Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 11SP-4409 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo A. S.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 11SP-4409); 2) panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 1D-101(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-101(11)); 3) priteisti iš Ministerijos visą pareiškėjui nuo 2014 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Ministerija 2000 m. spalio 25 d. sprendimu nuo 2000 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjui neterminuotai skyrė 1 013,61 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija, pensija). Ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo valstybinės pensijos dydis buvo perskaičiuotas, pareiškėjui nuo 2004 m. gegužės 1 d. mokama 1 110,14 Lt dydžio pensija. Valstybinė pensija pareiškėjui buvo paskirta ir apskaičiuota pagal galiojančius teisės aktus, t. y. pagrįstai ir teisėtai. Perskaičiuojant pareiškėjui skirtos valstybinės pensijos dydį, pareiškėjo tarnybos laikas šiai pensijai skirti perskaičiuotas nebuvo. Ministerijos Sprendimu Nr. 11SP-4409 pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota dar kartą, nustatant mažesnę 1 088,39 Lt dydžio pensiją. Toks sprendimas priimtas, nes į pareiškėjo tarnybos stažą, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų, įsigaliojusių 2014 m. sausio 1 d., neįskaitytas pareiškėjo tarnybos stažo 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. balandžio 21 d. laikotarpis. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją prašydamas mokėti jam anksčiau apskaičiuotą 1 110,14 Lt dydžio valstybinę pensiją bei grąžinti neišmokėtos pensijos dalį, tačiau Ministerija Sprendimu Nr. 1D-101(11) šio pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas akcentavo, kad jam paskirtos valstybinės pensijos sumažinimas atliktas praėjus 10 metų nuo pensijos skyrimo, bloginant pareiškėjo, kaip silpnesnės pusės, padėtį. Ministerija grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. vasario 22 d. nutarimą, praplėsdama jo taikymo ribas, nes šis nutarimas nustatė pensijos perskaičiavimo taisykles tik tiems asmenims, kuriems į pensiją nebuvo įtraukti laikotarpiai, nustatyti po šio nutarimo pasikeitusiame ir dabar galiojančiame Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte, t. y. laikotarpiai po 1990 m. kovo 11 d., tačiau šiame nutarime nebuvo įtvirtinta taisyklė, kad tiems asmenims, kuriems šis laikotarpis jau yra įtrauktas į pensiją, pensija turi būti perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas jokio prašymo dėl jam paskirtos pensijos perskaičiavimo neteikė, laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. į jam skirtą valstybinę pensiją buvo įtrauktas dar 2000 metais. Pareiškėjo teigimu, Ministerija pareiškėjui anksčiau paskirtai pensijai pritaikė vėliau įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, taip pažeisdama įstatymo negaliojimo atgal principą. Be to, pareiškėjo manymu, paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui turi būti taikomas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas 6 mėnesių terminas, kurį Ministerija yra praleidusi. Nors Ministerija teigia, kad Sprendimas Nr. 11SP-4409 nėra priimtas atgaline data, nes valstybinę pensiją pakeitė tik ateičiai, nereikalaujant grąžinti iki jo išmokėtų sumų, iš paties Sprendimo Nr. 11SP-4409 akivaizdu, jog jis nustato naują reglamentavimą ne nuo jo priėmimo dienos, o ir prieš tai buvusiam mėnesiui. Vadinasi, Sprendimas Nr. 11SP-4409 priimtas atgaline data, todėl pareiškėjui turi būti grąžintas 21,75 Lt skirtumas tarp nuo 2004 m. gegužės 1 d. nustatytos ir neteisėtai nuo 2014 m. liepos 1 d. sumažintos valstybinės pensijos visais mėnesiais nuo 2014 m. liepos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Ministerija nurodė, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymas privalo įtraukti valstybinių pensijų gavėjų, kurie po nepriklausomybės atgavimo turėjo privalomosios tarnybos stažą, priverstinai tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose, privalomosios karinės tarnybos stažą į stažą valstybinei pensijai skirti. Kitų subjektų rato (savanoriškai dirbusių SSRS karinėje tarnyboje, kariniuose daliniuose ar pasienio tarnybose) teisių Konstitucinis Teismas nepraplėtė. Vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu bei Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime nurodytais argumentais, laikytina, kad