Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui S. K. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo priteisimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bei atsakovo S. K. priešieškinį ieškovei M. K. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kompensacijos priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2009-09-15 nutartimi (t. 1, b.l. 27) bylos nagrinėjimą sustabdė, nustatęs šalims terminą susitaikyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra pasisakyta dėl atsakovo priešieškinyje keliamo reikalavimo, susijusio su turtinės kompensacijos priteisimu, dėl to sprendimas neatitinka CPK 270 str. 5 d. 1 p. Dėl šio reikalavimo buvo pasisakyta tik motyvuojamoje dalyje. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimas atsakovo lėšomis vertintinas kaip atsakovo dalyvavimas skiriant lėšas vaiko išlaikymui, tačiau priteisiant išlaikymo įsiskolinimo buvo nurodyta, jog tokio išlaikymo atsakovas neteikė. Todėl teismo išvados yra prieštaringos. Turtas, kuris buvo pagerintas, asmeninės nuosavybes teise priklauso ieškovei, todėl toks jo pagerinimas negali būti vertinamas kaip nepilnametės dukters išlaikymas. Be to, teismas nusprendęs, jog automobilis pereina asmeninės ieškovės nuosavybėn, nesprendė dėl ieškovei tenkančios didesnės turto vertės kompensavimo ir taip pažeidė atsakavo teises.Teismas, priteisdamas iš atsakovo 400 Lt dydžio išlaikymą, atsižvelgė tik į ieškovės turtinę padėtį ir nevertino atsakovo turtinės padėties, neatsižvelgė į priešieškinyje nurodytas aplinkybes. Atsakovas vienas augina dar du nepilnamečius vaikus, kurių vienintelis pragyvenimo šaltinis yra našlaičių pensija. Tokiu būtų buvo pažeisti kitų dviejų nepilnamečių vaikų interesai. 800 Lt suma, pripažinta kaip reikalinga nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimui per mėnesį, neatitinka suaugusio dirbančio asmens minimalaus vieno mėnesio užmokesčio, kadangi nuo šios sumos atskaičius mokesčius lieka 672 Lt suma. Tuo tarpu vaiko išlaikymui skiriama suma yra neapmokestinta, tokiu būdu dirbantis pilnametis asmuo turi pasitenkinti mažesne suma nei specialiųjų poreikių neturintis nepilnametis vaikas, kurio poreikiai yra mažesni, nei suaugusio asmens.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, tai pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliantas savo skundu kvestionuoja teismo sprendimą dalyje, kurioje nustatytas išlaikymo nepilnamečiam vaikui kasmėnesinių periodinių išmokų dydis ir priteistas išlaikymo įsiskolinimas, taip pat nesutinka su jo pareikšto priešpriešino reikalavimo priteisti kompensaciją už ieškovei priklausančio asmeninės nuosavybės teise turto pagerinimą, išnagrinėjimo rezultatu. Šiais klausimais kolegija ir pasisako.

