Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimo, kuriuo S. U. nubaustas pagal LR ATPK 126 str. 1 d. 289 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. administracine tvarka nubaustas už tai, kad jis 2015 m. vasario 3 d., 17.40 val., Vilniaus r., Parudaminio k., vairavo automobilį „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatyta 1,43 promilės) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (2014-10-03 nutarimo Nr. 1086 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, t. y. tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu S. U. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-13 nutarimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Skunde nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad administracinį teisės pažeidimą jis padarė iš būtinojo reikalingumo, kadangi jam buvo pranešta apie tai, kad jo parduodamą automobilį, kuris buvo laikomas pas kitą asmenį, sugadino pirkėjai, pažeisdami automatinę greičių dėžę. Jam telefonu apie tai pranešė T. J., kuris teisme buvo apklaustas liudytoju, ir reikalavo nedelsiant atvykti į įvykio vietą, kadangi pirkėjai ketina pasišalinti. Apelianto teigimu, kadangi iškilo jam priklausančio turto sugadinimo grėsmė, jis, siekdamas apsaugoti vieną įstatymo saugomą gėrį (nuosavybę), turėjo pažeisti kitą įstatymo saugomą gėrį (kelių eismo saugumą). Ta aplinkybė, kad jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir nušalintas nuo vairavimo ir dėl to neatvyko pas T. J., nepaneigė žalos atsiradimo ir nuostolių realumo. Nurodo, jog apylinkės teismas visiškai nepasisakė, ar jo (S. U.) veiksmai atitiko būtinojo reikalingumo sąlygas. Teigia, kad jis prie vairo sėdo neblaivus, tik siekdamas išvengti neigiamų padarinių savo turtui. Teigia, kad, vairuodamas transporto priemonę, nesijautė neblaivus, jo veiksmai buvo tikslūs, jis buvo tinkamai orientuotas.

2015-05-12 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės vado A. M. atsiliepimas į S. U. apeliacinį skundą, kuriuo prašoma S. U. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-13 nutarimą palikti nepakeistą.

S. U. apeliacinis skundas netenkintinas.

Ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje numatyta administracinė nuobauda pažeidėjo S. U. atžvilgiu turėtų būti laikoma neteisinga ir neprotinga. Tai, kad S. U. gailisi dėl padaryto pažeidimo, apylinkės teismas pagrįstai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), kurią įvertino, charakterizuodamas pažeidėjo asmenybę ir paskirdamas jam ATPK 126 str. 1 d. sankcijos ribose numatytą minimalią baudą.

Taip pat pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai, todėl pažeidėjo nurodytos aplinkybės, neva, atitinkančias būtinojo reikalingumo sąlygas, akivaizdžiai menkavertės lyginant su jo padarytu pažeidimu, be to, tas aplinkybes galėjo pašalinti tiek T. J., tiek pats pažeidėjas, pranešdamas apie tai policijos pareigūnams. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pažeidėjas dėl, neva, sugadinto jam priklausančio automobilio savo teises taip pat gali ginti ir civilinio proceso nustatyta tvarka, todėl atleidimas S. U. nuo administracinės atsakomybės, nesant būtinojo reikalingumo sąlygų, neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, kadangi skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. U. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teisme išsakytus ir apeliaciniame skunde atkartotus S. U. argumentus aukštesnės instancijos teismas vertina, kaip pastarojo gynybinę versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Praktiškai dėl visų apeliacinio skundo argumentų, tame tarpe ir dėl būtinojo reikalingumo sąlygų nebuvimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-13 nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių naujų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-13 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. U. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.