Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1837-587/2019 pagal ieškovės Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ieškinį atsakovui J. K. D. dėl pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, B. S. ir akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nagrinėjamu atveju kvestionuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovui iš ieškovės priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas grindžiamas dviem esminiais argumentais: pirma, konstatavęs, kad apeliantė neįrodė, jog pats atsakovas yra kaltas dėl jo sveikatai kilusių neigiamų padarinių, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai taikė CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalies normas; antra, teismas nepagrįstai iš apeliantės valstybei priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi visas išlaidas nagrinėjamu atveju patyrė tik valstybė. Neišeinant už apeliacinio skundo ribų, toliau ir bus pasisakoma dėl šių argumentų pagrįstumo.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

17. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas J. K. D., atlikdamas bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, 2018 m. liepos 19 d. kreipėsi į Pravieniškių 3-ojo sektoriaus medicinos punktą dėl rankos skausmo. Atsakovas nurodė, kad, eidamas laiptais, paslydo, griuvo ir patyrė dešiniosios rankos plaštakos traumą. Tuo metu dirbo gydytojas B. S., kuris, nesiųsdamas atsakovo atlikti rentgeno, pats ranką apžiūrėjo, diagnozavo V-to delnakaulio lūžimą, atstatė lūžusių kaulo dalių dislokaciją, imobilizavo į langetę, paskyrė vaistus nuo skausmo bei paskyrė gydymo režimą – visišką plaštakos imobilizaciją, judesių, sumušimų vengimą.

18. Skausmui nepraėjus, atsakovas J. K. D. kreipėsi į gydytoją E. L., kuri iškart atsakovą nukreipė į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo atliktas rentgenologinis tyrimas. Nustačius, kad sulūžę kaulai blogai sujungti, ranka buvo išoperuota.

19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2019 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 56-85 „Dėl J. K. D. pareiškimo“, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija įpareigota atlyginti pacientui J. K. D. dėl netinkamai suteiktų medicininių paslaugų padarytą 2 000 Eur neturtinę žalą.

Dėl įrodymų vertinimo

20. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė. Kalte grįstos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai).

21. Vertinant, ar egzistuoja neteisėti veiksmai, kaip sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės sąlyga, turi būti atsakyta į klausimą, ar individualiu atveju pacientui buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Sprendžiant dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti įvertinta, ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo veiksmai atitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartą ir maksimalių pastangų kriterijų. Gydytojų veiksmus teismas turi vertinti proceso, bet ne rezultato aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-469/2020 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Ginčų dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo atsakomybės sprendimas ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimas neišvengiamai susijęs su specialiųjų medicinos srities žinių poreikiu. Šis poreikis lemia įrodymų šaltinių ypatumus tokio pobūdžio bylose.

23. Sprendžiant dėl gydytojų veiksmų diagnozuojant ligą ir atliekant tyrimus teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiosiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).

24. Byloje nustatyta ir apeliantė to neginčija, kad atsakovas patyrė žalą sveikatai – patyrus rankos kaulo lūžį, atsakovui buvo atlikta operacija, ilgiau nei įprastai užtruko rankos lūžio gijimas, atsakovui buvo sukeltas fizinis skausmas ir dvasiniai išgyvenimai. Ginčas kilo dėl to, kas sąlygojo tokių neigiamų padarinių atsakovo sveikatai kilimą. Apeliantė laikosi pozicijos, kad atsakovas nesilaikė gydytojo rekomendacijų, savavališkai nusiėmė gipso langetę, tikėtina, jog patyrė pakartotinę traumą, ir būtent šie atsakovo veiksmai, o ne apeliantės veiksmai buvo pagrindinė neigiamų pasekmių atsakovo sveikatai priežastis.

25. Nagrinėjamu atveju šalims nepareiškus prašymo skirti teismo ekspertizę, spręsdamas, kas sąlygojo atsakovo sveikatai kilusius neigiamus padarinius, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytoju apklausto gydytojo V. L., kaip objektyviai galinčio teikti paaiškinimus asmens, raštu teiktais atsakymais ir teismo posėdyje teiktais žodiniais paaiškinimais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2019 m. birželio 7 d. sprendime nustatytomis ginčui aktualiomis aplinkybėmis bei šalių paaiškinimais.

26. Įrodinėjimo procesui ginčuose dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo taikomi bendrieji CPK įtvirtinti reikalavimai. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018, 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

28. Kaip matyti iš byloje esančių atsakovo medicininių dokumentų turinio, juose net nėra užsimenama apie pakartotinę traumą, kurią kaip operacijos priežastį nurodo apeliantė. Be to, byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie bent preliminariai patvirtintų apeliantės nurodomą aplinkybę apie pakartotinę traumą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ši apeliantės pateikta įvykių versija, grindžiama išimtinai tik jos atstovo paaiškinimais, nebuvo įrodyta.