Dėl turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo

Apeliantas 2457,34 Lt kompensaciją, kurios pirmosios instancijos teismas jam nepriteisė, sieja su jo padarytomis asmeninėmis piniginėmis investicijomis į gyvenamojo namo, kuris nuosavybės teise priklausto ieškovei ir kuriame šeima gyveno, remontą. Teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, dėl šio reikalavimo sprendime pasisakė, išdėstė motyvus, kurie, teismo nuomone, nepatvirtina tokio reikalavimo pagrįstumo. Atmesdamas priešieškinį ir tai aiškiai įvardindamas rezoliucinėje sprendimo dalyje, teismas neturėjo pareigos rezoliucinėje sprendimo dalyje atskirai išskirti būtent šio apelianto priešieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo netenkinamą. Skundžiamo sprendimo turinys visiškai atitinka CPK 270 str. reikalavimus. Dar daugiau, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant konkrečius įrodymus šioje ginčo dalyje, tačiau, nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo, siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apelianto interpretavimas, kad tam tikrų lėšų investavimas į namo remontą jau savaime suponuoja tokį jo pagerinimą, kuris turėtų būti jam kompensuojamas ištuokos atveju, teisiškai ydingas. CK 3.118 str. 1 d. reglamentuota, kad dalijant sutuoktinių bendrąją nuosavybę pirmiausiai nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš sutuoktinių asmeninis turtas. Namas, kuriam šeima gyveno, nebuvo šalių ar teismo priskirtas prie bendrosios nuosavybės ir dalijamas, nes tai yra ieškovės asmeninis turtas. Ginčo dėl tokios faktinės aplinkybės net nekilo. Tam tikrais atvejais asmeninis sutuoktinio turtas galėtų transformuotis į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Jeigu santuokos metu šis turtas iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis arba darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir pan.), jo pripažinimo bendru turtu galimybę numato CK 3.90 str. Tačiau šioje byloje aplinkybių, kad ieškovei priklausantis namas judviejų santuokos metu buvo pagerintas iš esmės, apeliantas net neįrodinėjo. Pastebėtina tai, kad apelianto įvardijamų kaip investuotos į namo pagerinimą lėšos už statybinių medžiagų įgijimą, įskaitytinai ir kitų asmenų vardu (b.l. 78-81), kurių pusę jis reikalauja priteisti iš ieškovės, sumos dydis taip pat akivaizdžiai neatitinka kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos kriterijų, kurie sąlygotų spręsti apie turto esminį pagerinimą. Todėl šio turto padalijimo klausimas tokiu būdu, kaip to siekė apeliantas - priteisiant jam piniginę kompensaciją, objektyviai nekyla. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad, šalims gyvenant santuokoje, apeliantas atskirais laikotarpiai nedirbdavo ir pajamų negaudavo, ko ir jis pats neneigia (b.l. 142-144). Tokiu atveju šeimos ir paties apelianto išlaikymo ir visų jų poreikių patenkinimo našta tekdavo vienam iš sutuoktinių (ieškovei). Todėl dar ir šiame kontekste 2457,34 Lt kompensacijos reikalavimas iš ieškovės yra neprotingas, neteisingas ir nesąžiningas (CK 1.5 str.).

Pripažintinas nepagrįstu ir skundo argumentas, kad teismas, priteisdamas automobilį ieškovės asmeninėn nuosavybėn, jos neįpareigojo kompensuoti apeliantui tenkančią šio daikto vertę. Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje ar, atitinkamai, priešieškinyje nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Todėl bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo (arba atsakovo, reiškiančio priešieškinį) procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p., 143 str. 3 d.). Kaip matyti iš ieškinio patikslinimo (t.1, b.l. 179), ieškovė pareiškė reikalavimą dėl santuokos dar nenutraukus įgyto turto pripažinimo jos asmeniniu turtu, nurodydama, kad šį automobilį ji įgijo už asmenines lėšas tuomet, kai su atsakovu jau faktiškai negyveno ir bendro ūkio neturėjo. Teismas atitinkamai ir vertino, ar toks reikalavimas yra paremtas byloje esančiais įrodymais ir ar pagrįstas įstatymu (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Apeliantas reikalavimų nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose, susijusių su minėto turto padalijimo būdu, nekėlė, priešingai, sutiko, kad šalys jau trejus metus iki ištuokos bylos pradžios kartu negyveno, automobilį įgijo ir jį turėtų ieškovė, ką traktavo kaip geresnę jos turtinę padėtį, sprendžiant dėl išlaikymo vaikui dydžio. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui (CPK 13 str.), kuris bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo reiškia, kad procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.), teismas procesinės pareigos šį turtą tarp sutuoktinių dalinti per kompensacijos institutą, nesant dėl to net šalių ginčo, neturėjo. Todėl nekyla ir kompensacijos priteisimo antrajam sutuoktiniui klausimas. Teismas įrodomuosius faktus įvertino tinkamai ir pripažindamas ginčo automobilį asmenine, o ne sutuoktinių bendrąja nuosavybe, šį klausimą išnagrinėjo teisingai.

Dėl išlaikymo dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo

Apeliantas, ginčydamas ir šią sprendimo dalį, įvardijo visų jo vaikų lygiateisiškumo principo pažeidimą ir jo, turinčio išgyventi iš minimalios mėnesinės algos, atskaičius įmokas valstybės biudžetui, t.y. iš 672 Lt, diskriminavimą, suaugusio asmens ir nepilnamečio vaiko poreikių kontekste. Pirmiausiai būtina pastebėti, kad tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus vykdymas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu pripažįstamas kaip pagrindinis vaiko teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą užtikrinantis veiksnys. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintas tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus absoliutumas, reiškiantis, kad net ir visiškas pajamų ar turto neturėjimas neatleidžia įpareigoto asmens (vieno iš vaiko tėvų) nuo prievolės teikti išlaikymą savo pilnametystės nesulaukusiam vaikui. Įstatymų leidėjo valia išlaikymo dydis turi atitikti šiuos kriterijus: nepilnamečių vaikų poreikius; kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį; būti pakankamas, siekiant užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d. ir 3 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nėra nustatyta išlaikymo dydžio minimalios ribos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems jo poreikiams patenkinti, gali būti laikomas minimalios mėnesinės algos dydžio, kurį abu tėvui turėtų teikti, kriterijus. Tačiau kolegija iš esmės sutinka su apelianto pozicija, kad toks kriterijus neturi būti taikomas visais be išimties atvejais, būtent teismas turi diskrecijos teisę, atsižvelgiant į šį orientacinį kriterijų, įvertinti kiekvieną individualiai susiklosčiusią situaciją per vaiko minimalių poreikių ir tėvų galimybės juos patenkinti, derinimą. Apie tai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis c.b. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-495/2009; 2010-02-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-71/2010).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaiko sveikatą bei amžių, į duomenis apie vaiko poreikius būstui, maistui, aprangai ir ugdymui, į abiejų tėvų finansines ir asmenines (sveikata) galimybes teikti išlaikymą, į kitų apelianto išlaikytinių buvimą, valstybės skiriamas lėšas kitiems dviem jo nepilnamečiams vaikams, sprendime pasisakė, kad abiejų tėvų pareiga šiuo laikotarpiu yra lygiavertė, o vaiko poreikius užtikrins apelianto mokamas kas mėnesį 400 Lt išlaikymas. Apelianto siūlymą mokėti 100 Lt kasmėnesinį išlaikymą teismas vertino kaip neadekvatų ir neužtikrinantį net pačių minimaliausių šalių dukters poreikių. Taigi vaiko poreikius, teismo manymu, užtikrina tik 800 Lt suma per mėnesį. Visiškai sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl išlaikymo dydžio apeliacinės instancijos teismas negali. Nagrinėjamu laikotarpiu nei vieno iš tėvų finansinės galimybės tokių vaiko poreikių (po 800 Lt kas mėnesį) užtikrinti neleidžia. SODROS duomenimis, pačios ieškovės pajamos nėra tokios ženklios (1046,50 Lt per mėnesį), kad galima būtų beveik pusę jų (400 Lt per mėnesį) skirti išimtinai tokio amžiaus vaiko poreikiams patenkinti. Apeliantui, kaip matyti iš bylos, bylos nagrinėjimo buvo apribotas darbingumas, šiuo metu nurodo esąs visiškai darbingas. Apeliantas iki šiol neturi oficialių darbo santykių, gyvena iš kitiems dviem jo vaikams kaip našlaičiams skiriamų valstybės pašalpų, be to, vaikus išlaikyti padeda jo tėvai. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad tokia aplinkybė, kaip oficialių darbo santykių neturėjimas, negali eliminuoti ar apspręsti apelianto pareigos išlaikyti savo nepilnametę dukterį. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą, kaip minėta, yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar tokių pajamų negavimu, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu arba nesąžiningu elgesiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vieno iš tėvų turtinės padėties nustatymas vertintinas ne tik pagal jo turimą turtą ir gaunamas pajamas, bet ir pagal tai, kokių priemonių šis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-26 nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-303/2008; 2009-04-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-189/2009; 2009-05-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-596/2009). Apie apelianto nesąžiningą elgesį leidžia spręsti ir ieškovės nurodytos aplinkybės, jog dėl apelianto polinkio į žalingus įpročiams šis dažnai prarasdavo darbą, o traumą, dėl kurios buvo apribotas darbingumas, taip pat įvyko jam esant neblaiviam, taigi tokiu atveju visa vaiko bei šeimos ūkio išlaikymo bei rūpinimosi vaiku našta santuokos metu teko jai vienai. Tokios nurodomos aplinkybės, kuriomis iš esmės patvirtinami ieškovės teiginiai apie apelianto nerūpestingumą, nesirūpinimą vaiku ir materialinės paramos jam neteikimą, iki šiol nesusirandant oficialių darbo santykių (SODROS duomenys), nors darbingumo apribojimo aplinkybė ir išnyko, nevykdymas teismo sprendimo dėl priteisto laikino išlaikymo, pripažintinos kaip nusišalinimas nuo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, noras tokios išlaikymo pareigos išvengti ir ateityje,

