Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-15 · Administracinė byla Nr. I-5932-331/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-15
Bylos Nr.
I-5932-331/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05642-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Iveta Pelienė, Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
V. U.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr. I-5932-331/2015Proceso Nr. 3-61-3-05642-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 21, 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui V. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus pataisos namai 2014-11-19 sprendimu Nr. 42-157(2) nurodė, kad prašymas dėl perkėlimo iš pataisos namų į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo yra nesvarstytinas ir drausmės komisijai pateiktas nebus (b. l. 9).

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) sprendimu (b. l. 7-8) atkreipė dėmesį, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 140 straipsnio nuostata numato galimybę, o ne pareigą perkelti nuteistąjį į atvirąją koloniją ar taikyti kitas paskatinimo priemones, o faktas, kad anksčiau pareiškėjas buvo teikiamas teismui dėl lygtinio paleidimo, nereiškia, kad šiuo metu jam privalomai turi būti taikoma paskatinimo priemonė – teikimas teismui dėl perkėlimo į atvirąją koloniją.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais sprendimais, skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą ir prašo:

panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimą Nr. 42-157(2) ir Kalėjimų departamento 2014-11-28 sprendimą Nr. 2S-6299; įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl BVK 140 straipsnio 4 dalies taikymo bei priimant sprendimą vadovautis BVK II skyriuje nustatytais bausmių vykdymo principais ir vengti dviprasmiškas mintis keliančių sprendimų.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta priežasčių, susijusių su pareiškėju ir jo elgesiu, kuriomis remiantis negalima būtų taikyti paskatinimo priemonės, numatytos BVK 140 str. 4 d. Vilniaus pataiso namai anksčiau pareiškėjo atžvilgiu priėmė palankius sprendimus – tarpininkavo dėl jo lygtinio paleidimo. Dėl kito nuteistojo K. M. Vilniaus pataisos namai teikė teikimą teismui dėl perkėlimo į atvirąją koloniją. Mano, kad ir jam tokia galimybė turi būti suteikta. Atsakovas nesivadovavo nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principais. Priimant sprendimus taip pat nebuvo atsižvelgta, kad pareiškėjas turi du nepilnamečius vaikus, jo šeima įrašyta į socialiai remtinų šeimų sąrašą.

Pert teismo posėdį pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus pataisos namai nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 14-16) paaiškino, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas 2014-11-19 pareiškėjui surašė atsakymą Nr. 42-157(2) dėl jo pateikto prašymo nurodyti priežastį, kodėl pareiškėjui nėra taikomos BVK 140 straipsnio 4 dalies nuostatos. 2014-11-19 nuteistajam skirtas Vilniaus pataisos namų atsakymas Nr. 42-157(2) yra informacinio - paaiškinamojo pobūdžio dokumentas, o ne individualus administracinis aktas, pats savaime nesukeliantis nuteistajam teisinių pasekmių. Vilniaus pataisos namų nuteistajam pateiktame rašte - atsakyme pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos drausminės poveikio priemonės, nėra nustatytos, pakeistos ar naikinamos tam tikros nuteistojo teisės ar pareigos, įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose. Vilniaus pataisos namų atsakymas pateiktas raštu, nepažeidžiant nustatytų teisės aktais terminų, pateikta nuteistajam informacija yra konkreti, tiksli ir objektyvi, atitinkanti galiojančių teisės aktų nuostatas. Pateikta informacija atitinka galiojančią teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas.

BVK 140 straipsnio nuostata numato galimybę, o ne pareigą perkelti nuteistąjį į atvirąją koloniją ar taikyti kitas paskatinimo priemones. Aplinkybė, kad anksčiau pareiškėjas buvo teikiamas teismui dėl lygtinio paleidimo, nereiškia, kad pareiškėjui privalomai turi būti taikoma paskatinimo priemonė - teikimas teismui dėl perkėlimo į atvirąją koloniją. Paskatinimo priemonės skiriamos įstaigos administracijos sprendimais, tai yra administracijos teisė, o ne pareiga, įgyvendinama individualiai įvertinus kiekvieno nuteistojo elgesį, o ne pagal pareiškėjo pageidavimus. Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, tinkamai, nepažeidžiant įstatyminių reikalavimų, pateikė rašytinius paaiškinimus į pareiškėjo prašymus.

Atsakovų, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus pataisos namų sprendimo, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti į atvirąją koloniją bausmės atlikimui, Kalėjimų departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Vilniaus pataisos namai teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus dėl perkėlimo į atvirąją koloniją, ar nebuvo pažeistos prašymų nagrinėjimo procedūros, taisyklės bei įstatymai.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2014-06-10, 2014-07-07, 2014-10-22 prašymais kreipėsi į Vilniaus pataisos namus ir prašė perkelti iš pataisos namų į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo (b. l. 17,19).

Vilniaus pataisos namai 2014-11-19, 2014-07-30 raštais informavo pareiškėją, kad prašymas dėl perkėlimo iš pataisos namų į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo nebus svarstytinas, drausmės komisijai nebus pateiktas, taip pat informavo pareiškėją, kad BVK 140 straipsnio nuostata numato galimybę, o ne pareigą perkelti nuteistąjį į atvirąją koloniją ar taikyti kitas paskatinimo priemones (b. l. 18, 21).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas laiko, kad ginčijami Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimas Nr. 42-157(2) ir Kalėjimų departamento 2014-11-28 sprendimas Nr. 2S-6299 yra individualaus pobūdžio teisės aktai, apibrėžti kaip vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam subjektui, t. y. V. U. (ABTĮ 2 str. 14 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.).

Ginčo klausimą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas, Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės).

Nuteistųjų teisę būti perkeltam į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnis. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji, kuriems liko ne daugiau kaip vieneri metai iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, teismo nutartimi, priimta pagal pataisos namų administracijos teikimą ir atsižvelgiant į nusikalstamo elgesio riziką, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali būti perkelti į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė perkelti iš pataisos namų į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo, nes jam buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 3 dalį, be to tokiomis pačiomis sąlygomis kitas nuteistasis buvo perkeltas į atvirąją koloniją bausmės atlikimui. BVK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos šios paskatinimo priemonės: 1) padėka; 2) premija už geriausius darbo rezultatus; 3) teisės vieną kartą papildomai paskambinti telefonu suteikimas; 4) trijų papildomų ilgalaikių arba trumpalaikių pasimatymų per vienerius metus suteikimas; 5) paskirtos nuobaudos panaikinimas prieš terminą ir kt. Taigi perkėlimas į atvirąją koloniją priklauso nuo nuteistojo asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu, kokia bausmės dalis atlikta bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Taisyklių 199 punktas numato, kad Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistiesiems skirti visas paskatinimo priemones, nustatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas turi teisę skirti nuteistiesiems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 6 punktuose nustatytas paskatinimo priemones (Taisyklių 200 punktas).

Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 5 straipsnį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos (pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį pataisos namai yra Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga) savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu, Baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal Statuto 4 straipsnį Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais. Alytaus pataisos namai, be minėtų specialiųjų teisės nuostatų, savo veikloje privalo laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, pavyzdžiui: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas). VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Pagal šį teisinį reguliavimą, nuteistųjų prašymų nagrinėjimas yra speciali administracinė procedūra, kurią atlieka viešojo administravimo subjektas. Todėl tokių prašymų nagrinėjimo procedūra turi atitikti gero administravimo principą.

Gero administravimo principas, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis), įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010-12-08 sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 akcentavo, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002-12-12 sprendimas byloje Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad BVK 140 straipsnio nuostatos numato teisę, o ne pareigą perkelti nuteistąjį į atvirąją koloniją, tačiau sprendimas nesvarstyti pareiškėjo prašymo, nėra teisingas, nes sprendimas turi būti motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nekelti abejonių dėl to, kad atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai yra pateikęs du raštus - 2014-07-30 sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir perkelti į atvirąją koloniją, teigdamas, kad BVK 140 straipsnio 4 dalies nuostatos suteikia Vilniaus pataisos namams teisę, bet ne pareigą taikyti nuteistiesiems paskatinimo priemones, o kitu 2014-11-19 ginčijamu sprendimu atsisakė svarstyti pareiškėjo prašymą. Ginčijamais sprendimais į šiuos pareiškėjo keliamus klausimus atsakyta nebuvo, nepasisakyta dėl kito nuteistojo perkėlimo į atvirąją koloniją tokiomis pačiomis sąlygomis, nepasisakyta, kodėl taikant lygtinį paleidimą, nėra galimas perkėlimas į atvirąją koloniją, o ginčijamu 2014-11-19 sprendimu apskritai atsisakyta svarstyti jo prašymą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BVK 6 straipsnio nuostatas, taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Taigi tokius Vilniaus pataisos namų veiksmus, nesvarstyti pareiškėjo prašymo būti perkeltam į atvirąją koloniją, kai taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 3 dalį, be to tokiomis pačiomis sąlygomis kitas nuteistasis buvo perkeltas į atvirąją koloniją bausmės atlikimui, teismas vertina kaip nemotyvuotus ir nesuderinamus su teisės aktų reikalavimais, pažeidžiančius VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Taip pat priimant sprendimus nebuvo atsižvelgta, kad pareiškėjas turi du nepilnamečius vaikus, jo šeima įrašyta į socialiai remtinų šeimų sąrašą.

Teismui pripažinus, kad Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, yra pagrindas panaikinti tiek Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimą Nr. 42-157(2), tiek Kalėjimų departamento (kaip ikiteisminės institucijos) 2014-11-28 sprendimą Nr. 2S-6299. Panaikinus ginčo sprendimus, teismas įpareigoja Vilniaus pataisos namus išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą, atitinkantį Bausmių vykdymo kodekso 6, 9, 140 straipsnių, Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 34 straipsnių reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. U. skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014-11-19 sprendimą Nr. 42-157(2) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014-11-28 sprendimą Nr. 2S-6299.

Įpareigoti Vilniaus pataisos namus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 4 dalies taikymo ir priimti naują sprendimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Iveta PelienėHenrikas SadauskasLiudmila Zaborovska