29. Tuo tarpu apeliantės pozicija, kad, nesilaikydamas gydytojo rekomendacijų, atsakovas pats savavališkai nusiėmė gipso langetę, grindžiama liudytojos gydytojos E. L. parodymais, o atsakovo teiginys, jog jis langetės nenusiėmė, įrodinėjamas tik paties atsakovo paaiškinimais.

30. Atsižvelgdamas į tai, kad liudytoja E. L. yra apeliantės darbuotoja bei trečiojo asmens B. S. kolegė, o be jos paaiškinimų daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas savavališkai buvo nusiėmęs gipso langetę, nėra, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad minėtos liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada stokoja pagrįstumo.

31. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant vienos šalies paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma ieškovo parodymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008).

32. Kaip minėta, apeliantės pozicija, kad, nesilaikydamas gydytojo rekomendacijų, atsakovas pats savavališkai nusiėmė gipso langetę, buvo grindžiama gydytojos E. L. parodymais, o, kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtos liudytojos parodymus patvirtina 2018 m. rugpjūčio 6 d. paciento sveikatos istorijoje esantis įrašas: „Gipsinę langetę nusiėmė pats.“, kuris buvo padarytas dar nežinant ir net negalint numanyti, jog dėl šios aplinkybės ateityje kils ginčas. Liudytoja teismo posėdžio metu nurodė tą pačią aplinkybę, kuri, kaip minėta, užfiksuota ir medicininiuose dokumentuose, todėl, nepaisant to, kad liudytoja yra trečiojo asmens kolegė, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta būtų abejoti minėtos liudytojos parodymų, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti jokiais kitais įrodymais, objektyvumu.

33. Tačiau net ir laikant, kad aplinkybė, jog atsakovas pats savavališkai nusiėmė gipso langetę, buvo įrodyta, tai, nepaneigia fakto, kuris apeliaciniame skunde net ir nėra ginčijamas, jog sveikatos priežiūros paslaugos, teiktos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo tinkamai suteiktos – gydytojas B. S. nesiėmė visų galimų priemonių, kad atsakovo plaštakos lūžis būtų gydomas naudojant visas turimas priemones kaulo lūžiui nustatyti ir gydymui parinkti, t. y nebuvo siuntimo rentgenologiniam tyrimui dėl lūžio padėties nustatymo, taip pat atsakovui nebuvo nurodyta atvykti pakartotinei apžiūrai. Pažymėtina tai, kad jokių duomenų, jog atsakovas patyrė pakartotinę traumą, kuri būtų minėtos operacijos priežastis, byloje nėra.

34. Kaip jau buvo minėta, tokio pobūdžio bylose svarbiausia yra tai, ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Asmens veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015).

35. Taigi, net ir laikant, kad aplinkybė, jog atsakovas pats savavališkai nusiėmė gipso langetę, buvo įrodyta, tai, įvertinus pirmosios instancijos teismo išvadą, kad gydytojas B. S. nesiėmė visų galimų priemonių, jog sveikatos priežiūros paslaugos atsakovui būtų suteiktos tinkamai, šiuo atveju nekeičia situacijos teisinio vertinimo.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtent netinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos buvo pagrindinė priežastis, sąlygojusi neigiamus padarinius atsakovo sveikatai. Elgdamasis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, gydytojas B. S. turėjo parinkti tinkamą gydymo metodą, t. y. paskirti atsakovui plaštakos rentgenografinį tyrimą, kas tikėtina, kad būtų leidę teisingai nustatyti atsakovo plaštakos kaulų lūžio vietą, dėl ko kaulai būtų iškart tinkamai atstatyti bei sugiję, dėl ko būtų išvengta operacijos.

37. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad apeliantei teisėtai ir pagrįstai buvo taikyta civilinė atsakomybė, kadangi egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, o apeliantės nurodomi CK 6.253 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, sudarantys galimybę netaikyti civilinės atsakomybės arba visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės, šiuo atveju neegzistuoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

38. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme.

39. CPK 93 straipsnyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis); jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis).

40. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovui J. K. D. buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurios išlaidos sudarė 452,70 Eur, taip pat valstybė šioje byloje patyrė 10,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atsižvelgdamas į pirmiau minėtą teisinį reglamentavimą, teismas valstybei iš apeliantės priteisė 226,35 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir 5,35 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

41. Apeliantės teigimu, teismas nagrinėjamu atveju apskritai neturėjo spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, kadangi visas išlaidas šioje byloje patyrė tik valstybė (apeliantė yra biudžetinė įstaiga išlaikoma iš valstybės biudžeto lėšų). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia teisinio pagrindo sutikti su tokiais apeliantės samprotavimais.

42. Biudžetinė įstaiga – ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų, taip pat iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnis 1 dalis).

43. Pažymėtina, kad pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis. Jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnis 2 dalis).

44. Taigi, nepaisant to, kad apeliantė Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės asignavimų, ji laikytina savarankišku viešuoju juridiniu asmeniu, atsakančiu pagal savo prievoles.

45. CPK nėra numatyta, kad biudžetinė įstaiga būtų atleista nuo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, o tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos bendra tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš apeliantės priteisė valstybei jos šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.