Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-14 · Administracinė byla Nr. I-5036-968/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-14
Bylos Nr.
I-5036-968/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5036-968/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05776-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,sekretoriaujant Astai Statkevičienei,dalyvaujant pareiškėjui J. P. (J. P.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas J. P. su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiais nuo 2013-08-13 iki 2013-08-27 ir nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22, į šiuos laikotarpius neįskaitant dienų, kurias pareiškėjas praleido baudos izoliatoriuje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

2. Pareiškėjas nurodo, kad jam būnant LAVL nebuvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, toks pareiškėjo laikymas esą prilygo kankinimui, dėl to buvo žeminamas pareiškėjo orumas, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Skunde pareiškėjas nagrinėjant bylą prašo vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – VAAT) 2015-10-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9926-790/2015.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 8–10) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas: nuo 2013-08-13 iki 2013-08-27 baudos izoliatoriuje, kurio plotas 6,23 m² ir kuriame yra įrengtos 2 lovos, taip pat Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22 baudos izoliatoriuje, kurio plotas 6,23 m² ir kuriame yra įrengtos 2 lovos, taip pat Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 20, kurios plotas 7,19 m² ir kurioje yra įrengtos 4 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir keičiamas. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 500 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad laikotarpiais nuo 2013-08-13 iki 2013-08-27 ir nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22, į šiuos laikotarpius neįskaitant dienų, kurias pareiškėjas praleido baudos izoliatoriuje, LAVL palatose Nr. 20 ir Nr. 29 nebuvo užtikrinama minimali asmeniui tenkanti kameros ploto norma.

5. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

6. Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu LAVL palatose Nr. 20 ir Nr. 29 (t. y. ne baudos izoliatoriuje) praleido 17 parų. Remiantis atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis, laikotarpiu 2013-08-13 iki 2013-08-27 pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuje ir Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 29, o laikotarpiu nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22 – baudos izoliatoriuje ir Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 20. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovė nedetalizavo, kuriomis konkrečiomis dienomis minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuje.

7. Vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, VAAT 2015-10-05 sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-9926-790/2015 pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, dėl neturtinės žalos priteisimo už tai, kad laikotarpiais nuo 2013-07-09 iki 2013-07-16, nuo 2013-08-13 iki 2013-08-27 ir nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22 pareiškėjas LAVL baudos izoliatoriuje buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pastarojoje byloje VAAT nustatė, jog pareiškėjas LAVL baudos izoliatoriuje praleido 14 parų, t. y. visą laikotarpį nuo 2013-07-09 iki 2013-07-16 bei 7 paras laikotarpiais nuo 2013-08-13 iki 2013-08-27 ir nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22. VAAT 2015-10-05 sprendimas administracinėje byloje Nr. I-9926-790/2015 įsiteisėjo 2015-10-20. Atitinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl teismas šioje byloje vadovaujasi įsiteisėjusiu VAAT 2015-10-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9926-790/2015 nustatytomis aplinkybėmis.

8. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, taip pat įsiteisėjusiu VAAT 2015-10-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9926-790/2015 nustatytomis aplinkybėmis, matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013-08-13 iki 2013-08-27 ir nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22 LAVL praleido 21 dieną, iš kurių 14 – palatose Nr. 20 ir Nr. 29, o 7 – baudos izoliatoriuje.

9. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Kita vertus, LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatoje Nr. 20 yra įrengtos 4 lovos, o palatoje Nr. 29 – 8 lovos, taip pat neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, prašymo Nr. 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso nuo 2013-08-13 iki 2013-08-27 ir nuo 2013-10-15 iki 2013-10-22 pareiškėjo buvimo LAVL palatose Nr. 20 ir Nr. 29 laikotarpiu, t. y. 14 dienų, nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto norma. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 m² plotą šiuo laikotarpiu buvo pažeista.

10. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia (lot. be kita ko), nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95). Taigi, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

11. Pareiškėjas teigia, kad dėl jo laikymo LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis jis patyrė dvasines ir psichologines kančias, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, nes valstybė pagal teisės aktus 14 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

12. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.

13. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjui atlyginti adekvati suma yra 165 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. P. (J. P.) (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 165 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas