Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Piliuona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Piliuona“ ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškovei UAB „PILIUONA“ 2016 m. sausio 6 d. surašyto savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-160106-00004 ir jo pagrindu priimto 2016 m. sausio 6 d. privalomojo nurodymo Nr. PRN-00-160106-00005 dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nustatė, kad šalia parko teritorijos, šalia statomų daugiabučių namo kvartalo „Venecija.LT“ esančiame parke vyksta žemės darbai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas 2014-08-14 raštu Nr. A51-66402/14(2.9.3.19-UK2) informavo, kad atliko Vilniaus miesto savivaldybės administruojamos Panerių girininkijos teritorijoje esančių valstybinių miškų patikrinimą, siekiant nustatyti galimus neteisėtai pastatytus užtvėrimus ir statinius, ir 2014-07-02 Teritorijos apžiūros aktu Nr. A32-1700 užfiksavo, kad įbetonuoti metaliniai stulpeliai planuojamai tverti tvorai prie daugiabučių namų valdos Burbiškių g. 36, Vilnius (21 kv. 16, 20, 25, 26 skl.) patenka į valstybinio miško žemę. Tuo pačiu informavo, kad šiai teritorijai UAB „Piliuona“ užsakymu parengtas teritorijos šalia daugiabučių namų, esančių Burbiškių g. 36, Vilniaus m., sutvarkymo projektas, kuriame valstybinėje miško žemėje tvoros tvėrimas nenumatytas. Atsižvelgiant į gautą informaciją, buvo atliktas patikrinimas ir surašytas 2014-09-12 Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas (kontrolinis klausimynas) Nr. SPA-1821, kuriame konstatuota, kad statiniai miško žemėje pastatyti be suderinimo su girininkija. Patikrinimo metu nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius išdavė 2012-03-27 sutikimą Nr. 49PSB(14.49.5)-395 dėl susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų, pėsčiųjų takų, žaidimo, poilsio aikštelių ir jų įrenginių įrengimo, prieš tai gavus Valstybinės miškų tarnybos sutikimą, tačiau UAB „Piliuona“ Valstybinės miškų tarnybos sutikimo Vilniaus skyriui nepateikė. Taip pat Inspekcija 2015-11-13 gavo Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio 2015-11-13 raštą Nr. S-8K-29 dėl neteisėtai užtverto tvora valstybinio miško. Šiuo raštu informuota, kad buvo atliktas tyrimas ir jo metu pasitvirtino informacija, kad Vilniaus mieste, naujai įrengtame gyvenamųjų namų kvartale „Venecija“, greta žemės sklypo Burbiškių g. 40 (unikalus Nr. 4400-3166-8386), Panerių girininkijos 21 kv. 26 skl. yra užtvertas valstybinės reikšmės miškas, apie 400 kv. m plote įrengta tvora šunų vedžiojimui, apie 230 kv. m plote įrengta metalinė tvora ožkų ir triušių laikymui. Dėl laikomų žvėrių sunaikinta miško paklotė 210 kv. m plote. Minėti įrenginiai, pastatyti valstybiniame miške, nesusiję su mišku, todėl pažeistas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies reikalavimas, o taip pat 8, 17 ir 20 straipsnių reikalavimai. Inspekcija, siekdama nustatyti statinių statytoją ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 21 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Nekilnojamojo turto registre esančiais žemės sklypo Burbiškių g. 40, Vilniuje (kadastrinis Nr. 0101/0070:263) duomenimis, surašė UAB „FUCUS statyba“, UAB „VENECIJA LT“ ir UAB „Piliuona“ 2015-12-14 privalomuosius nurodymus Nr. PN-1365, Nr. PN-1366 ir Nr. PN-1367, kuriais nurodė pateikti Vilniaus skyriui statybą leidžiančius dokumentus šiems Burbiškių g. kvartale naujai pastatytiems objektams: aptvaras ožkų ir triušių laikymui, šunų vedžiojimo aikštelė. Akcentuotina tai, kad ieškovas yra valstybinės žemės sklypo Burbiškių g. 40, Vilniuje (kadastrinis Nr. 0101/0070:263) dalies (plotas 1,8262 ha) nuomininkas. Taigi ieškovas, vykdydamas minėtą privalomąjį nurodymą, Vilniaus skyriui 2015-12-30 raštu pateikė Teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo, Burbiškių g. 36, Vilniuje, sutvarkymo techninio projekto kopiją ir Teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo, Burbiškių g. 40, Vilniuje, sutvarkymo techninio projekto (toliau – techninis projektas) kopiją. Techninio projekto aiškinamajame rašte nurodyta: „Į rytus nuo stovėjimo aikštelės (maždaug už 20 m) numatomas apie 360 kv. m ploto triušių aptvaras, kuriame numatyti nameliai, laipynės triušiams.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

CPK 314 straipsnyje yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomas prijungti įrodymas – 2017 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas byloje Nr. 2-13809-833/2017 priimtas vėliau nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, bei į tai, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, priima ieškovės pateiktą naują įrodymą bei jį įvertina kartu su visais bylos įrodymais (CPK 314 str.). Bylos šalys, kurios yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, turėjo galimybę ir yra su jais susipažinusios.

