Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams A. J. , R. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A. , Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė A. K. , Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti 2006-12-08 įgaliojimo dalį dėl buto dalies pardavimo negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu, kaip sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, t.y. todėl, kad T. J. buvo mažaraštis, gyveno asocialiai ir buvo priklausomas nuo alkoholio, baustas administracine tvarka už smulkią vagystę, turėjo įsiskolinimų už buto komunalinius patarnavimus motyvuodamas tuo, kad byloje nenustatyta ir ieškovas nepateikė įrodymų, kad T. J. sirgo alkoholizmu ir tai turėjo įtakos jo veiksmams, T. J. aštuonių klasių išsilavinimas nelaikytinas kaip asmens mažaraštingumas. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentą, kad viena iš sunkių aplinkybių, privertusių T. J. pasirašyti įgaliojimą, - buvo skola už komunalinius patarnavimus, kadangi teismas nustatė, kad įsiskolinimas už suteiktas paslaugas sudarė 2 721,17 Lt ir buvo abiejų savininkų skola, todėl T. J. tenkanti skolos dalis nebuvo labai didelė, visą šią skolą sumokėjo atsakovas, nes to reikėjo sudarant sutartį.

Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti pirkimo-pardavimo sutarties dėl to, kad sutartis realiai nebuvo vykdoma, t.y. po sutarties sudarymo atsakovė bute neapsigyveno, juo nesinaudojo, kadangi atsakovė R. P. , sudariusi pirkimo – pardavimo sutartį nedelsiant įregistravo daiktines teises į šį butą nekilnojamojo turto registre, be to, ginčo butas buvo tokios blogos būklės, jog jame neįmanoma buvo apsigyventi neatlikus remonto, atsakovės nurodomos aplinkybės, kad nusipirktame bute ji ketino apsigyventi su draugu, kuris pavasarį ketino atlikti remontą, nepaneigtos.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą panaikinti sandorį CK 1.86 str. pagrindu, kaip sudarytą tik dėl akių, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių, kaip niekinį ir negaliojantį ab initio, kadangi 2007-02-02 pirkimo pardavimo sandoris atitinka turiniui ir formai įstatymo keliamus reikalavimus, išreiškia tikrąją šio sandorio šalių valią bei tikruosius ketinimus.

Teismas taip pat atsižvelgdamas į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, ginčo dalyką, advokatų dalyvavimą byloje, apmokėjimą už advokatų teisinę pagalbą atsakovui A. J. sumažino nuo 12 400 Lt iki 6200 Lt, o atsakovei R. P. nuo 7 700 Lt iki 3 000Lt.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliantui ginčijant atsakovui A. J. išduotą įgaliojimą Civilinio kodekso 1.91 str. pagrindu, t.y. kaip sudarytą susidėjusių sunkių aplinkybių įtakoje, teismas tokių aplinkybių kaip tai, kad tėvo gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, o atsakovas, būdamas tiesiogiai suinteresuotas įsigyti ieškovo tėvui priklausančią buto dalį savo nuosavybėn (nes kitą dalį jis paveldėjo po motinos mirties), sumaniai pasinaudojo sunkiomis ieškovo tėvo gyvenimo aplinkybėmis ir tuo, kad tėvas buvo mažaraštis, be to, kad ieškovo tėvas, sudarydamas ginčijamą sandorį, netgi nesuprato išduodamo įgaliojimo esmės, nepagrįstai nevertino kaip sunkių. Sandorio sudarymą iš esmės nulėmė ne ieškovo tėvo, bet atsakovo A. J. noras sudaryti šį sandorį.

