- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-15
- Bylos Nr.
- 2S-1919-590/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-01838-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, J. T., I. Ž., VĮ „Registrų centras“
- Ieškovas
- K. G., L. G.
- Trečiasis asmuo
- A. M., S. M., Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų K. G. ir L. G. ieškinį atsakovams J. T., Vilniaus miesto savivaldybei, I. Ž., VĮ „Registrų centras“ dėl daikto pripažinimo esmine dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos pripažinimo neteisėta, tretieji asmenys A. M., S. M., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai K. G. ir L. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl daikto pripažinimo esmine dalimi, bendrosios nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos pripažinimo neteisėta. Ieškinio užtikrinimui, kad nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ginčo objektą – negyvenamąją patalpą – neįrengtą pastogę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-04-24 nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovams J. T., I. Ž. ir Vilniaus miesto savivaldybei priklausančias negyvenamąsias patalpas – neįrengtą pastogę, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovams disponuoti areštuojamu turtu, bet paliekant areštuojamą turtą naudotis ir valdyti atsakovams. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad teisme vyksta ginčas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą (dėl daikto pripažinimo esmine dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos pripažinimo neteisėta), o atsakovai J. T., I. Ž. ir Vilniaus miesto savivaldybė kaip ginčo pastato savininkės, turi realią galimybę ginčo objektą – negyvenamąją patalpą – neįrengtą palėpę perleisti, įkeisti, išnuomoti ir pan., padarė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei neareštavus minėto nekilnojamojo daikto, teismo procesinio sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-04-24 nutartį panaikinti. Nurodo, kad ieškovai neįrodė, jog egzistuoja reali grėsmė, jog pasunkėtų, taptų neįmanomas ieškovams palankaus sprendimo vykdymas. Nurodo, kad ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teisiškai nepagrįstas ir dėl to negalėjo būti tenkintas. Nutartyje, teismas taip pat neišdėstė motyvų dėl realios grėsmės, jog būsimas galimai palankus teismo sprendimas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pasunkės ar taps neįmanomas. Teismas padarė formalią išvadą, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys (nenurodo kokie), leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės. Pažymi, jog ieškovų pateikti įrodymai nepagrindžia ieškinio argumentų ir reikalavimų, todėl manytina jog nėra realios tikimybės, jog ieškovų reikalavimai galėtų būti tenkinami, todėl teismas nepagrįstai tenkino ieškovų prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia viešąjį interesą. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str. nurodoma, kad savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, Vilniaus miesto savivaldybė neteko teisės disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu ir gauti pajamų, kurios būtų skiriamos viešųjų poreikių tenkinimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai K. G. ir L. G. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-04-24 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad VĮ „Registrų centras“ atliktus negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją nekilnojamojo turto kadastre ir atsakovių J. T., Vilniaus miesto savivaldybės ir I. Ž. nuosavybės teisių į šią patalpą registraciją nekilnojamojo turto registre, ginčo dalykas tapo savarankišku civilinės apyvartos objektu, kurio dalis atsakovai gali perleisti tretiesiems asmenims (t. y. asmenims neturintiems butų ar kitų patalpų gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Vilniaus miesto savivaldybė gali parduoti jos vardu įregistruotą ginčo dalyko dalį tik Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, tačiau J. T. ir I. Ž. bendraturčių pirmenybės teisės taisyklių, nustatytų Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje, taikymo gali išvengti sudarydamos joms priklausančios ginčo patalpos dalies dovanojimo ar mainų sutartis. Atsakovams siekiant, kad būsimo teismo sprendimo (ieškovų reikalavimų patenkinimo atveju) būtų neįmanoma realiai įgyvendinti ar apsunkinti civilinės bylos nagrinėjimą (teismo sprendimą vykdymą), užtektų sudaryti tokius sandorius ir civilinėje byloje atitinkamai turėtų būti reiškiami reikalavimai dėl tokių sandorių panaikinimo. Tuo tarpu, tokių sandorių pagrindu ginčo dalyką (jo dalį) įsigijusio asmens atžvilgiu galiotų trečiojo sąžiningo įgijėjo prezumpcija. Pažymi, jog nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei kiti įregistruoti bendrasavininkai šiuo metu nesinaudoja ir ateityje negalės naudotis civilinės bylos ginčo dalyku esančia 19.27 kv. m. bendrojo naudojimo patalpa kaip atskiru daiktu bei gauti atitinkamų pajamų (pvz. nuompinigių) ar kitokios naudos (pvz. suteikti savivaldybei priklausančią patalpos dalį kaip socialinį būstą). Vienintelė galima tokios turimos nuosavybės nauda yra hipotetinės pardavimo pajamos, kurias Vilniaus miesto savivaldybė galėtų gauti pardavusi jos vardu įregistruotą patalpos dalį pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas taisykles. Nei vienas ginčo patalpos bendrasavininkas neturi intereso įsigyti Vilniaus miesto savivaldybei priklausančią ginčo patalpos dalį, tai patvirtina ir faktas, kad nei vienas bendrasavininkas iki šiol nesikreipė su atitinkamu prašymu į Vilniaus miesto savivaldybę. Kadangi ginčo patalpa negali egzistuoti kaip atskiras daiktas, kurio naudojimas teiktų tam tikrą ekonominę naudą, jokie sąžiningi tretieji asmenys taip pat neturi objektyvaus intereso (paremto ekonomine logika) įsigyti Vilniaus miesto savivaldybei priklausančią ginčo objekto dalį. Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, ieškovai mato vienintelę galimą ginčo dalyku esančios patalpos dalies pardavimo priežastį – siekį apsunkinti iškeltos civilinės bylos nagrinėjimą ir būsimo teismo sprendimo vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes grindžia atitinkamais rašytiniais įrodymais, todėl šioje bylos stadijoje yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškinys vertintinas kaip tikėtinai pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad preliminarus ieškovų pareikštų reikalavimų vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, jis taip pat neturi ir prejudicinės galios bylos išnagrinėjimui, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pobūdžiu. Nagrinėjamoje byloje ieškovai yra pareiškę reikalavimus pripažinti, kad negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra esminė gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkams; panaikinti VĮ „Registrų centras“ atliktą negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją nekilnojamojo turto kadastre ir VĮ „Registrų centras“ atliktą atsakovių J. T., Vilniaus miesto savivaldybės ir I. Ž. nuosavybės teisių į negyvenamąją patalpą – neįrengtą pastogę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registraciją Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, numatyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte – atsakovų nekilnojamojo daikto – negyvenamųjų patalpų – neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštas, atitinka ieškovų pareikštų reikalavimų esmę ir yra susijusi su galimo palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje užtikrinimu, taip pat pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir areštuoti ginčo objektą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-512/2012). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą (dėl daikto pripažinimo esmine dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos pripažinimo neteisėta). Netaikius arešto ginčo turtui, atsakovai turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės argumentai, jog ieškovai neįrodė, jog egzistuoja reali grėsmė, jog pasunkėtų, taptų neįmanomas ieškovams palankaus sprendimo vykdymas bei, kad ieškovų pateikti įrodymai nepagrindžia ieškinio argumentų ir reikalavimų, todėl teismas nepagrįstai tenkino ieškovų prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmetami kaip nepagrįsti.
Atskirajame skunde atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė taip pat nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia viešąjį interesą, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, Vilniaus miesto savivaldybė neteko teisės disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu ir gauti pajamų, kurios būtų skiriamos viešųjų poreikių tenkinimui. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė teismui jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybė iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apskritai gavo ar ketino gauti pajamų iš areštuoto turto, kurios būtų naudojamos viešųjų poreikių tenkinimui. Todėl nesant jokių įrodymų, vien tik deklaratyvūs atsakovo teiginiai apie neva galimų pajamų gavimą, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai ar, kad šių priemonių taikymu buvo pažeistas viešasis interesas.
Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.