Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Galino Blaževič ir Neringos Venckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. Š. ir V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. Š. ir V. Š. 2009-04-20 patikslintą ieškinį atsakovei M. Ž. bei atsakovės M. Ž. priešieškinį ieškovams I. Š. ir V. Š. dėl nuosavybės teisės gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Dėl teismo išvados apie bendro naudojimo dalies privalomumą

Teismas nustatė, kad tarp namų valdos žemės sklypo bei kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (tvoros, šulinio, kiemo aikštelės, 3 stoginių), esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčių (ieškovų ir atsakovės) yra nesutarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimo, konstatavo aplinkybę, kad bylos šalys prašė nustatyti naudojimosi tvarką jiems priklausančiu žemės sklypu. Ginčas dėl kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (tvoros, šulinio, kiemo aikštelės, 3 stoginių) bylos nagrinėjimo metu išnyko. Teismas motyvavo, kad nustatant naudojimosi tvarką pirmiausia nustatoma dalis, kuria bendraturčiai naudojasi bendrai, o likusi dalis nustatoma asmeniniam naudojimui. Bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą, ir teismas laikė, kad nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, kuris varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą ir savininko autonomiją. Teismas laikė, kad nustačius naudojimosi tvarką bendrumas neišnyksta. Remiantis CK 4.72 str. 1 d. nuostata, bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teises objektą bei juo disponuoti. CK 4.75 str. 1 d. nustato bendraturčiams teisę valdyti, naudotis ir disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tarpusavio susitarimu, o jiems nesusitarus - šią tvarką nustato teismas. Teismo išvada dėl bendrosios dalies būtinybės pažeidžia bendraturčių teisę protingiausiu, sąžiningiausiu ir teisingausiu būdu realizuoti teises naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės daiktu (CK 1.5 str. 1 d., CK 4.72 str. 1 d. ir 4.75 str. 1 d.). Jeigu pagal bylos aplinkybes buvo racionali galimybė nenustatyti bendrojo naudojimo dalies žemės sklype, nepažeidžiant atsakovės teisės naudotis žemės sklype esančiais statiniais, tai teismas nepagrįstai suvaržė šią ieškovų teisę. Be to, teismo išvada, kad kiekvienu atveju būtinai turi būti nustatyta bendroji daikto dalis, nepagrįsta jokia teisės norma, todėl teismas pažeidė ir CPK 270 str. 4 d. 4 p. nuostatą dėl būtinumo savo išvadas pagrįsti įstatymais ir kitais teisės aktais. Teismo išvada, kad kiekvieno iš bendraturčių nuosavybės teisė reiškia jo teisę į kiekvieną bendrą daiktą, neatitiko faktinių bylos aplinkybių. Tarp šalių kilo ginčas ne dėl bendro naudojimo statinių, o dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, todėl ieškovai ir pasiūlė tokį žemės sklypo naudojimosi planą, kuris leido išvengti bendrosios naudojamo žemės sklypo dalies, nepažeidžiant šalių bendrosios dalinės nuosavybės teisių. Teismo argumentas, kad nustačius naudojimosi tvarką bendrumas neišnyksta - teisingas, tačiau bylos kontekste, išsprendus šalių ginčą ir nustačius konkrečią žemės sklypo naudojimosi tvarką, išlieka bendraturčių valdymo ir disponavimo teisės. Ieškovai nereikalavo panaikinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės tarp šalių, tačiau siekė nustatyti protingiausią, teisingiausią ir sąžiningiausią bendro turto - žemės sklypo naudojimosi tvarką, atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

Dėl teismo išvadų apie ieškovo pateiktą naudojimosi tvarkos projektą

