Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant išteisintajam V. I., gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo V. I. ir nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. pagal LR BK 154 str. 1 d. ir BK 154 str. 2 d. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. J. ir R. K. civiliniai ieškiniai V. I. dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Priteista iš V. J. ir R. K. po 700 Lt V. I. už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. buvo perduotas teismui pagal LR BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d., bet išteisintas dėl to, kad 2010-05-29 23.03 val. jis paskambino telefonu į Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK ir paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pas S. L. P. k., Biržų r., neblaivūs policininkai V. J. ir R. K. daro kratas, savivaliauja. Taip apšmeiždamas V. J. ir R. K., paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip juos pažemino ir pakirto pasitikėjimą policijos pareigūnais. Taip pat, 2010-06-03 pareiškime Panevėžio VPK, reg. Nr. 50-AP-265 teigdamas, kad policijos pareigūnai, tirdami pareiškimą dėl 5 maišų miltų vagystės iš ūkininko V. S., dirbo pagal privačius užsakymus ir jų veikla nesuderinama su tarnybos interesais, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip pažemino policijos autoritetą bei tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010-08-03 per visuomenės informavimo priemones – laikraštyje „Šiaurės rytai“ Nr. 85 (1511), straipsnyje „Galingųjų taikiklyje neįgalus beraštis“ (2) paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, kad policininkai V. J. ir R. K. „dirbo pagal privačius užsakymus, pažeisdami įstatymus“, taip apšmeižė V. J. ir R. K..

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išteisintasis bei pastarojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Išteisintojo V. I. ir nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo. Spręsdamas V. I. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir V. I. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 154 str. 1 d. ir BK 154 str. 2 d. išteisino.

Nukentėjusieji V. J. ir R. K. apeliaciniu skundu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bylai išspręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, jį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismo padarytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka. Tuo tarpu apeliantų V. J. ir R. K. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu.

BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą ir kt. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar informaciją paskleidęs asmuo dėl skleidžiamų duomenų tikrumo sąžiningai klydo, ar siekė apšmeižti kitą žmogų.

Liudytojų J. V. ir V. M. parodymais bei byloje esančiu Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK telefoninio pokalbio įrašu nustatyta, kad V. I. 2010-05-29 23.03 val. skambino į Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK budėtojų dalį ir pranešė, kad neblaivūs pareigūnai V. J. ir R. K. daro kratas, savivaliauja. To iš esmės neneigia ir pats išteisintasis V. I., tik jo paaiškinimu, jis tai galėjo ne konkrečiai nurodyti, o policijos pareigūno V. M. paklausti, ar V. J. buvo blaivus. Tačiau išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad V. I. objektyviai negalėjo nustatyti, kad jo policijos budėtojui pranešta informacija neatitinka tikrovės. Kaip teisiamojo posėdžio metu paaiškino išteisintasis V. I., jam paskambinusi J. V. pranešė, kad pas jo kitoje baudžiamojoje byloje atstovaujamąjį S. L., kuris bylos duomenimis yra neįgalus nuo vaikystės bei neraštingas, atvykę policijos pareigūnai atlieka kratą ir reikalauja pasirašyti kažkokius lapus. Po minėto skambučio nuvažiavo pas S. L. į namus, kuris jam (V. I.) papasakojo, kad į sodybą atvykę nukentėjusieji ieškojo pavogtų miltų, prašė atidaryti daržinę, ūkinius pastatus. Pats asmeniškai bendravo su tuo metu pas S. L. buvusiu policijos pareigūnu V. J., kuris paaiškino, kad dėl miltų vagystės yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau pas S. L. daryti kratos jis neketina. Kartu su V. J. buvo pareigūnė V. V.. Policijos pareigūno R. K. jis asmeniškai nematė, tačiau S. L. jam sakė, kad buvo atvažiavęs ir R. K.. V. I. paaiškinimu, išvažiavus V. J., J. V. jo paklausė, ar jam (V. I.) nepasirodė, jog V. J. yra neblaivus. J. V. atsakė, kad alkoholio kvapo jis nejautė. Netrukus į sodybą atvykęs J. M. taip pat pareiškė, kad pusiaukelėje kalbėjo su pareigūnais ir V. J. jam pasirodė neblaivus. Kad policijos pareigūnas V. J. jiems pasirodė neblaivus, teisiamojo posėdžio metu parodė ir liudytojai J. V. bei J. M.. Atsižvelgęs į tokius išteisintojo bei liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad įtarimų, jog V. J. gali būti neblaivus, turėjo ir kiti asmenys. Be to, bylos įrodymais nustatyta, kad tuoj po V. I. skambučio policijos budėtojui, tą pačią informaciją liudytoja J. V. pranešė ir policijos komisarui E. Š.. Policijos komisarui E. Š. nurodžius, tą vakarą policijos pareigūnas V. J. medicinos įstaigoje pasitikrino blaivumą ir buvo nustatyta, kad išteisintojo V. I. pranešimas apie neblaivų V. J. nepasitvirtino, o R. K. įvykio dieną visai nedirbo, jam buvo išeiginė diena. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad V. I. turėjo teisę kreiptis į teisėsaugos įstaigą, siekdamas apginti savo atstovaujamo S. L. pažeistas teises. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad išteisintasis V. I. informaciją apie policijos pareigūnus V. J. ir R. K. gavo iš kitų asmenų ir kaip pats teisiamojo posėdžio metu paaiškino, gautą informaciją suvokė kaip patikimą ir neabejojo jos tikrumu. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad paskambinęs kompetentingai institucijai V. I. išreiškė savo nuomonę apie jam kitų asmenų pateiktus faktus, kuriuos jis suprato kaip teisingus ir siekė gauti iš kompetentingos institucijos policijos pareigūnų veiksmų įvertinimą. Tą patvirtina ir kiti sekę išteisintojo V. I. veiksmai, t. y. jis praėjus 5 dienoms kreipėsi su pareiškimu į teisėsaugos įstaigą prašydamas atlikti tyrimą ir įvertinti jo atstovaujamo S. L. namo kieme buvusių policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė, kad savo skambučiu policijos budėtojui išteisintasis V. I. norėjo paskleisti informaciją, galinčią pažeminti bei apšmeižti nukentėjusiuosius V. J. bei R. K.. Be to, sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo, teisės ir pareigos pranešti apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus įgyvendinimas nelaikytinas asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimu. Nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad išteisintasis V. I., pats objektyviai negalėdamas patikrinti, ar iš kitų asmenų gauta informacija atitinka tikrovę, kreipėsi į kompetentingą instituciją, sąžiningai norėdamas pranešti apie jo atstovaujamojo S. L. pažeistas teises bei gauti policijos pareigūnų veiksmų įvertinimą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 str. 1 d. numatytų nusikalstamos veikos požymių, V. I. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. I. pagrįstai išteisintas ir kaip nepadaręs LR BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos. Byloje nustatyta, kad išteisintasis V. I. 2010-06-03 kreipėsi su pareiškimu į Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK, kuriame nurodė, kad policijos pareigūnai V. J. ir R. K. dirba pagal privačius užsakymus, jų veikla nesuderinama su tarnybos interesais, jie pažemino policijos autoritetą. Išteisintasis V. I., kreipdamasis į policiją dėl tų pačių įvykių jo ginamojo S. L. namų kieme, prašė atlikti tyrimą dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo. Po dviejų mėnesių, t. y. 2010-08-03, tokia pat kaip pareiškime nurodyta informacija, buvo išspausdinta laikraštyje „Šiaurės rytai“. Teisiamojo posėdžio metu V. I. paaiškino, kad jis privalėjo ginti savo atstovaujamo teises, todėl ir kreipėsi į vidaus tyrimo tarnybą dėl S. L. namo kieme buvusių policijos pareigūnų veiksmų įvertinimo. Duomenis pateikė pagal S. L. parodymus, kuriais jis neturėjo pagrindo netikėti. Straipsnio laikraštyje jis neužsakė, o tiesiog išreiškė savo nuomonę, jog policijos pareigūnai dirba pagal privačius užsakymus, pažeisdami įstatymus. Laikraštyje išreikšdamas savo nuomonę nenurodė konkrečių policijos pareigūnų pavardžių. Korespondentė jo atsakymus tik konspektavo, jokio įrašo nedarė. Kaip liudytoja apklausta straipsnio autorė R. P. parodė, kad dėl minėto įvykio buvo išspausdintas ne vienas straipsnis, šioje byloje minimas straipsnis buvo tik ankstesnių publikacijų tąsa. Ji atliko žurnalistinį tyrimą, kurio metu apklausė keletą žmonių, tarp jų ir S. L. bei V. I.. Straipsniu ji norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai, apsilankę pas nemokantį nei skaityti, nei rašyti S. L., pateikė jam pasirašyti dokumentus. V. I. jai minėjo, jog su pareiškimu kreipėsi į vidaus tyrimo tarnybą, jo pareiškime, rašytame tarnybai, buvo minimos pareigūnų pavardės. Jas minėjo ir pats V. I.. V. I. išreiškė savo nuomonę dėl pareigūnų elgesio. Straipsnio pavadinimą sugalvojo ji pati. V. J. buvo redakcijoje, tačiau neprašė rašyti paneigimo. Iš laikraščio „Šiaurės rytai“ 2010-08-03 straipsnio „Galingųjų taikiklyje – neįgalus beraštis“ matyti, kad 4 laikraščio puslapyje yra frazė „..... policininkai dirbo pagal privačius užsakymus, pažeisdami įstatymus“. Taigi iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad straipsnis buvo parašytas remiantis informacija, gauta ne tik iš S. L. bei išteisintojo V. I., bet ir iš kitų asmenų. Nei išteisintasis V. I., nei liudytoja R. P. neparodė, kad straipsniu buvo siekiama paniekinti, pažeminti policijos pareigūnus ar juos viešai apšmeižti. Kaip tik straipsnio autorė parodė, kad straipsniu ji norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai, apsilankę pas nemokantį nei skaityti, nei rašyti S. L., pateikė jam pasirašyti dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė, kad straipsnyje esanti informacija būtų šmeižianti ir atitiktų baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius. Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Pareigūno, kuris pagal savo pareigas ir įgalinimus privalo atskleisti įstatymų pažeidimus, imtis priemonių juos išaiškinti, juo labiau – pats nepriekaištingai laikytis įstatymų, poelgių vertinimo kriterijai yra aukštesni, taigi ir kritikos toleravimo laipsnis – aukštesnis nei privataus asmens. Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad policijos pareigūnai yra vieši asmenys, todėl jie turėtų būti pakantesni dėl jų atžvilgiu skelbiamos, nors ir ne visiškai tikslios informacijos ar nuomonės. Taip pat apylinkės teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad nukentėjusieji šioje situacijoje galėjo pasirinkti ir kitus, ne tik baudžiamojo įstatymo numatytus gynimo būdus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nei vienas iš pareigūnų neprašė straipsnio paneigti. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 str. 2 d. numatytų nusikalstamos veikos požymių, V. I. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius nenagrinėtus, kadangi V. I. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčių veikų, yra pagrįstas, nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių klausimai skundžiamu nuosprendžiu išnagrinėti teisingai. LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusieji turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl apeliantų prašymai dėl neturtinės žalos iš išteisintojo V. I. priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išteisintasis V. I. apeliaciniu skundu ginčija teismo nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas jo prašymas dėl išlaidų, sumokėtų gynėjui R. V., atlyginimo priteisimo iš nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. (iš kiekvieno priteista po 700 Lt) ir prašo priteisti jo visas turėtos atstovavimo išlaidas – 2400 Lt už advokato pagalbą atstovaujant teisme.

Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi ši nuostata nėra imperatyvi, teismui yra palikta diskrecijos teisė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad per pusę sumažindamas išteisintojo V. I. turėtas išlaidas už advokato pagalbą atstovaujant teisme, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias savo apeliaciniame skunde nurodo išteisintasis, t. y. į privataus kaltinimo bylos sudėtingumą, į teisinės pagalbos teikimo trukmę, į V. I. sumokėtą pinigų sumą advokatui bei protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir siekdama abiejų pusių interesų pusiausvyros, kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo keisti teismo sprendimo dėl proceso išlaidų priteisimo, remdamasi tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo. Tenkinti išteisintojo V. I. prašymą nėra pagrindo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. bei išteisintojo V. I. apeliacinius skundus atmesti.