Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė, sekretoriaujant Julianai Voitiulevič, dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei Editai Bartulevičiūtei, trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atstovui V. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ir tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, D. Š., antstoliui Daliui Traigiui bei V. M. dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir palūkanų sumažinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Ieškovė N. M., trečiasis asmuo V. M., kaip kredito gavėjai, ir atsakovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Lietuvos skyrių, kaip kredito davėjas, 2008 m. vasario 19 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/02/44VY, pagal kurią atsakovas suteikė kredito gavėjams 69074,00 eurų kreditą, o kredito gavėjai įsipareigojo grąžinti kreditą pagal nustatytą grafiką mokėdami kiekvieno mėnesio 15 dieną kredito grąžinimo įmokas bei palūkanas (b.l. 7-18). Po kredito sutarties sudarymo Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Lietuvos skyrių, 2014 m. balandžio 1 d. verslo perleidimo sutartimi perleido savo reikalavimo teises Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Lietuvos skyrių. Kredito paskirtis – buto, esančio adresu D. G. g. 12-207, Vilniuje, pirkimas. Minėto kredito grąžinimo užtikrinimui kredito gavėjai banko naudai įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį D. G. g. 12-207, Vilniuje. Sutarties vykdymas kredito gavėjų taip pat buvo užtikrintas 2008 m. vasario 19 d. laidavimo sutartimis Nr. LBK 08/02/47VY ir Nr. LBK 08/02/48VY, kuriomis laiduotoja D. C. įsipareigojo solidariai atsakyti su kredito gavėjais, pastariesiems nevykdant ar netinkamai vykdant kredito sutartimi prisiimtas prievoles. Vykdant krtedito sutarties 3.3 punkte numatytas sąlygas, kreditas buvo apdraustas banko naudai uždarojoje akcinėje bendrovėje „Būsto paskolų draudimas“, ką patvirtina uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ 2008 m. vasario 21 d. išduotas draudimo polisas, serija BPDNr. 40855. Kredito gavėjai 2009 m. praleido kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimo terminus, tačiau su uždarąja akcine bendrove „Būsto paskolų draudimas“ sudarė susitarimą, pagal kurį uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ įsipareigojo sumokėti už kredito gavėjus susidariusią skolą ir vienerius metus mokėti bankui kredito grąžinimo įmokas bei palūkanas už naudojimąsi kreditu. Minėto susitarimo pagrindu uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2010 m. liepos 17 d. mokėjo kredito grąžinimo įmokas ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas bankui už kredito gavėjus, t. y. N. M. ir trečiąjį asmenį V. M.. Po uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ susitarimo pagrindu atliktų kredito grąžinimo įmokų pabaigos nuo 2009 m. gegužės 15 d. kredito gavėjai toliau nevykdė kredito sutarties, visiškai nemokėjo kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų už naudojimąsi kreditu. Bankas 2010 m. gruodžio 7 d. pranešimu Nr. 13362 suteikė kredito gavėjams papildomą terminą iki 2010 m. gruodžio 22 d. pašalinti mokėjimo prievolių pažeidimus, t. y. padengti per penkis mėnesius susidariusią skolą 1215,96 EUR, bei įspėjo kredito gavėjus, kad jiems iki 2010 m. gruodžio 22 d. nepadengus visos susidariusios skolos, bankas nuo 2010 m. gruodžio 22 d. vienašališkai nutraukia kredito sutartį. Per banko nustatytą terminą kredito gavėjai nepadengė skolos, taip pat toliau tęsė sutarties pažeidimą, jos nevykdydami, todėl kredito sutartis laikytina nutraukta nuo banko pranešime nurodyto termino, t, y. 2010 m. gruodžio 22 d. Kadangi ieškovei suteiktyas kreditas buvo apdraustas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Būsto paskolų draudimas“, bankas, nutraukęs sutartį, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos. 2011 m. lapkričio 22 d. uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, kuriuo nusprendė išmokėti bankui 65737,73 EUR draudimo išmoką. Draudimo išmoka buvo pradėta mokėti 2011 m. gruodžio 12 d. Uždaroji akcinė bendrovė “Būsto paskolų draudimas“ 2013 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. SB-4102 kreipėsi į banką su prašymu pradėti priverstinio išieškojimo procedūras. Basnkas kreipėsi į notarą dėl priverstinio skolos išieškojimo, notaras 2013 m. gruodžio 10 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pasiūlė išieškoti iš kredito gavėjų 66456,80 EUR ir 682,20 Lt skolos bei 16 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo vykdomojo įrašo atlikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos.

Iš atsakovo 2010 m. gruodžio 7 d. pranešimo Nr. 13362 turinio matyti, kad kreditavimo sutartis nutraukta vadovaujantis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktu, numatančiu banko kaip kredito davėjo teisę nutraukti vienašališkai kreditavimo sutartį, įspėjus prieš 10 kalendorinių dienų, jeigu kredito gavėjas negrąžina atsakovui vienos kredito įmokos ir/ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų. Teismas sutinka su ieškovės argumentu, jog tokia kredito sutarties sąlyga, kuri numato ilgalaikės sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą teisę, skolininkui negrąžinus laiku bent vienos kredito įmokos, yra nesąžininga ir pažeidžia kredito gavėjo kaip vartotojo teises, todėl negalioja ab initio. Tokį sutarties aiškinimą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012. Tačiau minėtoje nutartyje teismas taip pat išaiškino, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto, todėl visais atvejais, vertinant kredito sutarties, kaip vartojimo sutarties, nutraukimo teisėtumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovė kredito grąžinimo terminus pažeidinėjo sistemingai ir visiškai nevykdė kredito sutarties nuo 2009 metų. Bankas tik po to, kai kredito gavėjai penkis mėnesius visiškai nemokėjo kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų už naudojimąsi kreditu, išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą prieš terminą. Ieškovė po banko įspėjimo apie sutarties nutraukimą įteikimo nesikreipė į banką dėl susidariusios situacijos išsprendimo, nebendradarbiavo su kredito davėju. Iš bylos medžiagos ir šalių nurodytų aplinkybių matyti, kad kredito sutartyje nurodytu adresu su ieškove nebuvo galimybių susisiekti. Teismas laiko, jog paminėtų aplinkybių visuma leido atsakovui kaip kredito gavėjui pagrįstai abejoti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje, o ieškovė byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jos turtinė padėtis šiuo momentu leidžia jai toliau vykdyti kredito sutartį. Ieškovė neginčijo aplinkybės, jog kredito sutartis visiškai nevykdoma penkerius metus. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės įvykdytas kredito sutarties pažeidimas vertinamas kaip esminis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str. 2 d. nustatytus kriterijus.

Dėl kredito sutarties nutraukimo tvarkos ir kredito davėjo pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo skolininkui tvarkos. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas registruotu laišku ne tik kredito sutartyje nurodytu ieškovės gyvenamosios vietos adresu, tačiau net šešiais atsakovui žinomais kredito gavėjų gyvenamosios vietos adresais, taip pat laidotojos gyvenamosios vietos ir darbovietės adresais kredito gavėjams išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą prieš terminą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200 str. numato sutarties šalių pareigą bendradarbiauti. Šalys kredito sutarties bendrųjų sąlygų 15 punktu susitarė, kad pranešimai kitai sutarties šaliai yra siunąčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gauti vėliausiai 5 kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo siųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.17 str. 3 d. numatyta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos nevykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog kredito gavėjai yra pranešę bankui apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. Ieškovės vengimas priimti jai adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito davėjo apie dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės - tai, kad ieškovė laiku nesusipažino su atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka ieškovei. Bankas, kaip sąžininga sutarties šalis neturi patirti neigiamų tokio ieškovės elgesio pasekmių.

