- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- N1-367-926/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aušra Vingilė
- Civilinis ieškovas
- M. G.
- Kaltinamasis
- I. B., T. S.
- Advokatai
- Regina Atkočiatienė
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Kauno apylinkės teismo teisėja Aušra Vingilė, sekretoriaujant Laurai Jarušaitei, dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei, nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui M. G., kaltinamajam I. B., kaltinamajam T. S., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočiatienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
T. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nesusituokęs, 11 klasių išsilavinimo, nesimokantis, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą ten pat, teistas: 1) 2013-07-18 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d., 5 mėn. laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu (apie tai iš anksto informuojant, šios priemonės vykdymą kontroliuojančios, institucijos atstovą), per 2 mėn. neatlygintinai išdirbti 20 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse institucijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais, pagalbos reikalingais, žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 val. nemokamų darbų bei, prasidėjus mokslo metams, mokytis arba dirbti; 2) 2015-05-21 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal BK 284 str. 1 d., 9 mėn. laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu mokytis arba pradėti dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje, nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu (apie tai iš anksto informuojant, šios priemonės vykdymą kontroliuojančios, institucijos atstovą), neatlygintinai išdirbti 40 val. per 4 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais, pagalbos reikalingais, žmonėmis,
I. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nesusituokęs, 11 klasių išsilavinimo, (duomenys neskelbtini) 12 kl. moksleivis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neteistas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S. 2015-02-13, apie 10.30 val., parkelyje, esančiame tarp P. gatvės ir M. gatvės, maždaug 100 m atstumu nuo gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) gatvėje, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu, t. y. suduodamas jam vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į veido sritį, dėl ko nukentėjusysis M. G. nukrito ant rąsto, tęsdamas savo veiksmus, nurodė nukentėjusiajam atsistoti, o atsistojusiam sudavė dar vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į pilvo sritį, dar vieną kartą spyrė į galvos sritį ties smilkiniu, dėl ko nukentėjusysis nukrito nugara ant to paties rąsto, tuo, dėl panaudoto fizinio smurto, nukentėjusiajam M. G. sukėlė fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Be to, jis tą pačią dieną, toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, atvirai pavogė, M. G. priklausantį, mobilaus ryšio telefoną „LG OPTIMUS G2“ su integruota 16 GB atminties laikmena, po to, apie 13.30 val., kartu su nukentėjusiuoju M. G. nuvykus į nukentėjusiojo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pasisavinto mobiliojo ryšio telefono „LG OPTIMUS G2“ dėžutę su telefono dokumentais, šiais savo veiksmais nukentėjusiajam padarydamas 373, 03 Eur turtinę žalą.
I. B. 2015-02-13, apie 10.30 val., parkelyje, esančiame tarp P. gatvės ir M. gatvės, maždaug 100 m atstumu nuo gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) gatvėje, iš asmeninių paskatų, t. y. dėl jo merginos E. M. viliojimo, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu, suduodamas jam vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į nosį, dėl ko, nuo suduoto smūgio, nukentėjusiajam M. G. iš nosies prasidėjo kraujavimas, po ko M. G. nukrito nugara ant, šalia jo buvusio, rąsto, ir taip nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.
K. T. S. kaltu prisipažino ir nurodė, kad viskas vyko vasario 13 d., parke, į kurį jis atvažiavo, kviečiamas I.. Su I. jie buvo draugai. Nukentėjusįjį tą dieną pamatė pirmą kartą. Kai jis atvyko, be I. parke dar buvo nukentėjusysis ir E.. Nežino kodėl, bet jis trenkė nukentėjusiajam į pilvą du kartus. Nukentėjusiojo telefoną jis pasiėmė iš I., o ne iš paties nukentėjusiojo, tačiau suprato, kad telefonas yra nukentėjusiojo. Jis nukentėjusiajam negrasino ir nereikalavo pasakyti pastarojo namų adreso, tik paklausė, kur šis gyvena, norėdamas šį parvežti į namus, nes nukentėjusiajam bėgo kraujas. Nukentėjusiajam kraujas pradėjo bėgti ne nuo jo smūgio, o nuo I. trenkimo. Nuvykus su nukentėjusiuoju į pastarojo butą, paėmė telefono dėžutę. Nežino, kas tada buvo jo galvoje. Dėžutėje buvo kažkokie lapukai. 50 Eur jis neėmė. I. su jais važiavo iki „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios, į nukentėjusiojo namus I. nėjo. P. I. pažįsta, jis su juo turėjo susitikti prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios. P. nežinojo, kas vyksta, su jais kartu P. į butą nevyko. E. visą laiką buvo šalia jų ir viską matė. Nukentėjusiojo telefoną pardavė kažkokiam žmogui už 150 Eur. Susitarė su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo. Gailisi, padaręs nusikaltimus, nukentėjusiojo atsiprašė. Pripažįsta, kad sudavė smūgius. Telefoną pasiėmė lyg tada, kai važiavo link nukentėjusiojo namų arba iš I., arba iš E.. Jam atrodo, kad iš E. pasiėmė telefoną. Suvokė, kad telefonas ne jo, kad pasisavino svetimą daiktą.
Kaltinamasis I. B. kaltu prisipažino, jog nukentėjusįjį sumušė, bet neprisipažįsta dėl asmens tapatybės kortelės ir banko kortelės pavogimo. Nurodė, kad viskas vyko vasario 13 d., parkelyje. S. M. dėl to, kad „kabino“ E., trenkė M. vieną kartą ranka ir šiam pradėjo bėgti kraujas. Nukentėjusiojo telefoną jam padavė E., t. y. ištraukė iš savo kišenės. Kaip nukentėjusįjį mušė T., jis nematė. E. buvo jo draugė. Nelabai prisimena, kaip jis susitiko nukentėjusįjį ir E., juos sutiko atsitiktinai. Su T. buvo susitaręs susitikti, dar prieš susitinkant M. su E.. Bet tada T. negalėjo susitikti, po to jis vėl siūlė T. susitikti jau po to, kai susitiko su nukentėjusiuoju. K. M. pamatė su E., kažką nukentėjusiajam sakė, trenkė. M. jam netrenkė. Banko kortelę jam padavė pats nukentėjusysis prieš sumušimą. Banko kortelę jis ėmė tam, kad M. nepabėgtų, kol jis eis pasitikti T., po to jis iš karto tą kortelę atidavė nukentėjusiajam. Tą banko kortelę jis pas save turėjo apie 5 min. Turėjo rankose nukentėjusiojo telefoną, jį paėmė iš E., ji pati jam davė. Tą telefoną paskui perdavė T.. Suprato, kad ne savo daiktą dalina.
