Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL, tai yra 3 000 (trijų tūkstančių) eurų, dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsnio 1 ir 2 dalimis, A. Ž. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise ir uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerius) metus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu A. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2021 m. spalio 26 d., apie 07.00 val., Kauno miesto ribose, kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda kryptimi link (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Jeep Wrangler“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) (kairė kelio pusė) pažeidė Kelių eismo taisyklų (toliau –KET) 101, 126, 127 punktų reikalavimus tuo, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą nepasirinko tinkamo važiavimo greičio, nesilaikė atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, persirikiavo iš pirmos eismo juostos į antrąją, staigiai stabdė ir atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį „Skoda Octavia“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) kuris nuo smūgio pajudėjęs į priekį atsitrenkė į sustojusį automobilį „VW Sharan“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) šis pajudėjęs į priekį atsitrenkė į sustojusį automobilį „Skoda Karoq“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) o pastarasis – į priekyje stovėjusį automobilį „VW Touareg“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) dėl to įvyko eismo įvykis; be to, persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją ir staiga stabdydamas sudarė neišvengiamą kliūtį antra eismo juosta važiavusiam automobiliui „Audi A4 Avant“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) kuris, vengdamas atsitrenkimo į automobilį „Jeep Wrangler“, stabdė, apvažiuodamas susidūrusius automobilius iš kairės, kliudė automobilio „Skoda Octavia“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) kairę pusę, dėl eismo įvykio automobilio „Skoda Octavia“ vairuotojui D. V. nesunkiai sutrikdydamas sveikatą.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos. Jeigu teismas pripažintų jį padarius nusikalstamą veiką, sušvelninti paskirtą bausmę, sumažinti paskirtą baudą ir panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

2.1. Nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Priimdamas jį teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies antro punkto nuostatų pažeidimus, t. y. įrodymų nevertino kaip visumos, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo, įrodymų nevertino išsamiai ir nešališkai, teismo padarytos išvados nemotyvuotos. Jis nepadarė nusikaltimo, už kurį yra nuteistas. Nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje prieš susidūrimą, prieš pradedant leistis nuo kalno, persirikiavo iš antros kelio juostos į trečią, tai darė saugiai, prieš nieką neužlindo. Tuo metu priekyje jo važiavę du automobiliai persirikiavo į antrą juostą ir jo juosta buvo tuščia. Leidžiantis nuo kalno matė priekyje važiuojančias mašinas, jokių stabdymo žibintų nesimatė. Staiga pajuto, kad artėja prie tų automobilių, suprato, kad jie stoja, pradėjo stabdyti, ir pamatė, kaip užsidegė priekyje važiuojančio automobilio „Škoda Octavia“ stabdžių žibintai. Jis stabdydamas automobilį, kurį laiką čiuožė ir atsitrenkė į stovintį automobilį, kaip į sieną, po jo smūgio automobilis nepajudėjo. Apžiūrėjęs automobilius, suprato, kad „Škoda Octavia“ stabdydama atsitrenkė į priekyje važiavusį automobilį, todėl sustojo ir dėl gedimų nebegalėjo toliau judėti. Tokią išvadą padarė matydamas susidūrimo metu stipriai apgadintus jų automobilius. Jo automobilio priekinis tiltas nuo smūgio užlinko ir galą užmetė į dešinę pusę. Jeigu automobilis „Škoda Octavia“ po jų susidūrimo būtų judėjęs į priekį, tokių jo automobilio gedimų nebūtų buvę. Matėsi, kad ir „Škoda Octavia“ yra smarkiai apgadinta, ypatingai nukentėjo priekis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priekyje „Škoda Octavia“ buvęs automobilis „VW Šaran“, po atsitrenkimo buvo nuskriejęs į priekį. Po autoįvykio tarp šių automobilių buvo maždaug dviejų metrų tarpas, tuo tarpu kiti, priekyje buvę automobiliai buvo susigrūdę. Jis yra įsitikinęs, kad nukentėjusysis susižalojo koją, stabdymo metu atsitrenkęs į savo automobilio prietaisų skydelį.

