinti.

Liudytoja I. S. teisme patvirtino, kad jis, V. G. S., tą dieną iš viso nebuvo įėjęs iš koridoriaus į butą. Eksperto išvadoje, kuri irgi nėra kategoriška, pažymėta, jog apžiūros metu nukentėjusioji neigė esant sužalojimus kitose kūno vietose, o konstatuoti sužalojimai galėjo būti jai padaryti ne nuo smūgių, bet atsitrenkus į kietus daiktus. Teismas iš esmės metus laiko nagrinėdamas bylą atmetė visus jo, V. G. S., prašymus, t. y. neapklausė policijos darbuotojos I. V., kuri kitą dieną po įvykio buvo bute ir matė nukentėjusiąją be aiškių sužalojimo žymių.

Įstatymai įpareigoja nukentėjusįjį, priešingai negu kaltinamąjį, duoti teisme teisingus parodymus ir nenumato teisės jų kaip nors vengti ar atsisakyti duoti parodymus, meluoti ir apkalbėti kaltinamąjį. Tačiau akivaizdu, kad nukentėjusioji, esant tarp jų konfliktiškiems santykiams, neteisingai jį apkaltino, teisme melagingai nurodydama, kad neva jis, būdamas girtas, išmušė jai krūminį dantį (nors nurodydama apie išmuštą dantį apie skruosto sužalojimą nenurodė), kad neva jis ne kartą bandė laužti namų duris ir grasino ją nužudyti, tačiau tokios aplinkybės nepasitvirtino.

Teismas nepatikėjo jo, V. G. S., ir kitų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, ir nuosprendyje visus faktus traktavo aiškiai šališkai ir atmestinai, įveldamas daugybę netikslumų, nepašalindamas abejonių. Teismas nuosprendyje nurodė, jog visi jo pakviestų liudytojų parodymai neinformatyvūs, nes jie konflikto nematė, tačiau apeliantas pažymi, jog visi liudytojai aiškiai nurodė, kad jokio konflikto iš viso nebuvo.

Be to, apelianto teigimu, be kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismas šiurkščiai pažeidė įstatymuose nustatytą pareiškimų dėl nušalinimo svarstymo tvarką, nes iš pradžių jam buvo nurodyta, kad jis gali pasinaudoti nušalinimo teise tik proceso pradžioje, o vėliau teismas iš viso tinkamai nesvarstė šio klausimo ir be motyvų atsisakė nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo ir nenušalino prokurorės. Tai patvirtina ir jo teisiamojo posėdžio metu darytas teismo posėdžio garso įrašas.

Apelianto V. G. S. nuomone, tokio apkaltinamojo nuosprendžio palikimas galioti, nepašalinus paminėtų bei kitų aplinkybių ir abejonių, sukeltų sunkius padarinius (teisminę klaidą), todėl, apelianto nuomone, skundžiamas teismo nuosprendis, išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistasis V. G. S. ir jo gynėja advokatė A. Matiukienė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl V. G. S. kaltės nežymiai sužalojus A. S.