Be to, teismas neįsigilino į tai, ar įgaliotojo, t.y. šiuo atveju atsakovo A. J. veiksmai atitiko atstovavimą reglamentuojančias teisės nuostatas. Teismas konstatavęs, kad formaliai ginčijamas įgaliojimas atitinka tokio pobūdžio sandoriams keliamas sąlygas, nepagrįstai neanalizavo vykdant išduotą įgaliojimą atliktų veiksmų rezultatus, nes būtent iš jų paaiškėja įgaliojimo ydingumas dėl jame netinkamai išreikštos įgaliotojo valios. Nors ginčijamu įgaliojimu ieškovo tėvas T. J. be visa ko suteikė atsakovui įgalinimus parduoti ginčo buto dalį jo nuožiūra parinktam asmeniui ir už jo sutartą kainą, vykdant tokio pobūdžio pavedimą atsakovo laisvė nustatyti buto dalies pardavimo kainą buvo ribojama jo kaip atstovo pareigos veikti nepažeidžiant atstovaujamojo interesų, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo buto dalis buvo parduota už labai mažą kainą (20 000 Lt), kuri negali būti laikoma atitinkančia tėvo valią ir teisėtus jo interesus. Akivaizdu, kad vienintelio gyvenamojo būsto perleidimas kito asmens naudai už kelis kartus mažesnę nei vidutinė rinkos kaina sumą yra aiškiai nenaudingas parduodamo daikto savininkui bei prieštarauja atlygintino sandorio prigimčiai. Be to, už tokią sumą ieškovo tėvas, ketinęs pirkti namą kaime ir ten apsigyventi, to negalėtų padaryti, taigi tėvas faktiškai liko be būsto. Teismas neatsižvelgė ir neanalizavo ar ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos atstovavimą reglamentuojančios teisės normos bei atstovaujamojo interesai.

Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ginčo buto dalis buvo pasiūlyta pirkti tik atsakovei R. P. , jog abi buto dalies pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos labai trumpu laikotarpiu – 28 d., bei kad jos abi buvo įsigytos už labai mažą kainą.

Teismas neįsigilino į tai, ar ginčijamos pirkimo pardavimo sutartys atitiko tokio pobūdžio sandoriams keliamus reikalavimus ir esmę, jog 2007-01-04 iš tikrųjų yra pirkimo – pardavimo sutartis, nes jokių įrodymų, kad ieškovo tėvas pinigus iš tikrųjų gavo pagal 2007-01-04 sutartį byloje nepateikta, atsakovai nepateikė pinigų sumokėjimą pagrindžiančių rašytinių įrodymų, nenurodė jokių tai patvirtinančių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmos instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas dėl netinkamo procesinės teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis) ir materialinės teisės normų, reguliuojančių apsimestinio sandorio negaliojimo pagrindą (Civilinio kodekso 1.87 straipsnis) (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 d., 330 straipsnis).

Nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 8 d. įgaliojimu, pasirašytu ieškovo J. J. tėvo T. J. atsakovas A. J. buvo įgaliotas vesti paveldėjimo bylą po įgaliotojo motinos A. J. mirties; atstovauti įgaliotąjį parduodant dalį paveldėto buto, esančio (duomenys neskelbtini), už savo nuožiūra aptartą kainą ir sąlygas (t 1, b.l. 58). 2007 m. sausio 20 d. buvo sudaryta T. J. , atstovaujamo atsakovo A. J. , ir atsakovės R. P. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas atstovaudamas T. J. pardavė už 20 000 Lt atsakovei R. P. minėto buto ½ dalį (t 1, b.l. 79-83). 2007 m. vasario 2 d. atsakovė R. P. pirkimo-pardavimo sutartimi to paties buto ½ dalį už 20 000 Lt pardavė atsakovui buvusiam buto savininko įgaliotiniui A. J. (t 1, b.l. 71-75). Po šio sandorio atsakovas A. J. tapo viso ginčo buto savininku. Buvęs įgaliotojas T. J. 2007-01-20 mirė, pastarojo sūnus ieškovas J. J. būdamas pirmos eilės įpėdiniu prašė teismo sandorius, kuriais jo tėvui priklausiusio buto dalis buvo perleista atsakovui A. J. , negaliojančiais, pažeidžiančias ne tik jo tėvo, bet ir jo kaip paveldėtojo teises.

Dėl įgaliojimo dalies pripažinimo negaliojančia

Ieškovas prašė įgaliojimo dalį, kuria atsakovas A. J. buvo įgaliotas atstovauti įgaliotoją parduodant dalį paveldėto buto, esančio (duomenys neskelbtini), už savo nuožiūra aptartą kainą ir sąlygas, pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (Civilinio kodekso 1.91 straipsnis).

Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, jog sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, turi būti įrodyta: susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kad, manydamas, jog nėra kitos išeities, asmuo sudarė nenaudingą sau sandorį; kita sandorio šalis žinojo šias aplinkybes ir jomis pasinaudojo; sandorio sąlygos (pobūdis) šaliai labai sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos.

