Vilniaus apygardos teismo sprendimas

atsakovo AKTSIONERNO DROUJESTVO ,,SOPHARMA“ atstovui advokatui Jonui Masiokui, patentinei patikėtinei M. K. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo WALMARK, a. s. ieškinį atsakovui AKTSIONERNO DROUJESTVO ,,SOPHARMA“, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Valstybiniam patentų biurui dėl prekių ženklų registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Remiantis Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi, ieškovui grąžinama 75 procentai už šį ieškinio reikalavimą sumokėto žyminio mokesčio sumos, t. y. 23,25 Eur.

Ieškinys atmetamas.

Bylos duomenimis, ieškovas reikalavimą dėl ginčo prekių ženklų registracijų panaikinimo pateikė 2015 m. spalio 1 d., todėl nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar ginčo prekių ženklas buvo naudojamas Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d.

Nei nacionaliniai, nei Bendrijos teisės aktai neapibrėžia prekių ženklo naudojimo sąvokos. Pagrindiniai vertinamieji kriterijai yra nustatyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) jurisprudencijoje: ženklo naudojimas turi būti tikras ir neapsimestinis, juo neturi būti siekiama vien tik išlaikyti teises, suteiktas prekių ženklo. Be to, naudojimas turi būti neatsiejamas nuo pagrindinės prekių ženklo funkcijos – garantuoti galimybę atskirti vieno gamintojo prekes ar paslaugas nuo kitų prekių ar paslaugų. Prekių ženklas turi būti naudojamas rinkoje ir būtent toms prekėms ir (arba) paslaugoms, kurioms yra registruotas. Vertinant naudojimo tinkamumą ir pakankamumą turi būti atsižvelgta į visus faktorius bei aplinkybes, leidžiančius nustatyti ar komercinis prekių ženklo naudojimas yra tikras, o ypač – ar tokiu naudojimu yra siekiama išlaikyti ar sukurti rinkos dalį konkrečiame ekonominiame sektoriuje prekių ženklu pažymėtoms prekėms ir (arba) paslaugoms (2003 m. kovo 1 d. sprendimas byloje C-40/01, ,,Minimax“). Nurodytame ETT sprendime nustatyti prekių ženklo naudojimo pakankamumo vertinimo kriterijai papildomai detalizuoti ETT 2004 m. sausio 27 d. sprendime byloje C-259/02 ,,Laboratoire de la mer“, nurodant, kad klausimas, ar naudojimo pakanka šių prekių ar paslaugų rinkos daliai išlaikyti ar įgyti priklauso nuo keleto veiksnių ir kiekvieno konkretaus atvejo vertinimo; veiksniai, į kuriuos galima atsižvelgti, yra šių prekių ir paslaugų savybės, ženklo naudojimo dažnumas ar reguliarumas, ar ženklas naudojamas visoms tapačioms savininko prekėms ar paslaugoms parduoti, ar tik kai kurioms iš jų; jeigu ženklą naudoja vienas klientas, kuris importuoja prekes, kurioms įregistruotas ženklas, to gali pakakti įrodyti, kad ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, jei paaiškėja, kad importo operacija yra tikrai komerciškai pagrįsta ženklo savininkui.

ETT praktikoje taip pat nurodoma, kad neįmanoma abstrakčiai nustatyti, kokią kiekybinę ribą reikėtų pasirinkti siekiant nustatyti, ar naudojimas yra naudojimas iš tikrųjų, ar ne, ir atitinkamai negali būti objektyvios de minimis taisyklės, kuria būtų iš anksto nustatytas naudojimo lygis, reikalingas naudojimui „iš tikrųjų“ pripažinti; pagal bendrą taisyklę, jeigu naudojimas turi tikrą komercinį tikslą, net ir minimalaus prekių ženklo naudojimo gali pakakti naudojimui iš tikrųjų įrodyti, atsižvelgiant į prekes ir paslaugas bei atitinkamą rinką (2012 m. vasario 2 d. sprendimas byloje T-387/10 ,,Arantax“; 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje T-409/07 ,,Acopat“).