Kita vertus, apeliantas turi pareigą išlaikyti dar vieną nepilnametį vaiką – sūnų A., nes duktė L. jau tapo pilnamete (b.l. 63-64), o šių vaikų motina yra mirusi (b.l.61). Į tokį kriterijų, kaip išlaikytinių skaičius, t.y. į vaikams privalančio teikti tėvo (motinos) visus pagal įstatymą išlaikomus asmenis, taip pat privalu atsižvelgti (CK 3.198 str.), nustatant vienam vaikui tenkančios kasmėnesinės periodinės išmokos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-189/2009). Tai paaiškinama tuo, kad didesnis išlaikytinių skaičius neabejotinai apsunkina kiekvieno iš tėvų išlaikymo pareigos vykdymą, skaičiuojant bendrą visiems vaikams teiktino išlaikymo sumą. Tačiau ir proporcingai dalinti išlaikymą į lygias dalis, kaip tą daro apeliantas, šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi ieškovė neturi pareigos išlaikyti kitų jo vaikų (ar vaiko). Šioje byloje aktualu ir tai, kad vieno iš tėvų finansinę paramą iš dalies kompensuoja valstybės skiriamos našlaičiams pašalpos, o ieškovės ir apelianto vaikas nėra finansiškai remiamas, juo tenka pasirūpinti pačiai ieškovei, apeliantui visiškai neprisidedant prie dukters išlaikymo.

Kolegija pažymi, kad pareiga teikti vaikams išlaikymą, kildinama iš CK 3.156 str. 1 d. įtvirtintos tėvų valdžios lygybės principo, tenka abiems tėvams, o tokios pareigos proporcijos nustatomos individuliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, įvertinant jo turimą turtą, gaunamas pajamas, sveikatos būklę, įsidarbinimo galimybes (kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas), iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Esant šioms sąlygoms vienodoms, tėvų teisės ir pareigos savo vaikų atžvilgiu turi būti lygios. Darytina išvada, kad abiejų tėvų turtinė padėtis yra daugmaž panaši, taigi ir išlaikymo pareiga vienoda. Kadangi, kaip minėta, išlaikymo dydį kiekvienu atveju taip pat apsprendžia konkretaus vaiko poreikiai, o ieškovė jokių su nepilnametės dukters poreikiais susijusių paskaičiavimų bei jų dydį galinčių patvirtinti įrodymų į bylą nepateikė, sieti jos reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo išimtinai su CK 6.461 str. 2 d. numatytu minimalios algos kriterijumi negalima. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog 300 Lt kas mėnesį išlaikymo suma šios bylos situacijoje labiau atitiktų atsakovo finansines galimybės, leistų užtikrintų minimalius šalių nepilnamečio vaiko poreikius, ieškovei tokia pačia dalimi prie jų patenkinimo prisidedant, ir kartu toks išlaikymo dydis nepažeistų šio ir kito apelianto išlaikomo nepilnamečio vaiko interesų pusiausvyros.

Todėl, remiantis CPK 329 str. 1 d., iš dalies apeliacinis skundas tenkintinas: iš apelianto pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos 400 Lt kasmėnesinės išmokos dydis sumažintinas iki 300 Lt per mėnesį nuo pareiškimo šioje byloje padavimo 2009-07-29 iki 2010-06-21 nutarties (t.1, b.l. 50-51), nustačiusios didesnį laikiną išlaikymą, priėmimo, toliau mokant po 300 Lt nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo (pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo) dienos iki D. I. K. pilnametystės. Tokia išlaikymo skaičiavimo tvarka nustatytina atsižvelgiant į buvusį įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2010-06-21 nutartimi (t.1, b.l. 50-51) nustatytą 400 Lt dydžio laikiną išlaikymą ir įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų vykdymo privalomumą (CPK 18 str.). Dar didesnis išlaikymo sumažinimas, kaip to siekia apeliantas, jau neleistų vertinti, kad minimalūs vaiko poreikiai yra užtikrinami. Pagal apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatytą periodinės išmokos dydį apskaičiuotinas ir išlaikymo įsiskolinimas, kuris yra retroaktyvaus pobūdžio (turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis), sumažinant teismo priteistą 14 400 Lt sumą iki 10 800 Lt už trejus metus iki pareiškimo padavimo (300 Lt x 36 mėn.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme pagrįstumo ir paskirstymo

Šalims pirmosios instancijos teismo sprendimu jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos ir šioje dalyje sprendimas nebuvo skundžiamas, todėl kolegija dėl to nepasisako (CPK 320 str. 2 d.). Iš atsakovo buvo priteistas žyminis mokestis valstybei. Jo dydis išlaikymo dalyje sumažintinas, atsižvelgiant į CPK 85 str. 1 d. 1 p., 3 p., 10 p., 96 str. 1 d. nuostatas, t.y. 324 Lt už išlaikymo įsiskolinimą (10 800 Lt x 3 proc.), 108 Lt už išlaikymo per vienerius metus sumą ( [300 Lt x 12 mėn.] x 3 proc.), o taip pat 205 Lt atidėtas už priešieškinio pareiškimą žyminis mokestis, iš viso priteistina 637 Lt valstybės naudai.

Pašto išlaidų paskirstymo dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė pateikė įrodymus, kad šios instancijos teisme ji turėjo 726 Lt su atstovavimu susijusių išlaidų. Maksimali suma, kuri šioje situacijoje būtų pripažinta pagrįsta, yra 1320 Lt, t.y. 1200 Lt (800 MMA x 1,5) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, ir 120 Lt už vieną atstovavimo teismo posėdyje valandą (800 MMA x 0,15) ( Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11. p. ir 8.18. p.).

Apeliantas pateikė įrodymus, kad šios instancijos teisme jis turėjo 200 Lt su atstovavimu susijusių išlaidų, ir ši suma taip pat neviršija minėtuose Rekomendacijose nustatytų dydžiu.

Pasisakytina dėl ieškovės išlaidų kompensuojamosios dalies. Apeliantas ginčijo du savarankiškus teismo sprendimu išspręstus reikalavimus, skundas patenkintas tik iš dalies, o jo patenkintoji dalis savarankiškai neįtakoja nei advokato darbo ir laiko sąnaudų, surašant procesinius dokumentus (atsiliepimą į skundą), nei dalyvaujant teismo posėdžiuose, kadangi išlaikymo dydžio nustatymas visuomet yra priskiriamas teismo diskrecijai. Be to, ieškovės turėtos išlaidos pagal Rekomendacijose nustatytus dydžius ir kriterijus yra gerokai mažesnės, nei galėtų būti. Todėl ieškovei jos turėtos su atstovavimu susijusios išlaidos kompensuotinos pilnai, jų nemažinant (CPK 93 str. 4 d., 98 str.).

Atsakovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, vieno reikalavimo nedidelėje apimtyje. Todėl jam turėtų būti kompensuojama 100 Lt už advokato pagalbą (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija atlieka užskaitymą ir iš apelianto priteisia ieškovės naudai 626 Lt (726 Lt – 100 Lt).

Atsakovui žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą 2011-04-11 nutartimi buvo atidėtas iki šio galutinio procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo (t.2, b.l. 5). Atsižvelgiant į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą ir proporcijas, lyginant su teismo nustatytomis išmokomis bei jų įsiskolinimo suma (patenkinta 25 proc. apelianto reikalavimų), iš atsakovo valstybės naudai priteistina atitinkamai 75 proc. mokėtino žyminio mokesčio, t.y. 432 Lt ( [432 Lt + 144] x 75 proc.).

Procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) 12,45 Lt išlaidos (t.2, b.l. 12) priteistinos tik iš apelianto, atsižvelgiant į jų neženklumą ir į aplinkybę, kad didžioji dalis apeliacinio skundo pripažinta nepagrįsta (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011-02-22 sprendimą pakeisti.

Priteisto iš S. K. dukrai D. I. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymo dydį periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis sumažinti iki 300 (trijų šimtų) litų kas mėnesį nuo pareiškimo padavimo, t.y. 2009-07-29 dienos iki nutarties dėl laikino išlaikymo priteisimo priėmimo 2010-06-21 dienos, ir nuo apeliacinės nutarties priėmimo, t.y. 2012-03-12 dienos iki D. I. pilnametystės.

Laikotarpiu nuo 2010-06-21 iki 2012-03-11 išlaikymas D. I. K. teiktinas Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-06-21 nutartyje nustatyta tvarka ir dydžiu, t.y. po 400 Lt.

Priteisto iš S. K. dukrai D. I. K. išlaikymo įsiskolinimo už trejus metus sumą sumažinti iki 10 800 (dešimties tūkstančių aštuonių šimtų) litų.

Priteisti iš S. K. 637 (šešis šimtus trisdešimt septynis) litus žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. K. 626 (šešis šimtus dvidešimt šešis) litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų M. K. naudai.

Priteisti iš S. K. 432 (keturis šimtus trisdešimt du) litus žyminio mokesčio ir 12 (dvylika) litų 45 centus pašto apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai