Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens – A. S. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarimo, kuriuo jis nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalį – 900 Eur (devynių šimtų eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nubaustas už tai, kad 2016 m. balandžio 13 d. 00.14 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi A3”, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, ir tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 16 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracine tvarka nubaustas asmuo – A. S., apeliaciniu skundu nesutikdamas su jo pripažinimu kaltu ir nubaudimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014).

Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. S. kaltę padarius jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Priešingai deklaratyviems pažeidėjo apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus – juos vertino vienašališkai, subjektyviai, o skundžiamą nutarimą priėmė visapusiškai neišnagrinėjęs bei pilnai ir objektyviai neištyręs visų bylos aplinkybių, skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad priimdamas ginčijamą sprendimą teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, pakankamai visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą. Aplinkybė, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta, ar kad jos įvertintos netinkamai. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taigi, nors A. S. apeliaciniu skundu ir bando įtikinti, kad jam apie jo stabdymą ir vykusį persekiojimą žinoma nebuvo, t. y. teigia nesupratęs, kad buvo stabdomas policijos pareigūnų, tačiau sprendžiant, ar nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę) pasireiškė tyčios forma, būtina vertinti ne tik pažeidėjo paaiškinimus, ar jis suprato, kad yra stabdomas ir kaip suprato uniformuoto policijos pareigūno gestą sustabdyti automobilį, bet ir kitus byloje surinktus duomenis. Policijos pareigūnai – liudytojai A. U. ir K. R. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad pradėjus persekioti A. S. vairuojamą automobilį švyturėliai buvo įjungti, o išvažiuodami iš degalinės jie įjungė ir garso signalą, tačiau A. S. nestojo, nors tikrai turėjo matyti, kad pareigūnai jį persekioja. Jie apie nestojusį automobilį pranešė budinčiajam (66-68 b. l.). Pažymima, kad tokie anksčiau nurodyti duomenys atitinka tiek policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų turinį (4, 5 b. l.), tiek ir vaizdo, bei garso įrašus, iš kurių matyti, kad policijos pareigūnai buvo su tarnybiniu automobiliu, apsivilkę tarnybinėmis uniformomis; išvažiuodami iš degalinės teritorijos pareigūnai, besivydami A. S., išvažiavo su įjungtais tarnybinio automobilio mėlynos ir raudonos spalvos švyturėliais; persekiodami A. S. vairuojamą automobilį panešė budėtojui apie nestojusį ir persekiojamą automobilį. Būtent dėl tokių aplinkybių daroma išvada, kad liudytojų A. U. ir K. R. parodymai, kurie atitinka jų tarnybinius pranešimus, vaizdo bei garso įrašus, ir yra tie objektyvūs duomenys, kurie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, bei pagrindžia, kad A. S. realiai ir akivaizdžiai suvokė, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų, tačiau tokiam reikalavimui jis nepakluso. Taip pat pažymima ir tai, kad byloje jokių duomenų apie tai, kad A. U. ir K. R. galėjo būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekė apeliantą melagingai apkalbėti, nėra. Tokių duomenų nenurodė ir pats A. S. (65-66 b. l.). Taigi jiems be jokios priežasties apkaltinti A. S. tariamai nesamų veiksmų padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad esminės šių liudytojų nurodytos aplinkybės sutampa su kitais anksčiau išdėstytais ir išanalizuotais duomenimis. Ir priešingai yra vertinami apelianto parodymai, kadangi jo parodymai prieštarauja visiems anksčiau išdėstytiems ir vienas kitą patvirtinantiems duomenims. Dėl to apelianto parodymai laikytini nepagrįstais, ir jais priimant sprendimą nesiremta teisėtai ir pagrįstai.

Esant aptartoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad policijos pareigūnų reikalavimas sustabdyti transporto priemonę, kuris buvo išreikštas tiek įjungus tarnybinio automobilio mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlius, o vėliau ir garso signalą, buvo aiškus ir išreikštas nepažeidžiant nustatytos transporto priemonės stabdymo tvarkos. Taip pat pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad A. S., važiuodamas nakties metu, t. y. tamsoje, tuščiame kelio ruože, aiškiai matė jį persekiojantį tarnybinį policijos automobilį su įjungtais šviesos ir garso signalais, kuris važiavo jo vairuojamam automobiliui iš paskos, ką patvirtina ir ta aplinkybė, kad A. S. bėgo nuo policijos pareigūnų dideliu greičiu, kadangi jis greitai dingo iš policijos pareigūnų akiračio. Taigi, atlikdamas pirmiau nurodytus veiksmus, A. S. suprato, kad buvo stabdomas policijos pareigūnų, tačiau sąmoningai nepakluso tokiam reikalavimui, t. y. suprato priešingą teisei savo veikimo pobūdį ir norėjo taip veikti.

Vadinasi, administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė A. S. kaltės turinį, ir pagrįstai konstatavo, kad jis padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, ir todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas neteisingai išaiškino jo kaltės turinį. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažįstant, kad A. S. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra teisingas, ir jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad A. S. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Būtent todėl nubaustojo asmens – A. S. apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarimą nepakeistą ir A. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.