2.2. Nukentėjusiojo D. V. parodymai apie įvykio aplinkybes nėra aiškūs ir nuoseklūs. Jis negalėjo paaiškinti, kuriuo metu išsiskleidė oro pagalvė. Oro pagalvė išsiskleidžia tik nuo smūgio į automobilio priekį. Jeigu tuo metu, kai pajuto smūgį į galą, salone buvo pilna dūmų, reiškia, kad pirmiausia automobilis gavo smūgį į priekį. Apelianto nuomone, D. V. staiga stabdydamas atsitrenkė į „VW Šaran“ lėkė į priekį, susižalojo koją, ir išsiskleidė pagalvė, po jo smūgio metėsi atgal, nuo ko nulėkė akiniai ant galinės sėdynės. Kai vairuotojo kūnas metėsi atgal, koja negalėjo būti sužalota. Jo posakis „stojau ant stabdžių“ reiškia, kad stabdė visa jėga siekdamas išvengti susidūrimo, tačiau to išvengti jam nepavyko. Kaltinimas yra pagrįstas tik nukentėjusiojo parodymais, kurie gali būti ir neobjektyvūs, siekiant išvengti atsakomybės už jo įvykdytą eismo taisyklių pažeidimą. Toks įrodymas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų ir juo negali būti grindžiamas nuosprendis. Tuo tarpu byloje nebuvo apklausti specialistai, atliekamos ekspertizės, siekiant patvirtini arba paneigti nurodytas aplinkybes dėl galimo D. V. susižalojimo mechanizmo, o visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai.

2.3. Nesuprantamas kaltinimas, kad jis išvažiavęs į eismo juostą, staiga stabdydamas sudarė neišvengiamą kliūtį ja važiavusiam automobiliui „Audi A4 Avant“, kuris, vengdamas atsitrenkimo, stabdė ir apvažiuodamas automobilius kliudė automobilio „Škoda Oktavia“ šoną ir dėl to buvo sutrikdyta D. V. sveikata. Šie parodymai neatitinka „Audi A4“ vairuotojo M. N. parodymų teisme. Iš jų seka, kad pats M. N. nesilaikė saugaus atstumo, nes važiavo paskui jį didindamas greitį. Taip pat neaišku, kaip tai gali būti susiję su D. V. sužalojimu.

2.4. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, kad prieš atsitrekiant į „Škoda Octavia“ jau buvo įvykęs eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos visos transporto priemonės. Į šį aiškinimą niekas nekreipė dėmesio ir netyrė, ar kiti eismo dalyviai nėra kalti dėl automobilių susidūrimo, ir ar to susidūrimo metu nebuvo sužalotas D. V.

2.5. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio l dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką, bet ir konkretų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jų padarinius, bet ir priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir padarinių buvimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-127/2022). Nustatyti transporto priemonių susidūrimo mechanizmą, susidūrimo pasekmių (asmenų sužalojimo) aplinkybes ir mechanizmą, atsakyti į kitus klausimus yra reikalingos specialios mokslo žinios, matematiniai skaičiavimai. Todėl šios kategorijos bylose apklausiami specialistai, skiriamos ekspertizės. Tik specialistų išvadomis, galima pagrįsti kaltinimus. Atsižvelgiant į tai, apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.

2.6. Jo nuomone, specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemonę paskyrimas yra per griežta bausmė. Padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, jeigu ir būtų pripažinta, kad dėl to buvo sužalotas žmogus, yra neatsargus nusikaltimas, sąlygotas ir objektyvių sąlygų, t. y. dėl aplinkybių, privertusių staigiai stabdyti automobilius, slidžios kelio dangos, tamsos. Jis neturi galiojančių nuobaudų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, o vairavimo teisė yra būtina sąlyga, kad galėtų dirbti naujoje darbovietėje (duomenys neskelbtini). Į darbą jis turėtų važinėti iš (duomenys neskelbtini). Šiuo metu iš (duomenys neskelbtini) nepilnamečius vaikus turi vežioti į mokyklas (duomenys neskelbtini) mieste. Taip pat paskirta bauda turi būti sumažinta, kadangi šiuo metu gauna nedideles pajamas ir sunku išlaikyti šeimą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Nuteistojo A. Ž. apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, teigiant, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, taip pat paskirta per griežta bausmė. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

6. A. Ž. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET 101, 126, 127 punktų reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (konstatuoti KET pažeidimą (-us), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir kurie jų pažeidimai buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga.

