Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-08-29 · Administracinė byla Nr. A-2441-502/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-08-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-08-29
Bylos Nr.
A-2441-502/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02792-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2441-502/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02792-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Artūro Drigoto (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST, Tarnyba), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėn. buvo periodiškai konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Konvojavimai trukdavo nuo 2,5 val. iki 5 val., o dėl nuolatinių automobilių gedimų konvojavimas užsitęsdavo dar nuo 1 val. iki 2 val. Pareiškėjas paaiškino, kad automobiliai buvo seni, juose nebuvo įrengtas bagažo skyrius, todėl dėl bagažo užimamo ploto dalis konvojuojamųjų kelionės metu turėdavo stovėti. Pareiškėjas teigė dėl šių sąlygų patyręs kojų skausmą, silpnumą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad žiemą automobiliuose buvo labai šalta, o vasarą – karšta, tvyrojo dvokas, jautėsi išmetamųjų dujų kvapas, nebuvo saugos diržų. Automobiliuose taip pat nebuvo tualetų, nebuvo sustojama pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas teigė, kad dėl konvojavimo tokiomis sąlygomis jis patyrė stresą, nepilnavertiškumo jausmą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Be to, dėl tokio konvojavimo pareiškėjas nuolat jaučia baimę, apatiją, naktimis kankina košmarai. Patirtą žalą vertina 20 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Tarnyba atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu – specialiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiems asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Visas specialusis transportas, kuris naudojamas, yra techniškai tvarkingas, jo eksploatacija grindžiama remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis. Tarnybos specialios paskirties transportui atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, jie atitinka teisės aktų reikalavimus.

Tarnyba pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, tačiau remiantis teismų praktika, jeigu asmuo turi ne daugiau kaip 30 kg asmeninių daiktų, jų pervežimo sąlygos nėra pažeidžiamos. Tarnyba taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų jokių skundų ar prašymų konvojaus viršininkui neteikė. Jokių duomenų dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo taip pat nėra. Pareiškėjo reikalavimui iki 2012 m. gegužės 18 d. Tarnyba prašė taikyti ieškinio senatį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėn., tačiau į teismą dėl galimai pažeistų teisių jis kreipėsi tik 2015 m. gegužės 18 d. Įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių į saugias konvojavimo sąlygas pažeidimus, nenurodė jokių svarbių ir objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių, atnaujinti termino neprašė. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi teismas, atsižvelgdamas į Tarnybos prašymą taikyti ieškinio senatį ir nustačius, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikė ieškinio senaties terminą laikotarpiui iki 2012 m. gegužės 18 d. ir skundą šioje dalyje atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Marijampolė-Vilnius, Vilnius-Kybartai-Vilnius, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Šakiai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kaunas, Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Kaunas-Alytus-Kaunas, Vilnius-Alytus-Vilnius, Vilnius-Vilnius. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl konvojavimo, kurį vykdė Tarnybos Kauno skyrius, iš Kauno tardymo izoliatoriaus konvojuojant pareiškėją į įvairias kalinimo įstaigas. Vadovaudamasis skundo argumentais, teismas sprendė, ar pareiškėjas buvo tinkamai (nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų) konvojuojamas maršrutais Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Šakiai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kaunas ir Kaunas-Alytus-Kaunas. Teismas pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktų dokumentų nevertino, nes juose nenurodyti jokie areštuoto asmens duomenys ir teismas negalėjo daryti neabejotinos išvados, kad šiuose dokumentuose pateikta informacija buvo susijusi su pareiškėju.

Teismas pažymėjo, kad maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Šakiai-Kaunas pareiškėjas buvo konvojuotas tris kartus, t. y. 2013 m. sausio 8 ir 22 d. bei 2013 m. kovo 19 d. Maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas pareiškėjas buvo konvojuotas 5 kartus, t. y. 2013 m. gegužės 21 ir 28 d., 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d. bei 2013 m. spalio 1 d. Maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas pareiškėjas buvo konvojuotas 2 kartus, t. y. 2013 m. birželio 18 d. ir 2013 m. rugsėjo 24 d. Maršrutu Kaunas-Alytus-Kaunas pareiškėjas buvo konvojuotas taip pat 2 kartus, t. y. 2013 m. lapkričio 20 ir 27 d. Pagal kelionės žiniaraščių duomenis byloje nustatyta, kad maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Šakiai-Kaunas konvojavimas vyko automobiliais „Mersedes Benz“ valst. Nr. AHG 175 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 21) ir „Mersedes Benz“ valst. Nr. AHG 184 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 21), maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas konvojavimas vyko automobiliais „VW Crafter 50“ valst. Nr. EFS 563 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 8), „VW Crafter 50“ valst. Nr. EFS 565 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 7) ir „Mersedes Benz“ valst. Nr. AHG 184 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 11), maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas pareiškėjas buvo konvojuotas automobiliais „Mersedes Benz“ valst. Nr. AHG 175 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 24) ir „Mersedes Benz“ valst. Nr. AHG 184 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 21), maršrutu Kaunas-Alytus-Kaunas pareiškėjas buvo konvojuotas automobiliu VW valst. Nr. EFS 565 (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 12).

Teismas akcentavo, kad automobilių „Mersedes Benz“ valst. Nr. AHG 175 ir valst. Nr. AHG 184 sėdimų vietų skaičius yra 36, automobilių „VW Crafter 50“ valst. Nr. EFS 563 ir valst. Nr. EFS 565 sėdimų vietų skaičius yra 19. Atsižvelgdamas į tai, kad automobiliais „Mersedes Benz“ buvo konvojuoti daugiausiai 24 asmenys, o automobiliais „VW Crafter 50“ – 12, teismas konstatavo, kad kartu su pareiškėju konvojuotų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu buvo žymiai mažesnis nei automobiliuose esančių sėdimų vietų skaičius, todėl pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su vietos trūkumu (net ir atsižvelgiant į konvojuojamųjų turėtą su savimi bagažą), atmetė kaip nepagrįstus ir neatitinkančius tikrovės.

Teismas, remdamasis automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelių duomenimis, nustatė, kad automobiliai, kuriais pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas minėtais maršrutais, ginčo laikotarpiu atitiko jiems keliamus techninius reikalavimus. Iš minėtų transporto priemonių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų matyti, kad šiose transporto priemonėse buvo įrengtos šildymo ir vėdinimo sistemos. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad minėtos transporto priemonės ginčo laikotarpiu buvo tinkamos konvojavimui. Kelionės žiniaraščių duomenimis automobilių gedimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad kelionės žiniaraščiuose jokių pareiškėjo ar kitų konvojuotų asmenų nusiskundimai neužfiksuoti, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvojavimo taisyklių pažeidimų. Nenustatęs Tarnybos neteisėtų veiksmų, kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimo teismas nesvarstė, ir pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėn. atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, neįsigilinęs į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Priešingai nei konstatavo teismas, automobiliai, kuriais jis buvo konvojuojamas, buvo nesaugūs, juose trūko sėdimų vietų, nebuvo saugos diržų, šildymo. Automobiliai dažnai gedo, juose nebuvo atsarginio išėjimo (užvirintas), jautėsi kratymas, posūkiuose konvojuojamieji nugriūdavo, nes nebuvo už ko laikytis. Pareiškėjas teigia jautęsis diskriminuojamas dėl to, kad konvojavimo metu konvojuojami asmenys turėjo stovėti arba sėdėti ant medinio suoliuko, o pareigūnams tekdavo minkštos sėdynės. Pareiškėjas tokiomis sąlygomis konvojuojamas, jautė baimę. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas turėtų išsireikalauti automobilių nuotraukas, kuriose aiškiai matytųsi automobilių būklė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, nes jis visą laikotarpį nuo 2006 m. atlikinėjo bausmę ir apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su teisės aktais.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį, kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių bei svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas. Teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė materialiosios bei proceso teisės normų, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėn., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėn. atmetė, reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. taikė ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimu dėl jo konvojavimo sąlygų, taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad kiti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai nėra nurodomi, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis Tarnybos automobiliais laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėn., tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. gegužės 18 d. (I tomas, b. l. 4). Atsakovė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančių konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. gruodžio 18 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais neturtinės žalos atlyginimą, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, nustatantys konvojavimo tvarką ir sąlygas, įskaitant ir pirmosios instancijos taikytus teisės aktus, taip pat ir nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti, todėl pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo nuo 2006 metų niekaip nebuvo ribojama. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo faktines konvojavimo sąlygas jaučia ir suvokia kiekvieną kartą jį konvojuojant, t. y. negali nežinoti (nesuvokti), kokiomis sąlygomis jis konvojuojamas. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su jo skunde nurodytų faktinių aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo konvojuotas sprendime nurodytais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo, šildymo sistemų. Taigi atsakovė pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas, atlikus specialaus transporto patikrą, pastabų nėra nurodyta, nuteistųjų skundų dėl konvojavimo sąlygų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Konvojavimo taisyklės taip pat nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo išreikalauti automobilių, kuriais jis buvo konvojuotas, nuotraukas, pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu konkrečiai neprašė išreikalauti ir įvertinti automobilių, kuriais jis buvo konvojuotas, nuotraukas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, todėl išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasArtūras Drigotas