Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-10 · Administracinė byla Nr. I-10410-821/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-10
Bylos Nr.
I-10410-821/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03952-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
V. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-10410-821/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03952-2015-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 200 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo (b.l. 1-4), kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5932-331/2015 pripažino, jog Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t.y. teismas panaikino tiek Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimą Nr. 42-157 (2), tiek Kalėjimų departamento 2014-11-28 sprendimą Nr. 2S-6299. Teismo sprendimas įsiteisėjęs. Šiuo atveju nustatyta, kad įkalinimo įstaiga piktnaudžiavo savo teise priimdama sprendimus. Sprendimai buvo priimti keli, o tai sistemingas piktnaudžiavimas teise, todėl atsirado pagrindas neturtinei žalai atsirasti.

Paaiškina, kad dėl Vilniaus pataisos namų neteisėto sprendimo pareiškėjui buvo atimta galimybė bausmę atlikti atviroje kolonijoje (švelnesnėmis režimo sąlygomis). Šis režimas suteikia galimybę trumpam grįžti į namus, taip pat įsidarbinti, gauti tinkamą darbo užmokestį, o tai leistų finansiškai padėti šeimai. Pažymi, kad jo siekis būti perkeltam į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo tiesiogiai susijęs su šeima. Kartu su žmona augina du nepilnamečius vaikus, kuriems nors ir trumpas pareiškėjo grįžimas į namus turėtų teigiamos įtakos jų vystymuisi. Šeima įrašyta į socialiai remtinų šeimų sąrašą dėl pajamų trūkumo.

Nurodo, kad dėl įkalinimo įstaigos priimtų neteisėtų ir teismo panaikintų sprendimų patyrė psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, buvo sužlugdyti pareiškėjo ir jo šeimos teisėti lūkesčiai į įstatymo suteiktą galimybę tolimesnę bausmės dalį atlikti atviroje kolonijoje, pablogėjo sveikata. Patirtų dvasinius išgyvenimų neigiamos pasekmės tiesiogiai palietė ir pareiškėjo artimuosius. Taip pat patyrė bejėgiškumo jausmą prieš priimamus neteisėtus sprendimus, įkalinimo įstaigoje yra kontroliuojamas administracijos, kuri nelinkusi komentuoti savo sprendimų. Visi neigiami išgyvenimai ir pasekmės atsirado dėl neteisėtų įkalinimo įstaigos sprendimų, kurių nebūtų jeigu kalinimo įstaigos administracija būtų priėmusi sprendimus atsižvelgdama į teisės aktus. Patirtą neturtinę žalą už vienerius metus pareiškėjas vertina 200 000 EUR.

Atsiliepimas

Valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimu (b.l. 9-13) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas 2014-10-22 Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikė prašymą Nr. 29-590(2), prašymas nurodyti priežastį dėl ko jam netaikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau ir BVK) 140 straipsnio 4 dalies nuostatos. 2014-11-19 Vilniaus pataisos namų direktorius parengė atsakymą Nr. 42-157(2) dėl pareiškėjo pateikto prašymo, kuris atsakovės atstovo nuomone yra informacinio pobūdžio, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, nes juo pareiškėjo atžvilgiu netaikomos drausminės poveikio priemonės, nėra nustatytos, pakeistos ar naikinamos tam tikros nuteistojo teisės ar pareigos, įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos (toliau ir Kalėjimų departamentas), prašydamas panaikinti 2014-11-19 Vilniaus pataisos namų raštą (atsakymą). Kalėjimų departamentas 2014-11-28 sprendimu Nr. 2S-6299 konstatavo, jog Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 atsakymas Nr. 42-157(2) teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti teisinių pagrindų nenustatė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-06-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5923-331/2015 pareiškėjo V. U. skundą patenkino ir panaikino Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 atsakymą Nr. 42-157(2) ir Kalėjimų departamento 2014-11-28 sprendimą Nr. 2S-6299, kuriais buvo atsisakyta svarstyti pareiškėjo prašymą dėl jo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į atvirąją koloniją. Teismas sprendime konstatavo, kad skundžiamus sprendimus vertina kaip nemotyvuotus ir nesuderinamus su teisės aktų reikalavimais, pažeidžiančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Šiuo sprendimu teismas įpareigojo Vilniaus pataisos namus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl BVK 140 straipsnio 4 dalies taikymo ir priimti naują sprendimą.

Paaiškina, kad pagal BVK 140 straipsnio 4 dalies nuostatas nustatyta galimybė pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems, kuriems liko ne daugiau kaip vieneri metai iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, teismo nutartimi, priimta pagal pataisos namų administracijos teikimą ir atsižvelgiant į nusikalstamo elgesio riziką, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas reikšmingas aplinkybes, būti perkeltiems į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo. Nuteistojo perkėlimas į atvirąją koloniją tęsti bausmės – skatinimo priemonė. Skatinimo priemonės nuteistiesiems Vilniaus pataisos namuose skiriamos vadovaujantis Paskatinimo priemonių Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo metodinėmis rekomendacijomis (toliau ir Rekomendacijos), patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014­-07-04 įsakymu Nr. V-286. Pagal minėtų Rekomendacijų nuostatas, Vilniaus pataisos namų komisija svarsto tik pasiūlymus (teikimus) dėl nuteistųjų skatinimo, kuriuos komisijai pateikia tik rekomendacijose nurodyti asmenys. Pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo iš pataisos namų į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo nebuvo pateiktas svarstyti drausmės komisijai, nes nebuvo gauta nei vieno pasiūlymo (teikimo) iš Rekomendacijose nurodytų atsakingų pareigūnų, o galimybė pataisos įstaigos Drausmės komisijoje svarstyti pačio suinteresuoto asmens (šiuo atveju pareiškėjo) prašymą Rekomendacijose nenumatyta.

Paskatinimo priemones, numatytas BVK 140 straipsnyje, skiria pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Dėl paskatinimo priemonių skyrimo, tikslingumo ir rūšies sprendžia įstaigos administracija. Pataisos įstaigos kreipimasis į teismą su teikimu dėl nuteistojo perkėlimo į atvirąją koloniją, yra paskutinė paskatinimo priemonė, paprastai skiriama, kai visos kitos skatinimo priemonės išnaudotos. Aplinkybė, kad anksčiau pareiškėjas buvo teikiamas teismui dėl lygtinio paleidimo, nereiškia, kad pareiškėjui privalomai turi būti taikoma paskatinimo priemonė - teikimas teismui dėl perkėlimo į atvirąją koloniją. Paskatinimo priemonės skiriamos įstaigos administracijos sprendimais, tai yra administracijos teisė, o ne pareiga, įgyvendinama individualiai įvertinus kiekvieno nuteistojo elgesį, o ne pagal pareiškėjo pageidavimus.

Pažymi, kad pareiškėjas dėl paskatinimo suteikimo jau yra kreipęsis į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu 2014 m. liepos mėnesį. Vilniaus pataisos namų administracija pareiškėjui pateikė paaiškinimą dėl nuteistojo galimybės paskatinimo tvarka būti perkeltam į atvirąją koloniją atlikti tolimesnės bausmės. 2014 m. spalio 16 d. pareiškėjo skatinimo klausimas buvo apsvarstytas Drausmės komisijos metu. Komisija nusprendė paskatinti pareiškėją, suteikiant jam papildomą ilgalaikį pasimatymą. Su pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu dėl paskatinimo pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai. Pareiškėjo argumentas, kad kitam nuteistajam, esant analogiškoms sąlygoms, buvo pritaikyta BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatyta paskatinimo priemonė, neatitinka realios situacijos.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-15 sprendimą administracinėje byloje pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir pateikė jį nagrinėti pataisos įstaigos Drausmės komisijai, kuri artimiausiu metu jį svarstys. Jeigu Drausmės komisija nuspręs tarpininkauti dėl pareiškėjo perkėlimo iš pataisos įstaigos į atvirąją koloniją, teikimas dėl pareiškėjo perkėlimo bus teikiamas teismui, kuris priims galutinį sprendimą.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą įvertintą 200 000 EUR nepagrįstas. Atsakovės atstovo nuomone, Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, tinkamai ir nepažeidžiant įstatymų reikalavimų pateikė rašytinius paaiškinimus į pareiškėjo prašymus. Panaikintas Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimas Nr. 42-157(2), kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo prašymas nesvarstytinas ir nebus pateiktas Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijai, pats savaime nesuponavo tos aplinkybės, jog Vilniaus pataisos namų Drausmės komisija būtinai priims sprendimą, kuris bus palankus pareiškėjui, t. y. sprendimą tarpininkauti pareiškėjo perkėlimui iš pataisos įstaigos į atvirąją koloniją, o tuo labiau negarantavo, jog teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, bet kokiu atveju priims sprendimą perkelti pareiškėją į atvirąją koloniją. Pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į atvirąją koloniją artimiausiu metu bus svarstomas Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijoje.

Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-06-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5932-331/2015 nekonstatavo Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų ar neteisėtai priimtų sprendimų. Sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad nebuvo pakankamai informatyvus. Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios neturtinės žalos nepadarė. Nesant neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi prie nagrinėjamos bylos prijungta administracinė byla Nr. I-5932-331/2015 (b.l. 6).