Nukentėjusysis – civilinis ieškovas M. G. nurodė, kad susitiko su E., ji pasiūlė trumpesnį kelią link jos namų. Jam kilo įtarimas, kai jie ėjo per tą miškingą vietovę. T. E. paprašė telefono, parašyti „SMS“, jis padavė. Kaip suprato, turbūt rašė I.. Po kurio laiko už nugaros pasirodė I.. Kiek pamena, I. jam davė popieriaus lapą, liepdamas parašyti asmens kodą ir kad jis geruoju atiduoda telefoną. I. tikrai paėmė iš jo dokumentą, bet nepamena kokį, prieš tai, kai nuėjo pasitikti T., kuriam buvo paskambinęs. Tada atvyko T., liepė jam stotis ir jis gavo smūgį nuo T., nukrito ant rasto. Kai atsistojo, vėl gavo smūgį. Po to T. jo paklausė, kur jis gyvena. Jis pasakė savo adresą. Po kurio laiko I. vėl trenkė jam tiesiai į nosį, jis susilenkė. E. nupirko jam servetėlių. Tada jie visi vyko link kažkokių daugiabučių, atrodo, ten T. draugas turėjo automobilį ,,Audi 80“. Su ta mašina jie nuvyko iki jo namų. Netoli jo namų T. susitiko draugą Paulių. Kiek pamena, tik T. ir P. įėjo į jo butą, o I. ir E. buvo prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios. Namuose po visko jis pasigedo telefono dėžutės. E. tuo metu buvo jo šiokia tokia draugė, tai buvo jų antras susitikimas. Suprato, kad I. yra E. vaikinas. Visą laiką jo telefonas buvo pas E. iki tol, kol atėjo I. ir tada E. davė jam popieriaus lapą, kad jis rašytų savo asmens kodą bei kad geruoju atiduoda telefoną. Ant popieriaus lapo rašė savo asmens kodą ir kad „geruoju atiduodu telefoną“, o kam, nenurodė. Kai parašė, telefoną E. padavė I., o popieriaus lapą pasiliko E.. Iki tol jo dar nebuvo sumušę. I. paprašė asmens dokumento, kad jis nepabėgtų. Jis padavė kažkurią kortelę, po 5 min. ją jam grąžino. Dokumentą ėmė iš jo ne todėl, kad norėjo juo pasinaudoti, o kaip garantą, kad jis nepabėgtų. Iš jo ėmė tik vieną dokumentą. T. S. atėjo kartu su Ignu. Iš T. gavo kelis smūgius: pirmas smūgis buvo ranka į pilvo sritį, o kai buvo ant rasto, gavo smūgį iš kojos. Mobilaus ryšio telefono iš jo T. neėmė, visą tą laiką telefoną turėjo I.. Jis pats geranoriškai davė E. telefoną, o E. perdavė jį I.. Niekas telefono iš jo kišenės neišiminėjo. Tame telefone buvo kortelė. 50 Eur tiesiog davė jis pats, kad prie jo nelįstų. 50 Eur davė I. po to, kai parašė tą lapelį. T. tuo metu dar nebuvo. T. nei telefono neėmė, nei 50 Eur jam jis nedavė. T. jam sudavė smūgius ir viskas, daiktų neėmė. T. paklausė, kur jis gyvena, jis pasakė adresą iš baimės, po kurio laiko nuvyko į jo namus. Mašinoje buvo E., I., jis ir T., taip pat buvo vairuotojas. Į namus pakilo jis, P. ir T.. B. T. paėmė telefono dėžutę iš spintelės. Dėžutė buvo akivaizdžiai padėta ant spintelės ir T. paėmė. Jam paklausus ar atiduos telefoną, šis pasakė, kad vakare ateis. Tuo metu telefonas jau buvo pas T., nes mašinoje I. jį perdavė T.. Daugiau jokių daiktų iš jo namų nebuvo paimta. Telefonas kainavo apie 200 Eur, gal daugiau. Į nurodytą civilinio ieškinio sumą įtraukti ir 50 Eur, bet tų 50 Eur jis neprašo priteisti. Prašo atlyginti žalą tik už mobilaus ryšio telefoną ir atminties kortelę. Nemano, kad jam padaryta 50 Eur žala, nes tuos pinigus jis pats davė I.. Civilinis ieškinys yra reiškiamas tik T. S.. I. piniginių pretenzijų neturi. Pirmą smūgį jam sudavė T.. A. I., jis parašė tą laiškelį, tada I. nuėjo pasitikti T., kai atėjo T., gavo pirmą smūgį. Dabartiniai jo parodymai yra teisingi, nes anksčiau nelabai ką prisiminė, dėl patirto streso daug ką sumaišė ikiteisminio tyrimo metu. I. davė jam į nosį, bet po to, kai smūgius sudavė T.. E. nematė smūgių. Tai, ką dabar sako, tai tikrai yra tiesa, pripažįsta, kad jo pirmi parodymai duoti melagingai.
Liudytojas nukentėjusysis M. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 3 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad maždaug prieš savaitę per internetinį puslapį „www.facebook.com“ jis susipažino su mergina, kuri tame puslapyje susikūrusi anketą ir pasivadinusi „mažytė snieguolė“, vardu E.. Merginos pavardės nežino. Su ja buvo pora kartų susitikęs, bendravo, apsikeitė telefono numeriais. Ji jam pasakojo, kad turi vaikiną vardu I., su kuriuo dažnai susipyksta, o po to susitaiko. 2015-02-13, apie 9 val., jam į mobiliojo ryšio telefoną E. parašė „SMS“ žinutę, paprašė palydėti iki vaikų poliklinikos G. g., Kaune, su ja pabūtų, kol ji lauks vizito pas gydytojus. Jis palydėti ją sutiko ir, apie 9.30 val., jiedu susitiko prie „Soboro“, kartu nuėjo į vaikų polikliniką, ten buvo iki 10 val. Išėję, ėjo pro prekybos centrą „Akropolis“, po to pro parkelį, Geležinkelio stoties viaduko, esančio virš T. gatvės, link. Prieš užlipant laiptais ant viaduko, kažkas E. paskambino į mobiliojo ryšio telefoną. Ji atsiliepė labai trumpai, bet piktai, pakalbėjo ir padėjo ragelį. Pasakė, kad jai skambino I.. Perėjus visą viaduką, palipus dar aukštyn laiptais, jiedu pasuko į dešinę pusę ir ėjo takeliu. Juo paprašė eiti E., nes nenorėjo, kad ją su nukentėjusiuoju pamatytų jos mama. Netoli stovėjo dvylikaaukštis namas, kuriame ji gyvena. Takelis veda per miškelį. Šiek tiek paėjus, E. paprašė sustoti, nes norėjo parūkyti. Jie sustojo, ji užsidegė cigaretę ir jis pamatė, kad iš tos pačios pusės, iš kurios atėjo jiedu su E., ateina I., kurį jis buvo matęs nuotraukose kartu su E. internetiniame puslapyje „www.facebook.com“. Kokiu būdu I. sužinojo, kad jiedu su E. eina būtent ten, jis negali pasakyti. Negirdėjo, kad tai būtų sakiusi E. telefoninio pokalbio metu. I. priėjo prie jo ir paklausė „ko lendi prie mano E.?“. Jis atsakė, kad nelenda ir gavo dešinės rankos kumščiu smūgį į nosį. Nuo šio smūgio nukrito ant gulinčio rąsto, ant nugaros. Pradėjo bėgti kraujas. E. smūgio nematė, nes stovėjo į jį ir I. atsisukusi nugara, rūkė cigaretę. Po smūgio jis atsisėdo ant to paties rąsto, ant kurio nukrito. Tada atsisuko E., pasiteiravo, kas čia nutiko. I. pasakė, kad nieko nenutiko ir E. pamatė, kad jam bėga kraujas iš nosies. I. mobiliojo ryšio telefonu paskambino savo draugui T.. K. I. skambina T., jis suprato, nes I. į T. kreipėsi vardu. I. T. pasakė, kad reikia, jog šis atvažiuotų prie viaduko, pasakė, kad ateis pasitikti. Jis suprato, kad prie to paties, pro kurį atėjo juodu su E.. Pakalbėjęs su T., I. priėjo, atsegė jo striukės dešinę kišenę, ištraukė juodos spalvos piniginę, ją atidarė, iš jos paėmė asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą jo vardu, bei AB SEB banko „Mylimiausia“ kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą jo vardu, piniginę atidavė atgal, pasakė „įsidėk, paėmiau, kad nepabėgtum“. E. visa tai matė ir nieko nesakė. I. padavė piniginę ir nuėjo pasitikti T.. Piniginę jis įsidėjo atgal į striukės kišenę. T. E. pasakė, kad nieko tokio, kad čia užgis. Jis jos paklausė: „Kodėl taip žiauriai?“ E. atsakė, kad už tai, jog jis kišasi į jos ir I. santykius. K. E. taip pasakė, jis suprato, apie ką eina kalba, kadangi, kai susipažino su E., porą kartų su ja susitiko, sužinojo, kad ji dažnai su Ignu pykstasi. J. E. pripasakojo, kad pažįsta daug Kauno asmenų, kad draugas turi autobusiuką ir kad jis gali sutvarkyti tą I.. Visa tai išsigalvojo, kadangi norėjo, kad I. jo išsigąstų, kad paliktų E., kad su ja jiedu būtų pora. Netrukus prie jo ir E. sugrįžo I.. Iš paskos atėjo, kaip suprato, T.. T. priėjo arčiau prie jo, pasakė atsistoti ir dešinės rankos kumščiu sudavė vieną kartą jam į veidą. N. T. smūgio jis nukrito ant to paties rąsto, ant kairio šono. Nukritęs, šono neužsigavo, nesusitrenkė. Nukritus jam ant rąsto, T. atsegė kairę striukės kišenę, išėmė baltos spalvos „LG G2“ mobiliojo ryšio telefoną su „SIM“ „Labas“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 347, 54 Eur vertės. Išėmęs telefoną, paklausė, kaip išsiima „SIM“ kortelė, tada kortelę išėmė ir numetė ant žemės. Tada atsegė, dešinėje pusėje esančią, striukės kišenę, ištraukė tą pačią piniginę, iš kurios I. išsiėmė asmens tapatybės ir banko korteles, atsegė, apžiūrėjo, kas viduje. Joje rado 50 Eur kupiūrą, išėmė ir įsidėjo sau į dešinę striukės kišenę. Piniginę numetė ant žemės šalia jo. Daugiau niekur nieko netikrino, liepė atsistoti. Atsistojus, T. dar vieną smūgį sudavė dešinės rankos kumščiu į pilvo sritį. Smūgis