Nors nuteistasis V. G. S. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, buvo šališkas. Priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. G. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai V. G. S. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės nežymiai sužalojus A. S. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiosios A. S., liudytojo M. S. ( nepilnamečio nukentėjusiosios sūnaus), tiesiogiai mačiusio įvykio aplinkybes, bei kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų L. S. ir A. V. parodymai, policijos pareigūno L. L. 2013-06-09 tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus V. G. S. veiksmus.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad V. G. S. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl kaltės jo kaltės 2013 m. birželio 9 d., apie 17.00 val., padarius nusikalstamą veiką, teigia, jog prieš nukentėjusiąją A. S. smurto nevartojo ir jos nesužalojo, ši jį apkalba dėl pradėto skyrybų proceso, todėl prašo jį išteisinti. Tačiau nuteistojo prašymas išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes, V. G. S. teigimu, jis prieš A. S. smurto nevartojo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis smurto prieš A. S. nevartojo ir jos nesužalojo, tačiau šį jo teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad V. G. S. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra neabejotinai įrodyta ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotais nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusio kaip liudytojo teisme apklausto nukentėjusiosios nepilnamečio sūnaus M. S. parodymais, kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų L. L. ir A. V. parodymais apie tai, kad atvykę į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, matė sužalotą nukentėjusiąją, ji buvo labai susijaudinusi, nusiverkusi bei nurodė, kad ją sumušė vyras, specialisto išvada ir kita rašytine bylos medžiaga.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2013-06-09, apie 17.00 val., V. G. S. buvo atvykęs pas nukentėjusiąją A. S. į namus ir tarp jų įvykio konfliktas, kurio metu jie apsistumdė. Nuteistasis V. G. S. teigia, kad jis prieš A. S. nesmurtavo, konflikto metu ji pati išstūmė jį iš buto. Nukentėjusioji A. S. parodė, kad ji išstūmė V. G. S. iš buto po to, kai šis prieš ją pavartojo smurtą. Nors nuteistasis tvirtina, kad nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau tokius jo parodymus paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios A. S. parodymai, bet ir tiesiogiai smurto vartojimo prie nukentėjusiąją faktą mačiusio jos nepilnamečio sūnaus M. S. parodymai apie tai, kad jis matė, kaip tėvas sudavė mamai, taip pat policijos pareigūnų L. L. ir A. V. parodymai apie tai, jog jie atvykę į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje matė sužalotą nukentėjusiąją, liudytojas L. L. tiksliai prisiminė, jog nukentėjusiosios lūpa buvo kruvina, marškinėliai suplėšyti, kairė ranka subraižyta. Tokios aplinkybės užfiksuotos ir policijos pareigūno L. L. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 13–15). Smurto vartojimo prieš A. S. aplinkybes patvirtina ir teismo medicinos 2013-06-12 specialisto išvada Nr. G 1190/13(03), kurioje konstatuota, kad dėl A. S. dėl padaryto veido sumušimo su paviršine muštine žaizda apatinės lūpos kairėje, lūpos gleivinės įtrūkimu, poodinių kraujosruvų su odos nubrozdinimais kairio žasto išoriniame paviršiuje, smulkių odos nubrozdinimų kairiame petyje ir kairiame dilbyje buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šioje išvadoje nurodyta: „Minimus sužalojimus A. S. galėjo patirti paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant, įvairaus dydžio bei formos odos nubrozdinimus – paveikus kietais aštriais daiktais, galimai nagais. Apžiūros metu stebėta poodinių kraujosruvų spalva, žaizdos, odos nubrozdinimų gijimo laipsnis leidžia teigti, kad sužalojimus A. S. galėjo patirti maždaug prieš 2–3 paras iki objektyvios apžiūros, galimai naktį iš 2013-06-09 paros antroje pusėje.“ (t. 1, b. l. 22). Ši išvada paneigia nuteistojo teiginius, jog A. S. galėjo susižaloti pati. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. G. S. kaltė dėl nežymaus A. S. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta. Akivaizdu, kad V. G. S. dėl menkavertės dingsties (kilusio konflikto) mušdamas nežymiai sužalojo A. S., ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes padarė kruopščiai ir visapusiškai įvertinęs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir šią išvadą pateikusio eksperto Rimanto Petro Pečkaus paaiškinimus teisme apie nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmą, laiką, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent V. G. S. asmeninio konflikto metu, pavartodamas smurtą prieš nukentėjusiąją A. S., ją sužalojo, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas išsamiai įvertino bei pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir juos vertino kaip V. G. S. pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, bei jo prašymu apklaustos liudytojos I. S. parodymus, nes nors ji nurodė buvusi įvykio vietoje, tačiau jos nematė nei nukentėjusioji A. S., nei M. S.. Įrodymų vertinimo motyvai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo priimtame procesiniame sprendime, su jais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.

Apelianto skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Nuteistasis V. G. S. savo apeliaciniame skunde jokių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti galimu teismo nešališkumu, neišdėstė. Visi nuteistojo V. G. S. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, iš kurių galima spręsti, kad nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, nėra susiję su teismo šališkumu, jo konstatavimas siejamas su priimto nuosprendžio nepalankiu jam įrodymų vertinimu, tačiau tai nėra konkretus bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymis, numatytas BPK 58 straipsnyje. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, taip pat apie tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė ir V. G. S., kuris tvirtina, kad yra nuteistas nepagrįstai, kaltę patvirtinančius įrodymus ir motyvus, dėl kurių buvo atmesti kiti įrodymai, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistasis, negali būti pagrindu abejoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo nešališkumu. Patikrinusi šią bylą, jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Dėl neturtinės žalos

Nuteistasis V. G. S. nesutinka su teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajai A. S. 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Nuteistojo V. G. S. teigimu, nukentėjusioji A. S. nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jai buvo padaryta neturtinė žala, todėl dvasiniai išgyvenimai teismo turėjo būti įvertinti tik kaip momentiniai emociniai sukrėtimai, kurie atitinkamų pasekmių nesukėlė. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, atsižvelgęs į V. G. S. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai A. S. padarytus sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, įvertinęs nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, sukrėtimus, stresą dėl patirto smurto, taip pat atsižvelgęs į tai, kad konfliktą tiesiogiai matė nepilnametis vaikas, tai neabejotinai atsiliepė ir jo būsenai, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, priteisė nukentėjusiajai A. S. 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija iš aptartų pirmosios teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir konstatuoja, jog priteistas 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas ginamoms vertybėms ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus.

Nuteistasis V. G. S. be pagrindo apeliuoja į tai, kad nukentėjusioji A. S. nepateikė jokių įrodymų dėl jai padarytos neturtinės žalos, nes šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad dėl nuteistojo smurtinių veiksmų A. S. patyrė fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus, todėl apylinkės teismo sprendimas priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, darytina išvada, kad nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tinkamai, nustatyta 2 000 Lt piniginė kompensacija šiuo atveju atitinka padarytos veikos pavojingumą, nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumą ir pobūdį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus ir tinkamai nustatė A. S. priteistinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai apylinkės teismo priteistas neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Vidmanto G. S. apeliacinį skundą atmesti.