Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-462-329/2014 pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei A. G. dėl įsiskolinimo už patiektą šilumos energiją priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, paremtas vien tik ieškovo argumentais. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės pateiktus dokumentus (b. l. 32–35, 37), nurodydamas, kad jie nesusiję su nagrinėjama byla. teismas nevertino CK 6.386 straipsnyje įtvirtintos tiekiamos energijos kokybės sąvokos, kurio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu energijos tiekimo įmonė pažeidžia energijos kokybės reikalavimus, tai abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti. Taigi, ieškovės tiekė netinkamos kokybės energiją, todėl apeliantės vertinimu, ji neprivalo už tokią nekokybiškai patiektą energiją mokėti.Apeliantės bute esantys radiatoriai buvo pastoviai šalti, todėl jos bute yra per šalta. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų šiai aplinkybei paneigti. Radiatoriai yra bendraturčių nuosavybė, todėl ne atsakovė privalo rūpintis jų technine būkle ir skaičiumi. Bute radiatorių yra per mažai, esamas radiatorių plotas yra per mažas nei turėtų būti pagal techninį projektą. Apeliantė yra fizinis asmuo, todėl pagal CK 6.383 str. 4 d. energijos tiekimo sutarčiai taikomos vartojimo sutarčių taisyklės. Jai nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas tenkino monopolinio energijos tiekėjo interesus, nors turėtų ginti vartotojo interesus.Pažymi, kad sutartis dėl šilumos energijos tiekimo nėra sudaryta, nors apeliantė ne kartą prašė sudaryti sutartį. Be to, iš apeliantės negalėjo būti priteista visa ieškiniu prašoma priteisti suma, kadangi apeliantė yra pensininkė ir jai pagal pajamas turi būti kompensuojama išlaidų už būsto naudingojo ploto šildymą dalis.

Ieškovė yra šilumos tiekėja namui adresu (duomenys neskelbtini), kurį eksploatuoja Daugiabučio namo savininkų bendrija. Bendrija namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas gali eksploatuoti pati, ar sudaryti sutartį su atestuotu asmeniu. Ieškovė šiame name esančios šilumos energijos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sistemų neeksploatuoja. Šilumos tiekimas yra atskirtas nuo sistemų eksploatavimo. Apeliantės paaiškinimais, namo sistemas eksploatuoja pati bendrija. Apeliantė į bylą nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovės tiekiama šiluma į namo šilumos punktą yra netinkamos kokybės. Nėra nė vieno dokumento, patvirtinančio tai, kad namo sistemų prižiūrėtojas fiksuotų, jog į namo šilumos punktą pateikiamos šilumos temperatūra būtų žemesnė nei turi būti. Šilumos teikėjo patiektos šilumos temperatūrą ir spaudimą pačiame šilumos punkte reguliuoja sistemos prižiūrėtojas, dėl to temperatūra butuose gali būti žemesnė ar aukštesnė, nei nustatyta higienos normose. Apeliantės bute šilumos temperatūra gali būti žemesnė nei nustatyta higienos normose dėl įvairių priežasčių – dėl energijos taupymo, dėl buto nesandarių langų, dėl netinkamo radiatorių dydžio, dėl šildymo sistemos išbalansavimo ir kt.Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad pagal CK 6.386 str. 2 d. ji turi teisę nemokėti už nekokybišką šilumos energiją, tačiau ieškovė neįvertino šio straipsnio tos pačios dalies kito sakinio. Atsakovė neneigia, kad jos butas yra šildomas, todėl pagal anksčiau minėtą nuostatą, apeliantė privalo apmokėti jai patiektos energijos vertę, Tačiau apeliantė mokėti iš viso atsisako. Apeliantė nepateikė nė vieno įrodymo, kad jos bute yra žemesnė temperatūra dėl ieškovės veiksmų. Nėra įrodymų, kad apeliantės buto radiatorių galingumas yra mažesnis nei numatyta projekte, toks projektas į bylą nepateiktas. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133 p. apeliantė privalo tinkamai prižiūrėti buto šilumos įrenginius. Apeliantė nepateikė jokių argumentų, kodėl teismo sprendimas dėl skolos priteisimo už patiektą karštą vandenį yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė AB „Kauno energija“ yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos energijos ir karšto vandens tiekėja. Apeliantė nuo 1992 m. rugpjūčio 13 d. yra šiame name esančio 24 buto savininkė (b. l. 7). Ieškovės paskaičiavimais, atsakovė nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. nesumokėjo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, todėl ieškovas AB „Kauno energija” prašė teismo priteisti jam iš atsakovės 7217,80 Lt skolą už šilumos energiją bei 429,40 Lt delspinigių. Iš byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė priėmė ir naudojosi šilumos energija, patalpos buvo šildomos tinkamai. Tuo tarpu atsakovė atsisako mokėti už patiektą šilumos energiją dėl to, kad ji neatitinka kokybės standartų reikalavimų. Ginčo dėl to, kad tarp ieškovės ir atsakovės nėra sudarytos šilumos ir karšto vandens tiekimo sutarties, byloje nėra.

Taigi, tarp šalių susiklostė šiluminės energijos tiekimo–vartojimo santykiai. Byloje kilo ginčas dėl šilumos tiekėjo atsakomybės pagal šilumos energijos tiekimo sutartį ir asmens, atsakingo už šilumos tiekimo įrangos tinkamą techninę būklę nuo namo įvado iki atsakovės buto.

Nors rašytine forma energijos tiekimo sutartis ir nebuvo sudaryta, bet sutartinių santykių buvimą patvirtina faktinė situacija. Abiejų šalių valia – tiekti ir gauti šiluminę energiją realizuota konkliudentiniais veiksmais. Tai reiškia, kad atsakovė, 1992 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijusi gyvenamąsias patalpas daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), priėmė ieškovo centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, todėl už ją privalėjo atsiskaityti. Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad atsakovė šios pareigos nevykdė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002, konstatuota, kad šilumos energijos tiekimo sutartis priskiriama viešųjų ir vartojimo sutarčių rūšims, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, ieškovo atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, kuris šios vartojimo sutarties atveju reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų balansą sąlygos įtvirtinimą (CK 6.188 straipsnis). Pagal bendrąsias energijos tiekimo sutarties nuostatas šilumos tiekėjas įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nustatytos rūšies energiją, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Taigi šilumos tiekėjas yra atsakingas už sutarties dalyko – šilumos energijos, kuri turi atitikti sutarties bei kokybės standartų ir kitų norminių dokumentų nustatytus reikalavimus, tiekimą iki buto (CK 6.383, 6.386 straipsniai). Tačiau šios nuostatos ir energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) sutarties, kaip vartojimo sutarties rūšies, pobūdis, nesuabsoliutina tiekėjo atsakomybės, kuris atsakingas už atitinkamos energijos kiekio ir kokybės tiekimą. Nors energijos tiekimo tikslas yra užtikrinti atitinkamą vartotojo patalpos temperatūrą, tačiau tuo atveju, jei toks tikslas nėra pasiekiamas - vartotojo butas ar kitokia patalpa nėra pakankamai šilta – būtina nustatyti to priežastis, ar tai yra dėl netinkamos šilumos energijos kiekio ir kokybės tiekimo (tiekėjo kaltės), ar dėl šilumos energijos tiekimo tinklų (įrenginių) netinkamos techninės būklės, ar dėl kitų priežasčių.

Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog jos bute pastoviai yra šalta, jos vertinimu, ieškovas tiekia netinkamos kokybės šilumos energiją, todėl ji neprivalo už ją mokėti.

Tiekiant šilumos energiją sutartiniai santykiai susiklosto tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo. Energijos tiekimo tikslas – užtikrinti atitinkamą vartotojo gyvenamojo namo (buto) kambarių temperatūrą. Tokia išvada seka iš sutarties esmės ir teikiamų paslaugų specifikos. Vartotojas moka mokesčius už šilumą priklausomai nuo buto kvadratūros ir individualaus vartotojo šilumos ar karšto vandens sunaudojimo. Šie mokesčiai mokami tiekėjui, todėl tiekėjo pareiga yra per prijungimo tinklą perduoti vartotojui sutartyje numatytą energijos kiekį, atitinkantį sutarties, o jei jos nėra – atitinkantį energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus (CK 6.386 str.).

Tuo atveju, jei energijos tiekimo tikslo nepasiekiama dėl šilumos energijos tiekimo tinklų (įrenginių) netinkamos techninės būklės, svarbu yra nustatyti, kam jie priklauso, nes pagal CK 6.383 straipsnio 1 dalį energijos pirkimo–pardavimo sutarties abonentas (vartotojas) yra atsakingos už jam priklausančius energijos tinklus (įrenginius). Jeigu šilumos energijos nuostoliai atsiranda tiekiant šilumos energiją vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, tai šiuos nuostolius privalo padengti tų tinklų savininkai, t. y. butų savininkai. Tokia butų savininkų pareiga atsiranda daiktinės teisės pagrindu pagal CK 4.76 ir 4.82 straipsnius. Toks teisės normų taikymas ir aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad bet kurio buto savininkas kartu yra bendrosios dalinės nuosavybės subjektas, kuris pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ byloje; bylos Nr. 3K-3-579/2003). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat yra pasisakęs, jog name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartojimui buityje. Kaip vartotojas gyventojas–abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kita vertus, jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kaip turto savininkas. Susidarę šilumos energijos nuostoliai yra vartotojų atskaitomybės ribose, todėl kaip vartotojai ir daikto savininkai namo gyventojai susidariusius nuostolius turi padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. UAB „Vilniaus energija“ byloje; bylos Nr. 3K-3-514/2004).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė ir šią aplinkybę patvirtino abi šalys, kad už šilumos punkto priežiūrą ir šildymo sistemos bute remontą yra atsakingas daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorius – šiuo atveju Daugiabučių namų savininkų bendrija „Namai“ (b. l. 36).

LR Šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 11 straipsnyje nustatyta Šilumos pirkimo-pardavimo vieta ir tiekimo-vartojimo riba tarp šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už sutartyse nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo-vartojimo ribos. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas). To paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai šilumos punkto įrenginius valdo, naudoja ir jais disponuoja bendrosios nuosavybės teise. Šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytos šilumos vartotojo daugiabučiame name teisės ir pareigos: 1) kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais įstatymų nustatyta tvarka įsteigti daugiabučio namo savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį dėl pastato šildymo ir karšto vandens sistemos bei kitų bendrojo naudojimo objektų valdymo; 2) kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais nuspręsti pakeisti viso pastato, jo sekcijos ar bloko šildymo būdą; 3) reikalauti iš šilumos ir karšto vandens tiekėjų ir sistemų prižiūrėtojų atlyginti nuostolius, jeigu šilumos tiekėjas ar prižiūrėtojai neužtikrina šilumos ir (ar) karšto vandens bei teikiamų paslaugų kokybės reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu reglamentuoja Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Šių taisyklių IX skyriuje nustatytos šilumos tiekėjo teisės ir pareigos, iš kurių matyti, jog šilumos teikėjas privalo sudaryti Taisyklėse ir teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 1, 2, 3, 14, 15 punktai) nustatyta tvarka šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo arba šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su kiekvienu vartotoju arba tiekti šilumą pagal sutarčių standartines sąlygas (Taisyklių 1 priedo 1, 3, 14, 15 punktai), jeigu vartotojų šilumos įrenginiai prijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių sutarčių dėl šilumos tiekimo tiek daugiabučiui gyvenamajam namui, tiek pačia atsakovei. Taigi, teismui nėra aišku, kokių sutarčių pagrindu gyvenamajam namui, adresu Gedimino g. 27, Jonučių k., Kauno rajone, ginčo laikotarpiu buvo tiekiama šiluma ir karštas vanduo. Anksčiau minėtų Taisyklių 129.10 punkte nustatyta šilumos tiekėjo palaikyti šilumnešio parametrus ties pirkimo-pardavimo riba ir/ar ties tiekimo-vartojimo riba pagal pateiktą šilumos tiekėjo šilumnešio temperatūrų grafiką, sudarytą šilumos vartotojų teritorijoms iš vienodų charakteristikų ir leistinų parametrų nukrypimo riba, nurodyta Taisyklų 130.1 punkte; palaikyti pastatų šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba, vadovaujantis teisės aktuose (Taisyklių priedo 13, 24, 26, 27, 28, 29, 30, 36, 37, 45, 51, 59, 60, 61, 63, 64, 65 punktai) nurodytomis pastato šilumos įrenginių darbo režimų nuostatomis, apskaičiuotus tokius šilumnešio parametrus, kurie leistų pastato savininkui ar valdytojui arba prižiūrėtojui išlaikyti tiekimo-vartojimo riboje šilumos įrenginių projekte nurodytą ar šių teisės aktų nustatytą šilumos įrenginių darbo režimą bei šilumos galią (taisyklių 129d12 p.). Ieškovas teigia, jog šilumos punkte ieškovo patiektos šilumos temperatūra yra atitinkanti teisės aktų reikalavimus, tačiau tokių duomenų į bylą šiems argumentams pagrįsti nepateikė, todėl negalima daryti išvadą, jog ieškovas vartotojui tiekė teisės aktuose nustatytos temperatūros šilumą.

Taisyklių XI skyriuje nustatytos prižiūrėtojo teisės ir pareigos, kurių 136.6 punkte nurodyta šilumos punkto prižiūrėtojo pareiga reguliuoti, laikantis nustatytų higienos normų, pastato šilumos punkto įrenginių darbo režimą.

Kaip jau buvo minėta, ieškovo teigimu iki gyvenamojo namo šilumos punkto jis patiekia šilumos energiją tinkamos temperatūros, tačiau butui teikiamą šilumos tiekėjo patiektos šilumos temperatūrą ir spaudimą pačiame šilumos punkte reguliuoja sistemos prižiūrėtojas, dėl to temperatūra butuose gali būti žemesnė ar aukštesnė, nei nustatyta higienos normose. Taigi nustatyta, kad už šilumos punkto priežiūrą yra atsakinga ne atsakovė, o gyvenamojo namo administratorius – DNSB „Namai“, tačiau gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų administratorius į bylos nagrinėjimą įtrauktas nebuvo ir duomenų apie gyvenamojo namo šilumos punkte reguliuojamos temperatūros dydį byloje nėra.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyta, jog ieškovas būtų tinkamai vykdęs savo įsipareigojimus, t.y. iki gyvenamojo namo, adresas (duomenys neskelbtini), šilumos punkto būtų patiekęs tinkamos kokybės šilumos energiją ar ji buvo pakankamo kiekio, taip pat nėra duomenų, ar tinkamos kokybės šilumos energija ginčo laikotarpiu buvo patiekta iki apeliantės buto.

Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamo ginčo (kilusio iš vartojimo sutarties) specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas prieš tai nustatytas aplinkybes turėjo aiškintis.

Pažymėtina, kad CPK 58 str. 1 dalies prasme kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje ieškovas neįrodė, jog jis yra atsakingas už šilumos tiekimą tik iki gyvenamojo namo įvado, kad iki apeliantės buto buvo tiekiama tinkamos kokybės šilumos energija, todėl pirmosios teismui pagal pateiktus byloje įrodymus nebuvo pakankamo pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog ieškovas atsako už šilumos energijos tiekimą atsakovei tik iki šilumos energijos įvado į gyvenamąjį namą, byloje kyla teisinio santykio šalies, atsakingos už tinkamą šilumos tiekimą bei šilumos tiekimo įrangos tinkamą techninę būklę atsakovei nuo namo įvado iki atsakovės buto, identifikavimo, jos teisių, pareigų bei atsakomybės bei šios šalies įtraukimo į procesą klausimas.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 65 str.) bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl neatskleidė bylos esmės. Šis pažeidimas yra esminis ir jis negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.