Kauno apygardos teismo nutartis

Apeliaciniame skunde R. T. prašo jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi surinktus įrodymus, konstatuoja, kad R. T. skundą tenkinti ir išteisinti jį nėra pagrindo. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti ir išanalizuoti nukentėjusiųjų A. A., R. J., T. D., E. M. A., A. E. S., liudytojų I. T., D. E. parodymai. R. T. kaltė įrodyta asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų protokolais, protokolais – pareiškimais, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolais, tarnybiniais parnešimais. Visi šie įrodymai nuosprendyje tinkamai įvertinti, baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų ir nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl R. T. kaltės padarius nusikaltimus numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje.R. T. skunde nurodo, kad D. M. jį apšmeižė, nes buvo skolingas R. T. pinigų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. M. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme duoti parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, iš esmės sutampa su nukentėjusiųjų parodymais, patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistasis aiškiai ir nuosekliai nurodė aplinkybes, parodė adresus, kuriais ėjo paimti pinigų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti D. M. parodymais, kuriuos jis davė išsamiai nurodydamas reikšmingas aplinkybes. Aplinkybė, kad D. M. buvo skolingas pinigų R. T., nepaneigia R. T. kaltės, nes byloje nustatyta, kad paimant pinigus, kiekvienu atveju R. T. duodavo nurodymus D. M. dėl pinigų pasisavinimo ir kokiu būdu jais disponuoti, kam juos perduoti, kiek pasilinkti sau. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. T. apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, kad iš D. M. gaudavo pinigų, kuriuos ji perduodavo R. T. nurodytiems asmenims arba pervesdavo į sutuoktinio R. T. nurodytas nepažįstamų asmenų bankų sąskaitas. Taip pat liudytoja I. T. parodė, kad kiekvieną kartą D. M. jai siunčiant pinigus, nurodymus, kaip panaudoti pinigus, jai duodavo R. T.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta R. T. skundo argumentus, kad jo nekaltumą įrodo liudytojo D. E. parodymai, jog šis prisipažino, kad su D. M. sukčiavo nukentėjusiųjų atžvilgiu. Išanalizavus ir įvertinus liudytojo D. E. parodymus, sugretinus ir palyginus juos su D. M. duotais parodymais, nukentėjusiųjų parodymais ir kitais byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas netiki D. E. parodymais, kad nusikalstamas veikas įvykdė jis su D. M. ir juos vertina, kaip siekimą padėti R. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokias išvadas, teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, kad D. E. duodamas parodymus negalėjo konkrečiai nurodyti esminių aplinkybių – kada, kiek kartų skambino nuteistajam D. M., adresų, kuriais nurodė eiti paimti pinigų, taip pat nurodė, kad be pinigų jokių daiktų paimti neeidavo, o tai rodo, kad jis nuskalstamų veikų aplinkybių nežino.R. T. skunde akcentuoja, kad nukentėjusieji nurodė, jog pinigų buvo atėjęs du asmenys, kas prieštarauja aplinkybei, kad pinigų ateidavo D. M. vienas, juos pagriebdavo ir pabėgdavo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta D. M., R. T. ir nenustatytų asmenų veikos bendrumas, todėl tai, kad nukentėjusioji B. I. M. nurodė, kad pas ją buvo atėję mažiausiai du asmenys, neprieštarauja bylos aplinkybėms ir patvirtina D. T. kaltę įvykdžius sukčiavimą bendrininkaujant su D. M. ir nenustatytais asmenimis. Taip pat pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusiajai E. M. A. buvo skambinta iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nusikalstamos veikos darymo metu jungėsi prie mobiliojo ryšio telekomunikacijos bokšto, esančio Alytaus mieste, tik patvirtina, kad R. T. ir D. M. nusikalstamas veikas įvykdė su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurie ir galėjo skambinti nukentėjusiajai. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, nes sutampa nusikaltimo modelis, aplinkybės, bei tai, kad E. M. A. atpažino kaltinamąjį D. M. asmens parodymo atpažinti iš fotonuotraukų ir kartotekų metu, kaip asmenį, kuris pas ją atėjęs į namus pagrobė pinigus.Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl R. T. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, bendrininkaujant su D. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmeninis, Apylinkės teismo išvados yra argumentuotos ir pagrįstos, padarytos išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl tenkinti R. T. skundą ir jį išteisinti nėra jokio pagrindo.Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas R. T. paskyrė teisingą bausmę. Skirdamas R. T. bausmę, teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino, kad nusikaltimas padarytas veikiant tyčia, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, taip pat į nuteistojo asmenybę. Iš bylos duomenų matyti, kad R. T. praeityje teistas, nusikaltimą įvykdė atlikdamas bausmę už kitą nusikaltimą, todėl vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi pagrįstai pripažintas recidyvistu. Atsižvelgta į tai, kad nuteistasis nuo 2010 m. vasario 17 d. registruotas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus. Esant išvardintoms, pirmos instancijos teismo įvertintoms ir apeliacinės instancijos teismo patikrintoms aplinkybėms, darytina išvada, kad R. T. pagrįstai paskirta griežčiausią nusikalstamos veikos sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, bausmės trukmės laikas parinktinas mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Dėl D. M. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nusikalstamų veikų padarymo faktas, nusikalstamų veikų kvalifikavimas, tačiau prašoma paskirti švelnesnę bausmę ir atidėti bausmės vykdymą. Kadangi nuteistasis iš esmės prašo paskirti jam švelnesnę bausmę ir atidėti bausmės vykdymą, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įvertinama ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuojama kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmė. Tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija bei teismų praktika šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys ir pan.Už nusikalstamos veikos numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje padarymą įstatymo leidėjas numato bausmes: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Pirmos instancijos teismas D. M. parinko terminuotą laisvės atėmimo bausmę (BK 50 straipsnis).Iš skundžiamo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas D. M. bausmę, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmos instancijos teismas skirdamas ir individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančias aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad įvykdyti aštuoni tyčiniai nusikaltimai, įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad D. M. dėl visų nusikalstamų veikų prisipažino, gailėjosi nusikaltęs, padėjo išaiškinti esmines nusikalstamų veikų aplinkybes. Apylinkės teismas atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje. Nors D. M. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino lengvinančios aplinkybės, kad jis padėjo išaiškinti nusikaltamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, tačiau kaip matyti iš apylinkės teismo motyvų, teismas pripažino D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir nuosprendyje šią aplinkybę tinkamai įvertino. Taip pat nuteistojo nuomone, teismas parinkdamas bausmės dydžius, kiekvieno kaltinamojo atskirai indėlio veikos padaryme, nevertino. Pažymėtina, kad apylinkės teismas remdamasis surinktais ir ištirtais įrodymais, konstatavo, kad nusikatamos veikos padarytos bendrininkaujant R. T. ir D. M. su nenustatytais asmenimis, nuosprendyje išsamiai įvertino ir aprašė, kuo pasireiškė kiekvieno nuteistojo veiksmai.Pažymėtina ir tai, kad D. M. nusikaltimą įvykdė būdamas ankščiau daug kartų teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei ir neišnykus teistumui, todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jis vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi pagrįstai pripažintas recidyvistu. Taip pat skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę. Iš bylos duomenų matyti, kad D. M. praeityje teistas net 13 kartų, šis teistumas jam jau keturioliktas. Po šių nusikalstamų veikų padarymo jis teistas dar keturis kartus už tokio paties pobūdžio nusikalstamas veikas, nukreiptas į asmens turtą. Nuteistasis skunde nurodo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi pastovią gyvenamąją vietą ir augina du mažamečius vaikus. Apygardos teismas pažymi, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo švelninti D. M. paskirtą bausmę, nes nuteistasis ne kartą teistas ir nusikaltimą įvykdė neišnykus teistumui, o tai rodo, kad jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų, jis nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir dorovės taisykles, nuolat elgiasi nusikalstamai ir nesistengia pasitaisyti, nusikaltimai daromi sistemingai ir tai jau tapę jo gyvenimo būdu. Pažymėtina ir tai, kad D. M. nuo 2012 m. birželio 7 d. registruotas Kauno apskrities priklausomybės ligų centre dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus, priklausomybės sindromo. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis niekada neturėjo nei motyvo, nei tikslo daryti nusikalstamą veiką ir buvo suklaidintas, nuteistojo nuomone, į tai turėjo būti atsižvelgta parenkant jam bausmės dydį. Apygardos teismas vertina tai, kad nuo pat tyrimo pradžios ir bylą nagrinėjant teisme D. M. prisipažino padaręs nusikaltimus numatytus, BK 182 straipsnio 1 dalyje, nurodė visas reikšmingas tyrimui aplinkybes, apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltę pripažįsta, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad jis buvo suklaidintas sprendžiant dėl bausmės dydžio neturi reikšmės, nes byloje surinktais ir išsamiai ištirtais įrodymais D. M. veikoje nustatyti visi nusikaltimų numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Kaip jau minėta, D. M. savo kaltės neneigia ir skiriant bausmę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai nuteistasis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi.Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. M. parinkta tinkama bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas ir teisingas bausmės trukmės laikas. Pirmos instancijos teismas paskyrė už kiekvieną veiką mažesnę trukmę nei BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, todėl atsižvelgiant į BK 61 straipsnio nuostatas skirti dar švelnesnes bausmes nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija, taip pat neturi jokio pagrindo kitaip, nei apylinkės teismas bendrinti paskirtas bausmes ir paskirti D. M. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, nes skundžiamu nuosprendžiu dalinio sudėjimo būdu subendrintos bausmės teisingai subendrintos su 2016 m. spalio 11 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta galutine dviejų metų laisvės atėmimo bausme. Todėl konstatuojama, kad tik tokios rūšies ir ketverių metų dviejų mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmė D. M. atitiks BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. D. M. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant jį gydytis priklausomybės ligas ir gydymą tęsti bendruomenėje „(duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės paskyrimo.Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2016).Pažymėtina, kad aukščiau nurodytais motyvais konstatuota, jog D. M. paskirta ketverių metų dviejų mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir ne per griežta, todėl darytina išvada, kad nėra formalaus pagrindo D. M. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes jis gali būti taikomas tik paskyrus ne didesnę nei keturi metai laisvės atėmimo bausmę (BK 75 straipsnio 1 dalis). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nėra ir materialaus pagrindo taikyti D. M. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą, nes iš bylos duomenų matyti, kad praeityje D. M. teismas už nusikalstamų veikų padarymą buvo taikęs bausmės vykdymo atidėjimą (2016 m. sausio 28 d., 2016 m. balandžio 1 d., 2016 m. balandžio 11 d., 2016 m. spalio 11 d. nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas) ir skyręs įpareigojimus, tačiau tai nesulaikė D. M. nuo tolimesnių nusikalstamų veikų darymo. D. M. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atidėjus bausmės vykdymą jis galėtų tęsti gydymą nuo priklausomybės ligos bendruomenėje „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmenims priklausomiems nuo psichiką veikiančių medžiagų, pataisos namuose yra sudaromos sąlygos ir galimybės dalyvauti atitinkamose reabilitacijos programose susijusiose su asmens priklausomybės ligomis ir teisėjų kolegijos nuomone, tik izoliavus D. M. nuo visuomenės bus galima sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo.Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apygardos teismas konstatuoja, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė D. M. paskirta pagrįstai, jos trukmė nustatyta tinkamai, nes švelnesnė bausmė neatitiktų bausmės tikslams keliamų reikalavimų ir aplinkybės nurodytos nuteistojo skunde negali būti pagrindas skirti švelnesnę bausmę ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.Esant išvardintoms, pirmos instancijos teismo įvertintoms ir apeliacinės instancijos teismo patikrintoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. T. ir D. M. kaltė įrodyta surinktais ir ištirtais įrodymais, jiems paskirtos pagrįstos ir teisingos bausmės, civilinių ieškinių klausimas išspręstas tinkamai, todėl darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismas priimdamas 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendį teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas bei individualizuodamas bausmes atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir kriterijus, todėl keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. T., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 57,90 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. T. neišieškotinos.