- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-456-594/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Albinas Antanaitis, Olegas Šibkovas
- Kaltinamasis
- G. A.
- Nukentėjusysis
- E. S.
- Advokatai
- Saulius Kinderis, Vytautas Jazbutis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Olego Šibkovo, Rimo Švirino,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. S. (toliau – E. S.) apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. (toliau – G. A.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, G. A. nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo E. S. civilinis ieškinys dėl 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš E. S. priteisti 208,44 (du šimtus aštuonis keturis eurus keturiasdešimt keturis centus) išlaidų dėl advokato V. Jazbučio dalyvavimo bylos nagrinėjime netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusysis E. S. privataus kaltinimo tvarka kaltino G. A. tuo, kad šis, 2015 m. gegužės 13 d., apie 17.00 val., E. S. patalpose šalia garažo, esančio (duomenys neskelbtini), griebė jam (E. S.) už krūtinės ir nustūmė ant sofos, o E. S. atsistojus, rankomis ne mažiau kaip du kartus sudavė į dešinį šoną, kuris operuotas, pašalinti šonkauliai, tokiu būdu sukeldamas E. S. fizinį skausmą.Vilkaviškio rajono apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį G. A. nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vien tik nukentėjusiojo E. S. paaiškinimų bei jo pateiktų, G. A. pareikštus kaltinimus, pagrindžiančių duomenų nepakanka konstatuoti G. A. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. S. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: G. A. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę šio straipsnio sankcijos ribose. Priteisti jam iš G. A. 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
3.1. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino G. A. parodymuose esančių prieštaravimų, neatsižvelgė į tai, kad šis, duodamas parodymus teisme, pats sau prieštaravo, o tai patvirtina, jog išteisintasis siekia bet kokiomis priemonėmis paneigti faktą, jog puolė muštis ir rankomis sudavė nukentėjusiajam į šoną, po ko, šis išstūmė G. A. iš patalpos į lauką. Ir nors jokia specialisto išvada apelianto patirto fizinio skausmo nepatvirtina, tačiau šį faktą, nukentėjusiojo teigimu, patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys.
3.2. Motyvuojant tokius apeliacinio skundo teiginius, akcentuojama, kad nukentėjusysis tiek iš karto po analizuojamo įvykio, tiek ir sekančios dienos vakare dėl G. A. sukelto fizinio skausmo kvietėsi greitąją medicinos pagalbą, ir nors jokie išoriniai sužalojimai jam nustatyti nebuvo, tačiau jam buvo nustatytas padidėjęs kraujospūdis, kas, apelianto įsitikinimu, susiję su tiriamo įvykio metu jo patirtu skausmu ir stresu. 2015 m. birželio 29 d. medicinos dokumento išrašas, pasak apelianto, patvirtina, jog po tiriamo įvykio nukentėjusiajam išliko skausmas dešiniame šone. Šių duomenų pirmosios instancijos teismas netyrė, dėl ko skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis laikytinas nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
3.3. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje pateiktu, liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų A. V. ir G. Š. parodymų vertinimu, teigiant, kad netikėti jų parodymais teisinio pagrindo nėra, kadangi jie sutampa su kitais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.
Šalies argumentai
3.4. Akcentuojama, jog G. A. turėjo pagrindą kerštauti E. S., kadangi kelios dienos iki analizuojamo įvykio, t. y. 2015 m. gegužės 8 d., pagal nukentėjusiojo pateiktą pareiškimą I. A. buvo surašytas įspėjimas dėl netinkamo gyvūnų laikymo, kas ir supykdė G. A.. Ši versija, pasak apelianto, pirmosios instancijos teisme tirta taip pat nebuvo. Ir nors skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu abejojama G. A. kalte sukėlus apeliantui fizinį skausmą dėl to, kad nukentėjusysis byloje Nr. PK-154-831/2015 iki įrodymų tyrimo pabaigos teismui taip ir nepateikė priešpriešinio skundo, tačiau, apelianto teigimu, jam yra nustatytas neįgalumas, jis gauna nedidelę pašalpą, todėl kreipėsi dėl teisinės pagalbos suteikimo. Jam buvo paskirtas advokatas, tačiau tai užtruko ir E. S. nespėjo surinkti visų reikiamų dokumentų, kad skundas būtų paruoštas ir paduotas teismui laiku.
