Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.23.2.; 1.2.22.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.2.

2014 m. birželio 19 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 253 str. 1 d. 40 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnės arešto bausmės, pakeistos pagal BK 65 str. 1 d. 1 p. a) p.p., galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas S. V., nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. nuteistas už tai, kad 2012 metų vasario mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, prie Panevėžio profesinio rengimo centro stadiono esančio adresu Panevėžys, Pilėnų g. 35, S. V. neteisėtai už 200 litų pardavė 0,17 gramo narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių.

Be to, jis nuteistas už tai, kad bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – pramoninės gamybos 9 mm kalibro, pusiau automatinį dujinį pistoletą „ZORAKI“ mod. 914, skirtą šaudyti 9 mm kalibro (9 mm P.A.) dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, bei šešis pramoninės gamybos, 9 mm kalibro pistoletinius šovinius su gumine kulka (9 mm PA su maksimalia kulkos kinetine energija 35 J), kol juos 2013-07-02 08 val. 15 min. kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą pripažinti R. Z. kaltu platinus narkotines medžiagas motyvavo tuo, kad, nors R. Z. neigia pardavęs S. V. narkotines medžiagas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad S. V. parodymai yra nuoseklūs, o R. Z. neneigia, kad jis su S. V., kurį iš esmės pažįsta tik kaip labai trumpą laiką buvusį bendraklasį ir su kuriuo artimiau nebendravo, buvo susitikę prie Panevėžio profesinio rengimo centro, kur R. Z. mokėsi, taip pat į tai, kad kratos metu pas R. Z. buvo rastos dvejos elektroninės svarstyklės su kanapių pėdsakais bei į tai, kad R. Z. patvirtino S. V. parodymus, jog jų tarpusavio santykiai nebuvo priešiški ir nurodė nežinąs motyvo, dėl ko S. V. turėtų ar galėtų jį apkalbėti, įrodymų visetu neginčytinai įrodyta, kad R. Z. pardavė S. V. narkotines medžiagas - kanapes ir jų dalis, t. y. iš esmės R. Z. kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d., grindžiama išimtinai tik kito kaltinamojo parodymais, o kiti teismo nurodyti motyvai yra nepagrįsti, nes jų nepatvirtina teismo posėdžio metu ištirti įrodymai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosp­rendžio surašymą" 3.1.5. punkte nurodyta, jog „Kaltinamojo prisipažinimas kaltu dėl nu­sikalstamos veikos padarymo negali būti pakankamas įrodymas. Tik kai kaltinamojo pri­sipažinimą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kaltinamajam galima priimti apkalti­namąjį nuosprendį".

Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog dėl kaltinamojo procesinės padėties specifiškumo (neatsako už žinomai melagingų parodymų davimą, pats yra kaltinamas šiuo atveju - labai sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl siekia bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį), tuo labiau nėra pagrindo remiantis vien tik kito kaltinamojo duotais parodymais, kai jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, pripažinti kaltu šioje byloje R. Z. įvykdžius nusikalstamą veiką - platinus narkotines medžiagas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad S. V., nurodydamas, jog narkotines medžiagas, kurias perdavė L. V., įgijo iš R. Z., neturėjo jokių priežasčių jį apkalbėti, be to, pats R. Z. tokių priežasčių nenurodo. Tačiau tokios išvados nepagrįstos teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Iš R. Z. parodymų teisme matyti, jog su S. V. jie artimų santykių nepalaikė, buvo tik pažįstami, todėl S. V., galimai nenorėdamas įvardinti tikrų asmenų, iš kurių pirko narkotines medžiagas, nurodė jį. S. V. veikos padarymo metu buvo nepilnametis, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nedalyvaujant advokatui, todėl neatmestina, jog jam buvo daromas ikiteisminio tyrimo pareigūnų poveikis - grasinant griežta nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas, sankcijoje numatyta bausme, reikalaujama įvardinti konkretų asmenį, iš kurio įgijo narkotines medžiagas. Todėl vien tik ta aplinkybė, jog santykiai tarp kaltinamųjų nebuvo priešiški, neduoda pagrindo manyti, jog S. V. negalėjo R. Z. apkalbėti. Šiuo atveju remtis S. V. parodymais teismas galėjo tik tuo atveju, jei juos tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina ir kita bylos medžiaga, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog S. V. parodymus patvirtina ir byloje nustatytos kitos aplinkybės - tai, kad R. Z. pats neneigia, kad jie su S. V. buvo susitikę prie Panevėžio profesinio rengimo centro, kur R. Z. mokėsi, taip pat į tai, kad kratos metu pas R. Z. buvo rastos dvejos elektroninės svarstyklės su kanapių pėdsakais. Tačiau šios teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės niekaip nepatvirtina R. Z. platinus narkotines medžiagas. Nors R. Z. nurodo, kad buvo susitikęs su S. V. prie Panevėžio profesinio rengimo centro, tačiau tai buvo 2012 metų rudenį, lapkričio mėnesį, kai pardavė S. V. batus. Tuo tarpu pagal L. V. parodymus narkotines medžiagas iš S. V. jis įgijo 2012 m. vasario mėnesio pabaigoje, kas konstatuota ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje, o iš kratos protokolo matyti, jog šios narkotinės medžiagos buvo rastos ir paimtos atlikus kratą L. V. namuose 2012-03-06.

Teismas, remdamasis aplinkybe, jog kratos metu bute, kurį nuomavo R. Z., rastos dvejos elektroninės svarstyklės su kanapių pėdsakais, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog narkotinės medžiagos pas L. V., kurias jis įgijo iš S. V., rastos, kaip minėta, atlikus kratą 2012-03-06, tuo tarpu elektroninės svarstyklės R. Z. gyvenamame bute rastos atlikus kratą 2013-07-02, t. y. praėjus daugiau kaip metams po narkotinių medžiagų paėmimo L. V. namuose. R. Z. nurodė, jog vienos iš svarstyklių priklauso ne jam, o su juo gyvenusiam draugui ir apie jų buvimą bute jis net nežinojo, o antras jis įsigijo 2-3 savaitės iki kratos bute 2013-07-02, jomis svėrė įvairius daiktus, galimai ir kanapes, kurias rūkė pats. Šie R. Z. parodymai nepaneigti kitais bylos duomenimis, jais netikėti nėra jokio pagrindo. Kratos metu pas R. Z. namuose nebuvo rasta narkotinių medžiagų, skirtų pardavimui, pakuočių, kas galėtų patvirtinti, kad R. Z. vertėsi narkotinių medžiagų platinimu.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų ir juos pažeidė. Šis pažeidimas yra esminis, nes akivaizdu, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. Z. atžvilgiu, taip ir nenustatė vienos iš įrodinėtinų aplinkybių - kaltinamojo veikos apimties ir dalyko, t. y. kokį kiekį narkotinės medžiagos jis neva pardavė, o byloje esantys duomenys yra prieštaringi. Kratos metu L. V. namuose rasta tik 0,17 g kanapių, L. V. teigia iš S. V. įgijęs 1 gramą, tuo tarpu S. V. nurodo įgijęs iš R. Z. ir perdavęs L. V. net 5 gramus narkotinės medžiagos. Jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų nustatyti tikslų neteisėtai disponuojamos narkotinės medžiagos kiekį, byloje nėra.

R. Z. neigia pardavęs narkotines medžiagas S. V.. Pagrindinis pirmosios instancijos teismo argumentas, nulėmęs R. Z. pripažinimą kaltu padarius šią nusikalstamą veiką - kito kaltinamojo S. V. parodymai, tačiau remiantis vien jais, nėra jokio pagrindo R. Z. pripažinti kaltu, nes jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina šių S. V. parodymų – L. V. teigia iš S. V. įgijęs tik 1 gramą kanapių už 40 Lt, o ne 5 gramus kaip nurodo S. V., kratos metu L. V. namuose rasta tik 0,17 gramo kanapių ir jų dalių, praėjus daugiau kaip metams po šių narkotinių medžiagų suradimo atliktos kratos metu R. Z. namuose rastos svarstyklės su kanapių dalių pėdsakais negali būti laikomos leistinu įrodymu, kuriuo remiantis R. Z. gali būti pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Atsižvelgiant į tai, abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis nuteistojo kaltę ir paneigiantis jo parodymus, jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad R. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d., baudžiamojo proceso metu nebuvo surinkta, todėl pirmosios instancijos nuosprendis dalyje dėl R. Z. pripažinimo kaltu platinus narkotines medžiagas naikintinas ir priimtinas šioje dalyje išteisinamasis nuosprendis.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, R. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, jog jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės pilnai prisipažino dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo. Pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, jog aplinkybė, kad R. Z. prisipažino laikęs šaunamąjį ginklą ir šaudmenis po to, kai jie kratos metu buvo pas jį rasti, t. y. esant akivaizdiems kaltės įrodymams, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra nepagrįsti. Iš bylos aplinkybių matyti, jog ginklas rastas nuomojamame bute, šiame bute kaltinamasis gyveno ne vienas, tačiau nuo pat tyrimo pradžios pripažino, jis neneigė, jog ginklas priklauso būtent jam, taip iš esmės palengvindamas šios veikos tiek ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjimą teisme, todėl jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis laikytini jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Šioje byloje be R. Z. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą S. V., tačiau teismas jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo, motyvuodamas tuo, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, todėl jam bausmė skirtina atsižvelgiant į BK XI skyriuje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tačiau konstatavo, jog R. Z. nėra pagrindo taikyti BK 81 str. 2 d., 54 str. 3 d. nuostatas, nors nuosprendyje taip pat nurodė, jog R. Z. ir S. V. yra bendraamžiai, R. Z. už S. V. vyresnis tik 7 mėnesiais.

Jei apeliacinės instancijos teismas visgi pripažintų R. Z. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 260 str. 1 d., yra pagrindas tiek už šios veikos padarymą, tiek už BK 253 str. I d. numatytos veikos padarymą skirti jam bausmę vadovaujantis BK 81 str. 2 d., taikant Baudžiamojo kodekso 90-94 straipsnių nuostatas. R. Z. kaltinamas veiką, numatytą BK 260 str. 1 d., padaręs 2012 m. vasario mėnesį, o 18 metų jam suėjo 2011 m. lapkričio 03 d., t. y, prieš tris mėnesius iki veikos padarymo, jis yra moksleivis, gyvena su motina, todėl pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį.

Taikant BK 81 str. 2 d., 90-94 straipsnių nuostatas už veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., padarymą, jam, atsižvelgiant į pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytas aplinkybes, turėtų būti skirta bausmė 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, taip pat mažintinas bausmės, paskirtos už BK 253 str. 1 d. padarymą, dydis ir, paskyrus subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 92 str. nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Jei teismas visgi netaikytų BK 81 str. 2 d. nuostatų, akivaizdu, jog atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes (į jauną amžių, gyvenimiškos patirties stoką, į tai, kad kitam kaltinamajam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, atsižvelgiant į tai, kad veiką padarė būdamas nepilnametis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, R. Z. anksčiau neteistas, mokosi, dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo nutrūks mokslai, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos), R. Z. už nusikaltimo, numatyto LR BK 260 str. 1 d., padarymą net ir švelniausia bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl, jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi arešto bausmė.

Prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014-02-21 nuosprendį dalyje dėl R. Z. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d., ir priimti šioje dalyje naują - išteisinamąjį nuosprendį; arba pakeisti nuosprendį dalyje dėl R. Z. paskirtos bausmės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., padarymą ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę – areštą; arba skiriant R. Z. bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., padarymą taikyti BK 81 str. 2 d., 90-94 str. nuostatas ir paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vadovaujantis BK 92 str. nuostatomis.

Teismo posėdyje gynėja ir pats nuteistasis R. Z. prašo gynėjos apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo R. Z. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu R. Z. nuteistas pagal du baudžiamuosius įstatymus – BK 260 str. 1 d. ir pagal BK 253 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad nuteistojo gynėja neginčija nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d., nuosprendis skundžiamas dėl nuteisimo pagal BK 260 str. 1 d. ir šioje dalyje prašoma R. Z. išteisinti. To nepadarius, apeliacinės instancijos teismui dėstomi kiti alternatyvūs prašymai: R. Z. paskirtos bausmės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., padarymą, paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę - areštą, arba skiriant R. Z. bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., padarymą taikyti BK 81 str. 2 d., 90-94 str. nuostatas ir paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vadovaujantis BK 92 str. nuostatomis. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė tinkamai ir pagrįstai nuteisė R. Z. pagal BK 260 str. 1 d. ir BK 253 str. 1 d. Kaip minėta, nuteisimas pagal BK 253 str. 1 d. nėra skundžiamas, todėl kolegija apie šį straipsnį pasisakys vėliau, kai bus kalbama apie bausmės skyrimo klausimą ir tik šioje apimtyje. Kad nuteistasis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis pardavė narkotines medžiagas, patvirtina kito nuteistojo S. V., liudytojo L. V. parodymai, specialisto išvada bei kiti išnagrinėti įrodymai. Visi šie įrodymai išdėstyti ir išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistasis R. Z. savo kaltę pardavus S. V. narkotines medžiagas kanapes ir jų dalis visą laiką neigė. Teisme jis parodė, kad S. V. pažįsta kaip buvusį klasioką, nėra draugai, tik pasisveikina. S. V. yra jo prašęs gauti pigesnių sportbačių, nes žino, kad jam siunčiami siuntiniai iš Anglijos su drabužiais. Gavęs siuntinį, kuriame buvo ir S. V. dydžio sportbačiai, parašė S. V. žinutę, po to susitiko sutartoje vietoje, S. V. už 150 Lt pardavė rudeninius sportbačius. Po to su S. V. nėra bendravę. Pats kartą yra rūkęs kanapes, įsigijo už 40 Lt autobusų stotyje. S. V. narkotikų nėra pardavęs, kodėl jis taip sako, nežino. Jo namuose adresu Nemuno g. 12-322 rastos svarstyklės ne jo. Vienas svarstykles Galaxy jis pirko už 80 Lt naujas, mamos prašymu, kartą yra jomis pasvėręs kanapes. Kitos svarstyklės Boston 2 yra jo draugo, kurį buvo priėmęs kurį laiką pagyventi. Draugas šiuo metu išvykęs į užsienį, jo jokių duomenų nebežino. Rasta stiklinė kolba – vandens pypkė priklauso jam. Kolbą naudojo kanapių rūkymui.

Kitas nuteistasis šioje byloje S. V. savo kaltę dėl kanapių pirkimo iš R. Z. pripažino ir apklaustas teisme parodė, kad R. Z. pažįsta kaip buvusį klasioką, nebuvo geri draugai, susitikdavo tik draugų vakarėliuose. Iš draugų yra girdėjęs, kad iš jo galima nusipirkti narkotinių medžiagų. Kartą draugas L. V. iš Kraštų kaimo paprašė jo gimtadieniui gauti narkotikų. Tuomet atsiminė R. Z.. Telefoninėmis žinutėmis su R. Z. susitarė susitikti. Susitikus Panevėžyje, Pilėnų gatvėje paprašė jo gauti 5 gramus „žolės“. R. Z. pažadėjo gauti, nurodė, kad reikės mokėti 40 Lt už gramą. Sutarė dėl narkotinių medžiagų susitikti po 2-3 mėnesių. Praėjus sutartam laikui jie vėl susitiko ir tada iš R. Z. įgijo narkotikus, kurie buvo supakuoti į 5 maišelius po 1 gramą. R. Z. perdavė 200 Lt, kuriuos prieš kelias dienas buvo gavęs iš L. V.. Kad narkotinių medžiagų reikia L. V., R. Z. nesakė. Narkotines medžiagas parvežė į Kraštų kaimą ir atidavė L. V., iš kur jas gavo, L. V. nesakė, ar L. V. pažinojo R. Z., nežino. Po narkotinių medžiagų pirkimo su R. Z. yra bendravę, R. Z. jam siūlė pirkti batus, tačiau batų nepirko, nes neturi pinigų, su R. Z. nėra susipykę. Parodymų patikrinimo vietoje metu 2013-08-16 S. V. parodė vietas Pasvalio r. Kraštų kaime, Gamyklos gatvėje, kur jis L. V. perdavė narkotikus ir kur jam L. V. perdavė pinigus, bei vietą Panevėžyje, prie Pilėnų gatvės, kur iš R. Z. įgijo narkotikus (1 t. 149-152 b.l.).

Liudytojas L. V. patvirtino, kad S. V. yra prašęs gauti narkotinių medžiagų, nes S. V. minėjo, kad gali gauti. Davė pinigus ir S. V. po savaitės atvežė „žolės“, kurią praėjus 2-3 dienoms kratos metu rado pareigūnai.

Iš 2012-03-06 kratos protokolo matosi, kad adresu Kraštų kaimas, Pasvalio rajonas, (L. V. gyvenamojoje vietoje) be kitų daiktų taip pat buvo rasta ir paimta augalinės kilmės medžiaga (1 t. b.l. 16-18).

Iš 2012-03-27 specialisto išvados Nr. 50-5-1S1-215 matosi, kad tyrumui pateikta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga kanapės ir jų dalys, kurios masė 0,17 gramo (1t. b.l. 19-23).

Iš specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-669 matosi, kad ant abiejų portatyvinių elektroninių svarstyklių: BOSTON2 USA WEIGH (specialusis paketas Nr. 124934) ir GALAXY (specialusis paketas Nr. 124935), rastų ir paimtų 2013-07-02 kratos metu pas R. Z. adresu Panevėžys, Nemuno g. 12-322, darbinių išorinių paviršių yra narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) pėdsakai. Ant stiklinio įrenginio rūkymui – vandens pypkės (bongo) (kartoninės dėžės pakuotė), rasto ir paimto 2013-07-02 kratos metu pas R. Z. adresu Panevėžys, Nemuno g. 12-322, vidinių paviršių, yra narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) sudėtyje esančių kanabinoidų pėdsakų (1 t. 111-113 b.l.).

Byloje nustatyta, kad ir pats R. Z. pripažįsta, jog buvo susitikęs su S. V. prie Panevėžio profesinio rengimo centro stadiono, tačiau neigia pardavęs jam narkotines medžiagas ir teigia, kad to susitikimo metu pardavė S. V. sportbačius, kuriuos jam iš Anglijos atsiuntė draugai. Ši nuteistojo R. Z. versija paneigta visuma byloje išnagrinėtų įrodymų. Kaip jau minėta, nuteistasis S. V. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino visiškai ir, priešingai nei skunde teigia gynėja, davė nuoseklius parodymus, kuriuos iš esmės patvirtino liudytojas L. V., o jo parodymus patvirtina kratos protokolas, kuriuo nustatyta, kad kratos L. V. namuose metu buvo rastos narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys, t.y. būtent tokia medžiaga, kokią, kaip parodė S. V., ir tai patvirtino L. V., L. V. prašymu ir už iš jo iš anksto gautus pinigus S. V. Panevėžyje iš R. Z. įgijo ir, nugabenęs į Pasvalio rajono Kraštų kaimą, perdavė L. V..

Kolegija dar atkreipia dėmesį ir į tai, kad kratos metu pas R. Z. namuose buvo rastos dvejos elektroninės svarstyklės su kanapių pėdsakais. Ir ši aplinkybė, kad ant svarstyklių rasta būtent tokia narkotinė medžiaga – kanapės, tik patvirtina S. V. parodymus, kad jis pirko kanapes iš R. Z.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pas R. Z. rastos svarstyklės priklauso ne jam – vienos yra jo motinos, kitos, kaip galima suprasti iš jo parodymų, priklauso pas jį laikinai gyvenusiam draugui, nes neva jos buvo rastos toje vietoje, kur draugas laikė daiktus. Motinai pirktos svarstyklės, ant kurių rasta kanapių pėdsakų, buvo nupirktos tik prieš 2-3 savaites iki kratos daugiau kaip po metų po to, kai buvo pas L. V. rasta kanapių. Atkreiptinas dėmesys, kad ši aplinkybė nepatvirtinta, byloje nuteistasis nepateikė jokio pirkimo faktą ir tuo pačiu laiką patvirtinančio dokumento ar kitokių duomenų. Kita vertus, kolegija pažymi, kad iš jau minėtos specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-669 matosi, kad narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių pėdsakų rasta ant abiejų R. Z. namuose rastų ir paimtų svarstyklių. Nors R. Z. nurodo, kad antros svarstyklės priklausė jo draugui, tačiau ši jo versija nepagrįsta, nes jis taip ir nenurodė koks tai draugas, kur jis išvyko. Darytina išvada, kad abejos svarstyklės priklausė R. Z. ir jis jomis svėrė kanapes. Gynėjos apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad S. V. galimai nenorėjo įvardinti kitų asmenų, iš kurių pirko narkotines medžiagas ir todėl nurodė R. Z., yra hipotetinio pobūdžio, jos nepagrįstos. Tokiu atveju lieka neaišku, kodėl S. V. nurodė pirkęs narkotines medžiagas būtent iš R. Z., ant kurio namuose rastų svarstyklių rasta tokios pačios rūšies narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių pėdsakų. O gynėjos cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosp­rendžio surašymą“ 3.1.5. punktas, kuriame nurodyta, jog „Kaltinamojo prisipažinimas kaltu dėl nu­sikalstamos veikos padarymo negali būti pakankamas įrodymas. Tik kai kaltinamojo pri­sipažinimą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kaltinamajam galima priimti apkalti­namąjį nuosprendį“, nagrinėjamos bylos kontekste reikšmės neturi, kadangi R. Z. kaltė grindžiama ne tik kito kaltinamojo S. V. parodymais, o ir kitais jau išdėstytais byloje esančiais įrodymais. Kita vertus, minėtame Senato nutarime 3.1.5. punktas išdėstytas taip: „Nuosp­ren­dy­je teis­mas tu­ri kon­sta­tuo­ti, ar pa­kan­ka su­rink­tų įro­dy­mų, ar jie lei­džia tiks­liai nu­sta­ty­ti vi­sas į įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką įei­nan­čias ap­lin­ky­bes. Teis­mo iš­va­dos nuosp­ren­dy­je ne­ga­li bū­ti grin­džia­mos vien kal­ti­na­mo­jo pri­si­pa­ži­ni­mu pa­da­rius nu­si­kal­ti­mą ar bau­džia­mą­jį nu­si­žen­gi­mą ar­ba vien tik liu­dy­to­jų ar nu­ken­tė­ju­sių­jų, ku­riems tai­ko­mas ano­ni­miš­ku­mas, pa­ro­dy­mais, jei jų ne­pa­tvir­ti­na ki­ti įro­dy­mai“. Šiuo norima pasakyti, kad nepakanka asmeniui prisipažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, kad jis būtų pripažintas kaltu, o ne kad kaltinamojo parodymai apie nusikalstamą veiką padariusius kitus asmenis negali būti pakankamas kaltės įrodymas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ir kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikaltimo objektyviajai pusei įgyvendinti pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veiksmų. Jau aptartais ir pirmosios instancijos teismo išdėstytais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis R. Z. S. V. pardavė narkotines medžiagas – 0,17 g kiekį kanapių, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas laikomas nedideliu šios narkotinės medžiagos kiekiu. BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba suvokia, kad jas neteisėtai parduoda ar kitaip platina, ir nori tai daryti. Iš bylos matosi, kad R. Z. suvokė, jog parduoda kitam nuteistajam S. V. narkotines medžiagas ir norėjo taip veikti. Įvertinusi visas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. Z. veika pagal BK 260 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja dėsto alternatyvius prašymus dėl bausmės skyrimo nuteistajam R. Z.. Gynėja nurodo, kad parinkdamas bausmės rūšį R. Z., pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo R. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., padarymo pripažinti jo nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi bei kad nėra pagrindų taikyti BK 54 str. 3 d. ar 81 str. 2 d. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, R. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, jog jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės pilnai prisipažino dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo. Pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, jog aplinkybė, kad R. Z. prisipažino laikęs šaunamąjį ginklą ir šaudmenis po to, kai jie kratos metu buvo pas jį rasti, t. y. esant akivaizdiems kaltės įrodymams, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra nepagrįsti. Iš bylos aplinkybių matyti, jog ginklas rastas nuomojamame bute, šiame bute kaltinamasis gyveno ne vienas, tačiau nuo pat tyrimo pradžios pripažino, jis neneigė, jog ginklas priklauso būtent jam, taip iš esmės palengvindamas šios veikos tiek ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjimą teisme, todėl jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis laikytini atsakomybe švelninančia aplinkybe. R. Z. už nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d., padarymą net ir švelniausia bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi arešto bausmė.

Kolegija pritaria gynėjos apeliacinio skundo argumentams dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 253 str. 1 d. nustatymo bei dėl to, kad BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta net ir švelniausia laisvės atėmimo bausmė R. Z. prieštarauja teisingumo principui, nes yra aiškiai per griežta.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių nuteistojo R. Z. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nė dėl vienos nusikalstamos veikos. Taip pat nuosprendyje nurodė, kad aplinkybė, jog R. Z. prisipažino laikęs šaunamąjį ginklą ir šaudmenis po to, kai jie kratos metu buvo pas jį rasti, t.y. esant akivaizdiems kaltės įrodymams, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad R. Z. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., savo kaltę pripažino viso proceso metu. Tai, beje, nuosprendyje nurodė ir pats teismas, grįsdamas R. Z. kaltę pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą – „R. Z. kaltė laikius šaunamąjį ginklą ir šaudmenis įrodyta tiek jo paties prisipažinimu, tiek faktu, kad kratos metu jo gyvenamajame būste šie daiktai buvo rasti.“ Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad R. Z. prisipažino ir gailisi dėl ginklo ir šaudmenų laikymo. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nustatomas bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimas yra situacija, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu tokia jo veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys Nr. 2K-400/2004, 2K-470/2004, 2K-123/2005, 2K-235/2008, 2K-270/2008). Taigi norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. pripažino esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Iš tiesų R. Z. namuose atliktos kratos metu buvo rastas pistoletas. Ir kaip jau minėta, R. Z. nuo pat pradžių prisipažino, kad rastas ginklas priklauso jam. Be abejo, teismas iš dalies teisus, nurodydamas, kad nuteistasis prisipažino po ginklo radimo fakto, tačiau svarbios ir kitos aplinkybės. Iš bylos matosi, kad R. Z. teigė laikinai gyvenęs ne vienas – pas jį buvo apsistojęs draugas, tačiau nepaisant to, jis iš karto prisipažino, kad pistoletas yra jo. Prisipažinęs nurodė apie ginklo įsigijimo aplinkybes, vietą, laiką, taip pat nurodė ir tai, kad laikė namuose, nesinešiojo, supranta, kad neturėjo leidimo ginklui ir gailisi dėl ginklo laikymo, pažada daugiau draudžiamų daiktų nepirkti ir nelaikyti. Esmines aplinkybes R. Z. atskleidė, jos nebuvo žinomos ikiteisminio tyrimo pareigūnams, jo parodymais, įrodinėdamas nuteistojo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Parodymų jis nekeitė viso proceso metu. Kolegijos vertinimu R. Z. parodymai padėjo nustatyti veikos aplinkybes, tinkamai išnagrinėti bylą, todėl ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia. Dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d., teismas pagrįstai nenustatė jokių atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, skirdamas bausmes R. Z., nurodė, kad atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veiksmų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę. Nuosprendyje nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad jis neteistas, baustas administracine tvarka, padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, į jo padarytų nusikalstamų veikų mastą – parduotų narkotinių medžiagų kiekį, ginklo ir šaudmenų rūšį. Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas paskyrė R. Z. 40 parų arešto bausmę pagal BK 253 str. 1 d. ir laisvės atėmimą 2 metams pagal BK 260 str. 1 d. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d., švelnina.

Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad taikyti R. Z. BK 62 str. ir 54 str. 3 d. ar 81 str. 2 d. numatytas nuostatas nėra teisinio pagrindo. Kolegijos manymu, šis teismo teiginys tik formalus konstatavimas, nurodytas realiai neįvertinus aplinkybių, lemiančių teisingos bausmės paskyrimą. Minėta, kad teismas bausmės skyrimo motyvuose nurodė, jog atsižvelgia į veikų pavojingumą, kaltininko asmenybę, parduotų narkotinių medžiagų kiekį. Tačiau iš tiesų teismas nesvarstė ir nenurodė motyvų, kodėl R. Z. atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas nėra teisinio pagrindo. Kolegijos vertinimu, šis pagrindas yra.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pagal BK 54 str. 1 d. reikalavimus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, išvardintos to paties straipsnio 2 dalyje. Tačiau BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal galiojančią teisminę praktiką pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas ir neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principo įgyvendinimui ir teisingos bausmės paskyrimui. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. numatytu pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, skirdamas bausmę R. Z. pagal BK 260 str. 1 d., atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Taigi nesant R. Z. jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o taip pat ir kitų aplinkybių, kurių visumos nustatymas būtinas taikant tiek BK 62 str. pirmą, tiek ir to paties straipsnio antrą dalį, todėl teismo išvada, kad skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taikant BK 62 str. 1 d., 2 d. nuostatas, nėra galimybės, yra pagrįsta. Tačiau su teismo išvada, kad nėra teisinės galimybės taikyti BK 54 str. 3 d., kolegijos nuomone, negalima sutikti, nes ji prieštarauja ir šiame nuosprendyje jau išdėstytai teisminei praktikai taikant BK 54 str. 3 d. Kolegijos nuomone, šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, apibūdinančios ir nusikalstamos veikos pavojingumą, ir tą veiką padariusio nuteistojo asmenybę, kurios yra išimtinės ir rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Nuteistasis R. Z. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai – BK 260 str. 1 d. Iš bylos matosi, kad R. Z. nuteistas už tai, kad S. V. pardavė 0,17 g kanapių ir jų dalių. Teismas nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog jis padarė sunkų nusikaltimą, tačiau, kolegijos manymu, teismas tinkamai neįvertino kitų nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių. Nusikaltimo kategorija, kuri nustatoma pagal sankcijoje nustatytą bausmės rūšį bei dydį, apibūdina rūšinį nusikaltimo pavojingumą, tačiau konkrečios veikos pavojingumas gali skirtis nuo rūšinio nusikalstamos veikos pavojingumo. Kaip minėta, R. Z. nuteistastik už 0,17 g kanapių ir jų dalių pardavimą. Šis kiekis pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas laikomas nedideliu šios narkotinės medžiagos kiekiu. Iš šių rekomendacijų matosi, kad nedideliu kiekiu kanapių laikomas kiekis ne didesnis kaip 5 g. Nagrinėjamu atveju R. Z. parduotas šios narkotinės medžiagos kiekis nesiekia net vieno gramo penktadalio. Tai rodo kur kas mažesnį veikos pavojingumą. Kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu R. Z. nusikaltimu nebuvo padaryta tokio dydžio žala įstatymo saugomoms vertybėms, kokia paprastai padaroma disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Šios konkrečios veikos pavojingumas ženkliai mažesnis nei rūšinis nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d. pavojingumas, ir tai, kolegijos nuomone, laikytina išimtine aplinkybe. Sprendžiant BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo klausimą, labai svarbus ir nuteistojo asmenybės įvertinimas. Šioje dalyje pažymėtina, kad ir pats pirmosios instancijos teismas R. Z. asmenybę apibūdino teigiamai. Iš bylos matosi, kad R. Z. anksčiau neteistas, nors baustas administracine tvarka, tačiau baudas yra sumokėjęs. Be to, nuteistasis mokosi, turi įgijęs pagrindinį išsilavinimą. Be šių aplinkybių kolegija pažymi, kad, nors R. Z. nusikalstamos veikos padarymo metu formaliai buvo pilnametis, tačiau atsižvelgtina į tai, kad jis nuteistas už narkotinių medžiagų pardavimą 2012 m. vasario mėnesį, o 18 metų jam suėjo 2011 m. lapkričio 3 d., tai yra vos prieš kelis mėnesius iki nusikaltimo padarymo, ir įvertinus tai, kad jis yra moksleivis, priklausomas nuo tėvų, kurie juo rūpinasi materialiai, todėl pagal socialinę brandą galėtų būti prilyginamas nepilnamečiui, juolab, kad BK 81 str. 2 d. nustatyta, jog nepilnamečiams taikomos bausmių ypatumų nuostatos bei kai kurios auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Nors kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį, R. Z. atžvilgiu ir netaiko nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuojančių nuostatų, tačiau mano, kad jo socialinė branda, gyvenimiškos patirties stoka turi įtakos vertinant jo asmenybę ir įvertinus jau aptartas aplinkybes, kurios ją apibūdina, taip pat yra pagrindas daryti išvadą, kad R. Z. nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio elgesio pasekmė, taip pat nėra pagrindo manyti, kad atlikęs bausmę už šį nusikaltimą jis darys kitas nusikalstamas veikas. Šitoje vietoje paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas kitam nuteistajam S. V., pripažintam kaltu pagal BK 261 str., t.y. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, paskyręs laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams, vadovaudamasis BK 92 str. 1 d. 2 p., bausmės vykdymą atidėjo. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad S. V. su R. Z. mokėsi vienoje klasėje, S. V. tik keliais mėnesiais jaunesnis už R. Z., todėl ir socialinė branda abiejų nuteistųjų yra panaši.

Visas jau aptartas aplinkybes kolegija vertina išimtinėmis ir daro išvadą, kad jauno amžiaus R. Z. už ypač mažo kiekio narkotinių medžiagų pardavimą paskyrus net ir minimalią BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą 2 metų laisvės atėmimo bausmę, tai prieštarauja teisingumo principui ir BK 41 str. 2 d. numatytai bausmės paskirčiai. Visuma išdėstytų aplinkybių taip pat leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskiriant jam švelnesnę negu BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę.

Dėl jau aptartų aplinkybių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl nuteistajam R. Z. neteisingai paskirtos bausmės. Skiriant R. Z. bausmę pagal BK 260 str. 1 d., taikant BK 54 str. 3 d., kolegija vis dėlto atsižvelgia į tai, kad nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Todėl ir taikant BK 54 str. 3 d., R. Z. skiriama realaus laisvės atėmimo bausmė. Nustatant jos dydį kolegija dar kartą atsižvelgia į jau aptartas bylos aplinkybes ir ypač į nuteistojo socialinę brandą. Jam skiriama tokio dydžio bausmė, kuri, kolegijos nuomone, būtų proporcinga baudžiamojo įstatymo pažeidimui, nuteistojo asmenybei ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti.

N. R. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d., ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.)

N. R. Z. pagal BK 253 str. 1 d. paskirti bausmę 30 parų areštą.

N. R. Z. pagal BK 260 str. 1 d., taikant BK 54 str. 3 d., paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 65 str. 1 p., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnės arešto bausmės, paskirti nuteistajam R. Z. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams ir 10 (dešimčiai) dienų, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2014 m. birželio 19 d.

Vadovaujantis BK 66 str., į nuteistajam R. Z. paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. liepos 4 d. ir nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. birželio 19 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.