Įrodymai, reikalingi naudojimui įrodyti, turi apimti požymius, susijusius su prekių ženklo naudojimo atitinkamoms prekėms ir paslaugoms vieta, laiku, apimtimi ir pobūdžiu; šie naudojimo įrodymo reikalavimai yra kumuliatyvūs (ETT 2010 m. spalio 5 d. sprendimas byloje T-92/09 ,,STRATEGI“). Tačiau naudojimo vietos, laiko, apimties ir pobūdžio nurodymo ir įrodymo pakankamumą reikia vertinti atsižvelgiant į pateiktų įrodymų visumą; atskiras kiekvieno iš įvairių reikšmingų veiksnių vertinimas nėra tinkamas (ETT 2011 m. vasario 17 d. sprendimas byloje T-324/09 ,,Friboi“). ETT praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl prekių ženklo naudojimo pakankamumo, nesiekiama įvertinti įmonės komercinės sėkmės ar patikrinti jos ekonominės strategijos, taip pat nesiekiama apriboti prekių ženklo apsaugos, suteikiant ją tik naudojant prekių ženklą plačiu komerciniu mastu (ETT 2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje T-203/02 ,,VITAFRUIT“).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl PŽĮ 47 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, atsižvelgdamas į atitinkamą ETT ir VDRT praktiką, taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant šios kategorijos ginčus, naudojimas turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl. genuine use). Prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę paskirtį – užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms jis yra užregistruotas, kilmės tapatybę šių prekių realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, neatsižvelgiant į simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti jo suteikiamas teises (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2010). „Naudojimas iš tikrųjų“ turi atitikti esminę prekių ženklo funkciją – užtikrinti prekių ar paslaugų kilmės tapatumą pirkėjui ar galutiniam naudotojui, leidžiant jam be suklaidinimo galimybės atskirti produktą ar paslaugą nuo kitų kitos kilmės produktų ar paslaugų. Vertinant, ar ženklas naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes; visų pirma ar tokį naudojimą reikia vertinti kaip tokį, kuriuo atitinkamame ekonomikos sektoriuje užsitikrinama išlaikyti ar įgyti šiuo ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį (Žr. pvz.: ETT 2003 m. kovo 11 d. sprendimą byloje C-40/01). Siekiant įrodyti prekių ženklo naudojimą turi būti pateikiami įrodymai apie prekių ženklo naudojimo atitinkamoms prekėms ir paslaugoms vietą, laiką, apimtį ir pobūdį (Žr. pvz.: ETT 2010 m. spalio 5 d. sprendimą byloje T-92/09).

Pagal PŽĮ 43 straipsnio 3 dalies 1 punktą ženklo naudojimu laikomas ir naudojimas tokia forma, kuri skiriasi nuo įregistruoto ženklo savo elementais, jei tai nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre. Šios nuostatos tikslas – leisti ženklo savininkui atlikti žymens pakeitimus, kurie, nepakeičiant jo skiriamojo požymio, leistų jį geriau pritaikyti atitinkamų prekių ar paslaugų rinkodaros ir pardavimų skatinimo reikalavimams. Taigi, griežta naudojamo žymens ir įregistruoto žymens atitiktis nebūtina, tačiau turi skirtis tik nereikšmingi elementai, o naudojami ir įregistruoti žymenys turi būti iš esmės lygiaverčiai (Žr. pvz.: ETT 2006 m. vasario 23 d. sprendimą byloje T-194/03).

Be to, prekių ženklai turi būti naudojami teritorijoje, kur yra saugomi (nacionaliniai ženklai – valstybės narės teritorijoje, tarptautinės registracijos atveju – atitinkamų šalių teritorijoje).