Šalies argumentai

Pareiškėjas posėdžio metu skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovas administracinės bylos dėl sprendimų panaikinimo nagrinėjime nedalyvavo, teismo priimto sprendimo neskundė, tuo pripažindamas priimtų sprendimų neteisėtumą ir padarytą neturtinę žalą. Paaiškino, kad Drausmės komisija svarstė pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į atvirąją koloniją, tačiau jo netenkino priimdama formalų sprendimą, kurį pareiškėjas ketina skųsti. Teikdamas paaiškinimus dėl pablogėjusios sveikatos, nurodė, kad sveikatos problemos susijusios su koja, ją reikia gydyti, o įkalinimo įstaigos gydytojai negali suteikti tinkamos pagalbos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavimo. Apie posėdžio datą, vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 31-32).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus pataisos namų veiksmų priimant 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 42-157 (2).

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2014-06-10 ir 2014-07-07 prašymais kreipėsi į Vilniaus pataisos namus prašydamas paskatinimo tvarka perkelti jį tolimesniam bausmės atlikimui iš Vilniaus pataisos namų į atvirąją koloniją (b.l. 18-19). Vilniaus pataisos namų administracija 2014-07-30 sprendimu (raštu) pareiškėją informavo, kad apsvarsčiusi klausimą dėl paskatinimo suteikimo nusprendė paskatinimo priemonės, numatytos BVK 140 straipsnio 4 dalyje, netaikyti (b.l. 16). 2014-10-22 pareiškėjas prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją prašydamas nurodyti dėl kokių priežasčių jam netaikoma BVK 140 straipsnio 4 dalies nuostata, t.y. kodėl neteikiami teismui dokumentai dėl perkėlimo į atvirąją koloniją (b.l. 15). 2014-11-19 sprendime Nr. 42-157 (2) Vilniaus pataisos namų administracija sprendime nurodė, kad perkėlimas į atvirąją koloniją – paskatinimo priemonė, paaiškino paskatinimų nagrinėjimo tvarką bei nusprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo iš pataisos namų į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo nebus svarstomas ir teikimas Drausmės komisijai (b.l. 14). Iš prijungtos administracinės bylos Nr. I-5932-331/2015 matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimą Nr. 42-157 (2) ir Kalėjimų departamento 2014-11-28 sprendimą Nr. 2S-6299, priimtą privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl 2014-11-19 sprendimo, panaikino bei įpareigojo Vilniaus pataisos namus pareiškėjo V. U. prašymą dėl BVK 140 straipsnio 4 dalies taikymo išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą (b.l. 51-54). Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjęs.

Pareiškėjas teigia, kad dėl Vilniaus pataisos namai priimdami neteisėtą sprendimą piktnaudžiavo savo teise, nepagrįstai apribojo pareiškėjui galimybę tęsti bausmės atlikimą atvirojoje kolonijoje ir naudotis švelnesnio režimo taikomomis galimybėmis, t.y. trumpam išvykti namo pasimatyti su šeima ir nepilnamečiais vaikais, įsidarbinti ir gauti darbo užmokestį (finansiškai padėti šeimai). Pažymi, kad dėl neteisėto ir teismo panaikinto Vilniaus pataisos namų sprendimo patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, stresą, susierzinimą, pažeminimą ir kitus neigiamus išgyvenimus, buvo pažeisti pareiškėjo ir jo šeimos teisėti lūkesčiai, pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl sprendimų panaikinimo administracinėje byloje Nr. I-5932-331/2015 konstatavo, kad skundžiamas Vilniaus pataisos namų sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytą gero administravimo principą, sprendimu pareiškėjui nebuvo tinkamai atsakyta į jo pateiktus klausimus, nepasisakyta kodėl nėra galimybės pareiškėją perkelti į atvirąją koloniją. Tačiau vien aplinkybė, kad teismas panaikino Vilniaus pataisos namų sprendimą nepakankama valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai numato, kad už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropų darbą ir gerus mokymosi rezultatus laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skatinami. Nuteistieji gali būti skatinami skiriant BVK 140 straipsnyje numatytas skatinimo priemones: padėką, premiją, suteikiant teisę papildomiems trumpalaikiams ar ilgalaikiams pasimatymas, panaikinant paskirtą nuobaudą, pailginant pasivaikščiojimo lauke trukmę ir kita (BVK 140 straipsnio 1 dalies 1-10 punktai). Tos pačios teisės normos ketvirtoje dalyje numatyta, kad pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji, kuriems liko ne daugiau kaip vieneri metai iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, teismo nutartimi, priimta pagal pataisos namų administracijos teikimą ir atsižvelgiant į nusikalstamo elgesio riziką, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali būti perkelti į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo. BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė nuteistajam tolimesniam bausmės atlikimui būti perkeltam į atvirą koloniją nėra nei absoliuti, nei imperatyviai įpareigojanti laisvės atėmimo vietos administraciją kreiptis į teismą jos taikymo.

Skatinimo priemonių paskyrimo tvarka numatyta BVK 141 straipsnyje, pagal kurio nuostatas įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu gali būti paskirtos tik BVK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos skatinimo priemonės Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Tiek BVK 140 straipsnio 4 dalyje, tiek BVK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas lemia, kad perkėlimas į švelnesnio režimo pataisos įstaigą yra didžiausia paskatinimo priemonė nuteistajam, todėl galutinį sprendimą dėl jos taikymo priima teismas, gavęs pataisos įstaigos teikimą.

Pažymėtina, kad pagal bendras bausimų vykdymo nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, taip pat taikant BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatytą skatinimo priemonę, kai nuteistajam liko ne daugiau kaip vieneri metai iki galimo lygtinio paleidimo (BVK 69 straipsnis, 140 straipsnio 4 dalis). Tačiau atsižvelgiant į skatinimo priemonės perkelti nuteistąjį iš pataisos namų į atvirą koloniją ypatumus, vien tik formalių, įstatymų numatytų kriterijų, sprendžiant nuteistojo perkėlimo į švelnesnio rėžimo pataisos įstaigą klausimą, nepakanka. Būtina įvertinti nuteistojo asmens elgesį bausmės atlikimo metu, nusikalstamo elgesio riziką, motyvaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą pripažintina, kad prašymo pateikimas pataisos namų administracijai dėl tolimesnio bausmės atlikimo atvirojoje kolonijoje nereiškia, jog jis visais atvejais bus patenkintas. Kaip minėta, įstatymas kiekvienam nuteistajam formaliai atitinkančiam įstatymo nustatytus kriterijus negarantuoja teisės į BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatytą paskatinimo priemonę, todėl vien pareiškėjo tikėjimasis galimai būti perkeltam į atvirąją koloniją nėra pakankamas pagrindas žalos atsiradimo faktui konstatuoti.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis administracinėje byloje Nr. I-5932-331/2015 klausimo dėl pareiškėjo prašymo būti perkeltam į atvirą koloniją pagrįstumo nesprendė, ar egzistuoja visi pagrindai pataisos įstaigos administracijai rengti teikimą teismui dėl BVK 140 straipsnio 4 dalyje nustatytos paskatinimo priemonės pareiškėjui taikymo nevertino ir dėl to nepasisakė. Minėtoje administracinėje byloje teismas tenkindamas pareiškėjo reikalavimus dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus apgynė pareiškėjo teisę gauti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą valdžios institucijų sprendimą, t.y. ištaisė Vilniaus pataisų namų administracijos padarytą pažeidimą ir grąžino šalis į padėtį buvusią iki pažeidimo, įpareigodamas pataisos įstaigos administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti naują sprendimą. Teismas Vilniaus pataisos namų piktnaudžiavo teise fakto ar tyčinių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nekonstatavo. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir šios bylos nagrinėjimo metu.

Valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodė, kad teismo sprendimą įvykdė ir pareiškėjo prašymą perdavė vertinti Drausmės komisijai. Posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad prašymo dėl paskatinimo skyrimo perkeliant jį iš pataisos namų į atvirąją koloniją pataisos įstaigos Drausmės komisija netenkino, šį sprendimą skųs teismui, kuris ir įvertins atsisakymo skirti pareiškėjo prašomos (pageidaujamos) paskatinimo priemonės pagrįstumą. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo argumentas dėl ribojimo jam pasinaudoti BVK 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe būti perkeltam į švelnesnio režimo pataisos įstaigą atmestinas kaip nepagrįstas.

Sutiktina, jog dėl neteisėto (neišsamaus ir nemotyvuoto) atsakovo sprendimo, t.y. nežinojimo dėl kokių priežasčių negalimas perkėlimas į atvirą koloniją pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėto pataisos įstaigos sprendimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo ar BVK numatytų paskatinimo priemonių taikymo galimybėms ir pan. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo minėti sveikatos sutrikimai dėl kojos atsirado dėl neteisėto pataisos įstaigų sprendimo nenagrinėti prašymo dėl paskatinimo priemonės skyrimo, o laisvės vietų atėmimo gydymo įstaigos pareiškėjui negali užtikrinti tinkamo gydymo. Bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pagrindu pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. U. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Iveta Pelienė