buvo skaudus, todėl jis nuo jo susirietė. Po smūgio į pilvą, T. paklausė jo adreso, kur gyvena, pasakė, kad, jei nepasakys, tada jį papjaus ir išmes į šalia esančią upę. J. T. išsigando, pasakė savo namų adresą. Ar T. grasinimas buvo realus, pasakyti negali, nes tuo metu peilio pas T. jis nematė. Po to, kai pasakė T. savo namų adresą, pastarasis, jam būnant pasilenkus nuo smūgio į pilvą, spyrė koja į galvos sritį ties smilkiniu, nuo ko jis vėl nukrito ant to paties rąsto, ant nugaros. Krisdamas ant rąsto, nugaros nesusitrenkė. Po to, kai jis nukrito ant rąsto, Ignas pasakė E., kad ši nueitų nupirkti į vaistinę, esančią prie parkelio, šlapių servetėlių, jam kraujui nuvalyti. Tuo metu, kai T. smūgiavo rankomis, spyrė koja, E. su I. žiūrėjo ir nieko nesakė. E. išėjus pirkti drėgnų servetėlių, T. nuolat klausė, ar jis jau nusiramino, sakė, kad nebemuš daugiau. Netrukus sugrįžo E., padavė jam pakelį drėgnų servetėlių, jis ėjo to upelio, į kurį grasinio jį įmesti, link. Kartu iki upelio ėjo T.. Jam nusiplovus veidą, atėjus prie to paties rąsto, jis nuo žemės pasikėlė piniginę, savo „SIM“ kortelę, kurią T., išėmęs iš mobiliojo ryšio telefono, numetė. T. I. padavė jam asmens tapatybės kortelę, banko kortelę. Dokumentus jis susidėjo į piniginę, o piniginę – į kišenę, iš kurios ją ištraukė. T. T. paklausė: „Ar girdit, kaip čia iki Ž. gatvės nuvažiuot?“ Niekas nieko nepasakė. T. liepė eiti. Visi ėjo autobusų stotelės link, laukti 34-to autobuso, kadangi E. pasakė, kad galima 34 autobusu nuvažiuoti iki jo namų. Einant iki stotelės, T. pamatė savo pažįstamo asmens automobilį, stovintį tarp kažkokių namų, stoties rajone ir patį pažįstamą. T. šio paklausė, ar šis negalėtų pavežti iki Ž. gatvės. T. pažįstamas pasakė, kad neturi pinigų kurui. T. T. padavė 5 Eur kupiūrą ir visi važiavo iki jo namų baltos spalvos „Audi 80“ automobiliu. B. V. gatve, nuleido automobilio padangą. T. T. pasiskambino dar vienam draugui P., pasakė ateiti į V. gatvę. A. P., T. paklausė, ar toli Ž. gatvė. Jis pasakė, kad ne, einant tiesiai, ta gatvė bus prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios. T. ragino eiti greičiau, o P. pagrasino, jei neis greičiau, gali dar labiau sumušti. K. T. reikėjo jo namų adreso, nesakė, o jis neišdrįso paklausti, nes bijojo būti dar labiau sumuštas. T. klausė, ar jis gyvena vienas. Jis pasakė, kad vienas, nors realiai gyvena su globėju. Apie 13.30 val. jis, T. ir P. atėjo į jo namus. I. su E. liko stovėti lauke. Atėjus į butą, jį kraustė tik T.. Kaip suprato, ieškojo vertingų daiktų. P. tik žiūrėjo, nieko nelietė. Bute nieko vertingo neradus, T. pastebėjo, kad yra to telefono, kurį pagrobė, dėžutė su, joje buvusiais, dokumentais, todėl šis ją paėmė ir išsinešė. Kartu išėjo ir P.. Išeidamas iš jo namų, T. pasakė, kad vakare telefoną grąžins. Tuo metu globėjo A. namuose nebuvo. Globėjui grįžus, jis papasakojo, kas nutiko. Mobiliojo ryšio telefono kartu su dėžute, dokumentais ir ausinėmis bei 50 Eur jam iki šiol niekas negrąžino. Visus paminėtus asmenis, išskyrus E., jis matė pirmą kartą. I. ir T. galėtų atpažinti. Įvykis, t. y. kai I. sudavė smūgį bei iš piniginės paėmė dokumentus, po to T. sudavė smūgius ir vieną kartą įspyrė bei apiplėšė, buvo maždaug 10.30-12.30 val. Pauliaus ir asmens, kuris automobiliu pavežė iki namų, jis neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų. Prieš ateinant T., I. jį privertė parašyti raštelį, kuriame buvo parašyta jo gimimo metai, vardas, pavardė ir kad jis savo noru atiduoda telefoną. Raštelį rašė pats, kadangi tai daryti liepė I.. Parašytą raštelį padavė I., o I. – E.. E. raštelį įsidėjo į striukės kišenę. I., ieškodamas piniginės, tą telefoną matė pas jį kitoje striukės kišenėje. Dėl ko privertė parašyti raštelį, jis nežino (1 t., b. l. 59-60).
Pagarsinus parodymus, nurodė, kad E. paprašius, padavė jai telefoną, kai ėjo miškeliu. Per apklausą to nesakė. A. I., negavo nuo jo kumščiu į nosį. Kraujas jam pradėjo bėgti, kai I. jam po to sudavė, tada jis susilenkė ir vos nenukrito. I. jam sudavė, kai T. jau buvo. I. nebuvo jam atsegęs striukės kišenės ir išėmęs piniginės. Kortelę jis davė dėl to, kad paprašė jo, kaip garanto. Davė tikrai vieną kortelę, bet neprisimena, kurią. I. piniginės nebuvo paėmęs. Buvo kažkoks pokalbis su E., kai I. išėjo pasitikti T., bet nepamena, ką E. kalbėjo. G. E., kad turi draugų, kad draugas turi autobusiuką, kad gali sutvarkyti I.. T. priėjo ir sudavė kumščiu į veidą. T. nesegė jo striukės kišenės, telefonas tuo metu jau buvo pas I., kurį jam buvo perdavusi E.. I. bandė išimti jo „SIM“ kortelę, ją išėmė ir numetė. „SIM“ kortelę jis po to rado. Kaip suprato, telefoną iš jo pagrobė I., nes E. perdavė I. telefoną. Jis savo noru davė E. telefoną, kad ši parašytų „SMS“. N. E. grąžinti telefono, nes ji visą laiką rašė. Paskui ji perdavė telefoną I. ir jis suprato tai, kaip jo telefono vagystę. T. nebuvo paėmęs jo piniginės. Nežino, kodėl taip kalbėjo ikiteisminio tyrimo metu. 50 Eur prieš tai davė I. savo noru. P. T. smūgis buvo kumščiu į pilvo sritį. Kažkoks grasinimas tikrai buvo, jei jis nepasakys savo adreso, bet nepamena, kaip tikrai sakė T.. Iš viso peilio pas T. nematė. T. spyrė jam į galvą vieną kartą, čia buvo paskutinis smūgis. E. ir I. nieko nesakė, kai T. sudavė jam rankomis ir spyrė, bet jie matė. Jo piniginė buvo kišenėje pas jį, niekas jos nemėtė. Banko kortelę jam atidavė I., kai tik grįžo su T.. B. T. žiūrėjo, kas yra sudėta lentynose. I. jį privertė rašyti raštelį, kad geruoju atiduoda telefoną. Vėliau tas telefonas pas T. atsirado. E. pasiėmė raštelį.
Liudytojas nukentėjusysis M. G., asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 3 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad atpažino I. B., kaip asmenį, kuris 2015-02-13, laikotarpiu 10.30-12.30 val., jam dvidešimt vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė į nosį, po ko jis nukrito nugara ant rąsto. Po suduoto smūgio I. B. išėmė iš jo striukės kišenės piniginę, iš jos ištraukė asmens tapatybės kortelę bei AB „SEB“ banko kortelę, išduotą jo vardu bei privertė parašyti ant lapuko, kad savo mobiliojo ryšio telefoną „LG G2“ jis atiduoda savo noru (1 t., b. l. 62-64).
Pagarsinus parodymus, nurodė, kad neteisingai šiame protokole nurodė.
Liudytojas nukentėjusysis M. G., asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 3 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad atpažino T. S., kaip asmenį, vardu T., kuris 2015-02-13, laikotarpiu 10.30-12.30 val., sudavė jam du smūgius, vieną į veido sritį, kitą – į pilvo sritį, vieną kartą koja spyrė į galvos sritį, taip pat grasino jį papjauti, jei jis nepasakys adreso, bei iš dešinės striukės kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „LG G2“, iš piniginės – 50 Eur kupiūrą. Šis asmuo, būdamas jo bute, ieškojo vertingų daiktų, tačiau paėmė tik telefono dėžutę su, joje buvusiais, dokumentais ir ausinėmis (1 t., b. l. 65-67).
Pagarsinus parodymus, nurodė, kad buvo telefono ausinės, tai, ką jis šioje apklausoje sakė, yra teisingai tik tai, kas vyko jo namuose, kiti parodymai neteisingi.
Liudytojas nukentėjusysis M. G. ikiteisminio tyrimo metu, pranešant apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą, nurodė, kad 2015-02-13, apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), prie PC ,, (duomenys neskelbtini)“, jam einant per perėją, prie jo priėjo nepažįstamas vaikinas, apie 17 m. amžiaus, ir paprašė parūkyti. Jam atsakius, kad nerūko, smogė į pakaušį ir įsodino jį automobilį ,,Audi“, kurio valstybinių numerių jis nematė. Automobilyje dar sėdėjo trys vaikinai ir mergina, tarp savęs jie vienas kitą vadino T., I., E.. Jis klausė, kur jį veža, tačiau šie jam nieko nesakė. Atvažiavus iki P. g., liepė lipti į viršų, po to žemyn, vaikinas, vardu T., spardė jį į šonus, po to smogė jam į nosį ranka. Atsegę kišenę, išėmė piniginę, iš jos paėmė 150 Eur, po to paėmė telefoną „LG G2“, „SIM“ kortelę ,,Labas“. Pagrasino, kad jei jis skųsis, jam bus blogai, nes E. turi pažįstamų. Paskui davė lapelį ir liepė jam rašyti asmens kodą, kad pats savo valia atidavė jiems pinigus ir telefoną (1 t., b. l. 8-9).
Pagarsinus parodymus, nurodė, kad čia iš vis fantazavo, dabar sako tikrą tiesą.
Liudytojas nukentėjusysis M. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 3 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad kai I. iš piniginės išsitraukė asmens tapatybės kortelę ir AB „SEB“ banko „Mylimiausia“ kortelę, jis jas abi pasiliko kaip garantą, kad jis nepabėgs, ir tada I. nuėjo pasitikti T.. K. I. būtų perdavęs asmens tapatybės kortelę E. ir kad ji ją laikytų, jis nematė. P. I. nueinant pasitikti T., E. jo tikrai nespardė ir nesudavė jokių smūgių. Jis buvo parkritęs ant rąsto nuo I. smūgio, tačiau po to iš karto ant rąsto atsisėdo. Prieš tai, kai T. iš kišenės išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną „LG G2“ ir piniginę, iš kurios išsiėmė 50 Eur, jo mobiliojo ryšio telefonas buvo ir pas E., ir pas I.. E. jis buvo davęs trumpam juo pasinaudoti dar iki I. atėjimo, tačiau ji jį turėjo ir kai I. atėjo. A. I., telefonas atsidūrė pas jį. I. norėjo išimti „SIM“ kortelę ir kad tai padarytų jis, todėl I. jam padavė telefoną. Tada jis telefoną įsidėjo į kišenę ir jo nedavė. Kuriuo momentu telefonas buvo jam paduotas, jis tiksliai pasakyti negali, bet žino, kad prieš tai, kai jį atėmė T., telefonas buvo pas jį kišenėje. Tuo metu, kai T. kraustė jo kišenes ir pasiėmė telefoną bei 50 Eur, E. ir I. buvo šiek tiek už jo, tačiau tikrai turėjo matyti, ką daro T., nes abu buvo atsisukę į jį. Nei 50 Eur, nei 100 E. I. su T. jo neprašė. Pamena, kad T. jam pasakė: „Tu mums moki, o mes tave „stoguojam“ (ginam). T. jokios konkrečios sumos neįvardino. Taip pat nepasakė, nuo ko nori jį ginti. I. apskritai nieko neprašė. T. jo neprašė jokių 10 Eur. T., priėjęs prie jo, liepė atsistoti ir iš karto smūgiavo, nuo ko jis nukrito, o nukritus, T. kraustė kišenes ir paėmė, anksčiau minėtus, daiktus. T. jo klausė namų adreso, reikalavo pasakyti, o jei nepasakys, grasino papjauti. Jis niekam nesiūlė važiuoti pas jį į namus (1 t., b. l. 70-71).
Pagarsinus parodymus, nurodė, kad tik vieną dokumentą pats padavė I.. Nebuvo taip, kad I. jam padavė telefoną, o jis jį įsidėjo į kišenę ir po to T. tą telefoną išėmė iš jo kišenės. Buvo kalba apie „stogavimą“ po T. smūgio, jo klausė, ar dažnai jį muša, ar reikia pagalbos, jis mokės, o jie padės. 50 Eur davė dėl savo saugumo, galvojo paduos ir viskas nusiramins. Iš viso niekas nekraustė jo kišenių. Kažkoks grasinimas buvo, jei jis nepasakys adreso, bet apie papjovimą nelabai kalba buvo, gal juokais sakė. T. jam sudavė vieną smūgį ranka į pilvą, spyrė į galvos sritį ir dar vieną smūgį sudavė ranka į pilvą. Kai jam spyrė į galvos sritį, jis buvo ant rasto atsisėdęs. T. jam į galvą spyrė, ranka į galvą jam netrenkė. I. išėmė iš telefono kortelę ir numetė, o jis ją pasiėmė. T. be mušimo jam daugiau nieko nedarė. I. prašė rašyti raštelį.
Liudytojas J. K. nurodė, kad praeitais metais, radęs skelbimą apie parduodamą telefoną, susiekė su parduodančiu asmeniu. Kelių valandų bėgyje nuvyko į Kauną prie vieno pastato, netoli PC „(duomenys neskelbtini)“. Dar kartą susisiekęs telefonu, užlipo pas pardavėją į namus ir įsigijo telefoną. Prieš įsigijimą, dar patikrino jo ID kodą vogtų daiktų bazėje internete. To ID nebuvo, kaip užregistruoto vogto. Matydamas, kad yra visi dokumentai, telefonas tvarkingas, jį įsigijo. Telefoną įsigijo už 200 Eur iš moters. Anksčiau tos moters nebuvo matęs. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė tikslią sumą. Moteris teigė, kad parduoda sūnaus telefoną, kuris yra išvykęs į užsienį. Ausinės buvo prie telefono. Ausinės buvo ne nuo „LG“, o nuo „Samsung“. Gali būti, kad telefoną pirko už 190 Eur, dabar nepamena, ikiteisminio tyrimo metu visa informacija buvo aiškesnė. Telefoną pirko draugei L. K. ir davė jai juo naudotis, jis pats juo nesinaudojo.
Liudytoja L. K. nurodė, kad „LG G2“ telefonas buvo pirktas Kaune, galimai praeitų metų žiemos pabaigoje arba pavasarį. Telefoną pirko J. jai. Ji kartu vyko į pirkimo vietą, bet su pardavėja ji nekontaktavo, laukė prie laiptinės, mašinoje. Telefonu naudojosi gal 3-4 mėn. Jai pranešė, kad telefoną reikia grąžinti, nepasakė, dėl kokių aplinkybių. Tą telefoną ji galimai pametė.
Šalies argumentai
L. P. I. nurodė, kad „SMS“ žinutėmis susirašinėjo su Tomu ir po kokios valandos jie susitiko prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios. T. T. buvo su I., M. ir panele, kurios vardo nežino. M. buvo sumuštas, šiek tiek kruvinas. Paklausus, kas nutiko, pasakė, kad prisidirbo, sakė, kad jį sumušė I. ir ta mergaitė, o T. nemušė. Sakė, kad T. nupirko servetėlių ir padėjo jam nusivalyti kraują. Jie visi nuėjo iki M. namų. Jis ėjo į butą todėl, kad niekas daugiau M. nebemuštų. T. iš M. namų paėmė kažkokią dėžutę. T. yra jo pažįstamas. Nukentėjusiojo anksčiau nepažinojo, tada pirmą kartą jį pamatė. I. iš matymo žinojo. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus.
L. P. I. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad 2015 m. vasario mėnesį, tikslios dienos nurodyti negali, kadangi nepamena, dienos metu, jis susirašė „SMS“ žinutėmis ir po kokios valandos susitiko su T. S. prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios. T. buvo ne vienas. Su juo buvo I., kurio jis nepažįsta, tačiau yra kelis kartus matęs, kažkokia merga ir dar vienas vaikinas, kurio vardo ir pavardės pasakyti negali, kadangi nepamena, tačiau žino, kad internetiniame puslapyje „www.facebook.com“ pasivadinęs „atstovas spaudai“. Tą asmenį matė pirmą kartą. Atėjus susitikti su T., pirmiausiai dėmesį atkreipė į tai, kad tas, kuris pasivadinęs „atstovas spaudai“, yra sumuštas, t. y. ant kaktos, prie akies matėsi akivaizdus guzas, taip pat, kad buvo išsigandęs. Pamatęs tą guzą, iš karto suprato, kad šis neseniai sumuštas. Jis ,,atstovui spaudai“ pasakė, kad šis nebijotų, kad jam atvažiavus, pastarojo tikrai nemuš. Paklausus kas šį sumušė, atsakė, kad „ai prisidirbau“ ir kad I. mušė. Apie tai, kad būtų ir T. mušęs, jis nepamena, kad „atstovas spaudai“ būtų jam taip sakęs. Taip pat ,,atstovas spaudai“ sakė, kad kažkas nuėjo nupirkti servetėlių, su kuriomis T. jam padėjo nusivalyti. Jam paklausus, kur jie eina, „atstovas spaudai“ pasakė, kad eina namo. Paklausus „ką ten“, nieko neatsakė. „Atstovas spaudai“ sutiko, kad ir jis eitų kartu su visais į namus. Jis ėjo tik dėl to, kad „atstovas spaudai“ nebūtų sumuštas ar dar kas nors jam padaryta, kadangi, kaip jau minėjo, jam atvažiavus, jis pamatė, kad „atstovas spaudai“ išsigandęs. Nuėjus kartu iki „atstovo spaudai“ namų, jis su ,,atstovu spaudai“ kalbėjo, o ką T. darė tuo metu, jis nematė. Taip pat nematė, kad ką nors imtų ar kraustytų kokius nors daiktus. Pas „atstovą spaudai“ namuose buvo apie 5-10 min., tikrai ne ilgiau. Išėjus iš „atstovo spaudai“ namų, T. jam parodė „LG“ telefono dėžutę. P. T., kam ši reikalinga, pastarasis pasakė, kad reikia. Einant link I. ir tos merginos, T. sušuko, kad iškvietė policiją. Jis pats nematė, kad „atstovas spaudai“ kviestų policiją. T. pasakius apie policiją, I. su mergina nubėgo, jis nuėjo į autobusų stotelę važiuoti namo, o T. kur nuėjo ar nubėgo, nežino. Tačiau po kiek laiko T. atėjo į tą pačią stotelę, abu įlipo į tą patį viešąjį transportą. T. turėjo tą pačią telefono dėžutę. Ar jos viduje buvo telefonas, ar ne, jis pasakyti negali, nes nematė. Prieš tai jis matė pas I. ir tą merginą kažkokį baltą telefoną, tačiau, ar tai buvo „LG“ ir ar tas pats telefonas, kurio dėžutę T. turėjo, pasakyti negali (1 t., b. l. 98-99).