Dėl teismo sprendimo dalies, kurioje byla nutraukta

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė civilinę bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos surašytą savavališkos statybos aktą. Nurodo, jog 2016 m. sausio 6 d. privalomasis nurodymas Nr.PRN-00-160106-00005 dėl savavališkų statybos padarinių pašalinimo surašytas būtent Savavališkos statybos akto pagrindu, kas lemia akivaizdų šių individualių teisės aktų sąsajumą ir jų abiejų įtaką ieškovės teisėms ir pareigoms. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau tekste – Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalį, administracinis sprendimas – tai administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Atitinkamai, administracinis aktas tiek pagal Viešojo administravimo įstatymą, tiek pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste – ABTĮ) normas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 8 d.). Administraciniai aktai gali būti grupuojami pagal jų turinio pobūdį. Remiantis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.). Tuo tarpu individualus teisės aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.). Savavališkos statybos aktas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas. Savavališkos statybos akte yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia teisines pasekmes. Be to, vertinant šį aktą individualiam administraciniam aktui būdingų požymių kontekste, akivaizdu, kad savavališkos statybos aktas neturi individualiam administraciniam aktui būdingų požymių: nėra teisės taikymo aktas, nelemia administracinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo, neturi privalomojo pobūdžio. Kitaip tariant toks aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių ir negali būti ginčo teisme dalyku, kadangi tiesioginio poveikio asmenų, kurių atžvilgiu jis surašytas, teisėms ar įstatymų saugomiems interesams nedaro. Taigi, savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovei teisinių pasekmių, todėl civilinė byla toje dalyje pagrįstai pirmosios instancijos teismo nutraukta. Be to, savavališkos statybos akte nurodytas reikalavimas nevykdyti jokių statybos darbų šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi ginčo statiniai pastatyti ir jokie statybos darbai nėra vykdomi. Teisines pasekmes ieškovei sukėlė privalomas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė yra ginčo statinių statytojas ir užsakovas. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2016 m. sausio 6 d. priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodė statytojui, kuriuo įvardijama ieškovė, ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 6 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2016 m. sausio 6 d. surašytas Aktas, padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę; išardyti savavališkai pastatytas tvoras. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog statytoju nagrinėjamu atveju yra techninio projekto užsakovas, t. y. ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria tokiems teismo argumentams, nes byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą (CPK 178 str.). Ieškovė UAB „Piliuona“ yra žemės sklypo unikalus Nr. 4400-3166-8386, esančio Burbiškių g. 40, Vilniuje, nuomininkė. Nuomos sutartis yra įregistruota viešame registre, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. 2014 m. rugsėjo 12 d. statybos patikrinimo metu surašytame akte nurodyta, jog kaip statytojo atstovas dalyvavo UAB „Piliuona“ direktorius J. K., kuris akte pasirašė ir jokių pastabų neturėjo. 2015 m. gruodžio 30 d. ieškovės rašte Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, kuriuo ieškovė pateikė teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo, Burbiškių g. 36, Vilniuje, sutvarkymo techninio projekto kopiją ir teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo, Burbiškių g. 40, Vilniuje sutvarkymo techninio projekto kopiją. Šiuose techniniuose projektuose užsakovu nurodyta būtent ieškovė. Ieškovė teigdama, jog nėra šių statinių statytoja, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, taip pat nepateikė ir logiškai suprantamų paaiškinimų, kaip ji, nebūdama statinių statytoja, užsakė techninius projektus. Todėl, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, nesant duomenų, patvirtinančių užsakovo teisių į techninį projektą perleidimą tretiesiems asmenims, atmestinas ieškovės argumentas, kad statytoju nagrinėjamu atveju yra kitas asmuo. Ieškovės teigimu, teisingam šios bylos išnagrinėjimui yra svarbu remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13809-833/2017, kurioje išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių dėl toje pačioje teritorijoje valstybinėje žemėje esančio kito nesudėtingo statinio. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir ieškovės naujai pateiktas duomenims nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-13809-833/2017 patenkino ieškovės UAB „Piluona“ ieškinį ir panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. sausio 18 d. surašytą Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-160118-00019 ir jo pagrindu priimtą 2016 m. sausio 18 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-160118-00016 dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Teismas padarė išvadą, kad nesant duomenų bei įrodymų apie ginčo griautino statinio statytoją, vadovautis prielaidomis, nustatant savavališkai pastatyto statinio statytoją negalima, nes gali būti padaryta žala nekaltam asmeniui. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str., Teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime įtvirtino teismo precedentą, kaip teisės šaltinį. Teismų precedentų privalomumas yra vertikalus ir horizontalus. Tai reiškia, kad teismai taikydami ir aiškindami įstatymus privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas), t. y. turi atsižvelgti taip pat į savo paties teisės taikymo praktiką. Nagrinėjamu atveju, nors sprendimas yra įsiteisėjęs, tačiau byla buvo nagrinėjama tik pirmosios instancijos teisme, kuris nagrinėjo ginčą dėl toje pačioje teritorijoje, tačiau dėl kitų statinių savavališkos statybos teisėtumo, detaliai nenagrinėjo visų aplinkybių ir apsiribojo tik išvada, kad nėra duomenų apie statinio statytoją. Todėl, šiuo konkrečiu atveju, šioje byloje nustatytos ir ieškovės nurodyto sprendimo aplinkybės nėra tapačios ir teismui nėra pagrindo atsižvelgti į minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.Atmestinas ir kitas apeliantės skundo argumentas, kad statinių statyba negali būti traktuojama kaip savavališka, kadangi statiniai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams ir jų statybai užtenka tik žemės sklypo savininko sutikimo. Byloje nustatyta, kad pastatyta metalinio tinklo tvora, kurios aukštis apie 1,50 ir ilgis apie 35,0 m, kuria aptvertas voljeras ožkų ir triušių laikymui, bei metalinė tvora, kurios aukštis apie 1,80 m ir ilgis apie 62,40 m, kuria aptverta šunų vedžiojimo aikštelė. Todėl sutiktina su tuo, jog remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi bei vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 ,,Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu D1-812 priedo „Nesudėtingų statinių sąrašas“ 2 lentelės 3.1 punkte nustatytais techniniais parametrais, tvoros, kurių aukštis yra ? 1 m, ? 2 m, priskirtinos I grupės nesudėtingiems statiniams. Nors pagal teisės aktų nuostatas naujo nesudėtingo statinio statybos atveju statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, tačiau privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus. Ieškovė tokių sutikimų neturi. Dėl to sutiktina su išvada, kad ieškovė atliko savavališkos statybos darbus ir tuo pažeidė statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Ieškovė pateikė Valstybinės miškų tarnybos 2016-06-08 raštą, kuriame nurodyta jog Valstybinei miškų tarnybai nėra suteikta teisė ir pareiga teikti sutikimų dėl statinių statybos. Techniniame projekte yra Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 27 d. sutikimas, kuriuo neprieštaraujama, kada gavus Valstybinės miškų tarnybos sutikimą valstybinėje žemėje teritorijoje ties Burbiškių gatve gali būti statomi nesudėtingi laikini statiniai. Ieškovės teigimu, Valstybinei miškų tarnybai neteikiant tokio pobūdžio sutikimų, Nacionalinės žemės tarnybos sąlyga yra neįgyvendinama. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nėra reikšmingos. Šioje byloje svarbu tai, kad žemės sklypo, kuriame pastatyti ieškovės statiniai, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio veikla. Remiantis nuosekliai formuojame teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kuriose sprendžiami statybų miško žemėje teisėtumo klausimai, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu bei Miškų ir Žemės įstatymų nuostatomis, tokios paskirties žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuroras v. Ignalinos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-206/2008; kt.). Taigi miškams įstatymu yra nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A3-754/2007). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad ieškovės pastatytos tvoros, kuriomis aptvertas voljeras ožkų ir triušių laikymui bei šunų vedžiojimo aikštelė, yra su mišku susiję įrenginiai, kadangi Miškų įstatymo 20 straipsnio nuostata imperatyviai nurodo, kad naminių gyvulių ganiava valstybinėje miško žemėje draudžiama, Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą panaikinti Inspekcijos surašytą privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, priėmė teisėtą ir pagrįstą išvadą.Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.