7. Nuteistasis iš esmės nesutinka su tuo, jog jis, vairuodamas transporto priemonę ir atsitrenkęs į nukentėjusiojo D. V. vairuojamo automobilio galinę dalį, sukėlė jam nesunkų sveikatos sužalojimą. Jo nuomone, nukentėjusysis pats susižalojo koją, nes pats staigiai stabdė, o stabdymo metu galėjo atsitrenkti į savo automobilio prietaisų skydelį, be to jis pirmas trenkėsi į prieš jį stovinčio automobilio galinę dalį.

8. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kelių automobilių susidūrimo seka ir priežastiniu ryšiu tarp nuteistojo veiksmų (jo vairuojamo automobilio „Jeep Wrangler“ smūgio į nukentėjusiojo automobilį „Škoda Octavia“ ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo), apklausė nukentėjusįjį D. V., nuteistąjį A. Ž. ir specialistą D. B.

8.1. Nukentėjusysis D. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad eismo įvykio dieną vyko į darbą. Pravažiavęs prekybos centrą (duomenys neskelbtini) ir nusileidęs į nuo kalno prie (duomenys neskelbtini) upės pamatė automobilių koloną. Tuo metu jis judėjo apie 70 km/h greičiu. Priekyje jo važiavo „VW Sharan“, matė, kad pastarasis staigiai stabdo, tada ir jis stipriai stabdė, net atsikvėpė, kad pavyko sustoti ir neatsitrenkti į priekyje važiavusį automobilį. Nors staigiai stabdė, bet kojos nenikstelėjo, jokio skausmo kojoje tuo metu nepajuto. Tik jam sustabdžius, po sekundės pajuto smūgį į jo automobilio galą. Nuo smūgio iš pradžių jis lošėsi atgal, o paskui griuvo į priekį ir jo automobilis atsitrenkė į priekyje esantį automobilį. Po kelių sekundžių pajuto susvyravimą į šoną, nes kitas automobilis „Audi“ praslydo jo automobilio šonu. Tada bandė atsidaryti dureles, išlipti, tuomet pajuto, kad degina, peršti, skauda dešinę koją. Prieš įvykį koja nebuvo sužalota. Jo automobilio pavarų dėžė yra mechaninė, du pedalai, stabdė dešine koja, ši koja jam ir buvo sužalota, plyšo meniskas. Tuo metu kai į jo galą atsitrenkė mašina, jis koją buvo pastatęs ant stabdžio, nuo smūgio į prietaisų skydelį kojos negalėjo susižaloti. Po įvykio apžiūrėjo automobilių sugadinimus, matė, kad automobilis „Jeep Wrangler“ buvo iki galinių sėdynių priekiu sulindęs į jo automobili galą, todėl jo automobilio galinė dalis buvo labai sugadinta, o priekis nedaug sužalotas. Automobilio šone buvo tik nubrozdinimai, nes automobilis tik praslydo ir smūgis nebuvo stiprus. Automobilį „Jeep Wrangler“ matė anksčiau kelyje, važiuojant nuo Akademijos miestelio pusės, kur išvažiavimas nuo viaduko, matė, kaip jis užlindo „VW Sharan“ automobiliui.

