Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistei Laurai Škielaitei-Tiškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Dianos Voskoboinikovos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti A. Z. dėl jam pareikšto kaltinimo padarius BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas spręsdamas A. Z. kaltės dėl D. B. seksualinio prievartavimo klausimą, išdėstė ir aptarė duomenis, kurie yra palankūs išteisintajam, todėl padarė bylos duomenų neatitinkančias išvadas ir taip pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas.

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies bei 5 dalies nuostatose numatyta išskirtinė teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

6. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, numato, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Teismų praktikoje, pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-232/2014 ir kt.). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, kad visuma byloje esančių įrodymų nepatvirtina A. Z. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą.

8. Išteisintasis A. Z. viso proceso metu nuosekliai neigė seksualiai prievartavęs nukentėjusįjį D. B.. Tiek apklaustas įtariamuoju, tiek ir duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad su D. B. jis nesutarė, jog būdavo, kad susimušdavo, bet lytinių santykių nebūdavo. Tvirtino, jog D. yra žiūrėjęs pornografiją per jo planšetę. Jis ją nešdavosi į tualetą. Jis nežinodavo, ką jis žiūri, bet vėliau pažiūrėdavo per istoriją. Jis žiūrėdavo vienas tualete, ir jis žiūrėdavo vienas kambaryje. Nėra kartu masturbavęsis su D., nėra jam rodęs ir nėra matęs kaip jis tai daro. Apie pornografinio turinio dalykus jis sužinojo iš D.. Kol su juo negyveno, apie tokį portalą nežinojo, D. jam parodė. Jo D. nėra prašęs, kad jis jam čiulptų jo lytinį organą. Tik D. prašydavo, kad jis jam duotų savo lytinį organą. Atliekamos ekspertizės metu A. Z. taip pat kategoriškai neigė bet kokias galimas intymias sąveikas su nukentėjusiuoju.

9. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų nenustatyta, išteisintojo A. Z. kaltė buvo įrodinėjama nukentėjusiojo D. B. parodymais, taip pat ir duomenimis šioje byloje gautais iš kitų įrodymų šaltinių – nukentėjusiojo D. B. globėjos J. K., kuriai nukentėjusysis papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą parodymų, teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės aktų bei kitų rašytinių bylos duomenų.

10. Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja nukentėjusiojo D. B. globėja J. K. parodė, kad D. grįžo Kalėdom, buvo prie kompiuterio. Patikrinusi kompiuterį pamatė, kad D. lankėsi suaugusiųjų puslapiuose. Paklausus, D. pasakė, kad su A. Z. žiūri tuos puslapius. Tada ji paprašė D. parašyti viską raštu, jeigu jam sunku žodžiu papasakoti. Jis jai raštu išdėstė kaip žiūrėdavo, kaip masturbuodavosi, kaip vienas kitam darė seksualinius veiksmus, bet jam tai nepatiko. Tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. K. tvirtino, kad 2018 metais, prieš Naujus metus, kompiuterio istorijoje radusi suaugusiųjų pornografijos saitus ir apie tai paklaususi D., jis jai pasipasakojo, kad jį to išmokė A. Z., jog jie su A. Z. žiūri pornografiją ir masturbuojasi po kaldra, o apie tai, kad D. yra čiulpęs lytinį organą A. Z., ji sužinojo tik D. apklausos metu, kai jis buvo apklausiamas įtariamuoju, jog jai D. nėra sakęs, kad jis būtų seksualiai išnaudojamas analiniu būdu (1 t., b. l. 109-110).

11. Taigi šioje byloje kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo D. B. globėja J. K. pati įvykių, apie kuriuos davė parodymus, nematė, juose nedalyvavo, jos parodymuose nėra jokių faktinių aplinkybių, kurios neabejotinai pagrįstų kaltinimą A. Z.. Be to, iš pirmiau aptartų liudytojos J. K. parodymų matyti, kad D. B. apie jo atžvilgiu atliktus konkrečius A. Z. veiksmus, t. y. tai, kad jis yra čiulpęs lytinį organą A. Z., pasakė tik tada, kai paaiškėjo aplinkybės, jog D. B. kitiems mažamečiams čiulpė jų lytinius organus.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokio pobūdžio bylų specifiką, siekdamas įsitikinti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, išsamiai tyrė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, juos lygino su nukentėjusiojo paaiškinimais duotais savo globėjai, taip pat vertino juos kitų proceso dalyvių parodymų ir rašytinių bylos įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. B. parodymai dėl seksualinių veiksmų pobūdžio, eiliškumo, aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi.