pareiškėjas karinę tarnybą SSRS pajėgose atliko savanoriškai, todėl prilyginti ir įskaityti pareiškėjo nurodytą karinės tarnybos laiko dalį nėra pagrindo. Ministerija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra atsiradęs naujas teisinis reguliavimas, kadangi ir iki 2014 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto pakeitimas, ir vėliau faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotose pajėgose laikas buvo įskaitomas tik iki 1990 m. kovo 11 d., ši teisės norma įstatyme atsirado 2005 m. liepos 1 d., ji taip pat buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6.1 punkte. Ministerijos Sprendimas Nr. 11SP-4409 pareiškėjo pensiją keičia tik į ateitį. Valstybinė pensija asmenims yra mokama už praeitą mėnesį. Sprendimo Nr. 11SP-4409 priėmimo metu pareiškėjui pensija už liepos mėnesį dar nebuvo išmokėta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Ministerijos 2000 m. spalio 25 d. išvada Nr. 16912 pareiškėjui nuo 2000 m. rugsėjo 19 d. paskirta 1 013,61 Lt dydžio valstybinė pensija už 18 metų, 11 mėnesių ir 3 dienų tarnybą; Ministerijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. Sprendimu Nr. 11SP-4409 pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuota vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu iki 1 088,39 Lt, į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaitant 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. balandžio 21 d. laikotarpio, t. y. 2 metų, 1 mėnesio ir 10 dienų tarnybos kariniame dalinyje Nr. 86655, nes šis laikotarpis neatitinka Įstatymo nuostatų; pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 27 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją prašydamas panaikinti Sprendimą Nr. 11SP-4409; Ministerija 2015 m. sausio 6 d. Sprendimu Nr. 1D-101(11) pareiškėjui nurodė, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. balandžio 21 d. pareiškėjo tarnyba nebuvo prievartinė ir būtina, todėl nėra teisinio pagrindo įskaityti šį laikotarpį į tarnybos laiką.Atsižvelgdamas į nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 1 d., nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. ir nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojusių Įstatymo redakcijų 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto reguliavimą, taip pat nuo 1999 m. sausio 1 d. bei nuo 2001 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. vasario 14 d. galiojusių Nuostatų redakcijų 6.1 punkto reguliavimą ir į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įstatymas privalo įtraukti tų buvusių pareigūnų, kurie po nepriklausomybės atkūrimo priverstinai tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose, privalomosios karinės tarnybos stažą į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti. Tuo tarpu tarnybos kitose valstybės ginkluotosiose pajėgose laikas po 1990 m. kovo 11 d. negali būti laikomas tarnyba Lietuvos valstybei ir įskaitomas į stažą valstybinei pensijai skirti. Subjektai, savanoriškai stoję SSRS karinėn tarnybon, neįtraukti į asmenų, kuriems tarnybos laikas įskaitomas į stažą valstybinei pensijai skirti, sąrašą. Tiek Ministerijos išvados, tiek skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojo teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti buvo prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. buvęs faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjo tarnyba nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. balandžio 21 d. buvo savanoriška karinė tarnyba, todėl šis pareiškėjo tarnybos laikotarpis nėra ir neturi būti priskiriamas tarnybos stažo laikui į valstybinę pensiją įskaičiuoti. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu priimant išvadą į stažą buvo įskaičiuotas 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. balandžio 21 d. laikotarpis, o skundžiamu Sprendimu Nr. 11SP-4409 valstybinė pensija buvo perskaičiuota, nereiškia, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes, priešingu atveju, t. y. į valstybinės pensijos stažą įskaičius ginčo laikotarpį, kaip reikalauja pareiškėjas, prieš tai nustačius, kad pareiškėjo tarnyba minėtu laikotarpiu nebuvo priskirta privalomajai karo tarnybai, tokia teisinė situacija prieštarautų esminiam teisėtumo principui, nagrinėjamu atveju reiškiančiam, kad institucija, apskaičiuodama ir mokėdama valstybines pensijas griežtai laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir juos vykdo.

III.

Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytą poziciją, remiasi Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis bei Konstitucinio Teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu dėl 2013 m. vasario 22 d. nutarimo išaiškinimo, teigia, jog šis teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad į asmens tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti gali būti įtraukiamas laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., jei asmuo, vykdant SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymą, buvo prievarta paimtas į būtinąją karinę tarnybą. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. balandžio 21 d. laikotarpiu pareiškėjas atliko būtinąją karinę tarnybą dalinyje Nr. 86655, kurios objektyviai negalėjo nutraukti. Pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad jam ir toliau neterminuotai bus mokama tokio dydžio pensija, kokia buvo paskirta (1 110,14 Lt). Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Ministerijos Sprendimo Nr. 11SP-4409, kuriuo pareiškėjui skirta valstybinė pensija sumažinta iki 1 088,39 Lt, o į tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti neįskaitytas 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. balandžio 21 d. laikotarpis, taip pat Ministerijos Sprendimo Nr. 1D-101(11), kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl iki Sprendimo Nr. 11SP-4409 paskirtos pensijos mokėjimo bei neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti visą pareiškėjui nuo 2014 m. liepos 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo tarnyba nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. balandžio 21 d. buvo savanoriška karinė tarnyba, todėl šis pareiškėjo tarnybos laikotarpis nėra ir neturi būti įskaitomas į tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti.Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. balandžio 21 d. laikotarpiu pareiškėjas atliko būtinąją karinę tarnybą dalinyje Nr. 86655, kurios objektyviai negalėjo nutraukti, todėl šios tarnybos laikas gali būti (ir pagrįstai buvo) įtrauktas į pareiškėjo tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo sprendimų priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. Taigi į asmens tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti gali būti įtraukiamas tik laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., kai asmuo, vykdant SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymą, buvo prievarta paimtas į būtinąją karinę tarnybą, įprastai trunkančią iki trejų metų.Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios pat tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti Lietuvos Respublikos piliečiams, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime išaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek jis susijęs su prievartine karo tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose.Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tarnyba SSRS Maskvos priešlėktuvinės gynybos apskrities kariniame dalinyje Nr. 86655 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. balandžio 21 d. buvo prievartinė. Pareiškėjas nuo 1981 m. rugpjūčio 5 d. iki 1985 m. rugsėjo 23 d. buvo kursantas Vilniaus aukštojoje priešlėktuvinės gynybos radijo-elektronikos karininkų mokykloje, ją baigęs buvo paskirtas į Maskvos priešlėktuvinės gynybos apskrities karinį dalinį Nr. 86655, kuriame savanoriškai liko tarnauti iki 1992 m. balandžio 21 d. Pareiškėjui 1992 m. balandžio 27 d. išduotas atsargos karininko karinis bilietas, jis grįžo į Lietuvą, kur nuo 1992 m. liepos 1 d. tęsė tarnybą Vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo tarnybos laikotarpis iki 1990 metų kovo 11 d. yra teisėtai ir pagrįstai įtrauktas į jo tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti, tačiau duomenų bei juos pagrindžiančių įrodymų, kad ir po 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjas objektyviai negalėjo nutraukti karo tarnybos Maskvos priešlėktuvinės gynybos apskrities kariniame dalinyje Nr. 86655, byloje nėra. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo tarnybos santykių SSRS ginkluotosiose pajėgose tęsimą po 1990 m. kovo 11 d. lėmė subjektyvus pareiškėjo apsisprendimas toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Tokios praktikos, vertindamas asmenų tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-629-552/2016, 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1363-492/2016). Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jis įgijo teisėtą lūkestį į jam paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą bei kad Sprendimu Nr. 11SP-4409 ši pensija jam buvo perskaičiuota atgaline data, pažymėtina, kad teisinis reguliavimas – Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas, pagal kurį asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas – iki 1990 m. kovo 11 d., galioja nuo 2005 m. liepos 1 d. (2005 m. gegužės 19 d. Įstatymo Nr. X-212 redakcija). 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte papildomai buvo įtvirtinta tik išimtis iš minėtos taisyklės, t. y. kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. Kaip nustatyta šioje byloje, pareiškėjas į šią išimtį nepatenka, kadangi jo tarnyba 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. balandžio 21 d. laikotarpiu nelaikytina prievartine būtinąja tarnyba. Be to, kaip 2013 m. vasario 22 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, pagal pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, galiojusį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., tarnybos laikui pensijai skirti buvo prilyginamas faktinis tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas, buvęs iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika neprisiėmė jokių įsipareigojimų asmenims, kurie po 1990 m. kovo 11 d. pasirinko karo tarnybą kitai valstybei.Nustačius, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjo tarnyba Maskvos priešlėktuvinės gynybos apskrities kariniame dalinyje Nr. 86655 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. balandžio 21 d. nuo pat pradžių negalėjo būti įskaitoma į tarnybos valstybinei pensijai gauti stažą, darytina išvada, jog pareiškėjas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad valstybinė pensija jam bus mokama atsižvelgiant į minėtą laikotarpį, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad priimant Sprendimą Nr. 11SP-4409 dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažinimo Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos buvo taikomos atgaline data. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai pripažino skundžiamus atsakovo sprendimus teisėtais ir pagrįstais, teisingai kvalifikavo pareiškėjo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose ginčo laikotarpiu, kaip savanorišką ir neatitinkančią Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.