8.2. Nuteistasis A. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad nukentėjusysis pakeitė parodymus, nes iš pradžių jis minėjo, kad smūgis buvo į priekį, dabar jau sako, kad į automobilio galą. Įvykio dieną jis važiavo antra eismo juosta ir persirikiavo į trečią. Matė, kad priekyje trečioje eismo juostoje važiavo automobilis „Audi“, persirikiuodamas jis už „Audi“ užlindo. Prieš jį dar dvi mašinos persirikiavo, kelias buvo tuščias, todėl padidino greitį, kitų automobilių stabdymo šviesų nematė, nukentėjusiojo stabdžių žibintai nedegė. Likus gal 40 metrų iki nukentėjusiojo automobilio, užsidegė galiniai žibintai ir tada jis trenkėsi į jo automobilio galą kaip į sieną. Tada pamatė dūmus. Jis nukentėjusiojo automobilio nepastūmė į priekį, nes jis jau buvo atsitrenkęs į priekyje važiavusį automobilį. Nematė, kaip nukentėjęs pats atsitrenkė į priekyje stovėjusį automobilį, taip tik sprendžia iš automobilių sugadinimų ir atstumų tarp automobilių. Išlipęs pamatė, kad jo priekis sugadintas. Jo automobilio nebūtų atmetę atgal, jei nukentėjusysis nebūtų atsitrenkęs į priekyje esantį automobilį, dabar automobilį atmetė. Nukentėjusiojo mašina nejudėjo, nes jis buvo užkirtęs stabdžio pedalą.

8.3. Specialistas D. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu palaikė savo išvadą ir paaiškino, kad nustatytas menisko plyšimas galėjo atsirasti pagal byloje nustatytas aplinkybes. Menisko traumai nereikia didelės energijos, reikia tik tam tikros kojos padėties. Tokie sužalojimai dažnai įvyksta autoįvykio metu, kada pėda būna kažkur įstatyta ir gaunamas pašalinis smūgis. Pėda tuo metu yra prispausta, o koja per kelio sąnarį sukasi. Tokioje padėtyje atsiduria vairuotojas, jei tai yra dešinioji koja, kuri laiko stabdį, tai ji irgi yra įstatyta tam tikroje pozicijoje. Energija veikia tiesine ašimi, bet jeigu koja bent šiek tiek kažkur sulenkta, veikia rotacijos principas. Tokiu būdu įvyksta trauma. Šiuo atveju sužalota dešinė koja, tai tikėtina, kad vairuotojas koją laikė ant stabdžio. Pedalas yra įspaustas ir ta vieta skaitosi kaip įstatyta. Tokia trauma galėjo atsirasti laikant stabdį ir gavus smūgį į galinę automobilio dalį. Įvykio mechanizmas ir patirta trauma neprieštarauja vienas kitam ir galėjo atsirasti tokio įvykio metu. Žmogui traumos metu nebuvo 40 metų ir jis neturi duomenų apie ankstesnes traumas, todėl labai mažai tikėtina, kad trauma įvyko tik staigiai stabdant. Turi būti ir pašalinė jėga – automobilio smūgis į automobilio užpakalinę dalį. Jei mašina atsitrenkia į šoną įmanomas sužalojimas, priklauso nuo to, kokioje padėtyje yra koja ir kelio sulenkimas. Gali veikti ir šoninė, ir priekinė, ir užpakalinė jėga. Tačiau pagal duotas aplinkybes labiau tikėtina, kad smūgis į galą arba į priekį galėjo įtakoti kojos sužalojimą. Suspėjus sustabdyti ir neatsitrenkus nė vienam automobiliui, trauma negalėtų įvykti, reikia pašalinės jėgos.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, vis dėl to sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo A. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir eismo įvykio sukėlimo, dėl ko asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, yra įrodyta. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. Ž. vairuodamas automobilį „Jeep Wrangler“, pažeidė Kelių eismo taisyklų 101, 126, 127 punktų reikalavimus tuo, kad prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą nepasirinko tinkamo važiavimo greičio, nesilaikė atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, persirikiavo iš pirmos eismo juostos į antrąją, staigiai stabdė ir atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį „Škoda Octavia“, kuris nuo smūgio pajudėjęs į priekį atsitrenkė į sustojusį automobilį „VW Sharan“, šis pajudėjęs į priekį atsitrenkė į sustojusį automobilį „Škoda Karoq“, o pastarasis – į priekyje stovėjusį automobilį „VW Touareg“, dėl to įvyko eismo įvykis; be to, persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją ir staiga stabdydamas sudarė neišvengiamą kliūtį antra eismo juosta važiavusiam automobiliui „Audi A4 Avant“, kuris, vengdamas atsitrenkimo į automobilį „Jeep Wrangler“, stabdė, apvažiuodamas susidūrusius automobilius iš kairės, kliudė automobilio „Škoda Octavia“, kairę pusę, dėl eismo įvykio automobilio „Škoda Octavia“ vairuotojui D. V. nesunkiai sutrikdydamas sveikatą.