Pagarsinus parodymus, nurodė, kad „atstovas spaudai“ yra M.. Gal maišo, tiksliai neatsimena, bet atrodo, kad M. sakė, jog ir E. jį mušė.
Liudytoja E. M. nurodė, kad anų metų vasario mėn. susitiko su M.. Ėjo iki poliklinikos, vėliau M. ją lydėjo iki namų. Ėjo per viaduką, kuris yra netoli geležinkelio stoties, perėjo viaduką, palipo laiptais, tokiu takeliu ir galiausiai išlindo į parkelį, ties M. g. ir P. g. Ji gyvena P. g., todėl ėjo pro ten, link jos namų. Kažkaip jiems iš nugaros pusės atsirado I. B., su kuriuo ji tuo metu draugavo. Žino, kad I. trenkė M.. T. I. pasikvietė savo draugą T.. Vėliau jie važiavo iki M. namų. Ji su Ignu stovėjo prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios durų, P. su T. nuėjo iki M., jiems pasakė, kad M. atidavė telefoną. A. T. buvo mačiusi kartą ar du. Įvykio dieną M. buvo jos pažįstamas. M. ją lydėjo į polikliniką, gal ji paprašė palydėti, o gal jis pats užsinorėjo. Tuo metu, atrodo, buvo su I. susipykusi. Mano, kad įvykio dieną, rytą, su I. bendravo. Kai ėjo su M., atrodo, kad su I. nesusisiekė. M. turėjo telefoną, kai vaikščiojo, jo telefonas nebuvo atsidūręs jos rankose. Po to buvo paėmusi pažiūrėti M. telefoną, tą telefoną jai kažkas padavė. Po to ji padavė telefoną kažkam, bet neatsimena, kam. Ji nepamena jokio raštelio. Jai atrodo, kad I. buvo paėmęs kažkokį dokumentą, kad M. nepabėgtų, bet kokį dokumentą, ji negali pasakyti, tai buvo kortelė. Tikrai prieš M. I. smurto nenaudojo, imant dokumentą. Niekas nekraustė M. kišenių ir neėmė jo daiktų, išskyrus, kad paėmė kažkokią kortelę, bet tikrai ne smurtu, ne riksmais, ne grasinimais. Matė, kad T. sudavė smūgius M., kai šis atėjo į įvykio vietą, bet kiek kartų sudavė, negali pasakyti. I. du kartus trenkė M. į veidą, atrodo, kad tada, kai jau T. buvo. Žino, kad po I. smūgio, M. pradėjo bėgti kraujas. Kai kraujas bėgo, ji stovėjo, žiūrėjo, bet nevalė. Negali pasakyti, ar M. kam nors davė pinigų, ar kažkas iš jo paėmė, neprisimena. K. T. mušė M., nežino. M. telefonas pačioje pabaigoje atsidūrė pas P. ir T.. Ji su I. stovėjo prie ,, (duomenys neskelbtini)“ bažnyčios, o T. su P. nuėjo iki M. namų, ką ten veikė, nežino, užtruko labai trumpai ir tada jie atėjo ir pasakė, kad M. atidavė telefoną. Po to ji sužinojo iš M., kad jam telefonas nebuvo grąžintas. Tikrai jai M. savo telefono nedavė, nes ji turėjo savo telefoną, ji neprisimena iš viso jokio raštelio.
Liudytoja E. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jos parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad internetu, per tinklalapį „www.facebook.com“, susipažino su vaikinu, vardu Martynas, kuris buvo pasivadinęs „atstovas spaudai“. Ji buvo pasivadinusi „mažytė snieguolė“. Susipažinus su M., jiedu buvo porą kartų susitikę, bendravo ir telefonu, ir internetu. Tuo metu ji draugavo su I. B., tačiau dažnai pykosi. 2015-02-12 ar tai 13 dieną ji turėjo eiti į Centro polikliniką, esančią centre. Žino, kad M. taip pat mokosi centre. Todėl, ar tai ji jam parašė, kad eina į polikliniką ir pakvietė ją palydėti, ar jis pasiūlė susitikti, tiksliai ji to pasakyti negali, nes nepamena. Su M. susitiko pirmoje dienos pusėje, tačiau laiko nurodyti negali, nes nepamena, prie poliklinikos. Pabuvę kažkurį laiką poliklinikoje, kartu su M. ėjo iki jos namų, t. y. iki P. gatvės, Kaune. Ėjo geležinkelio stoties link, perėjo viaduką ir, kad nereikėtų lipti į kalną, ėjo aplink pro parkelį, kuriame kartu su M. sustojo. Ji nepamena, ko jiedu ten sustojo, tačiau netrukus nuo jos namų, nuo kalniuko, bėgte atbėgo I.. Nepamena, ar eidama su M., ji kalbėjo telefonu su I.. Taip pat nepamena, ar jai jis skambino. Žino tik, kad rašė „SMS“ žinutę, į kurią ji neatrašė. Atbėgęs iki jų, I. pradėjo kalbėtis su M.. K. M., ką šis veikia su ja, priekaištavo. M. I. atsakė, kad jis ją palydėjo iki poliklinikos. Maždaug po 20 minučių, I. šiek tiek paėjo į jos namų pusę, kadangi ir ji, ir M. jį matė. P. I. nueinant, I. pasakė jai ir M. pabūti čia, jis tuoj ateis, nieko nebus. K. I. eina, jis jai nesakė, ji nesuprato ir net nespėjo apie tai pagalvoti. I. paėjus jos namų link, ji pamatė, kad jis sugrįžta ne vienas, o su savo draugu T., kurį ji pažįsta iš matymo. Kol ji su M. laukė sugrįžtant I., jiedu su M. kažką kalbėjosi, tačiau ką, ji pasakyti negali. Taip pat nematė, kad I. suduotų smūgį M.. I. atėjus su T. prie jų, I. priėjo arčiau jos ir pasiūlė eiti pakalbėti šiek tiek toliau, ji su I. paėjo apie 50 m atstumu nuo T. ir M.. Paėjus, ji su I. aiškinosi, kodėl jiedu pykstasi, ir I. sakė, kad viskas dėl M.. Su I. kalbėjosi apie 10 min. Paėjus su I. pakalbėti, ji M. ir T. nematė, kadangi buvo nusisukusi. I. galėjo matyti T. ir M., kadangi stovėjo veidu į jų pusę. Pakalbėjus su I. ir sugrįžus prie T. ir M., ji pirmiausiai pamatė, kad M. murzinas, t. y. suodinas nuo ankščiau degusio laužo ir likusių anglių. Matėsi, kad M. buvo suduoti smūgiai į veido sritį. Kiek jų buvo suduota, ji pasakyti negali, nes nematė. Kad buvo suduoti smūgiai, ji matė iš M. paraudusio veido. Prieš nueinant su I. pakalbėti, M. tikrai buvo ne toks. Pamačiusi, kaip atrodo M., ji paklausė I., kodėl pasikvietė T.. Ar I. ką nors atsakė, ar ne, ji pasakyti negali, nes nepamena. Žino, kad kai jiedu su I. sugrįžo, T. daug klausinėjo M. apie tai, kur šis gyvena, ar vienas gyvena. Taip pat klausė, iš kur gauna pinigų, nes M. pasakė, kad mama gyvena Anglijoje. Taip pat M. klausinėjo apie vairuotojo pažymėjimą ir kitus panašius klausimus. Kai ji su I. grįžo prie M. ir T., matė ir suprato, kad M. ne tik sumuštas, tačiau jis buvo išsigandęs, prašė, kad jo daugiau nemuštų. Taip pat po to, kai grįžo su I., ji matė, kad pas I. buvo „SEB“ banko kortelė. K. I. ją paėmė iš M., ar pats M. ją padavė I., ji pasakyti negali, nes tikrai nematė. Taip pat matė pas Igną rankose M. mobiliojo ryšio telefoną „LG“ baltos spalvos. Taip pat I. davė M. kažkokį lapuką ir liepė rašyti, ką M. ir darė, tačiau, ką tiksliai sakė rašyti jam I., ji pasakyti negali, nes nepamena. M. telefoną I. vienu momentu davė palaikyti ir jai, tačiau ji telefono neatidavė M., kadangi ir pati bijojo gauti. Po to I. tą telefoną paėmė iš jos. T. paklausinėjus M., kur gyvena, su kuo ir kitų, panašaus pobūdžio, klausimų, I. paklausė M., ar jam patinka E., t. y. ji. M. I. atsakė „taip“. Tada kumščiu I. sudavė vieną kartą M. į veido sritį. M. nuo I. smūgio