- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- I-9039-142/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02792-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. T. ir atsakovo atstovei – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus viršininko pavaduotojai vidaus tarnybos pulkininkei leitenantei Dianai Takvareli, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. T. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gegužės 18 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 20 000,00 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimą (t. I, b. l. 1–3). Skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėnesio buvo periodiškai konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, kurias pareiškėjas prilygina kankinimui. Nurodo, kad konvojavimai trukdavo nuo 2,5 val. iki 5 val., o dėl automobilių nuolatinių gedimų konvojavimas užsitęsdavo dar papildomai nuo 1 val. iki 2 val. Paaiškina, kad automobiliuose nebuvo įrengtas bagažo skyrius, todėl dėl bagažo užimamo ploto dalis konvojuojamųjų turėdavo kelionės metu stovėti, todėl pareiškėjas patyrė kojų skausmą, silpnumą. Nurodo, kad žiemą automobiliuose buvo labai šalta, o vasarą – karšta, automobiliuose tvyrojo blogas kvapas. Nurodo, kad konvojavimas tokiomis sąlygomis lėmė tai, kad pareiškėjas patyrė stresą, nepilnavertiškumo jausmą, buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas. Paaiškina, kad dėl tokio konvojavimo pareiškėjas nuolat jaučia baimę, apatiją, naktimis kankina košmarai.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti, posėdžio metu pateikė papildomus dokumentus (t. II, b. l. 74–76).
Atsiliepimas
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 10–12). Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kuris naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. VST nurodo besąlygiškai užtikrinanti, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimas iki 2012 m gegužės 18 d.
Teismo posėdyje VST atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. VST, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VST neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl VST (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja VST veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų VST neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).
Pareiškėjas nurodo ginčo laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio mėnesio (b. l. 1). Kaip minėta, pareiškėjas dėl minėtu laikotarpiu savo galimai pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 18 d. (b. l. 4). Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių į saugias ir sveikas konvojavimo sąlygas pažeidimus. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. VST prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nebus sprendžiamas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo klausimas už laikotarpį iki 2012 m. gegužės 18 d.
VST pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, vykdant asmenų konvojavimą nustato Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Minėtų taisyklių 3 punkte pateikiama konvojavimo sąvoka: „Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą“, taip pat numatyta, kad specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.
Konvojavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d.) 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Marijampolė-Vilnius, Vilnius-Kybartai-Vilnius, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Šakiai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kaunas, Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Kaunas-Alytus-Kaunas, Vilnius-Alytus-Vilnius, Vilnius-Vilnius (t. I, b. l. 25–27).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl konvojavimo, kurį vykdė VST Kauno skyrius, iš Kauno tardymo izoliatoriaus konvojuojant pareiškėją į įvairias kalinimo įstaigas. Atsižvelgiant į tai, teismas spręs dėl to, ar pareiškėjas buvo tinkamai (nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų) konvojuojamas maršrutais Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Šakiai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kaunas ir Kaunas-Alytus-Kaunas. Posėdžio metu pareiškėjo pateikti dokumentai teismo nevertinami, nes juose nenurodyti jokie areštuotojo asmens duomenys, todėl teismas negali daryti neabejotinos išvados, kad šiuose dokumentuose pateikta informacija yra susijusi su pareiškėju.
Bylos duomenimis nustatyta, kad maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Šakiai-Kaunas (toliau – pirmasis maršrutas) pareiškėjas buvo konvojuotas tris kartus, t. y. 2013 m. sausio 8 ir 22 d. bei 2013 m. kovo 19 d. (t. I, b. l. 25). Maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas (toliau – antrasis maršrutas) pareiškėjas buvo konvojuotas 5 kartus, t. y. 2013 m. gegužės 21 ir 28 d., 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d. bei 2013 m. spalio 1 d. (t. I, b. l. 25–26). Maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas (toliau – trečiasis maršrutas) pareiškėjas buvo konvojuotas 2 kartus, t. y. 2013 m. birželio 18 d. ir 2013 m. rugsėjo 24 d. (t. I, b. l. 25–26). Maršrutu Kaunas-Alytus-Kaunas (toliau – ketvirtasis maršrutas) pareiškėjas buvo konvojuotas ginčo laikotarpiu taip pat 2 kartus, t. y. 2013 m. lapkričio 20 ir 27 d. (t. I, b. l. 26). Pagal kelionės žiniaraščių duomenis byloje nustatyta, kad pirmuoju maršrutu konvojavimas vyko automobiliais MB valst. Nr. AHG 175 (t. I, b. l. 81; t. II, b. l. 53) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 21 (t. II, b. l. 54)) ir MB valst. Nr. AHG 184 (t. I, b. l. 84) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 21 (t. I, b. l. 85)), antruoju maršrutu konvojavimas vyko automobiliais VW valst. Nr. EFS 563 (t. I, b. l. 91; t. II, b. l. 50) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 8 (t. II, b. l. 51)), VW valst. Nr. EFS 565 (t. I, b. l. 173) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 7 (t. I, b. l. 174)) ir MB valst. Nr. AHG 184 (t. II, b. l. 60) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 11 (t. II, b. l. 61)), trečiuoju maršrutu pareiškėjas buvo konvojuotas automobiliais MB valst. Nr. AHG 175 (t. I, b. l. 94) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 24) (t. I, b. l. 95)) ir MB valst. Nr. AHG 184 (t. I, b. l. 122) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 21) (t. I, b. l. 123), ketvirtuoju maršrutu pareiškėjas buvo konvojuotas automobiliu VW valst. Nr. EFS 565 (t. I, b. l. 144, 147) (didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 12 (t. I, b. l. 148)).
Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilių MB valst. Nr. AHG 175 ir valst. Nr. AHG 184 sėdimų vietų skaičius yra 36 (t. I, b. l. 46; t. II, b. l. 62), automobilių VW valst. Nr. EFS 563 ir valst. Nr. EFS 565 sėdimų vietų skaičius yra 19 (t. II, b. l. 31, 34). Kaip minėta, automobiliais MB buvo konvojuota daugiausiai 24 asmenys, o automobiliais VW – 12. Darytina išvada, kad kartu su pareiškėju konvojuotų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu buvo žymiai mažesnis nei automobiliuose esančių sėdimų vietų skaičius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai susiję su vietos trūkumu (net ir atsižvelgiant į konvojuojamųjų turėtą su savimi bagažą) atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Be to, Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Kelionės žiniaraščiuose jokių pareiškėjo ar kitų konvojuotų asmenų nusiskundimų nepažymėta. Atsižvelgiant į visa tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad VST pažeidė Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimus.
Automobilių, kuriais pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas minėtais maršrutais, techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad transporto priemonės ginčo laikotarpiu atitiko joms keliamus techninius reikalavimus (t. I, b. l. 47, t. II, b. l. 32, 35). Iš minėtų transporto priemonių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų (t. I, b. l. 45; t. II, b. l. 30, 33) matyti, kad šiose transporto priemonėse buvo įrengtos šildymo ir vėdinimo sistemos. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad minėtos transporto priemonės pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą ginčo laikotarpiu buvo tinkamos konvojavimui. Kelionės žiniaraščių duomenimis automobilių gedimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad VST atliko neteisėtus veiksmus aptartais maršrutais konvojuojant pareiškėją ginčo laikotarpiu. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.