Įrodinėdamas prašomo pripažinti negaliojančiu prekių ženklo ,,TABEX ??????“, tarpt. reg. Nr. 822647, naudojimo faktą, atsakovas nurodo, jog minėto prekių ženklo naudojimą pastaruosius penkerius metus Lietuvos Respublikoje įrodo tai, kad Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre vaistinis preparatas „Tabex“ buvo įregistruotas 2009 m. gegužės 13 d. ir perregistruotas 2014 m. spalio 16 d., vaistinio preparato „Tabex“ rinkodaros pažymėjimas Nr. LT/1/09/1559/001 išduotas rinkodaros teisės turėtojui SOPHARMA AD, buvo atnaujintas 2014 m. spalio 16 d., naudojimą taip pat patvirtina pateiktos pakuočių TABEX (2011 ir 2015 m.) išklotinės, 2004 m. gruodžio 13 d. sutartis tarp kompanijos SOPHARMA ir distributoriaus BRIZ Ltd (Latvija) dėl SOPHARMA produkcijos realizavimo Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, PVM sąskaitos - faktūros, išrašytos Latvijos kompanijos BRIZ Ltd. bendrovei UAB „CORPUS MEDICA“, UAB „ARMILA“, UAB „LIMEDIKA“, ištraukos iš vaistiniais preparatais „Tabex“ prekiaujančių įmonių tinklalapių: www.eurovaistinė.lt; www.visivaistai.lt; www.e-vaistine.lt; www.vaistai.lt.

Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai iš tiesų patvirtina, jog prekių ženklas „Tabex“ buvo naudojamas Lietuvos Respublikoje platinamos prekėms žymėti, tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar šio prekių ženklo naudojimo pakanka, kad pripažinti, jog prekės ženklas ,,TABEX ??????“ taip pat buvo naudojamas Lietuvos Respublikos teritorijoje platinamoms prekėms žymėti.

Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad ženklo naudojimu taip pat laikomas ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog atsakovo pateiktose vaistinio preparato ,,Tabex“ pakuotėse ir PVM sąskaitose - faktūrose yra nurodytas žodis TABEX, užrašytas lotyniškosios abėcėlės raidėmis, tačiau ši atsakovo ženklo naudojimo forma nepakeičia įregistruoto ženklo „TABEX ??????“ skiriamojo požymio, nors šiame ženkle yra įrašytas kirilica žodis „??????“. Tai, kad žodis „??????“ (kirilica) yra vienas ir tas pats žodis „TABEX“ patvirtina Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai pateiktos produkto TABEX pakuočių su bulgarų kalba pateikiama informacija apie produktą. Šioje informacijoje yra kirilica įrašytas žodis „??????“.

ETT 2005 m. liepos 7 d. sprendime civilinėje byloje C-353/03 nurodyta, kad sąvoka „ženklo, kaip prekių ženklo naudojimas“ turi būti suprantama tik kaip nurodyti prekių ženklo naudojimą tam, kad atitinkami suinteresuotieji asmenys atpažintų prekę ar paslaugą kaip tam tikros įmonės prekę ar paslaugą, o toks atpažinimas ir kartu skiriamojo požymio įgijimas gali atsirasti tiek dėl įregistruoto prekių ženklo sudedamosios dalies naudojimo kaip šio prekių ženklo dalies, tiek dėl kito prekių ženklo naudojimo kartu su įregistruotu prekių ženklu. Šiais dviem atvejais pakanka, kad dėl tokio naudojimo suinteresuotieji asmenys prekes ar paslaugas, ženklinamas prašomu įregistruoti prekių ženklu, iš tikrųjų suvoktų kaip tam tikros įmonės prekes ar paslaugas.

Taigi teismas daro išvadą, jog ženklo „TABEX ??????“ dalies TABEX naudojimas nesudaro jokių kliūčių suinteresuotiems asmenims atpažinti šiuo žodžiu žymimas atsakovo prekes, nes atsakovo ženkle užrašytos dalys, tiek lotyniškosios abėcėlės raidėmis, tiek kirilica sudaro vieną ir tą patį žodį. Abi atsakovo ženklo formos, t. y. tokia, kokia yra įregistruotas šis ženklas ir tokia, kokia yra naudojamas, apima žodį TABEX ir skiriasi tik tuo, kad pakuotėse ir sąskaitose nėra šio ženklo transliteracijos kirilica. Be to, Europos Sąjungos ženklų praktikoje yra nurodyta, kad nagrinėjant naudojamos formos ženklo elementų neįtraukimą reikia atidžiai tikrinti ar nepakito skiriamasis ženklo požymis, o paprastai žodžio transliteracijos neįtraukimas laikomas priimtinu pakeitimu (EUIPO gairių C dalies „Protestas“ 6 skirsnio „Naudojimo įrodymas“ 2.7 p., „Ženklo naudojimas kitomis formomis, nei jis įregistruotas“, 2.7.3.2 p.). Atsakovo ženklo naudojama forma kaip dalis įregistruoto ženklo mažai skiriasi nuo formos, kuriai jis buvo įregistruotas, nes tiek vienu, tiek kitu atveju abi formos nurodo vieną ir tą patį skiriamąjį žodį.

ETT 2012 m. spalio 25 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-553/11, pasisakydamas dėl ženklo naudojimo iš tikrųjų, paaiškino, kad formos, kuria naudojamas kitas registruotas prekių ženklas ir kuri skiriasi nuo formos, kuria pastarasis prekių ženklas įregistruotas, tačiau nekeičia šių prekių ženklų skiriamųjų požymių, įregistravimas kaip prekių ženklo nesudaro kliūčių taikyti Direktyvos 89/104 10 straipsnio 2 dalies a punkto. Šia nuostata nedraudžiama registruoto prekių ženklo savininkui remtis, siekiant įrodyti šio prekių ženklo naudojimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jo naudojimu kitokia nei įregistruota forma, jeigu šių dviejų formų skirtumai nekeičia šio prekių ženklo skiriamųjų požymių ir jeigu ši kitokia forma pati įregistruota kaip prekių ženklas. Atsakovo ženkle „TABEX ??????“ yra įrašytas dviem skirtingų abėcėlių raidėmis vienas ir tas pats žodis. Žodis TABEX taip pat yra kitokia forma įregistruotas kaip savarankiškas atsakovo prekių ženklas ,,Tabex“, tarpt. reg. Nr. 670450, kas pagal aukščiau pateiktą ETT išaiškinimą nedraudžia atsakovui remtis, šio ženklo naudojimu ir siekiant įrodyti ginčijamo prekių ženklo naudojimą, kitokia nei įregistruota forma.

Kita vertus, atsakovo elgesys, kuomet jis susiaurino prekių ženklo apsaugą 5 klasės kvalifikacijoje iki prekėms „farmacijos preparatai ir dietinės medžiagos medicinos reikmėms; visos šios prekės prieš rūkymą“, t. y. tik iki tų prekių, kurioms realiai žymėti yra naudojamas ginčijamas prekių ženklas, rodo jo sąžiningumą, kuris atitinka Prekių ženklų įstatyme įtvirtintus reguliavimo tikslus bei pačių prekės ženklų saugojimo esmę, kuomet, tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų praktikoje yra akcentuojama, jog išimtinių teisių pagrindu negali būti saugomi „miegantys“ prekių ženklai, kad apsauga negali būti suteikiama teisinei fikcijai, kad prekių ženklai liktų laisvi ir prieinami naudoti visiems pageidaujantiems tai daryti.

Be to, teismo vertinimu, ieškovas šiuo konkrečiu atveju neturi reikalavimo teisės. Prekių ženklų įstatymas neapibrėžia asmenų, turinčių teisę reikšti ieškinį dėl prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia dėl nenaudojimo, rato, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, nustatant, ar ieškovas turi suinteresuotumą bylos baigti, turėtų būti remiamasi bendrosiomis taisyklėmis. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, jog būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Jose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006).

Nagrinėjamu atveju ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia dėl nenaudojimo pasižymi specifika, o būtent, tokio pobūdžio reikalavimą, teismo vertinimu, turi teisę reikšti ne bet koks ūkio subjektas, užsiimantis komercine ūkine veikla, ir norintis savo veikloje naudoti prekių ženklą, kuris užregistruotas kito subjekto vardu, tačiau faktiškai nėra naudojami prekėms žymėti, tačiau tik toks ūkio subjektas, kuris gamina tapačias prekes. Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas taip pat gamina preparatus, kurie yra platinami vaistinėse, tačiau, kaip nurodė pats ieškovas, prekių ženklas „Tammex“, priklausantis ieškovui, yra naudojamas tokioms 5 klasės prekėms žymėti, kurios nėra panašios į atsakovo prekių ženklais žymimas prekes. Tai, kad atsakovas yra pareiškęs protestą dėl ieškovui priklausiančio prekių ženklo registracijos, savaime nepagrindžia ieškovo suinteresuotumo bylos baigtimi. Be to, svarbi ir aplinkybė, jog pats ieškovo prekių ženklas ,,Tammex“ fonetiškai yra kitoks nei atsakovo prekės ženklas „TABEX ??????“.

Teismas taip pat atmeta ieškovo argumentus, jog atsakovas iš tiesų siekia apsaugos farmacijos preparatams ir dietinėms medžiagoms, skirtoms medicinos reikmėms, nes susiaurintame prekių sąraše yra naudojamas kabliataškis, kuris reiškia, kad norima atskirti frazes, o būtent, apsaugos yra siekiama ir farmacijos preparatams bei dietinėms medžiagoms medicinos reikmėms apskritai (t. y. bet kokiems farmacijos preparatams ir dietinėms medžiagoms, nebūtinai vartojamoms prieš rūkymą), ir tokioms pačioms prekėms prieš rūkymą. Teismo vertinimu atsakovo prekių ženklo „TABEX ??????“, tarpt. reg. Nr. 822647, 5 klasės prekių sąrašas Lietuvos Respublikoje yra susiaurintas iki ,,farmacijos preparatai ir dietinės medžiagos medicinos reikmėms; visos šios prekės prieš rūkymą“, o būtent, iki prekių skirtų kovai su rūkymu. Tokią išvadą teismas daro pritardamas atsakovo išdėstytiems argumentams, jog kabliataškiu atskirta frazė „visos šios prekės prieš rūkymą“ reiškia tik prieš ją išvardintų prekių apribojimą, kas yra pripažįstama ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės praktikoje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbą ir laiko sąnaudas, yra priteisiamo ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovas nurodo, jog patyrė 2 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškinys yra atmetamas, bylinėjimosi išlaidas atsakovui privalo atlyginti ieškovas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys atmestas, įvertinęs Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytus maksimalius dydžius, taip pat bylos sudėtingumą, suteiktų paslaugų pobūdį, sprendžia, kad 2 500 Eur suma atstovavimo išlaidoms atlyginti yra pagrįsta ir protinga, todėl iš ieškovo atsakovo naudai priteisia 2 500 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 1 ir 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 259 straipsniu, 263-270 straipsniais, 279 straipsniais, 293 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

ieškovo WALMARK, a. s. ieškinį atsakovui AKTSIONERNO DROUJESTVO ,,SOPHARMA“ dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo atmesti.

Priteisti atsakovui AKTSIONERNO DROUJESTVO ,,SOPHARMA“ iš ieškovo WALMARK, a. s. 2 500 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Priimti ieškovo WALMARK, a. s. ieškinio reikalavimo dėl prekių ženklo ,,Tabex“ registracijos Nr. 670450 panaikinimo iš dalies, paliekant ženklą galioti 5 klasės prekėms „farmaciniai produktai, padedantys mesti rūkyti“, atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Grąžinti ieškovui WALMARK, a. s. (Old?ichovice 44, CZ-739 61 T?inec, Čekija (CZ) 23,25 Eur žyminio mokesčio, kurį už ieškovą sumokėjo Advokatės Redos Žabolienės kontora METIDA 2015 m. rugsėjo 30 d. pavedimu Nr. 5251.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.