nenukrito, tik susvyravo. Nuo šio I. smūgio M. iš nosies pradėjo bėgti kraujas, todėl ji nuėjo nupirkti servetėlių. Prieš einant pirkti servetėlių, matė, kaip I. atidavė M. telefoną. Jai sugrįžus su servetėlėmis ir M. nusivalius veidą, visi ėjo iki stotelės, kadangi T. pasakė, kad visi važiuos iki M. namų, ir I. liepė važiuoti kartu. Išėjus iš parkelio, gatvėje, T. pamatė savo kažkokį pažįstamą, kurio vardo pasakyti ji negali, su automobiliu „Audi 80“. T. pažįstamo paprašė juos pavežti iki M. namų. Draugas sutiko, tačiau pasakė, kad po kirpyklos, ką ir padarė. Kol jie visi jo laukė, T. pasiskambino kažkokiam savo draugui P. ir pakvietė jį ateiti prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios. Važiuojant iki M. namų, ji matė pas T. M. telefoną, kurį prieš tai turėjo I.. Kaip ji suprato, T. iki M. namų važiavo tuo tikslu, kad paimtų telefono dokumentus. Atvažiavus iki „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios, P., T. ir M. nuėjo pas M. į namus, o ji su I. stovėjo prie „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčios. Maždaug po 5 minučių T. grįžo su P. ir pasakė, kad M. gyvena ne vienas ir vėl nuėjo iki M. namų, netrukus sugrįžo ir bėgdami sušuko, kad iškvietė policiją. Išgirdus, kad iškvietė policiją I. ir ji išvažiavo namo pas I., o T. su P. kitur nuėjo. Kiek žino iš T., kad jis telefoną, kaip jis pats ir sakė, grąžino M.. Po šio įvykio ji kalbėjo su M., klausė jo, kodėl jis pasakė namų adresą ir pan., M. atsakė, kad bijojo, kad bus dar labiau sumuštas (1 t., b. l. 88-89).
Pagarsinus parodymus, nurodė, kad galėjo būti, kad I. jai rašė žinutę, į kurią ji neatrašė. Jai atrodo, kad I. sudavė M. tada, kai T. buvo. Jai atrodo, kad kortelę paėmė todėl, kad M. nepabėgtų, bet gali būti ir kitaip. M. buvo murzinas nuo, degusiame lauže buvusių, anglių. Jai atrodo, kad ji matė, kaip T. sudavė M.. P. I. matė kažkokią kortelę, bet negali pasakyti, kokia kortelė buvo. Matė pas I. M. telefoną. Bijojo būti sumušta, nes jie vieną žmogų jau sumušė. Matė, kaip I. trenkė M.. Ji ėjo pirkti servetėlių. Jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi. Žino, kad I. buvo paėmęs kortelę, bet ar tai buvo banko kortelė, ar asmens tapatybės kortelė, ji neprisimena. Ji suprato, kad I. paėmė kortelę, jog M. nepabėgtų. Kokiu būdu telefonas atsirado pas kaltinamuosius, neprisimena, bet ne smurtu, ji raštelio neprisimena. Neprisimena, kad jos telefonas būtų buvęs išsikrovęs, todėl ji būtų ėmusi nukentėjusiojo telefoną, bet galėjo taip būti.
Liudytoja A. B. nurodė, kad šioje byloje atlikinėjo procesinius veiksmus, atsimena nukentėjusįjį. Apklausos metu asmuo papasakojo jai apie jam žinomas aplinkybes. Atspausdintas protokolas buvo duodamas paskaityti, po apklausos nuketėjusiojo buvo paklausta, ar šis perskaitė, ar suprato, ar tyrėja teisingai užrašė, ar nori ką nors pakeisti, papildyti. Asmuo atsakė, kad perskaitė, suprato, viskas teisingai, pakeisti, papildyti nieko neturi. Nuketėjusysis iš pradžių pasakojo laisva forma, galbūt kažkur, kažką ji paklausė, nes pirminės aplinkybės buvo kitokios. Pamena, kad tarnybinis pranešimas buvo surašytas pagal pirminę apklausą, kad prie „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusįjį buvo įsodinę į automobilį. Nepamena, ar klausė nukentėjusiojo, kodėl šis keičia parodymus. Buvo kažkas pasakojama nukentėjusiojo apie asmens tapatybės kortelę, bet tikslių aplinkybių, kas buvo pasakyta, neprisimena. Ji kvietė nukentėjusįjį kelis kartus, kad patikslinti aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, jis buvo įspėtas dėl melagingų parodymų.
Liudytojas A. G. nurodė, kad jo sūnus yra M. G.. Jam sūnus skundėsi, kad jį prie geležinkelio stoties, kur yra viadukas, sumušė, atėmė pinigus ir mobilųjį telefoną. Matėsi ant sūnaus galvos, nugaros sumušimai. Apie asmens dokumentus M. nieko nesakė. M. sakė, kad iš jo atėmė lyg 200 Lt, ar kiek tai. M. neminėjo, kad jis pats atidavė telefoną.
Parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad įtariamasis T. S. parodė pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo kurio ėjo kartu su Ignu iki, parkelyje esančios, E. ir vaikino, vardu M.. Po to parodo vietą prie rąsto, kur buvo E. ir M., prie kurio jam atėjus, jis kalbėjosi iš pradžių su E., o M. stovėjo šalia. Baigęs kalbėti su E., su M. paėjo apie tris žinginius nuo rąsto į M. g. pusę ir prie laužavietės sudavė M. du smūgius, tačiau kur sudavė, nepamena. Po jo suduotų smūgiu T. atėjo prie rąsto ir liko stovėti su E.. Parodė vietą, kurioje buvo I. su M., kai jam atsisukus, jis pamatė, kad M. iš nosies bėga kraujas. K. I. sudavė M., suprato iš riksmo ir jo matyto kraujo. Po to parodė vietą prie rąsto, kurioje I. ir jis prašė M. pinigų. E. taip pat stovėjo prie rąsto (1 t., b. l. 141-146).
Parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad įtariamasis I. B. parodė pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), prie kurio atvažiavo laukti savo buvusios merginos E.. Po to parodė blokus, ant kurių sėdėjo, ir laukė E., bei, ant kurių sėdėdamas, išgirdo iš pradžių E. balsą, o po to vaikino, kaip vėliau paaiškėjo, vardu M.. Prie rąsto parodė vietą, kurioje sėdėjo M., ir parodo vietą, kur stovėjo E., atsisukusi nugara į M. gatvės pusę. Taip pat pamini, kad toje pačioje vietoje E. stovėjo, kai atsivedė T.. Nurodė, kur stovėjo M. ir kur stovėjo jis, kai jis smūgiavo rankos kumščiu į veido sritį M.. Po to parodė vietą prie pat rąsto, kur M. nukrito ant ten buvusių suodžių po jo suduoto smūgio, po to atsistojo ir jam paprašius, M. ištraukė piniginę, ją atsegė ir padavė banko kortelę. Nurodė, iš kurios pusės jis atsivedė T.. K. T. atėjo, M. sėdėjo ant rąsto, o T. stovėjo priešais M. (2 t., b. l. 30-37).
Akistatos tarp įtariamojo I. B. ir įtariamojo T. S. protokole nurodyta, kad I. B. parodė, kad kai atėjo T. S. į parkelį, esantį prie P. g., pastarasis priėjo prie M., o jis nuėjo toliau su E., pakalbėjęs su E., jis maždaug po penkių minučių priėjo prie M. ir trenkė kumščiu į veidą dėl E.. M. nuo jo suduoto smūgio nukrito ant žemės. Jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. E. su T. buvo už jo. Parodymų patikrinimo metu bei paskutinės apklausos metu davė neteisingus parodymus dėl suduoto M. smūgio, t. y. paminėjo, kad M. sudavė, prieš atsivedant T., o ne kai buvo T., kadangi seniai buvo, tikrai susimaišė.
T. S. parodė, kad su I. B. duotais parodymais visiškai sutinka bei nurodo, kad kai atėjo su Ignu į parkelį, esantį prie P. g., jis pirmiausia pakalbėjo su M., pokalbio metu su M. jis pastarajam sudavė du ar tris smūgius, tačiau nepamena į kurią vietą. Taip pat negali pasakyti, kodėl M. sudavė smūgius. Po jo pokalbio su M., kalbėjo I., o jis su E. stovėjo netoli, tačiau ką I. darė, pasakyti negali, tačiau atsisukęs pamatė, kad M. sėdėjo ant žemės ir jam bėgo kraujas. Tai pamatęs, liepė E. nueiti nupirkti servetėlių, kad M. galėtų nusivalyti kraują. E. parnešus servetėlių, jis M. padėjo nusivalyti. Pirminės apklausos metu minėjo, kad I. M. sudavė vieną smūgį ir vieną kartą įspyrė, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad nematė, ką I. darė, tik atsisukęs pamatė, kad M. iš nosies bėgo kraujas (2 t., b. l. 40-41).
Parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad M. G. parodė vietą už gulinčio rąsto, kur jis, atėjęs su E., stovėjo. Taip pat parodė, iš kurios pusės atėjo I. ir kurioje vietoje I. jam sudavė smūgį į nosį ir jis nukrito. Jam nukritus, iš karto atsisėdo ir jam besėdint, I. išsėmė iš jo striukės kišenės piniginę, iš kurios išsitraukė asmens tapatybės kortelę ir AB „SEB“ banko „Mylimiausia“ kortelę. Po to parodo į P. g. pusę, iš kur atėjo T. kartu su I.. Parodo rastą, nuo kurio, T. liepus, atsistojo ir ant kurio nugriuvo po T. suduoto smūgio į veido sritį, o T. iš kišenės paėmė piniginę ir iš jos ištraukė 50 Eur kupiūrą, o iš kitos – mobilaus ryšio telefoną „LG G2“. T. liepus, jis atsistojo ir gavo dar vieną smūgį pilvo sritį, nuo kurio susirietė. Būnant toje pačioje vietoje, prie to paties rasto, T. jam įspyrė į galvos sritį ties smilkiniu (1 t., b. l. 72-81).
Parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad liudytoja E. M. parodė vietą, kur ant gulinčio rąsto M. atsisėdo, o ji ar tai atsisėdo, ar stovėjo. Po to parodė į P. g., iš kurios atbėgo I.. Po to ji stovėjo, M. sėdėjo, o I. stovėjo ir su M. kalbėjosi. Taip pat nurodė, kad iš tos pačios pusės atėjo I. kartu su T.. Parodė vietą, kur stovėjo T. su I. bei kai T. klausinėjo M. apie tai, kur šis gyvena ir kitus panašius klausimus. Nurodė, kad kai po kurio laiko pamatė M., šis buvo murzinas, toks suodinas, matėsi, kad buvo suduoti smūgiai. Parodė vietą, kurioje I. sudavė smūgį M., liepė rašyti ant lapuko kažką M., I. lapuką liepė rašyti, prieš suduodant smūgį (1 t., b. l. 90-96).
Daiktų, dokumentų patekimo protokole nurodyta, kad liudytojas J. K. savo iniciatyva tyrimui pateikė „LG“ telefono įpakavimo dėžutę su lipduku IMEI (duomenys neskelbtini), „LG G2“ vienkartinę apsauginę naujo telefono plėvelę su telefono parametrais, knygeles ,,Garantinis talonas“, ,,Darbo pradžios vadovas“, ,,Tele 2“ garantinę pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) su prisegtu čekiu, šie daiktai apžiūrėti (1 t., b. l. 104-106, 107-111).
Motyvuojamoji dalis
Veikos kvalifikavimas ir įrodymų vertinimas
Byloje yra prieštaringų įrodymų, t. y. nukentėjusiojo M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tokį parodymų skirtumą nuketėjusysis objektyviai paaiškinti negalėjo, tik nurodė, kad būtent teisiamojo posėdžio metu duoda teisingus parodymus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad M. G. ne kartą ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus, paprastai įrodymais baudžiamojoje byloje pripažįstami tik parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teisme, todėl nuosprendis grindžiamas parodymais, M. G. duotais teisiamojo posėdžio metu, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vertintini, kaip nepatikimi įrodymai ir jais teismas nesiremia.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vadovaudamasis BPK 256 str., T. S. veiką iš 180 str. 1 d. kvalifikuoja į 140 str. 1 d., 178 str. 2 d., apie šią galimybę teismas informavo teisiamojo posėdžio metu.
Sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 ar pagal 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015).
Iš bylos medžiagos, nuketėjusiojo, liudytojų, kaltinamųjų parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nustatyta, kad nors T. S., prieš pagrobdamas nukentėjusiojo telefoną, buvo panaudojęs prieš jį fizinį smurtą, be to, smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas ir po to, tai niekaip nesusiję su siekiu užvaldyti, nuketėjusiajam priklausantį, turtą. T. S. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo dėl asmeninių paskatų, t. y. dėl to, kad nuketėjusysis vaikščiojo su jo draugo I. B. mergina E. M.. Nagrinėjamoje byloje, remiantis tiek kaltinamųjų T. S., I. B., liudytojos E. M., tiek ir paties nukentėjusiojo M. G. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, nustatyta, kad nukentėjusysis M. G. vaikščiojo su E. M., į įvykio vietą atėjus I. B., tuometiniam E. draugui, ir pastarajam pasikvietus T. S., kilo konfliktas, kurio metu nuketėjusysis buvo sumuštas. Nukentėjusiojo telefonas, kaip nurodė pats M. G., buvo tuo metu pas liudytoją E. M., o pastaroji nukentėjusiojo telefoną perdavė kaltinamajam I. B., o šis – T. S., po ko T. S. vyko su nukentėjusiuoju į pastarojo namus ir, žinodamas, kad mobilaus ryšio telefonas priklauso nukentėjusiajam, šio daikto pastarajam ne tik kad negrąžino, bet ir paėmė šio daikto dokumentus, o po to telefoną pardavė. Šios aplinkybės nepatvirtina, kad prieš fizinio smurto panaudojimą ar po jo panaudojimo T. S. turėjo tikslą pasisavinti kokį nors nukentėjusiojo turtą. Taip pat byloje nustatyta, kad nuketėjusysis pats davė 50 Eur, tačiau net ne T. S., o I. B., kuris dėl šios veikos nebuvo kaltinamas. Taigi, byloje nenustatyta, kad, panaudojus smurtą, iš nukentėjusiojo T. S. pagrobė kitus daiktus, nei mobilaus ryšio telefoną „LG OPTIMUS G2“ ir dėžutę su telefono dokumentais.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju smurto panaudojimas iš asmeninių paskatų atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį ir nėra niekaip susiję su nukentėjusiojo turto pagrobimu. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad telefono ir telefono dokumentų pasisavinimas buvo atliktas, matant kitiems asmenims, tokia T. S. veika kvalifikuotina kaip atviroji vagystė (BK 178 str. 2 d.), iš kaltinimo šalinant aplinkybę, kad T. S. iš nuketėjusiojo pagrobė 50 Eur. Taip pat pagal byloje esančius dokumentus (1 t., b. l. 105) tikslintina aplinkybė dėl mobilaus ryšio telefono ,,LG OPTIMUS G2“ vertės. Pagal įsigijimo dokumentus daikto vertė yra 373, 03 Eur, o ne 378, 29 Eur. Aplinkybės pašalinimas ir tikslinimas kaltinamojo teisių nepažeidė, padėties nepablogino.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotini pagal BK 140 str. 1 d. tik tada, kai nenustatoma objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo. Iš bylos medžiagos, nuketėjusiojo, liudytojų, kaltinamųjų parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nustatyta, kad I. B. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo dėl asmeninių paskatų, t. y. dėl to, kad nuketėjusysis vaikščiojo su jo mergina E. M.. Ir nors kaltinamasis nuketėjusiajam M. G. smūgius sudavė viešoje vietoje, t. y. parkelyje, esančiame tarp P. gatvės ir M. gatvės, maždaug 100 m atstumu nuo gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), M. gatvėje, tačiau šiais I. B. veiksmais nebuvo pažeista viešoji tvarka, jo veika teisingai kvalifikuota, kaip baigtas nusikaltimas, numatytas BK 140 str. 1 d. Nukentėjusysis baigiamojoje kalboje su kaltinamuoju susitaikyti nepageidavo.
I. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015-02-13, apie 10.30 val., parkelyje, esančiame tarp Prancūzų gatvės ir Medvėgalio gatvės, maždaug 100 m atstumu nuo gyvenamojo namo Nr. 9, Medvėgalio gatvėje, M. G. sėdint ant rąsto, iš jo striukės dešinės kišenės ištraukęs piniginę, iš jos išėmė asmens tapatybės kortelę Nr. 13135256, išduotą nukentėjusiojo M. G. vardu, ir ją pasiėmė sau, prieš nukentėjusiojo M. G. valią, taip ją pagrobdamas, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 302 str. 1 d.