10. Nors nuteistasis A. Ž. teigia, jog atsitrenkė į jau susitrenkusius automobilius ir nėra kaltas dėl nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau bylos įrodymų visuma šiuos deklaratyvius jo teiginius paneigia. Net ir pats nuteistasis pripažįsta, kad nematė ar priekyje esantys automobiliai prieš jam atsitrenkiant į „Škoda Octavia“ jau buvo susidūrę, tačiau šią išvadą jis daro įvertinęs automobilių sugadinimus ir atstumus tarp automobilių. Teismų praktikoje vertinant kaltinamojo/nuteistojo parodymus laikomasi vieningos pozicijos, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, bet ir paties kaltinamojo/nuteistojo parodymų nuoseklumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo versija, kad jis atsitrenkė į jau susitrenkusius automobilius ir nėra kaltas dėl nukentėjusiojo sužalojimo yra jo gynybinė pozicija, keliama siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

11. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo netikėti nukentėjusiojo D. V. parodymais. Nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, logiški, juos patvirtina byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis D. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios išsamiai ir nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, kad jis važiavo keliu A1, link (duomenys neskelbtini), antra eismo juosta, pamatęs, kad priekyje važiuojantis automobilis „VW Sharan“ staigiai stabdo ir jis pradėjo efektingai stabdyti, tikrai sustojo, o po 1-2 sekundžių pajuto smūgį į savo sustojusio automobilio galą. Po smūgio į galą stipriai visu kūnu lošėsi atgal, o paskui stipriai į priekį, galimai tuo metu automobilio priekinė dalis trenkėsi į priekyje sustojusį automobilį „VW Sharan“. Iššovė oro pagalvės. Labai suskaudo dešinę koją. Tada pajuto braukimą per automobilio šoną, automobilis ir jis sulingavo į šonus (1 t., b. l. 175-176; 2 t., b. l. 55-61; 113-116). Taigi, nukentėjusysis aiškiai ir detaliai nurodė eismo įvykio seką ir aplinkybes. O būtent, tai, kad jis pamatęs stojantį priešais jį važiavusį automobilį stipriai stabdė, sustojo ir tik tada gavo smūgį į automobilio galinę dalį. Po ko visu kūnu lošėsi atgal ir stipriai į priekį. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis D. V. patvirtino, kad kojos į priekinį automobilio skydelį netrenkė, nors stipriai stabdė, tačiau kojos skausmą pajuto tik po to, kai į jo automobilio galą atsitrenkė kitas automobilis. Taip pat nukentėjusysis tiksliai nurodė, kad automobilio saugos pagalvės šovė po smūgio į priekį, kuris įvyko būtent nuo smūgio į jo automobilio galą. Nesutiktina su nuteistojo argumentais, kad nukentėjusysis buvo nenuoseklus ir dėl to jo parodymais negalima vadovautis. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad po pirmo smūgio metėsi į priekį – iš garso įrašo galima suprasti, jog automobilis metėsi į priekį, o jį patį metė atgal, ir kai atsitrenkė į priekį šovė diržas ir pagalvės į veidą (2022 m. liepos 11 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo 41.11 sek. – 41-50 sek.). Iš esmės analogiškai nukentėjusysis parodė ir apeliacinės instancijos teisme, taigi jokių prieštaravimų nenustatyta.