13. Iš byloje esančios nukentėjusiojo D. B. apklausos matyti, kad nukentėjusysis apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog tie negražūs dalykai prasidėjo lapkričio mėnesį, A. pradėjo rodyti porno, ten buvo rodoma kaip vyras su moterimi daro seksą, taip rodė gal kokius penkis kartus. Po to A. paklausė, ar jis norėtų taip pamėginti. Nenorėjo sakyti ne, jis nieko nesakė, ir jie taip darė. Jis davė čiulpti jam savo lytinį organą. Paskui kitą vakarą jis pasiūlė savo lytinį organą įkišti jam į „šikną“. Jis pasakė taip. Jis tai atliko. Kaip jautėsi po to, nežino, jam skaudėjo. A. sakė, kad jam skauda, prašė, kad sustotų, jis sustojo. Daugiau į „šikną“ jam nesiūlė. Tai buvo tas vienas kartas, daugiau tik „smaukė“ ranka. (1 t., b. l. 38–39). D. B. apklaustas 2019-09-17 įtariamuoju nurodė, kad mažamečiai jį pasikvietė į tualetą ir prašė jo čiulpti lytinius organus, teigė, jog tai darė pirmą kartą, kad daugiau niekam nėra tai daręs, jog jis yra matęs tokius video per kompiuterį. Po to nurodė, kad yra čiulpęs A. Z. jo lytinį organą, nes jis jo prašė. A. Z. jo nemušė, nieko nedarė. Čiulpė jam tik vieną kartą kambaryje, kuriame kartu gyveno. Tai buvo rugsėjo mėnesį.

14. Atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, D. B. apie bylai reikšmingas aplinkybes kalbėjo nenoriai, besigėdindamas ir tik tikslinantis kaip jam paaiškino globėja, D. B. pradėjo sunkiai suprantamai sakyti, kad negražius dalykus „su manim darė. A. išmokė taip daryt „čiulpt, smaukyt, į šikną kišt, porno žiūrėt. Kai aš atvažiavau į tą mokyklą, tai jau antrą dieną jis mokė smaukyt“ (1 t., b. l. 101–107).

15. Kaip matyti iš „(duomenys neskelbtini)“ įvertinimo išvados, kad konsultacijų metu D. B. nenoromis pasidalija, jog „mane A. visko išmokė“. Tikslinant aplinkybes D. B. nurodė, kad „išmokė kaip smaukyt bybį ir kaip jį čiulpt reikia“, „smaukydavom savo kambary, kiekvienas atskirai“, taip pat atliekant minimus veiksmus „iš manęs nėra išbėgęs skystis, bet iš A. yra išbėgęs skystis“. Priduria, kad „A. klausdavo, ar noriu jam pačiulpt jo bybį ir tada aš čiulpdavau“. Nurodė, kad viskas tai prasidėjo rugsėjį, kai pradėjo lankyti mokyklą.

16. Iš paminėtų nukentėjusiojo D. B. paaiškinimų, duotų atliekant jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jį apklausiant įtariamuoju bei atliekant psichologinį vertinimą ir ekspertinį tyrimą, matyti, kad nukentėjusysis savo iniciatyva apie A. Z. veiksmus nekalba, tik tikslinantis aplinkybes D. B. atsakinėjo trumpai ir ne itin informatyviai. Neabejotina, kad tai buvo nulemta jo išsivystymo ypatumų, apie kuriuos nurodoma teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini). Vis tik nukentėjusiojo D. B. parodymų pripažinti išsamiais ir nuosekliais, neabejotinai patvirtinančiais A. Z. veiksmus atliktus jo atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

17. Kaip matyti iš D. B. duotų parodymų jį apklausiant įtariamuoju, jis nors ir pripažino, kad dviem mažamečiam čiulpė jų lytinius organus, tačiau tvirtino tai daręs jų prašymu. Šiuo nagrinėjamu atveju nukentėjusysis taip pat nurodė, kad A. Z. jo prašė jam čiulpti jo lytinius organus, jog tai darė vieną kartą ir kokius penkis kartus žiūrėjo pornografinius filmus ir masturbavosi, nors tai A. Z. kategoriškai neigė. Be to, kaip konstatuojama D. B. atliktos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose, kad išryškėjęs tiriamojo (D. B.) padidintas susidomėjimas seksualinėmis temomis atitinka jo amžių, tačiau dėl intelekto sutrikimo, padidinto įtaigumo, žinių trūkumo, tiriamojo elgesys socialiai nepriimtinas (seksualizuotas), be to, toks elgesys susiformuoja tik ilgalaikių, daugkartinių patirčių pasėkoje. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) akcentuojama, kad D. B. žinias lytiškumo tema pagrindžia matytais pornografiniais filmais. Vertinant aptartus duomenis bei tai, jog nukentėjusysis D. B. aplinkybes susijusias su A. Z. netinkamu elgesiu jo atžvilgiu, kad A. Z. vieną kartą liepė čiulpti jo lytinį organą, nurodė praėjus po įvykio keliems mėnesiams ir tik tada, kai pačiam nukentėjusiajam buvo pareikšti įtarimai, kyla pagrįstų abejonių, jog A. Z. seksualiai prievartavo nukentėjusįjį.

18. Be to, abejonę dėl A. Z. atliktų veiksmų, nurodytų jam pareikštame kaltinime, sustiprina ir liudytojų M. V., E. T., G. P., E. Č., N. Z. nurodytos aplinkybės bei rašytiniai bylos duomenys.

19. Liudytoja M. V., dirbanti (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo ir išteisintojo auklėtoja, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duodama parodymus tvirtino, kad nusikalstamo seksualinio A. Z. elgesio nėra mačiusi, nėra užtikusi, fiksavusi. Liudytoja M. V. paaiškino, kad D. B. yra mėgėjas pafantazuoti ir prikurti istorijų, A. Z. sunkiai sekasi meluoti. Taip pat liudytoja parodė, kad pamena, jog jos su D. B. globėja kalbėjo telefonu, apie tai, kad berniukai nežiūrėtų suaugusiems skirtų filmų, galimai pornografinio turinio, jog dėl to berniukai masturbuojasi. Ji nepamena, ar ji pasakė D. globėjai, ar ji jai pasakė, bet pokalbis tokia tema buvo. Ji pati neužtiko nei karto vaikų žiūrint pornografiją.

20. Iš (duomenys neskelbtini) direktorės 2020 m. vasario 6 d. rašto matyti, kad A. Z. nuo 2019 m. sausio 16 d. buvo perkeltas į kitą kambarį kur iki mokslų metų pabaigos gyveno kartu su klasės draugais E. T., G. P., E. Č.. (2 t., b. l. 12). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti liudytojai E. T., G. P., E. Č. parodė, kad gyvenant su A. Z., nederamo A. Z. elgesio jiems neteko matyti, jų atžvilgiu A. Z. nėra elgęsis netinkamai. Liudytojas G. P. dar papildomai parodė, kad iš pradžių A. gyveno su D., A. sakydavo, kad D. A. siūlydavo lytinių santykių. A. dar pasakojo, kad D. vienas žiūrėdavo porno filmus per telefoną. Tai vykdavo mokyklos kambaryje. A. pasakojo, kad D. jam siūlydavo lytinius santykius – pačiulpti. Liudytojas E. Č. taip pat parodė, kad A. jam skundėsi, kad D. prie jo priekabiavo, tai galėjo pasakoti 2019 m. sausio ar vasario mėn. Kiek pamena, kad A. sakė apie seksualinį priekabiavimą bei nurodė, jog D. prie jo kabinėjosi. Kokius konkrečiai veiksmus D. atliko, A. jam nepasakė. Buvo tik vienas kartas kaip pasakojo. Su A. per jo planšetę jokių vaizdų jam neteko žiūrėti. (1 t., b. l. 132–133, 135–136, 137–138).

