Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. (A. G.) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir skirtas jam 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant jį per šį laikotarpį nebendrauti su nukentėjusiuoju J. M..

Nukentėjusiojo J. M. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš A. G. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo J. M. 191,58 Eur išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš A. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad sukėlė kitam žmogui fizinį skausmą, o būtent jis: 2016 m. balandžio 9 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. šakių koto medine dalimi vieną kartą sudavė J. M. į pilvo sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.

Tokiais savo veiksmais A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje ir baudžiamąją bylą nutraukti, A. G. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje: prijungti prie baudžiamosios bylos pateikiamus įrodymus; skirti J. M. pateiktų vaizdo įrašų vaizdų ekspertizę, ją pavedant atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Ekspertui pavesti atsakyti į klausimą, ar vaizdo įraše (įrašuose), be A. G., yra užfiksuotas V. B.? Remiantis BPK 105 str. 6 d., pripažinti A. G. šioje byloje patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš J. M..

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamas pirmos instancijos apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą (BK 140 str. 1 d.), taip pat nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai įvertinant byloje surinktų įrodymų visumą (BPK 20 str. 5 d.). Pasak apelianto tiek nukentėjusiuoju pripažintas J. M., tiek liudytojais apklaustas J. M. sūnus V. M., tiek pastarųjų kaimynas V. B. yra linkę apkalbėti A. G.. Nurodoma, kad dar iki A. G. sumušimo, tarp A. G. ir V. M. bei V. B. buvo kilęs konfliktas dėl servitutinio kelio. Be to, tarp A. G. ir V. B. 2015-07-04 d. įvyko konfliktas, kurio metu buvo sužalotas A. G.. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojo V. B. grasinimas pakenkti A. G. yra užfiksuotas garso įraše, kurį gynėjas teikė bylą nagrinėjančiam teismui 2016-09-22 d. teismo posėdžio metu, tačiau teismas atsisakė šį įrodymą priimti, motyvuodamas, kad jis nesusijęs su šia byla. Pažymima, kad minėtas garso įrašas yra susijęs su byla, ir ypač svarbus įvertinant liudytojo V. B. šioje byloje duotus parodymus ir jų patikimumą. Apelianto manymu liudytojo V. B. parodymais negalima remtis šioje byloje, nes pats nukentėjusysis nei pareiškime policijai, nei apklausiamas policijos pareigūnų, nei pareiškime privataus kaltinimo tvarka nenurodė, kad tariamą konfliktą būtų matę kiti asmenys. Pasak apelianto duodamas parodymus liudytojas V. B. buvo nenuoseklus, painiojosi nurodydamas savo buvimo vietą tariamo konflikto metu, 2016-11-21 d. posėdžio metu liudytojas V. B. pakeitė savo anksčiau (2016-09-22 d. posėdyje) duotus parodymus ir parodė tariamo įvykio metu buvęs dar kitoje vietoje - liudytojas vaizdo įrašo kadruotėje parodė tikslią vietą, kur jis neva yra užfiksuotas. Pažymima, kad patikrinus liudytojo duotus parodymus, paaiškėjo, kad parodytoje vietoje liudytojo V. B. iš tiesų nebuvo, liudytojas ir nukentėjusysis parodė tolumoje esantį medį (medžio šaką). Pasak apelianto, jei liudytojas būtų buvęs tariamo konflikto vietoje, jis būtų buvęs užfiksuotas paties nukentėjusiojo filmuotoje vaizdo medžiagoje, tačiau vaizdo įraše niekur nėra užfiksuotas V. B.. Apelianto manymu V. B. negalėjo matyti tariamo konflikto, o net jei tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo iš tiesų būtų buvęs konfliktas, V. B. negalėjo jo matyti, nes, jis ne tik neužfiksuotas vaizdo įraše, bet ir kaip paaiškino pats liudytojas, jis į tariamo įvykio vietą, po išsiskyrimo su J. M., nuėjo tik po kurio laiko.

Pastebima, kad liudytoja S. J. iškvietimo aplinkybes apibūdino abstrakčiai, todėl tokiais liudytojos parodymais negalima patvirtinti aplinkybės (jog V. B. betarpiškai matė tariamą konfliktą), kurią griežtai neigia kaltinamasis, bei kurią paneigia byloje esantis vaizdo įrašas bei kiti aukščiau išdėstyti argumentai.

Pažymima, kad į bylą pateikta asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortelė neįrodo, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai pareiškime nurodytu būdu ir aplinkybėmis. Minėtas dokumentas surašytas po 9 valandų nuo tariamo konflikto, yra neįskaitomas, jame nepateikiama jokių žinių apie sužalojimų pobūdį, vietą, padarymo būdą, mechanizmą, laiką ir t.t.

Taip pat pažymima, kad kaip girdėti iš skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašo, skambinusysis (V. M.) net neužsimena apie konfliktą ar fizinį smurtą. Į bendrąjį pagalbos centrą kreiptasi dėl žolės deginimo, o ne dėl kaimynų konflikto.

Atkreipiamas dėmesys, kad teismo liko ne įvertinta kaltinamojo ir nukentėjusiojo padėtis vienas kito atžvilgiu. Pasak apelianto nuteistojo atžvilgiu pareikšti kaltinimai yra dirbtini, sukurti siekiant suvesti sąskaitas su A. G. ir jam atkeršyti.

Pastebima ir tai, kad net ir nežiūrint į tai, jog A. G. nepadarė nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas, teismas, visgi spręsdamas priešingai, privalėjo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir šią veiką pripažinti mažareikšme.

Taip pat nurodoma, kad šioje byloje negalėjo būti patenkintas nukentėjusiojo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą: nepadaryta BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika, o tariamos neturtinės žalos dydis nepagrįstas jokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G., gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis J. M. ir jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl A. G. kaltės sukėlus nukentėjusiajam J. M. fizinį skausmą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką pagal BK 140 str. 1 d. ir proporcingai nubaudė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija savo kaltę ir stengiasi sumenkinti nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelės išrašus, kitus byloje esančius objektyvius duomenis, daug dėmesio skiria atskirų bylos duomenų įrodomąjai reikšmei, tačiau teisėjų kolegija išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, kad A. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą. Šitaip vertinant įrodymus iš esmės abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla.

Šioje byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo A. G., nukentėjusiojo J. M., jų šeimos narių yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Būtent ir aptariamo įvykio metu tarp A. G. ir J. M. kilo konfliktas dėl A. G. deginamos žolės, tai yra, J. M. telefonu filmuojant A. G., pastarasis koto medine dalimi vieną kartą sudavė J. M. į pilvo sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Nuteistasis neigia padaręs nusikalstamą veiką, nurodo, jog pareikšti kaltinimai yra dirbtini, sukurti siekiant suvesti sąskaitas su A. G. ir jam atkeršyti, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju nesutinka su tokia nuteistojo pozicija, kadangi ji paneigta byloje esančiais objektyviais duomenimis.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusysis J. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jam filmuojant, kaip A. G. degina žolę, pastarasis jam sudavė šakių kotu į pilvo sritį, beveik į pilvo vidurį, po smūgio jam iš rankų iškrito telefonas. Tokias aplinkybes patvirtino tiesioginis liudytojas V. B., nurodęs, kad matė, kaip J. M. filmuojant A. G., pastarasis šakių buku galu sudavė J. M. į pilvo-krūtinės sritį, po ko nukrito telefonas. Liudytojas V. M. paaiškino, kad J. M. jam pasakė, kad A. G. trenkė jam šakių kotu į pilvo sritį, prašė iškviesti policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai V. K., S. J. parodė, kad buvo gautas iškvietimas, kad deginama žolė, kilo konfliktas tarp giminaičių. Atvykus į įvykio vietą J. M. skundėsi, kad A. G. jam sudavė į pilvo sritį. Tuo tarpu policijos pareigūnė S. J. parodė, jog atvykusi pagal iškvietimą ją pasitiko nukentėjusysis su sūnumi, taip pat buvo kaimynas, prisimena, kad bendravo su A. G., J. M. ir V. B.. Iš asmens ambulatorinės gydymo statistinės kortelės matyti, kad 2016-04-05 J. M. kreipėsi į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę dėl pilvo skausmo. J. M. nustatytas pilvo sumušimas. Taigi vertinant šiuos duomenis matyti, jog tai, kad A. G. nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą įrodyta ne tik nukentėjusiojo J. M. nuosekliais parodymais, tiesioginio liudytojo A. B. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią duomenų grandinę, leidžiančią konstatuoti apelianto kaltumą. Apeliacinio skundo argumentas, jog V. M. skambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą neužsiminė apie fizinį smurtą, o nurodė, tik apie deginamą žolę, nepaneigia, kad smurto nebuvo. Šiuo atveju policijos pareigūnai atvykę pagal iškvietimą apie sužalojimo faktą buvo informuoti iš karto, nukentėjusysis dėl nuteistojo veiksmais sukelto fizinio skausmo kreipėsi į gydymo įstaigą.

Pažymėtina, kad nuteistasis A. G. neigdamas kaltę dėl padaryto nusikaltimo apeliuoja į byloje pateiktus vaizdo įrašus, taip pat ir į liudytojo V. B. vaidmenį šioje byloje, nurodant, kad jei liudytojas V. B. būtų buvęs tariamo konflikto vietoje, jis būtų buvęs užfiksuotas paties nukentėjusiojo filmuotoje vaizdo medžiagoje, tačiau vaizdo įraše jis nėra užfiksuotas. Iš tiesų, iš pateikto vaizdo įrašo nėra galimybės įžiūrėti liudytojo V. B., taip pat nėra matyti, pats sudavimo momentas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad minėtas liudytojas matė, kaip nuteistasis sudavė J. M.. Liudytojas V. B. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, prieš tai būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl netikėti jo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, juolab, kad jo parodymai sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Nuteistasis A. G. nurodo ir tai, kad nukentėjusysis J. M., liudytojai V. M. ir V. B. yra linkę apkalbėti apeliantą, tačiau tokia nuteistojo versija laikytina, kaip gynybinė ir nepaneigia A. G. kaltės. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad tarp A. G. ir J. M. kyla konfliktai, buvo pradėta ne vienas teisminis procesas, tačiau pažymėtina, kad esami nesutarimai dėl tarpusavio bendravimo ar kitų problemų negali pateisinti kito asmens atžvilgiu pavartoto smurto. Šiuo gi atveju A. G. kaltė sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą įrodyta. Daryti priešingos išvados teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio, 41 straipsnio nuostatų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia nusikaltimo mažareikšmiškumo. Nuteistasis, iš esmės be jokios priežasties, su šakių koto medine dalimi vieną kartą sudavė J. M. į pilvo sritį, suvokdamas, kad nukentėjusiajam skaudės. Tuo tarpu vertinant, kad nagrinėjamu atveju buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą, A. G. veiksmai pagal BK 140 str. 1 d. negali būti pripažinti mažareikšmiais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino kaltinamojo ir nukentėjusiojo padėties vienas kito atžvilgiu. Pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama vadovaujantis BPK 407 str. (privataus kaltinimo tvarka), ji buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo – privataus kaltintojo J. M. pareiškimą, atitinkamai A. G. buvo išaiškintos kaltinamojo teisės.

Taip pat pažymėtina, kad nustačius, jog A. G. kaltas dėl J. M. sukelto fizinio skausmo, nukentėjusiajam atitinkamai pagrįstai priteista neturtinė žala. Nukentėjusysis J. M. pateikė civilinį ieškinį dėl 370 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje, atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, nepatogumus, patirtą fizinį skausmą, taip pat į kaltinamojo asmenybę ir jo turtinę padėtį, t. y. kad kaltinamasis yra pensininkas, nedirba, dėl to pirmosios instancijos teismas sumažino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 300 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia suma yra adekvati ir nelaikytina per didelė. Apylinkės teismas spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, esminiai nuo teismų praktikos nenukrypo. Proceso išlaidos iš kaltininko A. G. taip pat priteistos teisingai.

Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti A. G. šioje byloje patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš J. M.. Šis prašymas yra netenkintinas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas, jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš nukentėjusiojo J. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.