Iš bylos medžiagos, kaltinamojo I. B. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nustatyta, kad I. B. iš nuketėjusiojo piniginės jokios asmens tapatybės kortelės neėmė, jam pats M. G. padavė banko kortelę prieš sumušimą. Šiuos kaltinamojo parodymus patvirtino ir nukentėjusysis M. G. teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad pats padavė kaltinamajam vieną kortelę, tačiau kokią – nepamena. Tokią aplinkybę, kad I. buvo paėmęs kažkokį dokumentą, kad M. nepabėgtų, nurodė ir liudytoja E. M..
Vadovaujantis BK 2 str. 3 d., pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad kaltinamasis I. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 str. 1 d.
I. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, M. G. sėdint ant rąsto, iš striukės dešinės kišenės ištraukęs piniginę, iš jos išėmė, nukentėjusiojo M. G. vardu išduotą, AB „SEB“ banko kortelę „Mylimiausia“ Nr. 5167445704642235 ir ją pasiėmė sau, prieš nukentėjusiojo M. G. valią, taip ją neteisėtai įgydamas, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 214 str. 1 d.
BK 214 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė nustatyta už pagrobimą ar kitokį neteisėtą įgijimą, laikymą, realizavimą ar panaudojimą svetimo mokėjimo instrumento finansinei operacijai inicijuoti. Šis nusikaltimas gali būti padaromos tik tiesiogine tyčia, t. y. turi būti nustatyta, kad kaltininkas suvokė veikų pavojingumą ir norėjo taip veikti.
Iš bylos medžiagos, kaltinamojo I. B. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nustatyta, kad I. B. iš nuketėjusiojo paėmė AB „SEB“ banko kortelę, kurią jam perdavė pats M. G., tačiau kaltinamojo tikslas, t. y. tyčia, buvo nukreiptas ne į pagrobimą ar įgijimą, jam nepriklausančio, mokėjimo instrumento. I. B. siekė šio mokėjimo instrumento pagalba užtikrinti, kad M. G. nepasišalintų iš įvykio vietos, kol pastarasis sugrįš su T. S.. Būtent tokias aplinkybes nurodo ir pats nukentėjusysis, kuris patvirtino, kad už 5 min., grįžus I. B. su T. S., kortelė jam iš karto buvo sugrąžinta, jis taip pat suprato, kad kortelė iš jo paimama dėl to, kad jis nepasišalintų iš įvykio vietos. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad kaltinamasis I. B. neturėjo tiesioginės tyčios neteisėtai įgyti, M. G. priklausančio, mokėjimo instrumento, t. y. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 str. 1 d.
Dėl bausmės
Kadangi kaltinamieji T. S. ir I. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnamečiai, teismas, skirdamas jiems bausmes, atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir į bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams (BK 54, 80-81, 90-91 str.).
K. T. S. teistas (1 t., b. l. 157-179), teistumui neišnykus, padarė nesunkų ir apysunkį tyčinius, baigtus nusikaltimus, administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 156), VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (1 t., b. l. 181), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (1 t., b. l. 183), VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (1 t., b. l. 185), VŠĮ Kauno Šilainių poliklinikos Psichikos sveikatos centro įskaitoje neregistruotas (1 t., b. l. 189), nėra įrašytas į, policiją dominančių, vaikų kortelę (1 t., b. l. 194), Kauno m. sav. administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje informacijoje nurodoma, kad T. S. tėvai yra mirę, nuo 2009 m. T. S. šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros, T. S. registruotas kaip socialinės rizikos grupės vaikas dėl delinkventinio elgesio nuo 2010 m. Specialistams yra žinomas kaip socialinės rizikos grupės vaikas, linkęs nuolat pažeidinėti viešąją tvarką, smurtauti prieš bendraamžius. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-02-25 įsakymu laikinąja rūpintoja yra paskirta jo sesuo I. S. (2 t., b. l. 2). Mokymosi įstaiga jį charakterizuoja teigiamai: moksleivis yra pažangus, draugiškas, atsakingas mokinys, laiku atliekantis paskirtas užduotis, lankantis pamokas (2 t., b. l. 4), nedirbantis (2 t., b. l. 5).
T. S. pripažino esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, gailėjosi, todėl jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino, padaręs, baudžiamojo įstatymo numatytas, veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kadangi jis neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos, o tik žodžiu pažadėjo tai padaryti, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą, jam nepripažintina. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, kaltinamajam T. S. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d., 178 str. 2 d., skirtina, sankcijoje numatyta, laisvės apribojimo bausmė, bausmės dydį nustatant mažesnį, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, ir paskiriant įpareigojimus.
Paskirtos bausmės bendrintinos su 2015-05-21 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies sudedant, taikant BK 63 str. 9 d. numatytas nuostatas.
Kaltinamasis I. B. neteistas (2 t., b. l. 58-59), padarė nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 56-57), VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (2 t., b. l. 61), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (2 t., b. l. 63), VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (2 t., b. l. 65), nėra įrašytas į, policiją dominančių, vaikų kortelę (2 t., b. l. 73), Kauno m. sav. administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje informacijoje nurodoma, kad I. B. tėvai yra dirbantys, šeimai nebuvo taikytos prevencinės poveikio priemonės, sudarytos sąlygos vaiko poilsiui, pamokų ruošai ir laisvalaikiui, mokosi „(duomenys neskelbtini)“, lanko žolės riedulio treniruotes, žaidžia Lietuvos rinktinėje, santykiai su tėvais geri (2 t., b. l. 78), mokymosi įstaigos charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 80), nedirbantis (2 t., b. l. 81).
I. B. pripažino esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, gailėjosi, todėl jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino, padaręs, baudžiamojo įstatymo numatytas, veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-46/2009, 2K-296/2012). Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, t. y. kad jis: nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Šioje baudžiamojoje byloje nustatytos trys būtinosios sąlygos, numatytos BK 93 straipsnyje: I. B. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą; padarytas nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje; veikos padarymo metu jam buvo septyniolika metų. Jis anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo. Be to, apklaustas teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis teismui paaiškino, kad savo veiksmus vertina labai blogai, gailisi, padarė išvadas, todėl, teismo nuomone, yra pagrindo manyti, jog I. B. nebedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog yra visos, BK 93 str. numatytos, sąlygos, leidžiančios atleisti kaltinamąjį I. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam skirtinos auklėjamojo poveikio priemonės, padėsiančios pakeisti I. B. gyvenimo būdą bei padėsiančios pašalinti jo neteisėto elgesio priežastis.
Dėl civilinio ieškinio
Šioje byloje yra pareikštas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. G. civilinis ieškinys, kuriuo jis prašo teismo priteisti jam nusikaltimu padarytą 428, 29 Eur turtinę žalą (1 t., b. l. 84).
Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Byloje nustatyta, kad M. G. patyrė turtinę žalą dėl T. S. nusikalstamų veikų, t. y. dėl mobilaus ryšio telefono ,,LG OPTIMUS G2“ su telefono dokumentais vagystės, pagal byloje esančius dokumentus minėtas telefonas kainavo 1 288 Lt (373, 03 Eur) (1 t., b. l. 105). Teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad 50 Eur T. S. iš nukentėjusiojo nepagrobė, o juos nukentėjusysis savanoriškai atidavė I. B..
Atsižvelgiant į tai, pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos tenkintinas iš dalies, priteisiant iš kaltinamojo 373, 03 Eur turtinės žalos atlyginimą nuketėjusiajam.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 2 d., 4 d., 5 d.,
nusprendžia:
T. S. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per tris mėnesius nuketėjusiajam atlyginti padarytą žalą, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, arba mokintis, neatlygintinai išdirbti 40 val. per 4 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais, pagalbos reikalingais, žmonėmis;
pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per tris mėnesius nuketėjusiajam atlyginti padarytą žalą, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, arba mokintis, neatlygintinai išdirbti 40 val. per 4 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais, pagalbos reikalingais, žmonėmis.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2015-05-21 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 9 mėn. laisvės apribojimo bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per tris mėnesius nuketėjusiajam atlyginti padarytą žalą, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, arba mokintis, neatlygintinai išdirbti 50 val. per 5 mėn., per mėnesį išdirbant ne mažiau, kaip 10 val., sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais, pagalbos reikalingais, žmonėmis, į bausmės laiką įskaitant bausmę, atliktą pagal 2015-05-21 nuosprendį.
I. T. S., kad asmuo, nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą, pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.
I. B., vadovaujantis BK 93 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., padarymą ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Vadovaujantis BK 93 str. 2 d., 82 str. 1 d. 3 p., 5 p., 85 str. 1 d., 87 str. 2 d. 5 p., skirti auklėjamojo poveikio priemones – 30 (trisdešimt) valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, per mėnesį išdirbant ne mažiau, kaip 10 val., ir elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą, įsiteisėjus nuosprendžiui – panaikinti.
I. B., kuris buvo kaltinamas pagal BK 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., išteisinti, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.
Civilinio ieškovo M. G. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš kaltinamojo T. S. 373, 03 Eur (tris šimtus septyniasdešimt tris eurus tris centus), nusikalstamais veiksmais padarytai, turtinei žalai atlyginti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.