21. (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorės 2020 m. vasario 24 d. rašte nurodyta, kad D. B. ir A. Z. viename kambaryje pradėjo gyventi nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. 2018 m. gruodžio 12 d. D. B. kreipėsi į specialiąją pedagogę A. Ž. dėl patyčių, kad A. Z. visos klasės akivaizdoje šaipėsi iš D. B. dėl jo šlapinimosi į lovą. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad 2019 m. sausio mėnesį klasės auklėtoja M. V. informavo socialinę pedagogę I. P., kad A. Z. ir D. B. galimai žiūri pornografiniu filmus telefone, bet pati žiūrinčių nematė. Po 2019 m. sausio 15 d. D. B. apgyvendintas vienas. Minėtame rašte taip pat pažymėta, jog (duomenys neskelbtini) posėdyje dėl (duomenys neskelbtini) klasės mokinio D. B. ugdymosi, elgesio, pagalbos teikimo, D. B. globėja nusiskundimų neturėjo. (2 t., b. l. 3). Iš (duomenys neskelbtini) mokykloje 2019 m. birželio 4 d. vykusio (duomenys neskelbtini) protokolo matyti, kad D. B. globėja paaiškino, jog D. augdamas pradėjo pastebėti savo organus, mėgėjas pafantazuoti, teisybės ieškotojas. Šiais metais pastebėjo, kad žiūri pornografinius tinklapius. D. pats jai pasakojo, kad žiūrėjo filmus ir masturbavosi. Parvažiavęs namo penkiametį šeimynos narį nusivedė į tualetą ir numovė kelnes. Kreipėsi į psichiatrus, kurie skyrė vaistų, slopinančių seksualinius potraukius. Namuose daug kalbėta, sudarytos sutartys su D., stengiamasi, kad netinkamas elgesys nesikartotų. Taip pat iš protokolo matyti, kad globėjai D. sakė, jog su dviem mokyklos berniukais nusimovė kelnes ir apžiūrinėjo savo lyties organus. Prisiekinėjo, jog tai darė tik vieną kartą. Mokyklos psichologei D. prisipažino, kad domėjosi savo lytimi (2 t., b. l. 8–9).

22. Taigi aptarti liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai, išskyrus ekspertizės aktų išvados ir nukentėjusiojo globėjos perpasakotos D. B. jai papasakotos aplinkybės, nepatvirtina nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu pateiktos tariamos įvykių versijos, kad A. Z. inicijavo seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, neturi pagrindo jomis abejoti, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados yra svarbus įrodymų šaltinis seksualinės prievartos prieš nepilnamečius bylose, tačiau ekspertizės aktas, kaip ir kiti įrodymas, turi būti vertinami ne atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, bet visų bylos įrodymų kontekste. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados susijusios su nukentėjusiojo D. B. parodymų patikimumo vertinimu, tačiau ekspertinio tyrimo išvados yra tik vienas iš netiesioginių įrodymų šioje byloje ir turi būti vertinamos bendrame bylos įrodymų kontekste. Tyrimą atlikusių ekspertų išvados leidžia kelti prielaidą apie prieš nukentėjusįjį D. B. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, tačiau įvertinus jas kartu su kitais byloje surinktais ir anksčiau aptartais įrodymais, jų nepakanka A. Z. kaltei pagrįsti. Juo labiau, minėtos ekspertų išvados, kaip ir Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, kad labiau tikėtina, jog A. Z. galėjo inicijuoti seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, nepatvirtina kitų A. Z. inkriminuotų nusikalstamos veikos sudėties požymių – prievartinio veikos pobūdžio, grasinimo panaudoti fizinį smurtą.

24. Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad baudžiamojoje byloje nėra abejonių nekeliančių A. Z. kaltę seksualiai prievartavus nepilnametį pagrindžiančių įrodymų. Šiuo atveju nėra galimybės paneigti versiją, kad nepilnamečio nukentėjusiojo D. B. seksualizuotas elgesys galėjo būti susijęs ne su galimai patirta seksualine prievarta, o kitokio pobūdžio netinkama nepilnamečio seksualine patirtimi. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytos veikos padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus byloje esančius įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, negalima padaryti kategoriškos išvados, kad nepilnametis D. B. buvo seksualiai prievartaujamas ir jog tai padarė A. Z.. Byloje nėra neginčytinai įrodyta, kad A. Z. grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasinaudodamas nepilnamečio nukentėjusiojo D. B. bejėgiška būkle dėl amžiaus, ne mažiau kaip vieną kartą liepė nukentėjusiajam D. B. jam čiulpti lytinį organą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Z. pagal BK 150 straipsnio 3 dalį išteisintas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti prokurorės apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Dianos Voskoboinikovos apeliacinį skundą atmesti.