Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės M. E. ir nukentėjusiojo I. F. (I. F.) atstovo advokato Dariaus Raulušaičio apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. E., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduodant ją laiduotojos O. E. atsakomybei 1 metams be užstato, ir baudžiamoji byla jai buvo nutraukta.

Nukentėjusiajam I. F. buvo priteista: 1) iš M. E. – 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) iš ADB „(duomenys neskelbtini)“ – 1956,86 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. E. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad vairuodama kelių transporto priemonę ji pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2021 m. balandžio 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 20 d.) (toliau – KET) 157 straipsnį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2021 m. rugpjūčio 26 d. apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodama transporto priemonę Ford Galaxy, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve ir artėdama prie nereguliuojamos sankryžos, sukdama į kairę ir privalėdama duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai, to nepadarė ir susidūrė su priešpriešine eismo juosta tiesiai važiuojančia kita transporto priemone – motociklu „BMW R1200 GS“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo I. F., dėl ko pastarajam buvo padaryti sužalojimai: dvi dešinės blauzdos žaizdos, kairio dilbio alkūnkaulio ir stipinkaulio lūžiai, Th11, Th12 krūtininių slankstelių kompresiniai lūžiai, V ir VI šonkaulių lūžiai kairėje, atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Teismas nepagrįstai M. E. nepaskyrė uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Šiuo atveju M. E., padariusiai nusikalstamą veiką, buvo pritaikyta švelnesnė atsakomybė nei už švelnesnius padarinius numatantį administracinį nusižengimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 2 dalį. M. E. dėl padarytos nusikalstamos veikos iš esmės nepatirs jokių neigiamų pasekmių. Tokia situacija prieštarauja teisingumo principui, baudžiamojo proceso paskirčiai ir bausmių bei baudžiamojo poveikio priemonių tikslams.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinius skundus padavė atleista nuo baudžiamosios atsakomybės M. E. ir nukentėjusiojo I. F. atstovas advokatas D. Raulušaitis. M. E. nesutinka su iš jos nukentėjusiajam priteista 2000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo atstovas savo apeliaciniame skunde nurodo kelis reikalavimus: 1) M. E. pripažinti kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir jai paskirti bausmę teismo nuožiūra; 2) nukentėjusiajam papildomai priteisti 19000 Eur neturtinei žalai atlyginti (kad iš viso nukentėjusiajam būtų priteista 25000 Eur neturtinei žalai atlyginti) bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo; 3) M. E. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Atsižvelgdama į tai bei laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, teisėjų kolegija šiais klausimais ir pasisako.

Dėl neturtinės žalos dydžio ir procesinių palūkanų

8. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltininko interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai, visų pirma, priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

11. Pažymėtina, kad objektyviais ir neginčytinais įrodymais kiekvienu atveju turi būti grindžiamas turtinės žalos dydis. Tuo tarpu neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju vertina teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, išlikusią baimę ir kitus psichologinius padarinius, tačiau neabejotinai teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio atlyginimo privalo laikytis nuoseklios teismų praktikos analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad baudžiamosiose bylose dėl KET pažeidimų tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti dydžiai svyruoja nuo 800 Eur iki 11584 Eur, kai padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju apelianto prašoma nukentėjusiajam priteisti bendra neturtinės žalos dydžio suma (25000 Eur) yra kur kas didesnė, nei priteisiama formuojamoje teismų praktikoje. Neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi nukentėjusiojo I. F. patirtų sužalojimų mąstą, gydymosi laiką bei dėl eismo įvykio ir atlikto gydymo patirtus nepatogumus – nedarbingumą, priežiūros poreikį, stresą, baimę, nerimą, netikrumo jausmą, negalėjimą pasirūpinti savo vaikais ir pan., kartu ir aplinkybes, jog byloje nėra duomenų apie ilgalaikius/nepataisomus nukentėjusiojo sveikatos sužalojimus, numatomas ateityje atlikti medicinines procedūras, sprendžia, kad draudimo bendrovės nukentėjusiajam nustatytos neturtinės žalos (6000 Eur) ir pirmosios instancijos teismo priteistos neatlygintos neturtinės žalos dydis (2000 Eur) atitinka suformuotą teismų praktiką, yra pakankama suma kompensuoti patirtus nukentėjusiojo neigiamus išgyvenimus, skausmus ir praradimus. Teisėjų kolegija nenustatė jokių naujų aplinkybių, kurios didintų M. E. ar jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ar jį atitinkamai mažintų, be to, nukentėjusiojo sveikatai nekilo tokių padarinių, kurie turėtų itin neigiamą įtaką jo sveikatai ir gyvenimo kokybei ateityje. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo baudžiamosiose bylose dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų.

12. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 8000 Eur dydžio nukentėjusiajam I. F. priteistinas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju yra teisingas ir proporcingas, atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas, taip pat formuojamą teismų praktiką. Taigi, nukentėjusiajam didinti priteistos neturinės žalos dydį ar jį mažinti nėra pagrindo.

13. Kita vertus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės M. E. apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas 2000 Eur nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti nepagrįstai priteisė iš jos. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui (2017 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. XIII-769 redakcija, TAR, 2017, Nr. 2017-18822). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kaltininkės ir civilinio atsakovo atsakomybės ribas, vadovavosi anksčiau galiojusia to paties įstatymo redakcija, kur buvo nustatyta 5 000 000 Eur riba dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Šiuo atveju M. E. vairuojamas automobilis „Ford Galaxy“ buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu 2021 m. balandžio 11 d. ir draudimas galiojo iki 2022 m. balandžio 10 d. (1 t., b. l. 49), todėl apylinkės teismas privalėjo vadovautis nuo 2018 m. lapkričio 1 d. galiojančiu jau minėtu įstatymu. Taikyti subsidiarią atsakomybę šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Įvertinus tai, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai iš M. E. priteisė nukentėjusiajam 2000 Eur sumą jam padarytos neturtinės žalos, nes ši suma turėjo būti priteista iš draudimo bendrovės – ADB „(duomenys neskelbtini)“, kaip tai numatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų jo klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

14. Be to, nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam nepriteisė 6 procentų metinių palūkanų, ko buvo prašoma jo civiliniu ieškiniu. Su tuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019 yra išaiškina, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. Toje pačioje kasacinėje nutartyje nurodyta, jog teismai CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas gali priteisti nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Tam tikrais atvejais teismas gali nustatyti ir vėlesnį procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, pvz., kai skiria nuteistajam ar atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę ar įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 75 straipsnio 3 dalis) ir nustato terminą, iki kurio tai turi būti padaryta. Tokiais atvejais procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo nustatyto termino.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neišsprendė vieno iš civilinio ieškinio reikalavimų – iš ADB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti procesines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo. Šią klaidą kolegija taiso atsižvelgdama į tai, jog pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo tarpu 6 procentų dydžio metinės palūkanos nustatomos tada, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Taigi, iš draudimo bendrovės priteisiamos ne 6 procentų, kaip to buvo prašoma civiliniame ieškinyje bei po to apeliaciniame skunde, bet 5 procentų dydžio metinės palūkanos, kadangi tik viena iš šalių yra privatus juridinis asmuo (tai šiuo atveju – draudimo bendrovė). Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neišspręsto procesinių palūkanų priteisimo klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl laidavimo instituto taikymo M. E.

16. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo I. F. atstovas nesutinka su M. E. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei prašo ją nuteisti, t. y. pripažinti kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį bei skirti jai bausmę. Šį prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad laidavimo instituto M. E. taikymui nėra būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose, t. y. bent iš dalies atlyginta ar pašalinta padaryta žala arba įsipareigota ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, bei yra pagrindo manyti, kad bus visiškai atlyginta ar pašalinta padaryta žala. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

17. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos byloje yra: M. E. padarė neatsargų nusikaltimą, buvo gautas O. E., kuri verta teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti M. E. jos atsakomybei pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad M. E. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, anksčiau nebuvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, prieš ją kitų ikiteisminių tyrimų nebuvo pradėta, ji nebuvo bausta administracine tvarka, be to, M. E. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, ji dirba. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos bei yra pagrindas manyti, kad M. E. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (iš dalies išpildyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga). Teisėjų kolegija su tuo sutinka bei išsamiau nebepasisako, nes tai nėra ginčijama šioje byloje.

19. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo I. F. atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad M. E. žalos nukentėjusiajam nei atlygino, nei įsipareigojo tai padaryti ateityje. Apelianto nuomone, M. E. negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nes ši aplinkybė parodo, kad nėra nustatytos šio instituto taikymui būtinos sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose.

20. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šią teisės normą detalizuoja BPK 44 straipsnio 10 dalis, pagal kurią kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese turi teisę pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

21. Pagal CK 6.254 straipsnį įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą, iš ko seka, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, todėl jeigu padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti žalą padaręs ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-280/2014, 2K-149/2013). Atsižvelgiant į visa tai, matyti, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio (ar materialiai už jį atsakingo) asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė, todėl tokiu atveju žalą padariusiam asmeniui taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Tuo tarpu draudiko pareiga atlyginti žalą kyla iš draudimo sutarties ir tokiu atveju draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, nagrinėjamu atveju – pagal TPVCAPDĮ ir draudimo sutartį.

22. Iš bylos matyti, kad civilinis ieškovas nukentėjusysis I. F. pateikė civilinį ieškinį, be kita ko, prašydamas iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ bei iš M. E., padariusios nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, priteisti 15348,67 Eur turtinę ir 25000 Eur neturtinę žalą. Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo atstovas reikalavimą sumažino atitinkamai iki 3848,67 Eur ir iki 19000 Eur, įvertinęs draudimo bendrovės nukentėjusiajam išmokėtas sumas. Bylos duomenimis, M. E. vairuojamas automobilis „Ford Galaxy“, kuriuo ji padarė nusikalstamą veiką, buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kuris įvykio metu galiojo. Iš to akivaizdu, kad pareiga atlyginti nukentėjusiojo dėl šio eismo įvykio patirtą ir reikalaujamą atlyginti žalą kilo ne tiesiogiai už eismo įvykį atsakingai M. E., bet ADB „(duomenys neskelbtini)“. Dalį patirtos žalos I. F. ADB „(duomenys neskelbtini)“ atlygino dar iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Todėl, tokiais atvejais nėra jokio pagrindo teigti, kad pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus bent dalį žalos nukentėjusiajam privalo atlyginti ir kaltininkas, ir tik tokiu atveju bus įvykdyti reikalavimai taikyti jam laidavimo institutą. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas įstatymą (BK 40 straipsnį) šioje byloje taikė teisingai, klaidos nepadarė, ir visiškai pagrįstai M. E. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo M. E.

23. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo I. F. atstovas prašo atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės M. E. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Šį prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad atleidus M. E. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, draudimo bendrovei atlyginus nukentėjusiajam padarytą žalą, ji nepajus jokių neigiamų savo padarytos nusikalstamos veikos pasekmių.

24. BK 67 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kelias ir kokias iš jų tikslinga parinkti, kiekvienoje byloje teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, nagrinėjamos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine paskirtimi. Uždraudimas naudotis specialia teise yra viena iš BK 67 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir panašiai) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti klausimą dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

25. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014, 2K-261-489/2018). Be to, baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už tai nustatytos sankcijos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Įstatymų leidėjas nenumato teismo pareigos skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę visais atvejais, kai nusikalstama veika yra padaryta naudojantis specialiomis teisėmis. Tokį sprendimą teismas turi priimti įvertinęs konkrečios bylos aplinkybių visumą.

26. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis teismų praktika, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančius bylos duomenis ir įvertinęs pačios M. E. asmenybę, sprendė, kad teisinga viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyra šiuo atveju gali būti pasiekta ir be uždraudimo naudotis specialia teise. Su tuo teisėjų kolegija sutinka. Kolegija neturi pagrindo nepritarti apeliantui, kad M. E. padaryti KET pažeidimai sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiajam – jam buvo padaryta tiek fizinė, tiek neturtinė, tiek turtinė žala. Tačiau, aptariama nusikalstama veika priskiriama prie neatsargių nusikaltimų, kas reiškia, kad itin sunkių padarinių ji nesiekė. Jos padaryti KET pažeidimai nebuvo itin šiurkštūs, įvykis kilo labiau dėl jos neatidumo, dėmesio stokos, o ne dėl šiurkštaus ir piktybiško KET reikalavimų ignoravimo. M. E. vairavo techniškai tvarkingą, apdraustą automobilį. Eismo įvykio metu ji buvo blaivi, savo atsakomybės iš esmės nevengė, savo kaltę pripažino, gailisi dėl savo neatsargumu padarytos nusikalstamos veikos ir jos sukeltų pasekmių. M. E. yra neteista, dirbanti. Nors eismo įvykį ji sukėlė teisę vairuoti transporto priemones įgijusi neseniai, tačiau po šio įvykio jai ši specialioji teisė nebuvo sustabdyta, ji ja galėjo naudotis ir naudojosi iki šiol. Per visą šį laikotarpį M. E. nebuvo bausta už KET pažeidimus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad ji būtų padariusi kokių nors kitų naujų teisės pažeidimų ar nusikalstamą veiką. Visa tai leidžia manyti, kad M. E. išvadas padarė ir vertina jos įgytą teisę vairuoti transporto priemones bei šia teise naudojasi laikydamasi KET reikalavimų. Visi šie bylos duomenys rodo, kad M. E. padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė ir jos padaryti KET pažeidimai nėra jos ankstesnio, įstatymams ir visuotinai priimtoms elgesio normoms priešingo elgesio padarinys. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė pagrindo M. E. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

27. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad M. E. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jai apskritai nesukels jokių neigiamų pasekmių – jai nebus paskirta bausmė, ji neturės teistumo, neprivalės atlyginti žalos, nes ją atlygins draudimo bendrovė, galės ir toliau vairuoti automobilį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant pilnai įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės tikslus, be kita ko, padaryti auklėjamąjį poveikį ir atitinkamai išvengti asmens nebaudžiamumo situacijos susidarymo, M. E. yra pagrindas paskirti kitą nei prašo apeliantas baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pagal BK 71 straipsnio 1 dalį teismas gali skirti nuo 5 iki 125 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoka turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą. Šis terminas negali būti ilgesnis negu 3 metai (BK 71 straipsnio 3 dalis). Nustatant konkretų šios įmokos dydį, atsižvelgiama į anksčiau jau aptartų bylos duomenų, apibūdinančių M. E. padarytą nusikalstamą veiką ir jos asmenybę, visumą ir jai skiriama 30 MGL, t. y. 1500 Eur (30 MGL × 50 Eur = 1500 Eur), dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją šią įmoką sumokėti per 6 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Pastebėtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju teisėjų kolegija šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo M. E. nelaiko jos teisinės padėties pabloginimu labiau, begu to prašoma apeliaciniu skundu, kadangi nukentėjusiojo atstovo apeliaciniu skundu buvo prašoma pasunkinti jos teisinę padėtį paskiriant griežtesnio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų jo klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

28. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymos matyti, kad iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės M. E. valstybei prašoma išieškoti 103,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3 t., b. l. 32-34).

29. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal šio straipsnio 3 dalį M. E. gynėja buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo M. E. valios, taip pat atsižvelgusi į jos gaunamas nedideles pajamas (jos teigimu, apie 500 Eur per mėnesį), paskirtą turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę, jos apeliacinio skundo tenkinimą iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 punktu, atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės M. E. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 30 MGL (1500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Nustatyti, kad šią įmoką ji privalo sumokėti per 6 mėnesius nuo šios nutarties priėmimo į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (mokėjimo paskirtyje būtina nurodyti asmens, kuriam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vardą, pavardę, asmens kodą).

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam I. F. (I. F.) buvo priteista iš M. E. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir šią sumą nukentėjusiajam priteisti iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“.

Iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nukentėjusiajam I. F. (I. F.) priteistos 3956,86 Eur sumos jos patirtai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, skaičiuojant jas nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (2022 m. lapkričio 10 d.) iki visiško prievolės įvykdymo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymo iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės M. E. valstybei išieškoti 103,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.