Žemesnės instancijos teismas
Išteisintasis G. A. pateikė atsiliepimą į nukentėjusiojo E. S. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir E. S. apeliacinį skundą atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis E. S. bei jo atstovas advokatas V. Jazbutis prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis G. A. bei jo gynėjas advokatas S. Kinderis – atmesti.Nukentėjusiojo E. S. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, G. A. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, aprašytos 1 punkte ir numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, sprendė, kad vien tik nukentėjusiojo E. S. parodymų bei juos pagrindžiančių duomenų nepakanka padaryti neabejotiną išvadą, kad G. A. jam pareikštuose kaltinimuose nurodytu laiku bei vietoje sukėlė E. S. fizinį skausmą, dėl ko G. A. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, jo veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Abejonių tokiomis apylinkės teismo išvadomis, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, aukštesniajam teismui nekyla. Sprendžiant G. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, remiantis kuriomis, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, G. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nepripažino, neigdamas bet kokių smūgių sudavimą E. S. ir tvirtindamas, jog nagrinėjamo įvykio metu sužalojimus dėl E. S. (smūgio į kairę akį metu) veiksmų patyrė būtent jis. Abejonių šiais G. A. teiginiais aukštesniajam teismui nekyla. Šios aplinkybės iš esmės neneigia pats apeliantas, teigdamas, kad G. A. galėjo suduoti gindamasis, ją patvirtina ir 2015 m. liepos 16 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje (baudžiamoji byla E. S. atžvilgiu, pradėta pagal G. A. pareiškimą) konstatuotos aplinkybės (nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdomas, todėl jame nustatytos aplinkybės šiuo atveju nekvestionuotinos). Tuo tarpu vertinant G. A. parodymų, kiek jie susiję su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jam pareikštais kaltinimais (fizinio skausmo sukėlimu E. S.), visumą, pažymėtina, jog, priešingai nei teigiama E. S. apeliaciniame skunde, G. A. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės buvo nuoseklios, detalios ir neprieštaringos. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jo duoti parodymai iš esmės sutapo su Vilkaviškio rajono apylinkės teismui, nagrinėjusiam baudžiamąją bylą E. S. atžvilgiu (baudžiamoji byla Nr. PK-154-831/2015), jo pateikta įvykių versija, todėl sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog G. A. duodamas parodymus teisme prieštaravo pats sau, teisinio pagrindo nėra. Vien tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. PK-154-831/2015 G. A. skundas privataus kaltinimo tvarka buvo kiek glaustesnis nei jo parodymai, duoti jį apklausiant šioje baudžiamojoje byloje, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti G. A. parodymų nepatikimumą. Ir vis tik, įvertinus teismų poziciją, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik jo paties paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, atsižvelgiant į tai, kad sakyti tiesą kaltinamojo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, neabejotina, jog šiuo atveju, sprendžiant G. A. kaltės, jo parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dėstomą įvykių versiją. Tikrinant G. A. parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas nukentėjusysis E. S. bei liudytojai I. A., A. V. ir G. Š., tačiau nei I. A., nei A. V. ar G. Š. tiesiogiai analizuojamo įvykio nematė, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog esminių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, o būtent: ar G. A. jam pareikštuose kaltinimuose nurodytu laiku, vietoje bei būdu sudavė smūgius E. S., dėl ko šis pajuto fizinį skausmą, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie nei patvirtinti, nei paneigti negalėjo. Tokiu būdu, sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino A. V. ir G. Š. parodymų kaip G. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtinančių duomenų, teisinio pagrindo nėra. Liudytojais teisiamojo posėdžio metu apklausti A. V. ir G. Š. patvirtino nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažinto E. S. pateiktą įvykių versiją, pažymėdami ir tai, kad tiesiogiai vertinamo konflikto tarp E. S. ir G. A. jie nematė – A. V. į įvykio vietą atvyko tuo metu, kai G. A. joje jau nebuvo, o G. Š. apie įvykį sužinojo iš E. S. bei A. V.. Ir nors įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai (BPK 78 straipsnis), bylos duomenų vertė yra nustatoma ne pagal jų ryšį su įrodinėjamomis aplinkybėmis, o pagal jų patikimumą ir svarbą nustatant teisiškai reikšmingus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-173/2010, 2K-235/2011), tačiau tokiu atveju jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine, patvirtinančia/paneigiančia esmines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes.
11.1. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nei A. V., nei G. Š. analizuojamo įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, tiesiogiai E. S. ir G. A. konflikto jie nestebėjo, apie tai, kad įvykio metu G. A. sužalojo E. S., sprendė tik iš paties E. S. žodžių, kurių nagrinėjamu atveju nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, konstatuoti, kad šių duomenų pakanka G. A. kaltei jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme pagrįsti, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu A. V. bei G. Š. parodymai apie E. S. sveikatos būklę po analizuojamo įvykio, dėl ko jis buvo pristatytas į gydymo įstaigą, patvirtina tik tai, kad įvykio dieną E. S. pasijuto blogai, tačiau ar tokią jo būseną sąlygojo neteisėti G. A. veiksmai (smūgiai nukentėjusiajam į dešinį šoną), ar kitos priežastys (pvz. dėl žodinio konflikto ar paties E. S. veiksmai G. A. atžvilgiu), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta.
11.2. Kaip matyti iš A. V. parodymų, įvykio dieną, apie 17.00 val. E. S. jis rado garaže susirietusį, perbalusį, dėl ko kvietė jam greitąją medicinos pagalbą. G. Š., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad įvykio dieną, apie 17.00 val. jai paskambino E. S., kuris duso, buvo kritiškos būklės, kai jį pamatė, šis atrodė labai blogai. Aplinkybę, jog analizuojamo įvykio dieną E. S. buvo pristatytas į medicinos įstaigą, patvirtina ir rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (b. l. 9) bei paciento apžiūros lapas (b. l. 8), tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktos E. S. sveikatos būklę 2015 m. gegužės 13 dienai apibūdinančios medicininės dokumentacijos, išorinių sužalojimų požymių nestebima, tiesinėje krūtinės ląstos bei dešinės pusės šonkaulių įstrižinėje r-ose trauminių pakitimų nematyti (b. l. 8). Šiuo aspektu įvertinus E. S. teiginius, jog jam į dešinį šoną G. A. sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu, neabejotina, jog bent menkiausi pakitimai (pvz. paraudimas, ištinimas) medicinos darbuotojams turėjo būti matomi ir užfiksuoti. Juo labiau įvertinus liudytojos G. Š. teiginius, jog po vertinamo įvykio E. S. duso, buvo kritiškos būklės (b. l. 49). Tuo tarpu nenustačius jokių išorinių pakitimų, išvadas dėl E. S. juntamo fizinio skausmo medicinos darbuotojams darant vien tik iš jo paties žodžių („pacientas skundžiasi skausmu dešiniame šone“), daryti neabejotiną išvadą dėl E. S. patirto fizinio skausmo būtent dėl G. A. veiksmų, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškais motyvais atmestini ir apelianto teiginiai, jog jo patirtą fizinį skausmą patvirtina 2015 m. birželio 29 d. medicinos dokumentų išrašas, kurio duomenimis, E. S. išliko skausmas dešiniame šone (b. l. 7), kadangi ši gydytojo išvada analizuojamu atveju padaryta vėlgi remiantis vien tik paties E. S. žodžiais. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad, paties nukentėjusiojo teigimu, kiek ankščiau jo dešinysis šonas buvo operuotas (pašalinti šonkauliai), dėl ko, neatmestina versija, jog greitosios medicinos pagalbos analizuojamo įvykio dieną nukentėjusiajam prireikė ne dėl kaltų G. A. veiksmų, bet dėl objektyvių priežasčių – pvz. atsinaujinusio skausmo operuotoje vietoje. Šiuo aspektu sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, priešingai nei G. A. įvykio metu patirtus sužalojimus, E. S. dėl galimai kaltų G. A. veiksmų patirto fizinio skausmo nepatvirtina jokie nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas ir pan.), o vien tai, kad po analizuojamo įvykio E. S. atsidūrė ligoninėje, skųsdamasis skausmu toje vietoje, kuri kiek ankščiau buvo operuota, G. A. kaltės, priešingai nei tai traktuoja pats nukentėjusysis, nepatvirtina.
11.3. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir E. S. apeliacinio skundo teiginiai, jog greitąją medicinos pagalbą dėl pablogėjusios sveikatos į namus jis kvietėsi ne tik įvykio dieną, t. y. 2015 m. gegužės 13 d., bet ir 2015 m. gegužės 14 d., ką, jo teigimu, sąlygojo fizinis skausmas, patirtas dėl 2015 m. gegužės 13 d. G. A. jam suduotų smūgių. Remiantis 2015 m. gegužės 14 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotais duomenimis, greitoji medicinos pagalba E. S. buvo kviesta dėl jo ūminės stresinės reakcijos (medicininis kodas, užfiksuotas medicininėje kortelėje – F43), kas sąlygojo kraujospūdžio pokyčius bei netolygų kvėpavimą (b. l. 10). Šiuo atveju, nesant jokių abejonių dėl G. A. ir E. S. konflikto (ką patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek išteisintasis), atsižvelgiant į aptartus medicininius duomenis, pagrindo abejoti, jog E. S. negalavimus 2015 m. gegužės 14 d. galėjo lemti stresas, patirtas po analizuojamo konflikto, teisinio pagrindo nėra. Tačiau, priešingai nei tai traktuoja pats apeliantas, tai, kad 2015 m. gegužės 14 d. jam buvo suteikta greitoji medicinos pagalba, jokios esminės reikšmės G. A. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neturi, kaip ir skunde minima aplinkybė, dėl kreipimosi į medikus pirmumo (pasak apelianto jis med. pagalbą išsikvietė anksčiau). Objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti tik mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nukentėjusiajam fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo atveju nukentėjusiajam turi būti sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš aptarto teisinio reguliavimo aišku, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai neapima psichologinių pasekmių – nukentėjusiajam sukelto streso ir pan., todėl, akivaizdu, kad, nenustačius fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo požymių kaltininko veiksmuose, jo baudžiamoji atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, nepaisant nukentėjusiojo patirto streso, negalima.
Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nepakankamų duomenų, pagrindžiančių G. A. kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, atkreiptinas dėmesys ir į konfliktiškus G. A. ir E. S. santykius, buvusius dar iki analizuojamo įvykio. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad ankščiau tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo kilo nesutarimų dėl G. A. kombaino laikymo vietos bei G. A. ir jo sutuoktinės auginamų paukščių laikymo sąlygų, dėl ko, paties E. S. teigimu, jis kreipėsi į policijos pareigūnus, ir dėl to G. A. turėjo motyvą kerštauti, tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad skundų teisėsaugos institucijoms buvo ir iš S. pusės. Akivaizdu, kad esant tokiems komplikuotiems dviejų asmenų santykiams, besąlygiškai tikėti E. S. išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis, kaip beje ir G. A. pateikta analizuojamo įvykio versija, teisinio pagrindo nėra. Tačiau, kaip jau minėta, G. A. parodymai dėl šio įvykio iš esmės nekito viso proceso metu, ko nebūtų galima pasakyti apie E. S. parodymus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip seka iš E. S. parodymų, po G. A. jam suduotų smūgių jis pradėjo dusti, jam užėmė kvapą, skaudėjo, todėl jis išsikvietė greitąją med. pagalbą, kuri jį išsivežė (b. l. 47), tačiau kaip seka iš apeliaciniame skunde bei privataus kaltinimo skunde nurodytų aplinkybių, ši kaltinamojo būsena nesutrukdė G. A. išstumti iš patalpos. Teismų praktikoje sprendžiant bylos duomenų patikimumo klausimą, laikomasi nuostatos, kad teismai, vertindami atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jei jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sugretinus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys 2K-440/2010, 2K-399/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei itin komplikuotus E. S. ir G. A. tarpusavio santykius, nesant jokių objektyvių G. A. kaltę patvirtinančių duomenų, grįsti jo kaltę vien tik E. S. teiginiais dėl analizuojamo įvykio metu jo patirto fizinio skausmo, priešingai nei tai suvokia apeliantas, teisinio pagrindo nėra. Ir nors apeliaciniu skundu teigiama, kad būtent asmeniniai nesutarimai galėjo lemti neteisėtus G. A. veiksmus E. S. atžvilgiu, tačiau įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, o būtent: jokių objektyvių G. A. kaltę patvirtinančių duomenų nebuvimą, G. A. ir E. S. konflikto priežastys esminės reikšmės sprendžiant G. A. kaltės klausimą neturi. Minėta, jog abejonių dėl įvykio dieną tarp G. A. ir E. S. buvusio konflikto aukštesniajam teismui nekyla, tačiau analizuojamu atveju G. A. veiksmuose nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, jo baudžiamoji atsakomybė negalima.
12.1. Šiame kontekste nesutinkant su E. S. apeliacinio skundo argumentais dėl G. A. kaltės sudavus ne mažiau nei du smūgius nukentėjusiajam į dešinįjį šoną, įvertintinas ir E. S. bei G. A. amžiaus skirtumas. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad analizuojamo įvykio metu E. S. buvo 44 metų amžiaus, tuo tarpu G. A., E. S. teigimu, pargriovęs jį ant sofos ir kiek vėliau smogęs jam ne mažiau kaip du smūgius į dešinį šoną, įvykio metu jau buvo sulaukęs pensinio amžiaus (68 metai). Ir nors ši aplinkybė sprendžiant G. A. kaltės klausimą nelaikytina esmine, tačiau jos reikšmė, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą (E. S. patirto fizinio skausmo jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina), neturėtų būti sumenkinama. Šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas klausimas dėl fizinio smurto panaudojimo kito asmens atžvilgiu, tuo tarpu žmogaus amžius neabejotinai siejamas tiek su jo fizine jėga, tiek pajėgumu.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. S. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl G. A. išteisinimo ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Analogiškai vertintini ir E. S. apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, grįsdamas G. A. nekaltumą, nepagrįstai nurodė, jog E. S. jo atžvilgiu pradėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (baudžiamoji byla Nr. PK-154-831/2015, pradėta pagal G. A. pareiškimą) nepateikė priešpriešinio skundo. Aukštesniojo teismo vertinimu, ši aplinkybė, sprendžiant G. A. kaltės klausimą, nelaikytina esmine, todėl teigti, kad tokie apylinkės teismo motyvai suponuoja neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu, kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, tuo tarpu abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai, jo atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį.
13.1. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis konstatuotina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad E. S. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas, kad G. A. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams pritaria.
E. S. apeliacinio skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo ir su tuo susiję argumentai dėl apylinkės teismo sprendimo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą detaliau neanalizuojami, kadangi padarius išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo dėl G. A. išteisinimo, argumentai dėl civilinio ieškinio tampa neapgrįsti.Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti E. S. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o E. S. apeliacinis skundas atmetamas.2016 m. rugsėjo 19 d. Kauno apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. S., išlaidos 2016 m. rugsėjo 19 dienai sudaro 173,70 eurų.
16.1.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 9 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-1878-7348, buvo nuspręsta E. S. teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 nuosprendžio apskundimo, parengiant procesinius dokumentus bei atstovaujant asmenį apeliacinės instancijos teisme. Antrinę teisinę pagalbą E. S. buvo paskirtas advokatas Vytautas Jazbutis. Sutinkamai su minėto sprendimo 7 punktu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, E. S. 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimo susijusių išlaidų bei proceso išlaidų (b. l 87), todėl nepriklausomai nuo to, kad E. S. skundas atmetamas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš jo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nepriteisti iš E. S. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.