Teismas padarė išvadą, kad ieškovų pateiktas žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo projektas (t. 2, b. l. 10,38) neatitinka elementarių reikalavimų, nes juo siūloma iš viso nepalikti bendro naudojimo žemes, nors sklype yra bendri statiniai - tvora, kiemo aikštelė, vartai (vienintelis patekimas į žemės sklypą) ir 3 stoginės. Teismas motyvavo, kad prie šių statinių turėjo būti formuojami bendro naudojimo žemės plotai, kurie turi užtikrinti patekimą prie jų bei ginčo šalims priklausančių statinių iš bendros ar tos šalies naudojimui priskirtos žemės. Pagal ieškovės siūlomą projektą, teismo vertinimu, praėjimas į atsakovės ūkinį pastatą 3I1p būtų formuojamas priskiriant atsakovei dalį statinių 5I1m (buvęs 5I1ž) ir 7I1ž užimamos žemės siekiant, kai šie statiniai būtų nugriauti arba per statinį 5I1m atsakovė pasidarytų praėjimą. Tačiau šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pažeidžia CPK 185 str. 1 d. nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Pirma, pagal ieškovų žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo projektą (t. 2, b. l. 10,38) prie vartų patekti ir jais naudotis paliekama teisė vienintelei atsakovei. Ieškovai į savo naudojamą sklypo dalį įsirengs naujus vartus iš (duomenys neskelbtini)gatvės, kaip nurodyta Kauno miesto savivaldybes administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus vedėjo N. V. 2008-05-29 rašte Nr. 40-2-763 (t. 1, b. l. 71). Antra, pagal ieškovų projektą atsakovei suteikiama galimybė naudotis jai tenkančia dalimi kiemo aikštelės, kurioje telpa du automobiliai. Šią aplinkybę patvirtina ir bylos medžiagoje esančios atsakovės pateiktos fotonuotraukos (t. 2, b. l. 79-81), kuriose matyti aikštelėje stovintys du atsakovės šeimos naudojami automobiliai. Iš nuotraukų matyti, kad jie stovi atokiau nuo kiemo vartų. Automobilius pastūmus link vartų, jie sutelpa į atsakovei priskirtos kiemo aikštelės dalį. Atsakovės automobilių parkavimui ieškovų projekte numatyta apie 10 m ilgio aikštelė, į kurią gali sutilpti du nemenki lengvieji automobilis Aikštelė, kurios bendras ilgis 11,48 m, ieškovų pateiktame žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo projekte (t. 2, b. l. 10,38) priskirta atsakovei. Naudingas aikštelės ilgis - 10,00 m. Jis gautas, išskaičiavus vartų atidarymui reikalingą plotą iš bendro aikštelės ilgio (11,48 m - 1,48 m ? 10,00 m). Trečia, patekti prie jai priskirtos asmeninio naudojimo žemės sklypo dalies juosiančios tvoros atsakovė gali, o patekti prie visos tvoros jai nėra jokio reikalo. Pažymėtina, kad pagal atsakovės pateiktą žemės sklypo projektą (t. 2, b. l. 46) atsakovė irgi negalėtų prieiti prie tvoros dalies, pažymėtos taškais 2-3, o ieškovai prie tvoros dalies, pažymėtos 1-12. Ketvirta, atsakovei ieškovų projekte suteikta teisė pagal ieškovų projektą patekti į stogines 6I1m (6I1ž) ir 5I1m (5I1ž). Kadangi byloje nėra ginčo dėl bendro naudojimo statinių, laikytina, kad pagal nusistovėjusią tvarką stogines 5I1m (5I1ž) ir 6I1m (6I1ž) naudoja atsakovė, o stoginę 4I1m (7I1ž) - ieškovai. Ieškovų reikalautos nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarkos 1.3 punkte ieškovai ne vėliau kaip per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo privalės nugriauti stogines 4I1 m (7I1ž) bei 8I1ž m ir taip pašalins kliūtis atsakovei naudotis ūkiniu pastatų 3I1 p. Iš atsakovės buvo pareikalauta per 30 dienų laikotarpį nugriauti stoginę 5I1m (5I1ž) arba per ją pasidaryti praėjimą į ūkinį pastatą 3I1 p. Šie abu reikalavimai ieškovų ieškinyje buvo protingi ir teisingi, atitinkantys CPK 1.5 str. 1 d. nuostatas, atsižvelgiant į paminėtų statinių būklę, vertę, ūkinį panaudojimą bei galimybę juos griauti ar perstatyti. Teismas nesivadovavo 2002-04-16 LR Aplinkos ministerijos įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 - oje lentelėje nurodytu nesudėtingų statinių sąrašu, kurio pirmoje eilutėje nurodytos pastogės patenka į pagalbinio ūkio paskirties pastatų (be gyvenamųjų patalpų) kategoriją, taip pat šio reglamento 12.3.2 ir 12.3.5 punktų nuostatomis, pagal kurias šiems nesudėtingiems statiniams nereikalingi statybos leidimai statyti ar griauti. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kurią atskleidžia fotonuotrauka (t. 2, b. l. 78), kad atsakovei net nereikėtų griauti stoginės 5I1m (5I1ž) norint patekti į ūkinį pastatą 3I1 p. Tam pakanka persikrauti dalį rakandų šioje stoginėje. Teismas nepagrįstai taikė CPK 267 str. nuostatą dėl draudimo priimti sąlyginius sprendimus. Aukščiau nurodyti ieškinio reikalavimai ieškovams per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti stogines 4I1m (7I1ž) ir 8I1ž ar atsakovei per tą patį laikotarpį nugriauti stoginę 5I1m (5I1ž) arba per ją pasidaryti praėjimą į ūkinį pastatą 3I1p nelaikytini sąlyginiais. Šie reikalavimai yra ieškovų reiškiamo byloje dalyko - nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką - sudėtinės dalys. Patenkinus ieškovų reikalavimą, tokį teismo sprendimą būtų galima vykdyti ir priverstinai. Tokio sprendimo įvykdymas priklauso tik nuo bylos šalių valios, kurios neriboja jokia išorinė sąlyga - kitų subjektų veiksmai, juridiniai faktai ar kitos aplinkybės. CPK 267 str. dispozicijoje nurodyta tam tikra sąlyga nėra susijusi su bylos šalių valia ir jos sąlygojamu teismo sprendimo vykdymu ar nevykdymu. Pažymėtina, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovų keliamas reikalavimas atsakovei nugriauti stoginę arba per ją pasidaryti praėjimą savo turiniu yra alternatyvus, kas neprieštarauja CPK 267 str. nuostatai. Nepagrįsta teismo išvada ir dėl to, kad pagal ieškovų pasiūlytą planą būtų atsižvelgiama vien į ieškovų norą turėti atskirą įvažiavimą prie savo statinių, kad tai subjektyviai suvokiamas patogumas, dėl kurio negalima nukrypti nuo nusistovėjusios naudojimosi sklypu tvarkos. Ši išvada prieštarauja CPK 185 str. 1 d. nuostatoms dėl įrodymų vertinimo ir teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CPK 3 str. 1 d.), kuriais teismas šiuo atveju nesivadovavo. Patenkinus ieškovų ieškinį, stoginių 4I1m (7I1ž) ir 8I1ž, kuriomis naudojasi ieškovai, nebeliktų, todėl nesant ginčo dėl bendro naudojimo statinių, ieškovai neturėtų prie jų jokio privažiavimo. Be to, pagal ieškovų pasiūlytą projektą privažiavimas iki namo būtų per visą jų asmeninio naudojimo sklypo dalį, kas jiems nepalieka jokio laisvo žemės sklypo ploto želdiniams ar daržovėms. Teismas, pažeisdamas CPK 185 str. 1 d. ir 270 str. 4 d. 3 punkto nuostatas, nevertino bylos rašytinių įrodymų apie įsisenėjusį konfliktą tarp bendraturčių (t. 1, b .l. 55-59, 68), bylos medžiagoje esančių fotonuotraukų (t. 2, b. l. 5-8), parodančių, kaip atsakovės šeima naudojasi bendru turtu, ieškovų paaiškinimų apie atsakovės sūnui A. Ž. iškeltą baudžiamąją bylą dėl ieškovo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos (t. 2, b. l. 71-72). Atsakovės sūnus yra pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., ir teismo nuosprendis jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs. Todėl ieškovai mano, kad jų teisę savo namuose gyventi saugiai, nepatiriant fizinio smurto, streso, pažeminimų, depresijos dėl atskirų atsakovės šeimos narių neteisėtų veiksmų teismo privalėjo būti ginama. Neapsaugojęs šių pažeistų teisių, teismas pažeidė LR Konstitucijos 109 str. 1 d. ir neįvykdė teisingumo. Be to, pažeidęs CPK 2 str. nuostatas, neįvykdė esminio civilinio proceso tikslo - ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti, interesus bei kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Teismas nepagrįstai šioje byloje pritaikė LAT 2003-08-08 nutartyje Nr. 3K-3-780/2003 padarytas išvadas dėl siekiančios patenkinti tik savo interesus šalies piktnaudžiavimo. Bylos aplinkybių sąsajumą su nurodyta LAT byla teismas nustatė iš to, kad ieškovų pateiktas projektas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra analogiškas pateiktam su pradiniu ieškiniu dėl sklypų atidalijimo projektui (t. 1, b. l. 67). Dėl teismo sprendimo išvados apie ieškovų projekto naudingumą pirmiausiai atsakovei jau argumentuota, tačiau dar papildomai atkreiptinas dėmesys, kad ieškovų siūlomos tvarkos patvirtinimo atveju būtent ieškovams teks atlikti daugiau darbų, jie neteks daugiau turto bei praras dalį ekonominės naudos iš sklypo. Pažymėtina, kad būtent ieškovams tektų nugriauti stogines 4I1 m (7I1ž) ir 8I1ž, įsirengti naują įvažiavimą į savo sklypo dalį, įsirengti naujus vartus ir nugriauti savo šiltnamį. Patirti šiuos turtinius praradimus ieškovai ryžosi vardan ramybės, fizinio ir psichologinio saugumo. Teismui šios aplinkybės buvo nurodytos ieškovų paaiškinimuose (t. 2, b .l. 71-72), tačiau teismas, pažeidęs CPK 185 str. 1 d. ir 270 str. 4 d. 3 p. nuostatas, visiškai nevertino šių įrodymų ir į juos neatsižvelgė. Todėl teismo argumentas dėl tariamo ieškovų piktnaudžiavimo yra niekuo nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl kitų teismo padarytų procesinės ir materialiosios teisės pažeidimų

Teismas padarė išvadą, kad abiejų šalių parengti žemės sklypo projektai nėra suderinti su atitinkamomis institucijomis nustatant žemės sklypu naudojimosi tvarką. Teismas taip pažeidė CPK 270 str. 4 d. 4 p. nuostatą, nes nenurodė teisės normos, kuria rėmėsi, bei CPK 270 str. 4 d. 3 p. nuostatą, nes nenurodė išsamių argumentų, kodėl atmetė kuriuos nors įrodymus byloje. Be to, taip įvertinęs šalių pateiktus žemės sklypo projektus, teismas pažeidė CPK 232 str. nuostatas, nes nepagrįstai laikė bylą esant parengtą nagrinėti teisme ir nepagrįstai priėmė nutartį skirti ją nagrinėti teismo posėdyje. Teismas, priėmęs nagrinėti ir vertinęs atsakovės pateiktą žemės sklypo projektą, pažeidė 2002-12-30 LR Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 16.1. ir 53.6.5. p. nuostatas, nes privalėjo akivaizdžiai pastebėti, kad atsakovė nepasirašė savo teikto žemės sklypo plano nei kaip užsakovė, nei kaip bendraturtė ir iš esmės nepatvirtino savo pasiūlytų žemės sklypo plotų matmenų, jų ribų - iš esmės nepatvirtino savo naudojimosi tvarkos žemės sklypu varianto. Tai yra esminis rašytinis įrodymas sprendžiant tokio pobūdžio bylas. Teismo posėdžio metu teisėjai buvo nurodyta, kad planas nepasirašytas. Teisėjai taip pat buvo nurodyta, kad priešieškinį pasirašė ne pati atsakovė, o už ją kitas asmuo (t. 2, b. l. 45). Kad pasirašė ne atsakovė, akivaizdžiai matyti palyginus priešieškinyje esantį jos parašą (t. 2, b. l. 45) su kitais atsakovės parašais kituose byloje esančiuose dokumentuose - atsiliepimuose į patikslintus ieškinius (t. 2, b. l. 35; t. 1, b. l. 128.), į ieškinį (t. 1, b. l. 89), pranešime (t. 1, b. l. 68), plane (t. 1, b. l. 69), pranešime (t. 1, b. l. 76). Taigi be to, kad teismas pažeidė CPK 299 str. nuostatą, nes nenustatė akivaizdžių aplinkybių ir nepriėmė atskirosios nutarties dėl paminėto atvejo, teismas priėmė nagrinėti ir nagrinėjo priešieškinį, kurį neaišku kas, bet ne atsakovė pasirašė. Jeigu jį pasirašė ne atsakovė, tai laikytina, kad atsakovės priešieškinio faktiškai nebuvo, todėl teismas pažeidė CPK 143 str. nuostatas, nes nepagrįstai priėmė ir nagrinėjo šį priešieškinį. Ir pagaliau darytina išvada, kad faktiškai atsakovė nesigynė šioje byloje aktyviai ir nepasiūlė jokio savo varianto dėl žemės sklypo naudojimosi plano. Todėl atsakovės poziciją teismas turėjo vertinti kaip siekį išlaikyti esamą nusistovėjusią žemės sklypo naudojimo tvarką, nesiekiant išspręsti ginčo iš esmės. Teismas privalėjo įvertinti išdėstytus argumentus, nes dabartinė konfliktinė situacija turėtų būti kuo greičiau išspręsta ir nustatyta aiški žemės sklypo naudojimosi tvarka. Neatsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas neišsprendė šios bylos iš esmės ir taip pažeidė CPK 259 str. 1 d. nuostatą. Todėl šis teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (CPK 263 str. 1 d.).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 104-105) atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsakovė nurodo, kad teismas pagrįstai laikė, jog nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką pirmiausia turi būti nustatyta žemės sklypo dalis, kuria bendraturčiai naudosis bendrai, o likusi dalis nustatoma asmeniniam naudojimui. Teismas pagrįstai laikė, kad ieškovų pateiktas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektas neatitinka elementarių reikalavimų, juo siūloma iš viso nepalikti bendro naudojimo žemės, nors sklype yra bendri statiniai. Tas pats ieškovų parengtas projektas buvo pateiktas kartu su pirminiu ieškiniu, kuriuo ieškovai prašė padalinti žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovai vėliau, suvokę, kad žemės sklypų padalijimo tvarką reglamentuoja LR Teritorijų planavimo įstatymas, savo reikalavimus iš dalies pakeitė, tačiau toliau juos grindė tais pačiais įrodymais - žemės sklypo padalijimo į du sklypus planas buvo pervadintas į žemės sklypo planą (projektą). Akivaizdu, jog atidalinimas iš bendro naudojimo ir naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas savo esme yra skirtingi veiksmai - pirmuoju atveju yra sukuriami du nauji daiktai, antruoju ir toliau lieka vienas, bet nustatoma naudojimosi juo tvarka, todėl ir turi būti visai kitaip vertinamos aplinkybės bei jos grindžiamos visiškai kitais įrodymais. Atsakovė mano, jog teismas pagrįstai laikė, kad būtent nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką pirmiausia turi būti nustatyta žemės sklypo dalis, kuria bendraturčiai naudosis bendrai, kad kiekvienas iš savininkų turėtų teisę laisvai prieiti prie jam bendrosios nuosavybės teise priklausančių statinių. Be to, akivaizdu, jog pagal ieškovų parengtą projektą atsakovei ir jos šeimai nepaliekamas joks laisvos žemės sklypo plotas sodo ir daržo želdiniams, o juk žemės sklypas yra skirtas ne tik automobilių statymui bet ir žalių zonų įrengimui. Atsakovė mano, jog ieškovų pateiktas žemės sklypo planas (projektas), kuriuo remiantis ieškovai prašo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, pažeidžia jos, kaip bendraturtės teises, todėl laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, o tokie ieškovų reikalavimai nėra ir negali būti ginami teismo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 320 str. 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apeliacinio proceso paskirtis pagal nurodytą teisės normą yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2008).

Kolegija, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą CK 4.75 str. 1 dalies aiškinimo bei taikymo aspektu, t. y. ar, esant bendraturčių nesutarimui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, gali būti nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarka pagal su patikslintu ieškiniu ieškovų pateiktą projektą (2 t., b. l. 30), tačiau nepasisakydama dėl atsakovo pateikto naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo projekto, nes sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinis, nėra skundžiama apeliaciniu skundu.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – nustatyti ieškiniu siūlomą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (CPK 259, 260 268 straipsniai, 270 str. 5 dalies 1 punktas, LAT 2010-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Atsižvelgdama į bylos šalių dispozityvumo ir rungimosi principą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi LAT formuojama teismine praktika, nurodo, kad CK 4.75 str. turi būti aiškinamas ir taikomas taip, kad jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskrecijos teisę netenkinti bendraturčių tokių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo tvarką. Šis teismo atsisakymas, kolegijos nuomone, neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą.

Kolegija apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais patikrino ieškovų pasiūlytos ir pirmosios instancijos teismo nenustatytos bendraturčių naudojimosi ginčo sklypu tvarkos pagrįstumą ir tinkamumą. Kolegijos nuomone, iš apskųsto apylinkės teismo sprendimo matyti, kad teismas, vertindamas ieškovų siūlomą naudojimosi tvarkos projektą, vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuluotais tokiai tvarkai keliamais reikalavimais ir kriterijais. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi tokiais kriterijais, kaip žemės naudojimo racionalumas, patogumas ir faktinis naudojimas. Jie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinio santykių reguliavimo principų. Žemės įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai. Būtent šie kriterijai yra pripažinti ir teismų praktikoje (LAT 2001-04-11 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-446/2001; 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003). Be to, teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismas, vertindamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ar ne, taip pat žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę; ją įgyvendindamas, teismas vadovaujasi CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Juos taikant įvertinamos aplinkybės apie bendraturčio esminį interesą naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi, tarp bendraturčių susiklostę faktiniai žemės naudojimo santykiai, ar siūloma tvarka nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų jiems tenkančios naudotis dalies vertingumo požiūriu, įskaitant tai, ar dalys lygiavertės pagal funkcinę paskirtį (LAT 2006-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Taikydama nurodytus kriterijus ieškovų pateiktam ginčo žemės naudojimo tvarkos nustatymo pasiūlymui įvertinti, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatuoja, kad ieškovų pasiūlymas neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir egzistuojančių susitarimų darnos, projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Ieškovų siūlomas naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo projektas, kuris nėra suderintas su atitinkamomis institucijomis, kolegijos nuomone, neatitinka žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos ir vien dėl to yra ydingas (LAT civilinė byla Nr.3K-3-1553/2002). Pažymėtina, jog pačių ieškovų pateiktame žemės sklypo plane esanti grafa dėl plano patikrinimo ir suderinimo su Kauno apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriumi yra neužpildyta. Žemės įstatymo 30 str. 2 d. numatyta, jog žemės sklypo planas arba žemės sklypo schema parengiami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo suformuotas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemes ūkio ministro 2002-12-30 įsakymo Nr. 522 ,,Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastriniu matavimu ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 11 p., kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus, institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje organizavimą, patvirtintus žemės sklypų planus, naudojant topografinius planus bei kitą geodezinę ir topografinę medžiagą. Bylos nagrinėjimo metu galiojo Žemės ūkio ministro 2001-03-05 įsakymas Nr.50 ,,Dėl žemės sklypų planų rengimo tvarkos” (netekęs galios 2009-12-23 įsakymu Nr. 3D-992 (nuo 2009-12-29)). Be to, pažymėtina, jog dėl privažiavimų prie pastatų ir įvažiavimų yra pasisakyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:204 ,,Gyvenamieji pastatai“. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijų 19 p. priskiria teritorijų planavimą, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimą. Duomenų, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius būtų išreiškęs savo nuomonę (sutikimą) dėl galimybės įrengti į ginčo žemės sklypą antrą įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini)tokiu būdu, kaip kad siūlo ieškovai savo projekte, į bylą nepateikta. Nors byloje ir yra šio skyriaus 2008-05-29 raštas apie tai, kad privažiavimas prie ginčo sklype esančių abiejų gyvenamųjų namų turėtų būti orientuotas nuo (duomenys neskelbtini)pusės, tačiau šiuo raštu ieškovai papildomai informuoti, kad Urbanistikos skyrius nenagrinėja žemės sklypų padalijimo eskizinių pasiūlymų (1 t., b. l. 71-73).

Ieškovų pateiktą naudojimosi žemės sklypu projektą, pagal kurį atsakovei tenkantis žemės plotas yra netaisyklingos ir nenatūralios formos bei nekompaktiškas (vien dėl tos priežasties, kad jai priskiriama ir siaura juosta pietvakarinėje dalyje), kolegija vertina kaip neracionalų ir ydingą, sudarantį atsakovei daug nepatogumų, tuo labiau, kad atsakovei šiuo projektu apsunkinamas patekimas prie jai priklausančio ūkinio pastato 3I1p, prie kurio tampa nebeįmanoma privažiuoti jokiu transportu (kas, pavyzdžiui, itin svarbu, jeigu ūkiniame pastate sandėliuojamos malkos ar kitas kuras), o patekti pėsčiomis trukdo atsakovės stoginė 5I1m (5I1ž) (kurią atsakovė turėtų nusigriauti arba per ją pasidaryti praėjimą) bei stoginės 4I1m (7I1ž) ir 8I1žm, kurias įsipareigoja nugriauti ieškovai.

Be to, kolegijos nuomone, nėra nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis galėtų būti apribojama atsakovės nuosavybės teisė į stoginę 5I1m (5I1ž), įpareigojant ją pačią sunaikinti jos valdomą daiktą. Pažymėtina ir tai, jog, kaip matyti iš atsakovės atstovo paaiškinimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl stoginės 4I1m (7I1ž) nuosavybės teisės. Atsižvelgdama į tai, kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tik nustačius ginčo sklype esančių bendrų statinių naudojimosi tvarką (ar išsprendus jų nugriovimo klausimą), būtų galima optimaliausiai nustatyti ir žemės sklypu naudojimosi tvarką, nepažeidžiant kiekvienos iš ginčo šalių interesų.

Tačiau kolegija nevisiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatant naudojimosi tvarką pirmiausia turi būti nustatoma dalis, kuria bendraturčiai naudojasi bendrai, o likusi dalis nustatoma asmeniniam naudojimui. Tarp šalių nelikus ginčo dėl kiemo statinių (tvoros, šulinio, kiemo aikštelės ir 3 stoginių) naudojimo ir esant galimybei įrengti ieškovų siūlomą atskirą įvažiavimą, be to, išsprendus atsakovei nevaržomą patekimą prie jos ūkinio pastato, kolegijos nuomone, naudojimosi tvarkos be bendro naudojimo žemės plotų nustatymas tarp konfliktuojančių bendraturčių būtų protingiausias, sąžiningiausias ir teisingausiu būdas realizuoti bendraturčių teises naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės daiktu (CK 1.5 str. 1 d., CK 4.72 str. 1 d. ir 4.75 str. 1 d.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), atitinkamai netenkinat ir reikalavimų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kolegija prašymo grąžinti ieškovui 368 Lt permokėtą žyminį mokestį nenagrinėja, nes šis prašymas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme ir dėl nurodyto žyminio mokesčio grąžinimo skundžiamu sprendimu nėra nuspręsta (CPK 312 str.). Ieškovui išaiškintina teisė su analogišku prašymu kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009-10-29 sprendimą palikti nepakeistą.