Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ELLIS AND WREN ARCHITECTURAL JOINERY atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d., kuria netenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ELLIS AND WREN ARCHITECTURAL JOINERY prašymas dėl ieškovės pakeitimo ir vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Betono statiniai“ ieškinį atsakovui D. G. dėl tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo susitarimų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

7. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta ieškovę pakeisti pareiškėja ir pareiškėjai išduoti vykdomąjį raštą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė ieškovės buvusios bankroto administratorės sudarytą pažymą Nr. SR-21/46-1 „Dėl pasibaigusios UAB „Betono statiniai“ bankroto procedūrų administravimo išlaidų dengimo“.

9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

10. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teismui pateiktas rašytinis dokumentas yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu klausimu ir yra svarbus atskirajame skunde nurodytoms aplinkybėms ištirti, šio įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktą naują rašytinį įrodymą, kuris vertinamas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl ginčo esmės

11. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl ieškovės pakeitimo ir vykdomojo rašto išdavimo pripažinęs, kad atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai.

12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 18 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį atsakovui dėl 2018 m. gegužės 18 d. susitarimo dėl tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo ir 2018 m. lapkričio 30 d. susitarimo dėl tarpusavio reikalavimų užskaitymo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimą pakeitė iš dalies: pripažino negaliojančiu ieškovės ir atsakovo sudarytą 2018 m. lapkričio 30 d. susitarimą dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo ir taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovo 15 950 Eur skolą (negrąžinto avanso dalį) ir 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą (15 950 Eur), skaičiuojamas nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki visiško teismo procesinio sprendimo įvykdymo; priteisė atsakovui iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų 1 407,88 Eur bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 7 d. ieškovei išdavė vykdomąjį raštą dėl 15 950 Eur skolos ir 5 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą (15 950 Eur), skaičiuojamas nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki visiško teismo procesinio sprendimo įvykdymo išieškojimo iš atsakovo. Atsakovas 2020 m. gruodžio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1173 atlikto 14 542,12 Eur (15 950 Eur – 1 407,88 Eur) mokėjimo pavedimą ieškovei, mokėjimo paskirtyje nurodęs „pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartį 15 950 Eur skola išminusuojant iš ieškovės atsakovui priteistas 1 407,88 Eur bylinėjimosi išlaidas“. 2021 m. sausio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20210129/01 ieškovė pareiškėjai perleido 1 407,88 Eur reikalavimą į atsakovą pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. vykdomąjį raštą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. sprendimu pripažino ieškovės veiklą pasibaigusia. Sprendimas įsiteisėjo 2021 m. kovo 23 d. Ieškovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

13. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Iškėlus bankroto bylą visos finansinės prievolės yra vykdomos pagal teisės normas, apibrėžiančias tokį statusą turinčių juridinių asmenų teisinę padėtį (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojęs Lietuvos Respublikos bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ)).

14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiek likvidavimo dėl bankroto, tiek juridinio asmens pabaigos procedūros, kurias sieja įmonės likvidacinis tikslas, nėra savarankiškos procedūros, o sudaro bendrą įmonės likvidavimo etapą, kuris pradedamas įmonės pripažinimu bankrutavusia ir užbaigiamas teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-921-450/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1072-798/2020; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1730-781/2020). Kadangi BUAB „Betono statiniai“ bankroto byla iškelta ir bendrovė pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto dar galiojant ĮBĮ, sprendimas dėl įmonės pabaigos taip pat priimtas taikant šį įstatymą, todėl nagrinėjamu atveju taikomos šio teisės akto nuostatos.

15. Pareiškėja, nesutikdama su apskųsta nutartimi, atskirajame skunde apeliuoja į neteisėtą atsakovo atliktą įskaitymą (15 950 Eur – 1 407,88 Eur), kuris draudžiamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, t. y. įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsakovo veiksmą sumokant ieškovei 14 542,12 Eur vertina kaip teismo priimto procesinio sprendimo efektyvų bei operatyvų vykdymą, paneigiantį ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyto draudimo taikymą.

16. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, kuris, gavęs teismo sprendimą, jį įvykdė, jo manymu, priimtiniausiu būdu – sumokėjęs iš jo ieškovei bei iš ieškovės jam priteistų sumų skirtumą taip siekė išvengti ateityje galimų kilti ginčų. Būdamas fiziniu asmeniu, jis neprivalėjo žinoti atsiskaitymo su bankrutuojančiu (bankrutavusiu) juridiniu asmeniu ypatumų. Pareigą kontroliuoti tinkamą bankroto normų taikymą vykdant įmonės nemokumo procesą turi nemokumo administratorė, kuri, aptariamu atveju, niekaip nereagavo į atsakovo atliktą mokėjimą, jį priėmė, nepranešė atsakovui apie galimai netinkamą teismo sprendimo vykdymą ir perleido pareiškėjai reikalavimo teisę į atsakovą. Tokie nemokumo administratorės veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi, atitinkantys šiam subjektui priskirtinas pareigas administruojant bankroto procesą. Dėl šios priežasties atsakovas neturi patirti neigiamų jo atlikto įskaitymo padarinių, todėl spręstina, kad atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartį ir jo prievolė ieškovės atžvilgiu pasibaigė jam sumokėjus 14 542,12 Eur.

17. Pažymėtina ir tai, kad bankroto proceso administravimo išlaidos pasižymi prioritetine tenkinimo tvarka, t. y. jos visų pirma tenkinamos iš sukaupto bankrutuojančios įmonės turto (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo, turintis reikalavimo teisę kitam asmeniui, kylančią iš prievolinių teisinių santykių, laikytinas kreditoriumi (CK 6.1 straipsnis). Asmenys, turintys reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, kuris tenkintinas iš bankroto proceso administravimui skirtų lėšų, laikytinas įmonės kreditoriumi, kuris turi teisę į savo reikalavimo įgyvendinimą ir patenkinimą. Toks reikalavimas atsiranda jau pradėjus bankroto procesą. Todėl tokie kreditoriai turi būti skiriami nuo bankrutuojančios įmonės kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto proceso pradžios. Būtent dėl negalėjimo atsiskaityti su šiais kreditoriais, pradedamas bankroto procesas ir šių kreditorių reikalavimai tenkinami specialia įstatyme nustatyta tvarka. Todėl kreditoriai, kurių reikalavimai kyla pradėjus bankroto procesą, laikytini „naujaisiais kreditoriais“. Tačiau tokių „naujųjų kreditorių“ reikalavimo įgyvendinimas yra specifinis, kadangi kita prievolinio santykio šalis – bankrutuojantis asmuo, kurio veiklai, reikalavimų vykdymui taikomas specialus teisinis režimas (bankrotas). Todėl specifinis yra ir tokių kreditorių reikalavimo teisės tenkinimas – jis tenkinamas iš kreditorių susirinkimo nustatytų bankroto proceso administravimo lėšų. Tokių bankrutuojančios įmonės kreditorių teisinės gynybos priemonės siekiant įgyvendinti savo reikalavimo teisę į skolininką (bankrutuojančią įmonę) yra ribotos, joms taikomos bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1320-407/2020).

18. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, susipažino su BUAB „Betono statiniai“ bankroto byla ir nustatė, kad joje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nemokumo administratorė po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutarties priėmimo būtų priskyrusi atsakovą prie bankrutavusios įmonės kreditorių, kurių reikalavimas atsirado po bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, ir jo reikalavimą įtrauktų į iš administravimo lėšų tenkintinų reikalavimų sąrašą.

19. Nesant duomenų apie atsakovo statusą ieškovės bankroto byloje, nemokumo administratorei užbaigus BUAB „Betono statiniai“ bankroto procesą ir ieškovę išregistravus iš Juridinių asmenų registro, atsakovas neteko galimybės, net ir po įmonės pabaigos, reikalauti iš ieškovės prievolės įvykdymo, kas yra galima net ir po įmonės pabaigos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-113/2007; 2008 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-67/2008; 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-958/2008; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-701-798/2016). Tokiu būdu nemokumo administratorė savo veiksmais užkirto kelią atsakovui realizuoti teisę į ieškovės įsipareigojimo tenkinimą, todėl priešinga, nei konstatuota, išvada dėl atsakovo tinkamo atsiskaitymo su ieškove taip pat nėra galima.

20. Vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pripažįstama, kad keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Kadangi pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Atmetus pareiškėjos atskirąjį skundą ji neįgijo teisės reikalauti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.