Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-23 · Administracinė byla Nr. I-1482-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-23
Bylos Nr.
I-1482-162/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
I. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 23 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui I. S. (I. S.),

2016 m. rugsėjo 5 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo drėgna ir šalta. Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus. Mano, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.

Pareiškėjas I. S. teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 7-9) su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies, prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. Pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, galėjo būti pažeistas 176 paras, tačiau pritaikius senatį, pažeidimas galėjo būti 175 paras. Nurodo, jog 8 atvejais buvo momentinio pobūdžio ploto neatitikimai, tačiau kitais atvejais ploto pažeidimai buvo nežymūs. Akcentuoja, jog atsakovės atstovas siekia, kad areštinėje laikomų asmenų, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiko tarpą. Teigia, jog reikia įvertinti ir tai, kad daliai areštinės kamerose laikomų asmenų išvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, juos etapavus į kitus teismus, likusiems asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus, kurie Klaipėdos AVPK areštinei turi būti taikomi ir pareiškėjo buvimo areštinėje metu, nes Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Higienos norma HN 37:2009) 2 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančios policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymi, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atliko Klaipėdos AVPK areštinės kamerų patikrinimus, kurių metu konstatavo, kad oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus.

Teigia, jog duomenų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžių ar raštu) būtų skundęsis atsakovės atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų pareiškėjo teisių, atsakovės atstovas neturi.

Mano, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas galėjo nežymiai ir neintensyviai pažeisti nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui reikalavimus, nesukėlus pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas daliai pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką atsakovės atstovui pranešta tinkamai (b. l. 146).

Nagrinėjamoje byloje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta ir nebaigta nagrinėti pirmąja instancija iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui nedalyvaujant.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d., atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė nagrinėjamoje byloje daliai pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas ir išsiųstas 2016 m. kovo 25 d., o teisme gautas 2016 m. kovo 29 d., t. y. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2013 m. kovo 25 d. (b. l. 4-5).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių dėl kurių anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Teigti, kad jo nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, buvo drėgna, šalta, vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. kovo 24 d. (įskaitytinai) taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. kovo 24 d. (įskaitytinai) atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. balandžio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-6783 „Dėl I. S. skundo“ (b. l. 10-11) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas įvairiais periodais nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. (t. y. laikotarpiu, nepatenkančiu į ieškinio senaties taikymąa) kamerose Nr. 3, 6, 13, 14, 18, 23, 24, 34, 35 ir 38, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (iš bendrojo ploto atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą), buvo laikomas 179 paras. Pažeidimo metu pareiškėjas būdavo laikomas kartu su vienu ar keturiais asmenimis ir kameros ploto vienam asmeniui tuo metu tekdavo nuo 2,68 kv. m. iki 4,97 kv. m.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Higienos norma HN 37:2009 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.

Pareiškėjas teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo šalta ir drėgna.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovės atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. balandžio 11 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-6783 „Dėl I. S. skundo“ (toliau – ir 2016 m. balandžio 11 d. tarnybinis pranešimas Nr. 30-PR2-6783) bei Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais.

2016 m. balandžio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-6783 nurodyta, kad I. S. Klaipėdos AVPK areštinėje įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas kamerose Nr. 3, 6, 8, 9, 13, 14, 18, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 31, 32, 33, 34, 35 ir 38.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. balandžio 8 d., 2013 m. balandžio 25 d., 2014 m. balandžio 7 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. spalio 28 d., 2014 m. gruodžio 9 d., 2015 m. vasario 23 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimus, kurių metu nustatė Higienos normos HN 37:2009 24 punkto pažeidimus dėl oro temperatūros kamerose Nr. 1, 2, 4, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 25, (2013 m. vasario 21 d., 2013 m. balandžio 9 d., 2013 m. gegužės 2 d., 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. spalio 31 d., 2014 m. gruodžio 16 d., 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. vasario 25 d. patikrinimo aktai) (b. l. 21-22, 24-25, 27-30, 44-45, 48, 53-55, 62-63, 68-69, 70-71). Aptarti patikrinimo aktai leidžia spręsti, kad kamerose Nr. 8, 9, 13, 14, 18 ir 25, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Tačiau Klaipėdos visuomenės sveikatos centras nenustatė Higienos normos HN 37:2009 24 punkto pažeidimų dėl drėgmės (b. l. 23, 27-31, 33, 40, 43, 46, 53-55, 62-63, 78-79, 86-87, 103-104, 113-114).

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentas dėl šaltų kamerų laikytinas pagrįstu.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas 179 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., be to, kamerose buvo šalta, tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą bei Higienos normos HN 37:2009 24 punktą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė pažeminimą, nepatogumus.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (minėta, toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas minimalų žiaurumo lygį siekiančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas 179 paras (vietoj 5 kv. m. pareiškėjui teko nuo 2,68 kv. m. iki 4,97 kv. m. kameros ploto), be to, kai kuriose kamerose oro temperatūra neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų.

Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016).

Teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į tai, kad ploto pažeidimai dažniausiai buvo minimalūs, į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė ir teismo posėdyje neteigė patyręs ypatingus dvasinius sukrėtimus, psichologinius išgyvenimus ar dėl to atsiradusius sveikatos sutrikimus bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui dėl neužtikrinimo į tinkamas kalinimo sąlygas (dėl minimalaus kalinimo ploto bei tinkamos oro temperatūros kamerose neužtikrinimo) neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 253 Eur (7 Eur už parą) suma. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 1 253 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui I. S. (I. S.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 1 253 Eur (tūkstantį du šimtus penkiasdešimt tris eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė