Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Atsakovė nurodo, jog pareiškėjas duše buvo itin trumpą laiką (15 min.), todėl nustatyti pažeidimai negalėjo padaryti įtakos jo sveikatai ar emocinei būklei. Dušai, iš esmės, yra tvarkingi ir tinkami naudoti, pelėsis aptiktas tik trečio aukšto dušinėse. Kauno kalėjimo bendras patalpas bei dušines tvarko ir dezinfekuoja paskirtas tvarkinys.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno kalėjime laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2023 m. sausio 13 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl apšvietimo

Pareiškėjas teigė, jog ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose jis atlikinėjo bausmę, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, dėl ko suprastėjo jo regėjimas bei sutriko psichinė būklė.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose taisyklėse (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nustatyta, kad nuteistųjų laikymo patalpose turi būti užtikrintas natūralios dienos šviesos patekimas. Langai iš lauko pusės turi būti apsaugomi grotomis (šis reikalavimas netaikomas pusiaukelės namams). Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai; nuteistųjų laikymo patalpose įrengiamas dirbtinis apšvietimas, o naujai statomuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose, atnaujinamuose (modernizuojamuose) gyvenamuosiuose korpusuose ir naktinis (budintis) apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad atitiktų higienos normas, elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų patalpų sienose ir lubose.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaiga užtikrina Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, patalpose įrengtas bendras dirbtinis dieninis / naktinis apšvietimas. Pasitaiko atvejų, kuomet gyvenamosiose patalpose (kamerose) nuteistieji piktybiškai išdaužo apšvietimo lempas, tačiau gavus informacijos apie perdegusias arba nuteistųjų sudaužytas lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pataisos įstaigoje esančios patalpos yra nuolatos tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį bei Turto valdymo skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą ir surašo avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktus. Pareiškėjas teigia, jog dėl suprastėjusio apšvietimo jam suprastėjo regėjimas bei sutriko psichinė būklė, tačiau atsakovės pateikti pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašai, laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2023 m. sausio 13 d., patvirtina, jog pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus dėl nurodytų sveikatos sutrikimų. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių šių duomenų teisingumu. Šiuo atžvilgiu teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose, be to, vertinant pareiškėjo teiginių apie netinkamas gyvenamosios patalpos, į kurias jis buvo paskirtas, apšvietimo sąlygas pagrįstumą, atsižvelgiama į tai, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).

Nors teismo sprendimas ir negali būti grindžiamas prielaidomis, net jei būtų pripažinta, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose esantis dirbtinis apšvietimas nesiekė Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 reglamentuoto koeficiento, byloje nenustatyta, kad dėl to pareiškėjui būtų kilę kokios nors neigiamos pasekmės. Šią aplinkybę skunde pareiškėjas nurodė trumpai, deklaratyviai, vien paminėdamas, kad apšvietimas buvo silpnas, tačiau nenustatyta aplinkybių, suponuojančių dėl to patirtą neturtinę žalą. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, juolab, kad jie išdėstyti neišsamiai. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Kauno kalėjimas ginčo laikotarpiu neužtikrino tinkamų patalpų apšvietimo sąlygų ir pareiškėjo argumentai dėl kamerų netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl dušo patalpų

Pareiškėjas teigė, jog dušai buvo nešvarūs, nedezinfekuojami, juose yra pelėsis, dėl ko pareiškėjui išsivystė grybelis.

Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Tuo tikslu nuteistiesiems yra išduodamos valymo priemonės. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Pažymėtina, kad byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog nuteistųjų dušo patalpos neatitiktų Lietuvos higienos normos reikalavimų. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl pelėsio dušų patalpose. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas prie skundo prideda Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2022 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (2-124.80Mr) PA-4368, tačiau pažymėtina, jog šis dokumentas jau buvo įvertintas priimant Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje eI1-9692-505/2022, todėl pakartotinai šis patikrinimo aktas šioje byloje negali būti vertinamas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovė veikė netinkamai, o jo argumentai dėl susikaupusio pelėsio dušo patalpose ir dėl to kilusių neigiamų pasekmių sveikatai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

Nepaisant nurodytų aplinkybių, atsakovė atsiliepime nurodė, jog dušai, iš esmės, yra tvarkingi ir tinkami naudoti, o pelėsis aptiktas tik trečio aukšto dušinėse, tačiau pareiškėjas duše buvo itin trumpą laiką (15 min.), todėl nustatyti pažeidimai negalėjo padaryti įtakos jo sveikatai ar emocinei būklei. Nurodo, jog Kauno kalėjimo bendras patalpas bei dušines tvarko ir dezinfekuoja paskirtas tvarkinys, o šią aplinkybę patvirtina kartu su atsiliepimu pateikti Kauno tardymo izoliatoriaus Turto valdymo skyriaus I, II bei III aukšto dušo patalpų valymų apskaitos žurnalai. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Kauno kalėjimas nesilaikė Higienos normos HN 134:2015 37 punkto reikalavimų dėl esančio pelėsio trečio aukšto dušo patalpose ir tai pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nepakankamu vykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui. Tačiau privalu atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėjas dušo patalpose buvo itin trumpą laiką (15 min.), todėl sutiktina su atsakovės pozicija, kad nustatytas pažeidimas negalėjo padaryti tokios didelės įtakos pareiškėjo sveikatai, orumui ar emocinei būklei.

Dėl emocinės būklės

Teismas pažymi, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktų – higienos normos keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nors, nagrinėjamu atveju, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje Higienos normos HN 134:2015 keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kuo teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos žmogaus teisių teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip sąlygas blogino, taip pat į tai, kad kalinimo įstaigoje netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-756/2020), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo E. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.