Ieškovė teigia, jog atsakovo nustatytas terminas sutarties pažeidimams pašalinti yra neprotingai trumpas, tačiau tokia aplinkybė neįrodyta. Šalių 2008 m. vasario 19 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. BK 08/02/44VY 13.1 punkte numatyta, kad kredito gavėjui laiku pagal mokėjimo grafiką nesumokėjus mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei dešimt kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Nagrinėjamu atveju atsakovas laikėsi minėtoje sutarties sąlygoje numatyto papildomo termino prievolei įvykdyti. Be to, sutarties sąlygos dėl papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymo pažeidimas sudaro pagrindą laikyti sutarties nutraukimą neteisėtu tik tuo atveju, jeigu skolininkas pašalina sutarties pažeidimus, esančius sutarties nutraukimo pagrindu. Nagrinėjamu atveju ieškovė sutarties pažeidimų nepašalino nei per atsakovo papildomai nustatytą terminą, nei po šio termino pasibaigimo. Sutarties nutraukimo dieną buvę ieškovės įsiskolinimai nėra sumokėti nei per sutarties 13.1 p., nei per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 str. nustatytą terminą, taip pat nėra toliau vykdomi mokėjimai pagal kreditavimo sutartį. Ieškovė kredito sutarties visiškai nevykdo daugiau nei 3,5 metų, neįskaitant laikotarpio, kai kredito grąžinimo įmokas ir mokėjimo funkcijas atliekančias palūkanas už ieškovę mokėjo draudikas uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“. Todėl atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas prieš terminą buvo adekvati priemonė atsakovo kaip kredito davėjo teisių pažeidimui pašalinti, dėl ko sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu nėra pagrindo.

Kredito sutarties 8.2 punktu šalys susitarė, kad jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki realaus įsiskolinimo padengimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 str. 1 d., reglamentuojanti kompensacinę funkciją atliekaničas palūkanas, nedraudžia sutarties šalims susitarti, jog palūkanos būtų skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų dydis gali būti nustatomas ne tik įstatymu, bet ir šalių susitarimu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str., 6.210 str. leidžia sutarties šalims susitarti dėl kitokio, nei įstatymo numatyto, palūkanų dydžio ir šalių susitarimo atveju pirmenybė teikiama šalių susitarimu nustatytam palūkanų dydžiui. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog kredito sutarties 8.2 punkte numatytų palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis bei pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Lyginant palūkanų dydį su įsiskolinimo suma, nėra pagrindo palūkanas laikyti nepagrįstai didelėmis. Sutinkama su atsakovo argumentais, jog ieškovės neteisėtas elgesys, visiškai nevykdant kredito sutarties 3,5 metų, suponuoja pagrindą laikyti, jog bankas patiria nuostolius, negaudamas įplaukų, kurias būtų galėjęs gauti, jeigu ieškovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartį, taip pat negalėdamas naudotis ieškovei paskolintais pinigais bei gauti iš jų finansinę naudą. Be to pažymėtina, jog pačioje kredito sutartyje už naudojimąsi kreditu yra numatytos 0,9 proc. maržos pridedant 12 mėn. EURIBOR palūkanos, kas sutarties sudarymo metu sudarė 5,23 proc. Todėl nėra pagrindo įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį prilyginti 3 proc., nes tai būtų mažesnio dydžio palūkanoms, kurias ieškovė būtų mokėjusi už naudojimąsi kreditu kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sumažinus palūkanas iki ieškovės reikalaujamo dydžio, palūkanos neatliktų pagrindinės savo funkcijos, t. y. neskatintų skolininką kaip įmanoma greičiau įvykdyti prievolę. Pažymėtina, jog tiek vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekste (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas), tiek teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006; 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006) 18,25 proc. metinės palūkanos laikomos protingomis.

Taigi, ieškinyje nurodytos aplinkybės nepatvirtina kredito sutarties vienašališko nutraukimo neteisėtumo, taip pat nesudaro pagrindo mažinti sutartyje numatytas metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, todėl ieškinys atmetamas.

Kadangi ieškinys atmestas, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiamos pastarojo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 3460,60 Lt išlaidos advokato paslaugoms apmokėti; procesinių dokumetų įteikimo išlaidos priteisiamos iš ieškovės valstybės naudai (LR CPK 92 str., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str. teismas

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės N. M. atsakovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, naudai 3460,60 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt litų, šešiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės N. M. valstybės naudai 33,70 Lt (trisdešimt tris litus, septyniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.