12. Pažymėtina, kad 2021 m. spalio 26 d. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priede – foto lentelėje yra užfiksuoti eismo įvykio metu susidūrę automobiliai ir jų sugadinimai (2 t., b. l. 15-23). Iš automobilių sugadinimų matyti, kad nuteistojo A. Ž. automobilio „Jeep Wrangler“ smūgis į nukentėjusiojo D. V. automobilį „Škoda Octavia“ buvo stiprus, automobilių apgadinimai ženklūs. Tuo tarpu nukentėjusiojo automobilio priekio apgadinimai ir kitų susidūrusių automobilių sugadinimai nebuvo tokie dideli. Šie duomenys, vertinant juos kartu su nukentėjusiojo parodymais, papildo vieni kitus, ir suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai dėl eismo įvykio eigos yra teisingi. Nukentėjusiajam D. V. pamačius stabdantį automobilį „VW Sharan“ jis staigiai stabdė ir sustojo, o smūgio jėga į nukentėjusiojo automobilį buvo tokia stipri, kad ne tik apelianto automobilis atsitrenkė į nukentėjusiojo automobilį, bet pastarasis nuo smūgio pajudėjo ir atsitrenkė į priekyje stovėjusį automobilį „VW Sharan“, šis į „Škoda Karoq“, o šis į „VW Toureg“. Taigi priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, automobilių apgadinimai rodo, kad smūgis į nukentėjusiojo automobilį buvo pagrindinis, t. y. nulėmęs masinį sustojusių automobilių susidūrimą.

13. Šią išvadą patvirtina ir liudytojų parodymai, kurių automobiliai taip pat buvo sugadinti analizuojamo eismo įvykio metu. Liudytoja R. N. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad važiavo automobiliu „VW Touareg“, priekyje leidžiantis nuo kalno jau matėsi, kad visi stoja, ji sustojo ir pajuto smūgį į automobilio galą, į ją trenkėsi „Škoda Karoq“. Liudytojas E. Č. paaiškino, kad vairavo „Škoda Karoq“, leidžiantis nuo kalno ir pravažiavus tiltą automobiliai ėmė stabdyti, jis sustojo, atstumas nuo stovinčio priekyje automobilio „VW Touareg“ buvo nedidelis ir tada pasigirdo garsas ir smūgis jam į galą, į jį atsitrenkė „VW Sharan“, o po smūgio jo automobilis atsitrenkė į „VW Touareg“. Išlipęs klausė vairuotojų ar jie sustojo, sakė, kad taip, jo nuomone Džipo vairuotojas (nuteistasis) nesilaikė saugaus atstumo. Liudytojas A. L. paaiškino, kad automobiliu „VW Sharan“ važiavo per (duomenys neskelbtini) tiltą, pamatė priekyje staigiai stabdant automobilį. Pajuto į automobilį tik vieną smūgį. Mano, kad automobilį „Škoda Octavia“ pastūmė džipas. Įvykio vietoje A. Ž. kaltę pripažino, girdėjo jį taip sakant. Liudytojas M. N. paaiškino, kad vairavo automobilį „Audi A4“, leidosi nuo kalno, važiavo antra juosta (kairiausia). A. Ž. automobilis persirikiavo priešais jį, tarpas buvo nedidelis, užlindo prieš jį, todėl pamirksėjo jam šviesomis, tada A. Ž. automobilis pradėjo bėgėtis ir staigiai stabdyti ir tuomet atsitrenkė į „Škoda Octavia“, o jis pasuko į kairę ir nestipriai kliudė tik „Škoda Octavia“ kampą.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. Ž. saugiai persirikiavo iš antros kelio juostos į trečią ir prieš nieką „neužlindo“ ir jam nesuprantamas kaltinimas, kad jis staiga stabdydamas sudarė neišvengiamą kliūtį ja važiavusiam automobiliui „Audi A4 Avant“. Tačiau aukščiau aptarti liudytojo M. N. paaiškinimai paneigia tokius teiginius, o ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pats A. Ž. pripažino, kad „užlindo“ automobiliui „Audi A4 Avant“. Be to, nukentėjusiojo D. V. ir liudytojo A. L. parodymai patvirtina, kad dar prieš įvykstant eismo įvykiui A. Ž. vairuojamas automobilis pavojingai manevravo. Šie duomenys nors ir nėra tiesioginiai įrodymai, tačiau jie padeda teismui formuoti vidinį įsitikinimą apie apelianto elgesį kelyje vairuojant automobilį. A. Ž., persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją ir stipriai stabdydamas automobilį, sudarė neišvengiamą kliūtį antra eismo juosta važiavusiam automobiliui „Audi A4 Avant“, kuris vengdamas atsitrenkimo į automobilio „Jeep Wrangler“, stabdė apvažiuodamas susidūrusius automobilius iš kairės, kliudė automobilio „Škoda Octavia“ kairę pusę. Jeigu ne šis staigus A. Ž. persirikiavimas ir stabdymas, M. N.pamatęs priešais stabdančius automobilius, būtų turėjęs ilgesnį stabdymo laiką. Pažymėtina ir tai, jog nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam nuteistasis sukėlė atsitrenkęs į nukentėjusiojo automobilio galinę dalį, todėl šios aplinkybės esminės reikšmės kaltinimui neturi. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykyje dalyvavusių automobilių atstumais po eismo įvykio, byloje nustatytų aplinkybių taip pat nepaneigia, nes įvykus kelių automobilių susidūrimui, jų atstumai po įvykio nebūtinai turi būti vienodi ar labai panašūs.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus dėl nukentėjusiojo sužalojimo atsiradimo mechanizmo. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. V. konstatuota dešinio kelio vidinio menisko horizontalus plyšimas užpakalinio rago – kūno riboje, odos nubrozdinimas kairiojo kelio srityje, poodinės kraujosruvos kairiojo peties – krūtinės srityje ir pilvo dešinėje. Odos nubrozdinimas ir poodinės kraujosruvos remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 9 punktu, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu; vidinio menisko plyšimas, remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 7.1 punktu, dėl konstatuotų sužalojimų, kurie sugyja per ilgesnį negu 10 dienų laikotarpį, kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Visumoje D. V. konstatuoti sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 159-161). Apeliacinės instancijos teisme apklausto specialisto D. B. paaiškinimai patvirtina nukentėjusiojo D. V. nurodytas aplinkybes, susijusias su kelio sužalojimu. Specialistas nurodė, kad vidinio menisko sužalojimai dažnai įvyksta autoįvykio metu, kada dešinioji koja, kuri laiko stabdį, yra įstatyta tam tikroje pozicijoje ir kažkokia pašalinė energija ją pakreipia. Pašalinė jėga galėjo būti automobilio smūgis į automobilio galinę dalį. Įvykio mechanizmas ir patirta trauma neprieštarauja vienas kitam ir galėjo atsirasti tokio įvykio metu. Šie specialisto paaiškinimai atitinka nukentėjusiojo D. V. nurodytas aplinkybes, kad jis stipriai spaudė stabdį, o sustojęs po sekundės ar dviejų pajuto smūgį į galą, po ko jautė kelio skausmą, deginimą. Taigi daroma išvada, kad specialisto nurodyta pašalinė jėga, lėmusi nukentėjusiojo D. V. kelio sužalojimą – automobilio „Jeep Wrangler“ smūgis į nukentėjusiojo automobilio galinę dalį. Specialisto D. B. parodymai svarbūs ir atmetant apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusysis D. V. traumą patyrė staigiai stabdydamas automobilį. Specialisto teigimu, tai labai mažai tikėtina, nes tokiai traumai atsirasti būtina pašalinė jėga.

16. Aptartų duomenų visumoje daroma išvada, kad A. Ž., nesilaikydamas šios nutarties pirmame punkte nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, sukėlė eismo įvykį. Būtent po A. Ž. vairuojamo automobilio „Jeep Wrangler“ smūgio į nukentėjusiojo D. V. automobilio „Škoda Octavia“ galinę dalį kilo grandininė reakcija, kai vienoje juostoje vienas už kito stovėję automobiliai trenkėsi vienas į kitą, o „Audi A4 Avant“ automobilis vengdamas atsitrenkimo stabdė apvažiuodamas susidūrusius automobilius iš kairės ir kliudė „Škoda Octavia“ kairę pusę, dėl eismo įvykio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Byloje yra nustatytas priežastinis ryšys tarp A. Ž. veiksmų, tai yra jo vairuojamo automobilio atsitrenkimo į nukentėjusiojo automobilio galinę dalį ir pasekmių – nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Jeigu nuteistojo A. Ž. automobilis nebūtų atsitrenkęs į nukentėjusiojo automobilį, eismo įvykis nebūtų kilęs ir nebūtų kilusios kaltinime nurodytos pasekmės.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

17. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje, kuris skiriamas, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.

18. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Taigi, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo, skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, susijusius su apelianto padarytu nusikaltimu, pagrįstai jam paskyrė proporcingą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, nustatant 1 metų terminą, kuri nelaikytina per griežta.

20. Byloje nustatyta, jog A. Ž. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise – vairuodamas kelių transporto priemonę. Nuteistasis pažeidė net kelis Kelių eismo taisyklių reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. V. sveikata, apgadinti iš viso šeši automobiliai. Pagrįstai ir teisingai pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad A. Ž. veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių ir jo paties sveikatai ar net gyvybei. Teismas įvertino ir tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracine tvarka, todėl pagrįstai nustatė minimalų teisės vairuoti atėmimo terminą. Nagrinėjamu atveju, vertinant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo būtinumą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad byloje esantys nukentėjusiojo D. V. ir liudytojo A. L. parodymai patvirtina, kad dar iki eismo įvykio nuteistasis, važiuodamas keliu nuo (duomenys neskelbtini), pavojingai manevravo, staigiai persirikiavo iš vienos eismo juostos į kitą, tarp vieno automobilio ir sunkiasvorės transporto priemonės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Kelių eismo taisyklių pažeidimai, dėl kurių kilo eismo įvykis ir kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta asmens sveikata, nebuvo atsitiktiniai ar sąlygoti vien tik oro sąlygų, priešingai buvo labiau nulemti asmens pernelyg neatsargios vairavimo manieros.

21. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės tikslai (ypač – paveikti kaltą asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų), bus pasiekti A. Ž. paskyrus BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones minimaliam įstatyme nustatytam terminui. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad vairavimo teisė jam yra būtina sąlyga, kad galėtų dirbti naujoje darbovietėje kitame mieste, vežioti nepilnamečius vaikus į mokyklas, nepaneigia būtinumo taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, o nuteistajam kilę nepatogumai dėl padaryto nusikaltimo neeliminuoja jo atsakomybės ir nėra pagrindas neskirti baudžiamojo poveikio priemonės. Juo labiau, kad nuteistasis nesigalėjo sukėlęs eismo įvykį ir sužalojęs kitą žmogų, o visais įmanomais būdais siekė išvengti atsakomybės.

22. Esant tokioms aplinkybėms, baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise 1 metų laikotarpiui A. Ž. buvo paskirta teisingai ir pagrįstai. Teismo vertinimu, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šiam laikotarpiui leis nuteistajam įvertinti specialios teisės turėjimo naudą ir suvokti atsakomybę dėl netinkamo šios teisės naudojimo.

Dėl bausmės

23. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai).

24. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

25. BK 281 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. Ž. buvo parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda. BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatyta, kad už neatsargius nusikaltimus skiriamos baudos dydis yra nuo 20 iki 750 MGL. Taigi, nuteistajam paskirtos baudos dydis yra gerokai mažesnis nei bausmės vidurkis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, buvo atsižvelgta į tai, kad A. Ž. atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad padarytas vienas neatsargus nusikaltimas, kaltės forma – nusikalstamas pasitikėjimas. Individualizuodamas bausmę, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad A. Ž. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, yra darbingo amžiaus. Taigi teismas įvertino visas svarbias bausmės skyrimui aplinkybės ir parinko teisingą bausmę. Nenustatyta, kad paskirtoji bausmė būtų per griežta, pagrindo ją švelninti nėra. Šios teismo išvados nekeičia A. Ž. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis gauna nedideles pajamas ir jam sunku išlaikyti šeimą. Šiuo atveju apeliantas elgėsi itin neatsargiai, savo veiksmais sukėlė pavojų ne tik savo, bet ir kitų asmenų sveikatai, gyvybei bei turtui, o šeiminės aplinkybės ir šeimos materialinė padėtis jam buvo žinoma iki nusikaltimo padarymo, taigi dabar jis turi prisiimti dėl to kylančias neigiamas pasekmes.

26. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti, kaip to prašoma nuteistojo skunde, nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.