- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-14
- Bylos Nr.
- 2K-59-677/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00364-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Viktoras Aidukas (pran.), Vytautas Piesliakas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Viktoro Aiduko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jolantos Činčikienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Kęstučio Greiciūno apeliacinis skundas atmestas.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu M. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės J. Činčikienės kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. M. R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas dėl to, kad jis 2014 m. spalio 1 d., būdamas UAB „A“ (duomenys neskelbtini) direktoriumi (UAB „A“ 2014 m. spalio 1 d. akcininko sprendimas Nr. S-14-01) ir vieninteliu akcininku (UAB „A“ 2014 m. spalio 1 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 01), pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus – „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 dalies reikalavimus – „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ ir 4 dalies reikalavimus – „jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“, 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus – „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“ bei Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo dešimt metų saugoti apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, kadangi jis, 2014 m. spalio 1 d. (duomenys neskelbtini), UAB ,,A“ perduodamų dokumentų perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1, gavęs UAB „A“ visus buhalterinės apskaitos dokumentus, nenustatė UAB „Auto IN“ buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 20 d. neišsaugojo visų UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ 2011–2014 m. ūkinės-finansinės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė J. Činčikienės prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3. Skunde nurodyta, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, o byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, todėl, atmesdamas skundą ir palikdamas nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį galioti, pats padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
4. Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nesvarstė galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, nors tokią galimybę pagal BPK 256 straipsnį (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija) turėjo. Skunde nurodoma, kad prokurorui dėl priimto teismo nuosprendžio padavus apeliacinį skundą ir pateikus prašymą išteisintojo veiką pakeisti į kitą nei buvo nurodyta kaltinime, apeliacinės instancijos teismas iš esmės tokio prokuroro skundo neišnagrinėjo, kaltinimo pakeitimo procedūros, numatytos BPK 256 straipsnyje, neatliko, išteisinto asmens bei liudytojos neapklausė, nutartyje nurodė, kad įstatymas nesuteikia teisės prokurorui prašyti teismo vietoj kaltinime nurodytos veikos nagrinėti kaltinimą dėl naujos nusikalstamos veikos inkriminavimo kaltinamajam. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teiginiu, kad BPK 256 straipsnis nesuteikia teisės prokurorui prašyti teismo vietoj kaltinime nurodytos veikos nagrinėti kaltinimą dėl naujos nusikalstamos veikos inkriminavimo kaltinamajam. Prokurorė pažymi, kad BPK 256 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, jog prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą (ši nuostata taip pat galioja nagrinėjant prokuroro apeliacinį skundą ir taikant bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį), taigi, prokurorui įstatymas suteikia teisę pateikus rašytinį prašymą prašyti teismo apeliacinėje instancijoje pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą.
5. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. R. buvo apkaltintas veika, ne tik padaryta kitu laiku, bet ir visiškai kita forma – dokumentų klastojimas padaromas tik veikimu, o dokumentų neišsaugojimas – tik neveikimu, o dėl to kaltinimo pakeitimas teisme negalimas, nes dėl M. R. ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnyje, nebuvo atliekamas ir ši veika nebuvo tiriama. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atidžiai išnagrinėjus tiek pirmąjį kaltinimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tiek naują kaltinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pateiktą su apeliaciniu skundu, matyti daug tapačių faktinių aplinkybių: nusikalstamos veikos padarymo vieta – (duomenys neskelbtini); nusikalstamos veikos padarymo laikas – 2014 m. spalio 1 d.; abiejuose kaltinimuose išvardyti tie patys dokumentai: UAB „A“ 2014 m. spalio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 01, UAB „A“ 2014 m. spalio 1 d. akcininko sprendimas Nr. S-14-01, UAB ,,A“ perduodamų dokumentų perdavimo-priėmimo aktas Nr. 1. Taigi, nors prokuroro apeliaciniame skunde teisinis nusikalstamos veikos kvalifikavimas pasikeitė, tačiau didžioji dalis faktinių aplinkybių išliko tos pačios, kaip ir pradiniame kaltinime. Prokurorė mano, kad jeigu kasacinės instancijos teismas nuspręstų atmesti prokuroro skundą, tai tokiu atveju prokuroras nebegalėtų dar kartą inicijuoti M. R. baudžiamojo persekiojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir susiklostytų situacija, jog M. R. už įvykdytą nusikalstamą veiką liktų nenubaustas. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė motyvų dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, neteisingai aiškino baudžiamojo proceso įstatymą, reglamentuojantį prokuroro teisę pateikti prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
6. Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės J. Činčikienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
7. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, t. y. ne tik apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą, o b punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį BPK 255, 256 straipsnių nuostatos dėl inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Nurodytu nutarimu konstatuota, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Dėl to tokiomis aplinkybėmis BPK 320 straipsnio 3 dalis įgyja kitą turinį (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas), o po Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo paskelbimo (2013 m. lapkričio 20 d.), nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, BPK 256 straipsnio nuostatos turi būti taikomos tik ta apimtimi, kuria nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai sudarė pagrindą išvadai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas spręsdamas inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo klausimą turi įgaliojimus, esant pagrindui, ir savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Taip pat pažymėtina, kad aktualioje nuo 2015 m. liepos 10 d. galiojančioje BPK 256 straipsnio redakcijoje tiesiogiai įtvirtinta teismo (taip pat pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį ir apeliacinės instancijos teismo) galimybė ir savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo.
8. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija) nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
9. BPK 256 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo keitimo teisme reikalavimus, įtvirtina, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, šio prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Teismas tokiu atveju praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Pagal teisminę praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-403-648/2016, 2K-389-511/2016).
10. Pagal bylos duomenis, kaltinamasis aktas buvo surašytas ir ši byla perduota teismui dėl M. R. kaltinant jį dėl nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Pagal šį veikos kvalifikavimą M. R. pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka prokuroro, kuris prašė M. R. nuteisti pagal naujai kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą, t. y. BK 300 straipsnio 1 dalį.
11. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju turėjo pareigą teismo posėdyje informuoti M. R. apie tai, kad nagrinėjant bylą jo veika gali būti kvalifikuojama pagal kitą straipsnį, o esant kaltinamojo ir jo gynėjo prašymui suteikti laiko pasiruošti gynybai dėl naujo kaltinimo, patenkinti tokį prašymą. Iš bylos nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme matyti, kad šios procedūros buvo nesilaikyta, o prokuroro skundas iš esmės liko neišnagrinėtas.
12. Pažymėtina ir tai, kad BPK 324 straipsnio 6 dalis suteikia apeliacinės instancijos teismui galimybę atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo atlikti įrodymų tyrimą. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240/2014, 2K-427-648/2015). Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas turi priimti įvertinęs jo būtinumą konkrečioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo veiksmai, kurie atliekami tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tiesiogiai priklauso nuo apeliacinio skundo turinio (ribų) ir šį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2010). Šiame kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 yra atkreipęs dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatą, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą dėl faktų ir dėl teisės bei atlikti visapusišką pareiškėjo kaltumo ar nekaltumo klausimo vertinimą, šis teismas dėl proceso teisingumo sumetimų negali išspręsti šių klausimų be tiesioginio įrodymų vertinimo.
13. Taigi, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, prokurorui dėl priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavus apeliacinį skundą ir pateikus prašymą pakeisti išteisintojo M. R. kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, apeliacinės instancijos teismas kaltinimo pakeitimo procedūros, numatytos BPK 256 straipsnyje, neatliko, iš esmės prokuroro skundo neišnagrinėjo ir ydingai nutartyje nurodė, kad įstatymas nesuteikia teisės prokurorui prašyti teismo vietoj kaltinime nurodytos veikos nagrinėti kaltinimą dėl naujos nusikalstamos veikos inkriminavimo kaltinamajam.
14. Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė motyvų dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), neteisingai aiškino baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 256 straipsnis), reglamentuojantį prokuroro teisę pateikti prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, o tai laikytina esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), kurie gali būti ištaisyti tik iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.