Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi;

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 11 d.

Iš D. S. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 5 780,15 Eur gydymo išlaidoms atlyginti, A. Z. (A. Z.) – 906,80 Eur laidojimo išlaidoms apmokėti.

A. Z. civilinis ieškinys dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 9 d. apie 14 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su A. M. (A. M.) tyčia sudavė kumščiu jam vieną smūgį į veido sritį, taip padarydamas poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, bei tyčia kojomis spyrė vieną kartą į galvos kairę pusę bei nenustatytą kiekį smūgių į šonus. Šiais veiksmais D. S. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. M. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Taip pat D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 9 d. apie 14 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš karto po A. M. sumušimo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su A. Z. (A. Z.) tyčia sudavė jam du smūgius rankomis į galvą, taip padarydamas A. Z. poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio. A. Z. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio, komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma, abipusiu pūlingu plaučiu uždegimu, ūminiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, ir 2014 m. gegužės 28 d. 18 val. 15 min. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. teigia, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nuteistas nepagrįstai, todėl prašo jį išteisinti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių duomenų pakanka nuteistojo kaltei nustatyti ir paneigti D. S. gynybą, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia iš esmės nenurodydamas įtikinamų, konkrečių argumentų, kurie paneigtų jo kaltę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją reikšmę, o kurie neturi, ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Be to, įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų bei jų tarpusavio ryšys. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo A. M. duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė ir buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme. Todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais bei juos vertinti kaip nepatikimus, prieštaringus ar melagingus. Tai, kad nukentėjusiojo A. M. parodymai neatitinka kai kurių įvykio detalių, nesudaro pagrindo jais nesivadovauti. Nagrinėjamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis A. M. būtų suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį D. S. arba dėl apsvaigimo nuo alkoholio būtų neteisingai suvokęs įvykio aplinkybes. Be to, nukentėjusiojo A. M. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

Remiantis byloje pateikta specialisto išvada Nr. G 1574/14(01) matyti, kad nukentėjusiajam A. M. nurodytu laiku (2014 m. gegužės 9 d.) ir nurodytu būdu (smūgiuojant kumščiu į kairę akį ir spardant kojomis įvairias kūno vietas) buvo padaryta poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelyje, paveikus kietu buku daiktu (1 t., 51 b. l.). Liudytoja A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, parodė, kad po įvykio matė sumuštą A. M., kuris rankomis laikėsi už kairės pusės šono ir teigė, jog galimai jam sulaužytas šonkaulis. Be to, nukentėjusysis jai nurodė ir tą aplinkybę, kad sumušė šviesių plaukų vaikinas, kurio vardo nežino (1 t., 113 b. l.; 2 t., 127-129 b. l.). Liudytojas J. K. pirmosios instancijos teisme teigė, kad įvykio dieną buvo neblaivus ir nieko nematė. Tačiau kitą dieną iš kitų asmenų pasakojimų sužinojo, kad A. Z. ir A. M. sumušė D. S. (pravarde „B“) (2 t., 162-164 b. l.). Ikiteisminio tyrimo 2014 birželio 10 d. papildomos apklausos metu teigė, kad kitą dieną po įvykio, matė abu nukentėjusiuosius su mėlynėmis veiduose, o A. Z. jam (liudytojui) paaiškino, jog juos sumušė D. S. („b“) (1 t., 119 b. l.). Tai, kad D. S. sumušė A. Z. ir A. M. patvirtino ir liudytoju apklaustas A. K. (1 t., 126 b. l.; 2 t., 130-131 b. l.). Tuo tarpu, liudytojų R. Š. (1 t., 122, 123-125, 2 t., 106 b. l.), A. G. (1 t., 142 b. l.; 2 t., 131 b. l.) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apie jiems žinomas aplinkybes, buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, šie aukščiau nurodyti ir įvertinti duomenys, patvirtina A. M. parodymų patikimumą, t. y. kad D. S. jį sumušė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. M. parodė, jog šviesiaplaukis vaikinas, kuris jį sumušė, yra A. G., tačiau akistatos metu realiai pamatęs A. G. tai paneigė (1 t., 65-67, 71-72 b. l.). Tiek nukentėjusysis A. M., tiek liudytojas A. G. tvirtino, kad įvykio dieną, t. y. 2014 m. gegužės 9 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), A. G. nesilankė. Nukentėjusysis A. M. taip pat paaiškino ir tą aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus supainiojo žodžių „gerti“ ir „mušti“ reikšmes. Teigė, kad tyrėja galėjo neteisingai užrašyti jo parodymus protokole. Be to, vėliau nukentėjusysis A. M. atpažino nuteistąjį D. S. kaip asmenį, kuris jį sumušė (1 t., 75-78 b. l.). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu asmens parodymas atpažinti buvo atliktas ne pagal nuotraukas, o parodant asmenis realiai. Be to, iš parodymo atpažinti protokolų matyti, kad tiek A. G., tiek D. S. yra šviesių plaukų, panašios veido formos bei bruožų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. M. nurodydamas A. G., kaip asmens, padariusio nusikalstamas veikas nuotrauką, suklydo, nes nukentėjusysis A. M. iki šio įvykio D. S. nepažinojo.

Teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, kurie sudaro vieningą loginę grandinę, neginčijamai patvirtina D. S. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo D. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. savo kaltę neigia argumentuodamas tuo, kad nukentėjusiajam A. Z. sudavė tik vieną kartą nestiprų smūgį į galvą, nuo kurio nukentėjusysis negalėjo mirti. Be to, apeliantas remdamasis specialisto išvada bei specialisto Dmitrijaus Fomin paaiškinimais, bando teismą įtikinti, kad nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų galvoje, kuriuos pasidarė pats griūdamas, t. y. atsitrenkiant į kitus daiktus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių duomenų pakanka nuteistojo kaltei nustatyti ir paneigti D. S. gynybinę versiją, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, nepadarė.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys yra objektyvusis veikos požymis, kurį nustatant turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga nukentėjusiojo mirčiai (be jos ši neįvyktų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas D. S. sudavus du kartus rankomis į galvą, taip A. Z. sukeliant sunkius padarinius – kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma, abipusiu pūlingu plaučiu uždegimu, ūminiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu.

Vadovaujantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2014 m. gegužės 29 d. specialisto išvada Nr. 713/14 (01) matyti, kad A. Z. mirė nuo galvos sužalojimų visumos, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma, abipusiu pūlingu plaučių uždegimu, ūmiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu. Sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais ir kontaktuojant su kietais bukais daiktais bei galimai paviršiais, prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Taip pat neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir nukentėjusiajam pačiam griuvinėjant, nes A. Z. po visų kūno sužalojimų galėjo kurį laiką atlikti savarankiškus veiksmus, kol neprarado sąmonės dėl progresuojančio galvos smegenų brinkimo (1 t., 42-46 b. l.). Specialistas Dmitrijus Fomin (Dmitrij Fomin) ikiteisminio tyrimo metu papildomai paaiškino, kad nukentėjusysis negalėjo pasidaryti nustatytus sužalojimus iš sėdimos padėties griūnant aukštielninkas ir kontaktuoti nugariniu paviršiumi su 2014 m. gegužės 30 d. apžiūros protokole nurodyta spinta, esančia kambaryje Nr. 1 (1 t., 12-24 b. l.). Taip pat specialistas nurodė, kad galvos sumušimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas suduodant smūgius kietu buku daiktu (galimai kumščiu) į galvą. Mažai tikėtina, kad kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke galėjo būti padaryta kontaktuojant su paviršiumi (1 t., 48-49 b. l.).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad specialistas Dmitrijus Fomin atlikęs tyrimą ir pateikęs išvadą, buvo apklaustas ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, kuriame buvo aiškinamasi, ar nukentėjusysis galėjo susižaloti galvą pats griūdamas. Specialistas paaiškino, kad nukentėjusiojo pagrindinė mirties priežastis buvo galvos sužalojimas dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju galvos dangalu. Galvos sužalojimas įvyko dėl trauminio poveikio į galvą kietu, buku daiktu. Pažymėjo ir tai, kad kraujas po kietuoju galvos dangalu dažniausiai išsilieja suduodant smūgį, bet neatmetama galimybė, jog susižalojo ir griūnant. Taip pat patvirtino ir tą aplinkybę, kad nukentėjusysis negalėjo patirti traumos griūnant aukštielninkas ir atsitrenkiant į sekciją, nes sužalojimas padarytas esant kontaktui iš priekio. Be to, jei nukentėjusysis būtų kritęs priekiu į sekciją ar joje esantį stiklą, akivaizdžiai būtų susipjaustęs arba susižalojęs veido šonus, bet ne veido vidurį (2 t., 142-143 b. l.). Apeliacinio proceso metu specialistas Dmitrijus Fomin patvirtino pateiktą specialisto išvadą ir papildomai paaiškino, kad A. Z. mirė būtent nuo galvos sužalojimų visumos, kurie galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais. Taip pat pažymėjo ir tai, kad griuvimo metu dažniausiai būna pažeidžiamos ir smegenys, tačiau šiuo konkrečiu atveju tokie požymiai nenustatyti. Nukentėjusiajam buvo padaryta izoliuota kraujosruva dešinės akies voke. Specialistas paaiškino, kad dešinės akies vokas yra gana giliai panardintas į akiduobę ir griuvimo metu, atsižvelgiant į tai, koks yra galvos paviršius, jis pirmiausiai kontaktuotų su kakta ar skruostu, bet kad užgauti voką yra reikalingas ribotas kietas bukas daiktas, arba reikia labai smarkiai ant kažko tai užgriūti, tačiau turi atsirasti kažkokie tai papildomi sužalojimai, t. y. nubrozdinimai arba visu svoriu griūti ant akies, jog atsirastų sužalojimai akyje. Tačiau šiuo konkrečiu atveju padarytas akies sužalojimas yra labiau būdingas smūgio sudavimui. Taip pat specialistas paaiškino ir tą aplinkybę, kad užtenka vieno smūgio į dešinės akies sritį, kad plyštų akies kraujagyslė. Mikrokraujagyslė gali plyšti iš karto ir ilgainiui vis daugiau kraujuoja iš šios kraujagyslės, kol susikaupia pakankamai didelis kiekis kraujo, kuris pradeda spausti galvos smegenis ir dėl to atsiranda simptomatika. Dmitrijus Fomin atkreipė dėmesį ir į tai, kad asmenų, kurie ilgą laiką piktnaudžiauja alkoholiu, kraujas pasidaro skystesnis, o kraujagyslės žymiai trapesnės, todėl ilgai alkoholį vartojančiam žmogui reikia mažesnės jėgos tam, jog plyštų kraujagyslė, t. y. nebūtina suduoti labai stipraus smūgio (2 t., 214-215 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau įvertinta teismo medicinos specialisto išvada bei

