Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Realty invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2173-619/2016 pagal ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Realty invest“ dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus); teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad: paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus. Bylos duomenys patvirtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-105 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A14 Vilnius – Utena ruožui nuo 16,00 iki 21,50 km rekonstruoti Vilniaus rajone) procedūros pradžios“ paėmimo procedūra buvo pradėta atsakovės UAB „Realty invest“ nuosavybės teise valdyto 4,4000 ha dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,35 ha dydžio dalies atžvilgiu. Šio įsakymo pagrindu žemės sklypas įtrauktas į rengiamo žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritoriją. Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 20 d. raštu atsakovė informuota apie jos atžvilgiu pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Projekto rengimo metu atlikus kadastrinius matavimus, nustatyta, kad iš atsakovės visuomenės poreikiams paimtina 0,3503 ha ploto žemės sklypo dalis. Nustačius, kad šalia atsakovės žemės sklypo laisvos valstybinės žemės fondo žemės nebuvo ir todėl nebuvo galimybių tokią žemę įtraukti į žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritoriją, už visuomenės poreikiams paimamą žemę galėjo būti atlyginta tik pinigais rinkos verte. VĮ Valstybės žemės fondo turto vertintojas A. T. ir vertintojo asistentas A. B. 2013 m. spalio 25 d. – 2013 m. gruodžio 12 d. atliko visuomenės poreikiams paimamo sklypo vertinimą ir nustatė, kad 2013 m. spalio 25 d. paimamo sklypo vertė buvo 13 500 Lt (3 309,87 Eur). Turto vertinimo ataskaitos kopija pateikta atsakovei, išaiškinant jai teisę pranešti apie sutikimą sudaryti sutartį. Atsakovė informavo nesutinkanti su visuomenės poreikiams paimamos žemės dydžiu ir su nustatyta paimamo žemės sklypo rinkos verte. Vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 48SK-1616-(14.48.111.) „Dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ atsakovės 4,400 ha ploto sklypas padalintas į liekantį atsakovei 4,0497 ha ploto sklypą ir į visuomenės poreikiams paimamą 0,03503 ha ploto sklypą.Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2015 m. rugsėjo 21 įsakymu Nr. 1P-391-(1.3.) „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A14 Vilnius – Utena ruožui nuo 16,00 iki 21,50 km rekonstruoti) Vilniaus rajono savivaldybėje“ iš atsakovės UAB „Realty invest“ nusprendė paimti visuomenės poreikiams atsakovės nuosavybės teise valdomą 0,3503 ha dydžio žemės sklypą ir nustatė 3 909,87 Eur atlyginimą už paimamą sklypą. Atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą sklypą pervestas į notaro depozitinę sąskaitą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi leido Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr.1P-391-(1.3.) „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A14 Vilnius-Utena ruožui nuo 16,00 iki 21,50 km rekonstruoti) Vilniaus rajono savivaldybėje“ iš atsakovės UAB „Reality invest“ paimtą 0,3503 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruoti Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti jį naudoti šiame sprendime nurodytiems tikslams, t. y. valstybinės reikšmės magistralinio kelio A14 Vilnius-Utena ruožui nuo 16,00 iki 21,50 km rekonstruoti. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarčiai, kuria išspręstas atsakovei priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams klausimas (leista žemės sklypą įregistruoti valstybės vardu ir pradėti jį naudoti Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakyme nurodytiems tikslams), byloje spręstinas klausimas tik dėl atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo.

Dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio

Pagal Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 46 straipsnio 7 dalį, kai Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir pasibaigia šio sprendimo apskundimo terminas, o jeigu toks sprendimas buvo apskųstas, – įsiteisėja administracinio teismo sprendimas netenkinti skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, <…> šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atliekamas visuomenės poreikiams planuojamos paimti žemės ir kito turto vertinimas ir parengiama turto vertinimo ataskaita. Paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus (Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis). Šie kriterijai yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 1094 redakcija) III skyriuje „Visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertinimas“.Iš bylos duomenų nustatyta, kad VĮ Valstybės žemės fondo turto vertintojas A. T. ir vertintojo asistentas A. B. 2013 m. spalio 25 d. – 2013 m. gruodžio 12 d. atliko visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertinimą ir nustatė, kad 2013 m. spalio 25 d. paimamo sklypo vertė buvo 13 500 Lt (3 309,87 Eur). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą vertę vadovavosi ieškovės pateikta (nurodytų turto vertintojų parengta) vertinimo ataskaita. Teismas akcentavo aplinkybę, jog vertinimą atliko tokią teisę turintys turto vertintojai, o jų pateiktos išvados yra motyvuotos. Teismo sprendime pažymėta, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių turto vertės nustatymo pažymoje pateiktas išvadas. Teismas taip pat nurodė, kad nesutarus dėl ginčo žemės sklypo vertės, buvo pasiūlyta atlikti teismo ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, tačiau atsakovė šia teise nepasinaudojo, o kitų leistinų įrodymų pirmiau nustatytai turto rinkos vertei paneigti į bylą nepateikė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl atlyginimo už ginčo sklypą dydžio. Sprendžiant, ar 2013 m. spalio 25 d. – 2013 m. gruodžio 12 d. vertinimo ataskaitos pagrindu nustatyta ginčo žemės sklypo vertė pinigais gali būti laikoma teisingu atlyginimu už visuomenės poreikiams paimamą žemę, pirmiausia atsižvelgtina į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog iki Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymo priėmimo šio sklypo vertė iš esmės pasikeitė arba atsirado kitos sprendžiamam ginčui svarbios faktinės aplinkybės. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismo išvada dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertės laikytina pagrįsta ir teisinga. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliantės teigimu, teismas, nustatęs, kad ieškovės pateikta vertinimo ataskaita buvo parengta pagal ginčui neaktualius duomenis (dviem metais ankstesne data už sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną), turėjo įpareigoti ieškovę atlikti naują vertinimą ir pateikti teismui jo išvadas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, proceso įstatyme įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė analizuojamu atveju įpareigoja atsakovę pagrįsti savo argumentus, jog pateiktoje turto vertės nustatymo ataskaitoje nurodyta ginčo sklypo vertė yra neteisinga arba nuo turto vertinimo atlikimo praėjus tam tikram laiko tarpui praradusi reikšmę. Ieškovė reikalavimą dėl nustatytino atlyginimo dydžio grindė žemės paėmimo visuomenės poreikiams procese atliktu ginčo žemės sklypo vertinimu. Vadinasi, atsakovei, nesutinkančiai su ieškinio reikalavime nurodytu atlyginimo dydžiu, kilo procesinė pareiga ieškovės argumentus paneigti kitais objektyviais duomenimis. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė siekia tokios aplinkybės įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei arba net teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014, pritarė nuostatai, kad sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną. Nors pakartotinis žemės sklypo vertinimas nebuvo atliktas, o ieškovės pateiktas rašytinis įrodymas (turto vertinimo išvada) pagrindžia ginčo sklypo vertę ankstesniu laikotarpiu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad toks pakartotinis vertinimas šiuo atveju nebuvo tikslingas (CPK 185 straipsnis). Atsakovė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nepateikė objektyvių duomenų, kurie sukeltų pagrįstų abejonių, kad laikotarpis, praėjęs nuo atlikto vertinimo iki sprendimo paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą priėmimo galėjo turėti įtakos esminiam ginčo sklypo vertės pokyčiui. Apeliaciniame skunde tik abstrakčiai akcentuojamas sklypo vertinimo atlikimo ir sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo momentą skiriantis laiko tarpas.Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi konkrečių priemonių galimoms abejonėms dėl teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą, siūlydama šalims apsvarstyti ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo galimybę, tuo tikslu buvo atidėtas bylos nagrinėjimas teismo posėdyje, tačiau atsakovė tokio siūlymo nepalaikė, taigi iš esmės nesinaudojo procesine teise įrodinėti ginčui reikšmingą aplinkybę. Apeliantė nepaneigė ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuotos aplinkybės, jog 2015 m. rugsėjo mėnesį apeliantė pardavė jai po ginčo žemės sklypo paėmimo likusią 4,0497 ha ploto žemės sklypo dalį. Ši aplinkybė teikia pagrindą išvadai, jog apeliantė, nutylėdama apie tokio sandorio sudarymo faktą ir kainą, iš esmės atsisakė įrodinėti jos deklaruotą teiginį apie ginčo sklypo vertės nepagrįstumą. Nurodyto sandorio sudarymo laikotarpis labai artimas sprendimo paimti sklypą visuomenės poreikiams priėmimo datai. Taigi apeliantas, galėdamas pateikti duomenų, galinčių turėti reikšmės byloje sprendžiamam klausimui, laikėsi pozicijos ginčo sklypo vertės neįrodinėti.Apeliantė akcentuoja, kad turto vertinimas buvo atliktas neanalizuojant individualių žemės klypo savybių. Apeliantės nuomone, teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo žemės sklypas nėra žemės ūkio paskirties, o pagal detalųjį planą jis yra inžinerinės infrastruktūros teritorijos žemėje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Visuomenės poreikiams paimamas žemės sklypas privalo būti vertinamas pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki Nekilnojamojo turto registre padaroma žyma apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, neatsižvelgiant į teritorijų planavimo ar plėtros dokumentuose, koncepcijose, planuose ar kituose dokumentuose nustatytas ar jų nulemtas vertinamo žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties, naudojimo būdo ar pobūdžio keitimo galimybes (Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių 17.5 punktas). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, apeliantei priklausančio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio ir ji nebuvo pakeista iki šio sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad apeliantė rengė žemės sklypo detalųjį planą, tačiau jis nebuvo patvirtintas ir nustatyta tvarka įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre. Nustatyta, kad rengtas detalusis planas neatitiko patvirtinto magistralinio kelio A14 Vilnius – Utena rekonstravimo specialiojo plano sprendinių ir teisės aktų reikalavimų. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą išvadai, jog apeliantė nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad laikotarpiu nuo ginčo žemės sklypo įvertinimo iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo ginčo žemės sklypo vertė reikšmingai pasikeitė (CPK 178 straipsnis). Įvertinus tai, kad atsakovė neteikė jokių duomenų apie galimą kitokią žemės sklypo vertę, nepasinaudojo teismo išaiškinta teise prašyti sklypo vertės nustatymo ekspertizės, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo tikslu pagrįstai vadovavosi ieškovės pateikta turto vertinimo ataskaita.

Dėl turto vertinimo ataskaitos, dėl kitų skundo argumentų

Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagal žemės paėmimą visuomenės poreikiams reguliuojančius teisės aktus turėjo vadovautis turto vertinimo ataskaita, tačiau apsiribojo ieškovės pateiktos turto vertės nustatymo pažymos vertinimu. Be to, pasak apeliantės, turto vertinimo pažyma yra negaliojanti dėl jos trūkumų – aptariamu atveju nebuvo įvertintos visos įstatyme nurodytos sąlygos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Pažymėtina, kad turto vertintojo, veikiančio pagal išduotą licenciją, įstatymo nustatyta tvarka parengta turto vertinimo ataskaita yra rašytinis dokumentas, kuriame gali būti faktinių duomenų apie svarbias bylai aplinkybes, pavyzdžiui, parduodamo turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą parengta turto vertinimo ataskaita, kuri turi juridinę galią ir laikoma teisinga, CPK 177, 185 straipsnių požiūriu reiškia, kad tai – tinkama įrodinėjimo priemonė, galinti turėti bylai svarbių įrodymų, bet joje esantys faktiniai duomenys neturi padidintos ar teismui iš anksto nustatytos galios. Joje esantys įrodymai turi būti vertinami kartu su byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007).Apeliantė tik abstrakčiai nurodo, kad ieškovės pateiktas žemės sklypo vertę pagrindžiantis įrodymas turi trūkumų. Apeliantė konkrečių trūkumų neįvardijo. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu dėl netinkamo (įstatyme nenumatytos formos) turto vertinimo dokumento pateikimo. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje yra apibūdintas turto arba verslo vertinimo ataskaitos turinys. Juo remdamasi apeliantė teigia, kad ieškovė pateikė netinkamos formos vertinimo įrodymą – pažymą, kai įstatymas numato pareigą parengti vertinimo ataskaitą. Tokiems argumentams nėra pagrindo, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad buvo pateikta turto vertinimo ataskaita Nr. TVA-2013-34, kuri netrukus po parengimo buvo pateikta apeliantei, o jos minima pažyma tėra nurodytos turto vertinimo ataskaitos sudėtinė dalis. Apeliantė, nesutikdama su pateikto įrodymo leistinumu, cituoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalį, kurioje reglamentuojamas turto vertinimo ataskaitos turinys, tačiau nei iš apeliacinio skundo konteksto, nei atskirų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenustatė, kokių cituojamoje normoje nurodytų sąlygų neatitinka ieškovės pateikta turto vertinimo ataskaita. Apeliaciniame skunde gausiai cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016, pateikti išaiškinimai. Teisėjų kolegija sutinka, kad šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktas žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisinio reguliavimo aiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamai bylai. Tačiau apeliantės cituojamos iš konteksto ištrauktos pavienės kasacinio teismo tezės nagrinėjamai bylai nėra aktualios. Kasacine tvarka nagrinėtoje byloje kasacinis teismas, atsižvelgęs į joje nustatytas ypatingas faktines aplinkybes, suformulavo konkrečius nurodymus pakartotiniam bylos nagrinėjimui. Tačiau kasacinio teismo nagrinėtos bylos esminės faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje sprendžiamo ginčo aplinkybių. Todėl ir cituojami kasacinio teismo nurodymai dėl būtinumo tirti turto kainų pokyčius laiko aspektu, nustatyti žemės sklypo vertę sprendimo paimti jį visuomenės poreikiams dienos duomenimis, atsižvelgiant į tam tikrus specifinius vertinimo kriterijus, sprendžiamai bylai nėra aktualūs ir privalomi. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje vyrauja viešasis interesas. Teisėjų kolegija pažymi, jog aktyvesnis teismo vaidmuo tokio pobūdžio bylose nepanaikina šaliai tenkančios įrodinėjimo naštos. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, siūlė byloje atlikti ekspertizę turto vertei nustatyti, tačiau apeliantė šia procesine teise nepasinaudojo, neteikė ir kitų ginčui reikšmingų duomenų, nepateikė netgi atsiliepimo į ieškinį.

Dėl ekspertizės skyrimo

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo skirti ekspertizę ginčo sklypo vertei, buvusiai sprendimo jį paimti visuomenės poreikiams priėmimo dieną, nustatyti. Siekiant išsiaiškinti byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, apeliantės prašymo motyvais, įvertinęs įrodymų visumą, taip pat aplinkybę, kad tokį prašymą reiškė tik viena iš šalių, sprendžia, jog byloje surinktų duomenų pakanka išvadoms dėl ginčo esmės padaryti, todėl, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos principais, netenkina prašymo skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Teisėjų kolegija, analizuodama skundo argumentus dėl ginčo esmės, nenustatė aplinkybių, kurios keltų pagrįstas abejones dėl ieškovės iniciatyva atlikto ginčo sklypo vertinimo. Minėta, kad apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme objektyvių duomenų, reikšmingų sprendžiamam klausimui, nepateikė ir įtikinamų argumentų nenurodė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo turto vertės, taigi ir nustatytu atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžiu. Šiame kontekste dar kartą akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas sudarė procesines sąlygas ekspertizės atlikimui, tačiau apeliantė šia teise nesinaudojo. Eksperto išvada CPK 177 straipsnio prasme yra įrodymas, todėl apeliantės prašymas paskirti ekspertizę vertintinas ir CPK 314 straipsnyje įtvirtintos procesinės normos aspektu. Apeliantė, prašydama byloje paskirti ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti, iš esmės siekia gauti naują įrodinėjimo priemonę. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo kliūčių prašyti paskirti tokio pobūdžio ekspertizę (priešingai, – teismui pasiūlius ekspertizės atlikimo galimybę, apeliantė jos nepalaikė), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintos taisyklės išimties, nes pirmosios instancijos teisme tokio įrodymo gavimo ir pateikimo galimybė nebuvo apribota, be to, nėra pagrindo teigti, kad šio įrodymo gavimo ir pateikimo būtinybė iškilo tik apeliaciniame procese. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti atsakovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apskųstą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir nustatydamas atlyginimo atsakovei už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydį, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias teisingos kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymą, bei procesinės teisės taisykles dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo fiksuoti CPK 329 straipsnio 1 dalies ar 330 straipsnio pažeidimo, todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.