Ieškovas nurodo, kad įgaliotojas buvo mažaraštis, gyveno asocialiai, buvo priklausomas nuo alkoholio, baustas administracine tvarka už smulkią vagystę, turėjo įsiskolinimų už buto komunalinius patarnavimus. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad aštuonias klases baigusio asmens negalima laikyti mažaraščiu. Taip pat teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio ir įrodymų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad priklausymas nuo alkoholio turėjo įtakos jo tėvo veiksmams ir jo tikros valios reiškimui surašant ginčijamą įgaliojimą. Tokią išvadą patvirtina ieškovo tėvo valia sutvarkyti palikimą po jo motinos mirties ir tuo tikslu jo surašytas įgaliojimas atsakovui, ši įgaliotojo valia nėra ginčijama. Tai rodo, kad ieškovo tėvas rūpinosi savo palikimu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad kita įgaliojimo dalis – dėl buto dalies pardavimo buvo sudaryta priešingai įgaliotojo valiai. Taip pat negalima pripažinti negaliojančiu sandorį remiantis sunkia įgaliotinio finansine padėtimi, nes įrodymų apie jo sunkią finansinę padėtį į bylą nepateikta. Į bylą pateikti įrodymai rodo, kad T. J. nebuvo skolingas ir už komunalinius patarnavimus (t 1, b.l. 37, 60, 78). Pirmos instancijos teismas pagrįstai šiuos argumentus pripažino nepagrįstais.

Kolegija sprendžia, kad nepagrįstas ieškovo reikalavimas pripažinti ginčijamą įgaliojimą negaliojančiu dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių. Šalys, būdamos savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais, tarpusavio santykiuose veikia savarankiškai, laikantis įstatymų reikalavimų, sutarčių sudarymo atvejais išreikšdamos tarpusavyje suderintą valią bei turėdamos įvertinti pasekmes, galinčias kilti sutarčių neįvykdymo atveju. Sutartys sudaromos laisva sutarties šalių valia, todėl kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat turi teisę pasinaudojus atitinkamų veiklos sričių specialistų pagalba sutartį bei jos pasekmes išsiaiškinti. Ieškovo tėvas pagal savo išsilavinimą, amžių, ir sveikatos būklę turėjo ir galėjo suprasti ginčijamo įgaliojimo sąlygas, poreikį ir galimą poveikį, taip pat galėjo pasinaudoti atitinkamų veiklos sričių specialistų – notaro tvirtinusio įgaliojimą pagalba.

Dėl išdėstyto kolegija nesutinka su apelianto argumentais, todėl teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistu.

Dėl buto dalies pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Ieškovas prašė: pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį, kurią atstovaujamojo T. J. vardu atsakovas A. J. ginčo buto dalį perleido atsakovei R. P. , kaip apsimestinį (Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 d.) - sudarytą pirkimo-pardavimo sutarčiai, kuria R. P. tą pačią buto dalį perleido atsakovui A. P. , pridengti, taip pat kaip sandorį prieštaraujantį atstovaujamojo interesams (Civilinio kodekso 2.135 straipsnis), negaliojančia ir dėl negaliojančia; pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį, kurią R. P. ginčo buto dalį perleido atsakovui A. J. kaip tariamą (Civilinio kodekso 1.86 straipsnio 1 d.) - sudarytą tik dėl akių negaliojančia.

Pagal Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors iš sandorio šalių. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228//2009; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl teisinio rezultato, kurio siekė pirkimo-pardavimo sutarties šalys; jos pripažįsta pirkimo–pardavimo teisinius santykius, tačiau esminis ginčas yra dėl sutarties šalies, pirkėju pirmojoje sutartyje nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Ieškovas nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp T. J. , už kurį veikė įgaliotasis, ir R. P. , yra apsimestinis sandoris, nes šiuo sandoriu šalys siekė pridengti tikrą sutarties šalį – dalies buto faktišką pirkėją A. J. . Pirmas sandoris buvo sudarytas tik tam, kad pateisinti įgaliotojo siekį įgyti ginčo buto dalį savo nuosavybėn, bet nesudarant su savimi (Civilinio kodekso 2.134 straipsnio 1 d.), o pirma sutartimi neva perleidžiant butą R. P. . Kolegija šiuos ieškovo argumentus pripažįsta pagrįstais. Tai, kad pirmas sandoris yra apsimestinis, sudarytas siekiant pridengti kitą pirkėją, patvirtina ta aplinkybė, jog pirkėja R. P. nesiekė įgyti pirkėjo teisių ir pareigų. Ji nesiekė valdyti nupirkto dalies buto, juo naudotis. Tokia išvada darytina iš pačios pirkėjos veiksmų. Tik pasirašiusi pirkimo-pardavimo sutartį, ji tą pačią dieną - 2007-01-04 – parašė prašymą VĮ Registrų centrui Vilniaus filialui atlikti nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo buto teisinę registraciją jos vardu (t 1, b.l. 25) ir tuo pačiu momentu, su vienos minutės laiko skirtumu, ji prašė pažymos minėto buto ½ dalies pardavimui (t 1, b.l. 24). Be to, atsakovė neketino apsigyventi nupirktoje buto dalyje, nes ten iki mirties – 2007-01-20 gyveno ieškovo tėvas T. J. , o po jo mirties atsakovė taip pat neketino apsigyventi, nes, kaip minėta, ji nekilnojamojo turto nuosavybės registracijos dieną jau buvo užsakiusi pažymą buto dalies pardavimui, o 2007-02-02 ginčo buto dalį pardavė atsakovui A. J. (t 1, b.l. 71-75). Atsakovės nupirktas daiktas, nors ir buvo įformintas perdavimo aktu, tačiau realiai jis nebuvo perduotas atsakovei. Pastaroji pirkimo-pardavimo sutartis tik patvirtina kolegijos konstatuotą aplinkybę, kad nagrinėjamuose pirkimo-pardavimo santykiuose faktiškas ir tikras buto dalies pirkėjas ir buvo atsakovas A. J. , kuris buvo suinteresuotas įsigyti buto dalį, nes jau iki santykių su T. J. buvo kitos ½ dalies buto savininkas. Tačiau atsakovas įgyvendindamas savo norą turėti visą butą nuosavybėje per apsimestinį sandorį ir kitą pirkimo-pardavimo sutartį pažeidė savo kaip įgaliotojo pareigą tinkamai atstovauti atstovaujamojo interesams.

Aukščiau nurodytos aplinkybės, kurias patvirtina išanalizuoti objektyvūs įrodymai, paneigia atsakovų paaiškinimus apie tai, jog atsakovė R. P. ketino įgyti buto dalį savo nuosavybėn ir juo naudotis, o atsakovas būdamas T. J. atstovas pagal įgaliojimą jokių ketinimų įgyti buto neturėjo. Be to, byloje apklaustų liudytojų M. L. ir A. A. parodymai apie tai, jog šiems liudytojams T. J. yra sakęs, jog A. J. jį verčia parduoti atsakovui butą, taip pat paneigia atsakovo A. J. paaiškinimus šioje dalyje. Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino šiuos įrodymus ir vadovaudamasis tuo faktu, kad atsakovė po pirkimo-pardavimo sutarties įregistravusi savo nuosavybę į ginčo buto dalį realizavo savo kaip sandorio šalies teises ir pareigas, laikė, kad ginčijamas sandoris nėra apsimestinis, kaip įrodinėjo ieškovas, taip pat netinkamai aiškino Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 d. nuostatas ir šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pagal Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Kitaip tariant, neigiamos apsimestinio sandorio pasekmės tenka sandorio šalims, o sąžiningi tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų, todėl ieškovas turi teisę ginti savo kaip paveldėtojo pažeistą teisę ir reikalauti apsimestinį sandorį pripažinti negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228//2009; kt.).

Atstovaujamąjį ir atstovą sieja pasitikėjimas, todėl atstovas turi veikti jo interesais ir savo veiksmais nedaryti jam žalos. Teismų praktika pripažįsta, kad atstovas turi veikti atstovaujamojo interesais ir kad jo veiksmai atstovaujamojo vardu neturi sukelti interesų konflikto /Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007/. Nagrinėjamoje byloje faktinis pirkėjas yra atsakovas A. J. , kuris kartu buvo ir buto pardavėjo atstovas. Jau minėtu įgaliojimu (t 1, b.l. 58) atstovaujamasis suteikė atstovui – atsakovui A. J. įgalinimus parduoti jam priklausiusio buto dalį jo nuožiūra pasirinktam asmeniui ir už jo sutartą kainą. Šios įgaliojimo sąlygos nepaneigia įstatyminių atstovo pareigų atstovavimo santykiuose veikti atstovaujamojo interesais, jų nepažeidinėti. Pagal Civilinio kodekso 2.135 straipsnio 1 d. atsakovas būdamas T. J. atstovu negalėjo parduoti buto sau, o taip pat turėjo nustatyti (suderėti) už butą tokią kainą, kuri atitiktų atstovaujamojo interesus. 2007-01-04 pirkimo-pardavimo sutartimi atstovaujamajam priklausiusio buto ½ dalis buvo parduota už 20 000 Lt. Tokios kainos nustatymas akivaizdžiai pažeidžia atstovaujamojo interesus, nes kaina yra akivaizdžiai per maža. Tokia išvada darytina iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuriame buto vidutinė rinkos vertė nustatyta 140 000 Lt (t 1, b.l. 26). Į bylą pateikta Nekilnojamojo turto prekybos agentūros „Faulana“ preliminari išvada, kurioje nurodyta, kad atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį nekilnojamojo turto rinkoje panašaus buto rinkos vertė svyruoja nuo 190 000 Lt iki 202 000 Lt (t 1, b.l. 27). Ginčijamoje pirkimo pardavimo sutartyje taip pat yra nurodyta parduodamo ½ buto vidutinė vertė 70 000 Lt (t 1, b.l. 71-76). Iš šių įrodymų darytina išvada, kad parduodamo ginčo buto dalis buvo apie 70 000 Lt, todėl atsakovas įkainodamas parduodamą buto dalį 20 000 Lt netinkamai atliko savo kaip atstovo pareigą nesudaryti atstovaujamojo vardu jo interesams prieštaraujantį sandorį, nes parduodamas butą už nerealiai mažą kainą padarė žalos atstovaujamajam.

Atsakovų paaiškinimai apie tai, jog buto dalis buvo labai apleista, ir tai patvirtina pateiktos nuotraukos (t 1, b.l. 61-63) galėjo būti laikoma priežastimi kažkiek sumažinti parduodamo buto kainą, tačiau šios aplinkybės negalėjo būti priežastimi beveik keturis kartus, ar net daugiau mažinti parduodamo buto realią kainą. Teismas šiuos atsakovų pateiktus įrodymus dėl ginčo buto dalies kainos turėjo vertinti kaip nepakankamus ir nepagrindžiančius sutartyje nurodytos pardavimo kainos.

Vadovaujantis nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymu visetu, kolegija daro išvadą, kad atsakovas A. J. įgyvendindamas savo norą turėti visą butą nuosavybėje tuo tikslu sudarė dvi pirkimo-pardavimo sutartis: su atsakove R. P. sudarė apsimestinį sandorį, pastarajai tai suvokiant ir nesiekiant įgyti bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas naudotis butu, po mėnesio sudarant kitą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis iš pirkėjos pagal pirmą sandorį nusipirko tą pačią buto dalį, tapdamas buto savininku, pažeidė savo kaip įgaliotojo pareigą tinkamai atstovauti atstovaujamojo interesams, nes butą tiek pardavė tiek jį pirko už nerealiai mažą kainą, faktiškai butą pardavė pats sau. Todėl šie atsakovų sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1d., 2. 135 straipsnio 1 d. pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

Restitucija – bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų. Restitucijos esmė - asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 4.96 straipsnis – daiktinės teisės savininko teisių apsaugos ir gynimo instituto norma, reglamentuojanti savininko teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningai jį įgijusio asmens, t. y. tokio, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jam daiktą perleidžiantis asmuo neturėjo teisės to daikto perleisti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo; taikant restituciją sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-525/2007).

Kolegija nustatė, kad byloje nagrinėjamas sandoris yra apsimestinis, nes sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, o faktinė sandorių šalis buto dalies pirkėjas yra atsakovas A. J. , kurio nuosavybėje po sandorių sudarymo ir yra ginčijamo buto dalis. Pripažinus sandorius negaliojančiais šioje byloje yra taikytina restitucija, tačiau taikant restituciją atsižvelgiama į tai, jog buvęs buto savininkas T. J. yra miręs, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kas iš jo įpėdinių yra priėmę palikimą. Jau minėta, kad ieškovas yra jo palikto turto pirmos eilės įpėdinis, tačiau nesant kitų duomenų, kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju taikant restituciją ir šalis grąžinant į iki sandorių buvusią padėtį, ginčo buto dalį tikslinga grąžinti mirusio T. J. nuosavybėn ir iš jo priteisti 20 000 Lt faktiškam buto pirkėjui A. J. . Nors ieškovas prašo taikyti dalinę restituciją, t.y. grąžinti butą T. J. nuosavybėn, tačiau pinigų atsakovui A. J. nepriteisti, tačiau toks ieškovo argumentas yra nepagrįstas. Pats ieškovas teigdamas, kad pirmas sandoris yra apsimestinis, o antras sandoris yra tariamas, tačiau pastarosios aplinkybės, kad sandoris tariamas ir kad šalys apskritai nesiekė sukurti jokių teisinių pasekmių ginčijamais sandoriais, neįrodė, toks ieškovo argumentas neatitinka ir faktinės padėties. Kaip jau nustatė kolegija, netenkinusi ieškovo reikalavimo dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, įgaliotojas siekė sutvarkyti po jo motinos mirties palikimą ir po palikimo priėmimo jam priklausantį butą parduoti ir šiems veiksmams atlikti jis įgaliojo atsakovą A. J. . Pastarasis siekdamas įgyti nuosavybės teisę į įgaliotojui priklausančią ginčo buto dalį, negalėdamas parduoti šio buto dalies pats sau, jį pardavė statytiniam asmeniui, o po to iš jo nupirko ir tapo ginčo buto dalies ir kartu viso buto dalies savininku. Tokiu būdu jis neteisėtai tapo buto savininku, t.y. pasiekė savo tikslų, kurių siekė pagal sandorius. Jokių pretenzijų iki mirties buvęs buto savininkas nepareiškė, kad atstovaudamas pagal įgaliojimą atsakovas su juo neatsiskaitė iki ar po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Atsiskaitymas su buvusiu buto dalies savininku turėjo įvykti ir, kaip paaiškino abu atsakovai, įvyko iki pirmosios pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, šie atsakovų paaiškinimai byloje ieškovo nebuvo paneigti. Nors ieškovas ir nurodė, kad įrodymus apie įvykusį atsiskaitymą su atstovaujamuoju turėjo pateikti atstovas, tačiau atstovavimo santykiai buvo tarp T. J. ir atsakovo byloje A. J. , šie santykiai tarp šių asmenų pasibaigė T. J. dar esant gyvam – atsakovas įvykdė jam įgaliojimu pavestus veiksmus, todėl nesant pakankamų įrodymų apie tai, jog atsakovas neatsiskaitė su atstovaujamuoju, ieškovas negali reikalauti, kad atsakovas įrodinėtų tokias aplinkybes.

Dėl išdėstyto pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria atmesti reikalavimai dėl pirkimo-pardavimo sutarčių negaliojančiomis naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys šioje dalyje tenkintinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 2 p.).

Iš dalies patenkinus ieškovo ieškinį perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas iki antros apeliacijos patyrė 4731 Lt (t 1, b.l. 1, 18, 130, 206, t 2, b.l. 26). Kolegija patenkino visus materialinio pobūdžio reikalavimus, tik neturtinis reikalavimas yra netenkintas, todėl vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 d. 3 d. 98 straipsnio 1, 2, 3 d. priteisia 3 331 Lt (600 Lt žyminis mokestis, 131 Lt išlaidos turto vertintojui, 2600 Lt advokato pagalbai apmokėti) – po 1665,50 iš abiejų atsakovų. Nustatydama priteistinų išlaidų dydį advokato pagalbai apmokėti, kolegija atsižvelgia, kad atsakovai taip pat turėjo tokios rūšies išlaidų – atsakovas A. J. -12 400 Lt (t 1, b.l. 132, 182-183, 204, t 2, b.l. 7) ir R. P. - 7 400 Lt (t 1, b.l. 131, 184, 203, t 2, b.l. 6), todėl įvertino atsakovų šias išlaidas ir tai, kad ieškovo vienas neturtinis reikalavimas yra netenkintas.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas turėjo išlaidų – 363 Lt sumokėto žyminio mokesčio, valstybė – 24,90 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu šalims. Faktiškai patenkinus apelianto skundą šios išlaidos priteistinos iš atsakovų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą:

pripažinti negaliojančia Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. patvirtintą, notarinio registro Nr. 95, 2007-01-04 buto, esančio (duomenys neskelbtini), turinčio 44,22 kv. m. bendro ploto, ½ dalies pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp T. J. ir R. P. ;

pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės A. K. patvirtintą, notarinio registro Nr. AK-752, 2007-02-02 buto, esančio (duomenys neskelbtini), turinčio 44,22 kv. m. bendro ploto, ½ dalies pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą tarp R. P. ir A. J. .

Taikyti restituciją – grąžinti T. J. nuosavybėn ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), turinčio 44,22 kv. m. bendro ploto; iš T. J. priteisti 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) A. J. .

Priteisti iš A. J. ir R. P. po 1665,50 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmos ir apeliacinės instancijos teisme J. J. .

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. J. ir R. P. po 181,50 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme J. J. ir po 12,45 Lt valstybei (įmokos kodas 5660).