specialisto Dmitrijaus Fomin paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, duoti parodymai tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusysis A. Z. mirė nuo sužalojimų galvoje, kuriuos pasidarė pats griūdamas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti teismo medicinos specialisto paaiškinimais bei pateikta teismo išvada dėl sužalojimo mechanizmo. Be to, tai neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir kitai bylos medžiagai. Todėl konstatuotina, kad smurtiniai D. S. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs. Be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Pažymėtina, kad nuteistasis byloje pateiktą specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus iš esmės vertina vienpusiškai ir juos interpretuoja tik sau naudinga linkme, tokiu būdu stengdamas sušvelninti savo teisinę padėtį.

Tai, kad nuteistasis D. S. mirtinai sužalojo smūgiuojant kumščiu (du kartus) nukentėjusįjį A. Z. patvirtina ir kiti nagrinėjamojoje byloje esantys duomenys, kurie vertintini bendrame bylos kontekste bei turintis reikšmės formuojant teismo vidinį įsitikinimą ir galutiniam įrodymų vertinimui.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusysis A. M. ikiteisminio tyrimo metu vykusios pirmosios apklausos metu parodė, jog vienas iš bute buvusių vaikinų (D. S.) A. Z. sudavė smūgį į galvą, nuo kurio nukentėjusysis nukrito ir kliudė spintą (1 t., 59-60 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu A. M. savo parodymus patikslino ir nurodė, kad D. S. nukentėjusiajam sudavė du stiprius smūgius į veidą, nuo kurių A. Z. nukrito ant grindų ir atsitrenkė į spintą (1 t., 64 b. l.). Šias aplinkybes A. M. patvirtino tiek akistatos metu (1 t., 79 b. l.), tiek parodymų patikrinimo vietoje (1 t., 82-90 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusysis savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nurodė, kad D. S. sudavė du smūgius A. Z., nuo kurių nukrito ant grindų (2 t., 124-127 b. l.). Iš liudytojų J. K., V. U., A. K. parodymų matyti, kad nors liudytojai įvykio aplinkybių nematė, tačiau papasakojo apie jiems žinomas aplinkybes, t. y. jog nukentėjusysis A. Z. jiems patvirtino, jog jį sumušė būtent D. S. (1 t., 120, 126 b. l.; 2 t., 130-131, 140-141 b. l.). Be to, liudytoja A. M. matė kraujosruvą nukentėjusiojo A. Z. dešinės akies srityje, o liudytoja V. U. patvirtino, kad A. Z. dešinės pusės antakis buvo prakirstas. Taip pat šią aplinkybę, t. y. kad A. Z. nosis buvo sužalota (kraujuota, nubrozdinta), parodymų metu patvirtino tiek nukentėjusysis A. M., tiek liudytojai A. G., J. K., V. U., D. B., A. K. (1 t., 121, 131-133 b. l.; 2 t., 106, 131 b. l.).

Nors liudytojai J. K., A. G., A. M., V. U. parodė, kad A. Z. sveikata buvo silpna, jis sunkiai vaikščiojo, o būdamas apsvaigęs griuvinėjo, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad sužalojimus, dėl kurių A. Z. mirė, patyrė pats griūdamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, iš aukščiau paminėtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad nuteistasis D. S. smurtavo prieš nukentėjusįjį A. Z.

Apeliaciniame skunde D. S. nurodo, kad nukentėjusiajam A. Z. sudavė vieną nestiprų smūgį, siekiant tik paimti iš jo šautuvą, ir tokiu būdu apsiginti nuo iškilusio pavojaus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo D. S. argumentai nepagrįsti ir atmestini.

BK 28 straipsnyje numatyta būtinoji gintis konstatuojama tuo atveju, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ar pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimo svarstymas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija (kasacinės nutartys Nr. 2K-700/2004, Nr. 2K-497/2007, Nr. 2K-7-428/2010, Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-173/2011, Nr. 2K-676/2011, Nr. 2K-440/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad nors nagrinėjamojoje byloje nėra galimybės nustatyti tikslios konflikto priežasties, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, jog nuteistajam D. S. nukentėjusysis A. Z. realiai kėlė kokią nors grėsmę ir dėl to jam reikėjo gintis. Be to, apelianto skunde nurodytas aplinkybes ir iškeltą versiją paneigia nagrinėjamojoje byloje esantys bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Nuteistasis D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jis su nukentėjusiuoju A. Z. nuėjo į miegamąjį, kuriame jam parodė ginklą. Nuteistasis pamanė, kad A. Z. užtaisė ginklą ir nukreipė į jį (apeliantą), todėl norėdamas atimti, sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą. Nuteistasis taip pat nurodė ir tą aplinkybę, kad miegamajame nukentėjusiojo A. M. nebuvo (1 t., 156-157, 160-161 b. l.; 2 t., 88-89 b. l.). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo parodymai yra iš esmės nenuoširdūs, todėl jie turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistojo parodymus su visa kita bylos medžiaga ir jais remtis galima tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Pirmiausia liudytojų R. Š., A. K., A. M. parodymai patvirtina, kad nuteistasis D. S. į miegamąjį nuėjo su A. M. ir A. Z. (1 t., 122 b. l.; 2 t., 106 b. l.). Liudytojas R. Š. taip pat atpažino apeliantą D. S. kaip asmenį, kuris įvykio metu su nukentėjusiaisiais nuėjo į miegamąjį (1 t., 123-125 b. l.). Liudytojui A. K. nukentėjusysis A. Z. pasakojo, kad D. S. miegamajame sumušė ant lovos gulintį nukentėjusįjį A. M., kurį bandė apginti nukentėjusysis A. Z., tačiau D. S. jam (A. Z.) sudavė smūgį. Analogiškas šio įvykio aplinkybes A. Z. pasakojo ir liudytojui J. K. Iš liudytojos A. M. parodymų matyti, kad liudytojas J. K. jai sakė, jog iš miegamojo girdėjo triukšmą, grumtynes, trenksmą.

Remiantis nukentėjusiojo A. M. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, matyti, kad jis matė A. Z. rankose šautuvą, tačiau pažymėjo, jog nukentėjusysis negalėjo juo grasinti, nes buvo sumuštas. Tai kad, nukentėjusiojo A. Z. namuose buvo ginklas, kuriam laikyti nereikėjo net leidimo, patvirtino ir liudytojais apklausti A. Z. bei V. U.

Tuo tarpu, kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad vykusio konflikto metu nuteistajam D. S. kilo grėsmė ir dėl to jam reikėjo gintis, nagrinėjamojoje byloje nėra. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo D. S. įvykio metu niekas nepuolė ir fizinio smurto prieš jį nevartojo, todėl ir nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismą tinkamai įvertino įrodymų tarpusavio ryšį ir pagrįstai konstatavo, kad D. S. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu nužudė A. Z., todėl taikyti BK 28 straipsnio nuostatų nėra pagrindo. Pažymėtina, kad šio konflikto metu realus ir akivaizdus pavojus nuteistajam negrėsė, tiesiog D. S. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pamatęs ginklą nukentėjusiojo rankose, pats neteisingai įvertino situaciją. Be to, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto parodymais bei specialisto išvada, kurioje atskleidžiama A. Z. mirties priežastis, nustatytas sužalojimų pobūdis ir mechanizmas.

Nors akivaizdu, kad apeliantas nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau tokiu savo elgesiu sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Suduodant smūgį į galvą, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-302/2010, 2K-281/2008, 2K-381/2011 ir kt.). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, D. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmių paskyrimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde dėl paskirtų bausmių jokių argumentų nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam D. S. paskyrė teisingas bausmes. Skirdamas bausmę Vilniaus apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimus, bei į tai, jog nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaltės formą – kad nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), bei atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (jauną amžių, ankstesnį teistumą, administracines nuobaudas). Teisėjų kolegos vertinimu, Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis). Todėl D. S. paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisingos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas paskirtas bausmes apėmimo būdu, taip pat nepažeidė BK reikalavimų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijami iš nuteistojo D. S. priteisti turtinės žalos dydžiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos priteisimo išnagrinėti nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.