Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. (R. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Konora“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021-02-11 sprendimo Nr. (15/18-7)50U-00688, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėjui 2020-11-19 išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2022-11-16. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT760008496 išduotas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, jog pareiškėjas ketina dirbti UAB „Konora“.

Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020-11-12 surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020-11-26. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-13 nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. (K. H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021-01-01). Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo dirbo UAB „Konora“. Tačiau Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys UAB „Konora“ 2020-11-12 buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjo darbdavio vadovas 2021-01-13 buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021-02-11 priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pabrėžia, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. LVAT nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2019-10-31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019-10-29 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020-04-29 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad nelegaliai dirbo ne jis, o kiti, kad dėl pažeidimo nėra jo kaltės, todėl Sprendimas šiuo pagrindu turėtų būti pripažintas nepagrįstu. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką (LVAT 2019-10-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus naujausio praktikoje palaiko ir LVAT (2021-04-21 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021).

Pareiškėjo argumentai, kad jis nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku kokių tikslų juo siekiama, kad tai sukels finansinių nepatogumų teismo vertintini kaip nepagrįsti, neturintys įtakos sprendžiant nagrinėjamu atveju dėl imperatyvios nuostatos taikymo. Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, tai yra imperatyvi teisės akto nuostata. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų. Tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinus pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjo darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Paminėtina, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad atsakovo ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše nustatytą 14 dienų terminą.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Teismas nustatė, kad byloje fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020-11-12 surašytas nutarimas įmonei ir 2021-01-13 – įmonės vadovui. Taigi, jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą (buvimą baustu už nelegalų darbą). Sprendimo priėmimo momentu (2021-02-11) 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-13 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Taigi, terminas nepraleistas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (žr. pvz., LVAT 2012-02-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-602/2018). Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, o pareiškėjai nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

Pareiškėjas teigia, jog ginčijamas Sprendimas nesuderinamas nei su Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendimuose taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.

Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto. Jokių argumentų dėl nekonstitucingumo (kokiu aspektu, kokiai Konstitucijos nuostatai) ar prieštaravimo Konvencijai nenurodo ir pareiškėjas, tik abstrakčiai reiškia abejones dėl normos konstitucingumu ir atitikimu Konvencijai. Be to, teismas prieštaravimo Konvencijai ar pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nenustatė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Departamento, tiek teismų praktikoje ir neprieštaringa. Tai, kad pareiškėjai subjektyviai nesutinka su Įstatymo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Konvencijai ar Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir išsamus.

Todėl teisinio pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamą Migracijos departamento 2021-02-11 sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ nei pareiškėjo skunde nurodytais, nei kitais motyvais, teismas nenustatė. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. D. (R. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.