- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-29
- Bylos Nr.
- e2-3297-829/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-40-3-00363-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Masevičiūtė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.6.6.1Sprendimo už akių priėmimo sąlygos ir tvarka, draudimai priimti sprendimą už akių
- 3.2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos, negautų pajamų (nuostolių) ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo: 1) 2 333,62 Eur įsiskolinimą; 2) 1 162,46 Eur negautas pajamas; 3) 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) 82 Eur žyminį mokestį.
Ieškovė ieškinyje ir kituose jos teikiamuose procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad 2019 m. lapkričio 18 d. atsakovas V. P. ir ieškovė sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.107180 (toliau – Sutartis) pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 3 000 Eur kreditas, iš kurio 1 032,21 Eur buvo skirti atsakovo turimų įsipareigojimų refinansavimui. Ieškovės teigimu, ji tinkamai įvertino atsakovo kreditingumą – patikrino nekredituotinų asmenų duomenų bazę (atsakovas kaip nekredituotinas įtrauktas nebuvo), Sodros duomenų bazę, iš kurios nustatė, kad atsakovas yra dirbantis (duomenys neskelbtini), o jo gaunamas keturių mėnesių atlyginimo vidurkis 1 482,71 Eur per mėnesį. Taip pat patikrinta Paskolų rizikos duomenų bazė (toliau – PRDB), iš kurios nustatyta, kad Sutarties sudarymo dienai, atsakovas neturėjo pradelstų įsipareigojimų, o turimų įsipareigojimų mėnesinės įmokos sudarė 410,19 Eur, t. y. daugiau nei nurodė atsakovas jo teikiamoje 2019 m. lapkričio 18 d. Kreditingumo deklaracijoje – 350 Eur. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad atsakovas tuo metu neturėjo uždelstų įsipareigojimų, atsakovui mėnesinė įmoka buvo nustatyta 166,64 Eur, todėl po Sutarties pasirašymo, atsakovo kredito suteikimo pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė 38,9 proc. Pagal 2019 m. lapkričio 18 d. sudarytą Sutartį, atsakovas V. P. įsipareigojo grąžinti 3 000 Eur kreditą bei 2999,04 Eur kredito mokestį iki 2022 m. lapkričio 2 d. Nors atsakovas teigia, kad nesikreipė dėl tuo metu jo turimų įsipareigojimų refinansavimo ir apie tai nieko nežino, tačiau apie šią kredito suteikimo tvarką jis buvo informuotas ieškovės vadybininkės su atsakovu telefoninio pokalbio metu. Kadangi atsakovas nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų, jam 2021 m. balandžio 12 d. buvo pranešta apie galimą Sutarties nutraukimą, o nutraukta – 2021 m. gegužės 7 d.
Atsakovas nesutiko su pareikštu ieškiniu, pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad Sutartis buvo sudaryta ieškovei neatsižvelgus į jo kreditingumą ir neįvertinus jo galimybių mokėti kredito įmokas. Jis stengėsi atlikti įmokas laiku, jei nepavykdavo to padaryti, ieškodavo bendro sutarimo, pranešdavo, kada galės jas atlikti, kol 2020 m. gruodžio mėnesį itin pablogėjo jo finansinė padėtis. Atsižvelgiant į „Creditinfo“ ataskaitą, atsakovui kredito reitingas buvo E klasės – 99,98 proc. tikimybė vėluoti atsiskaityti su kreditoriumi 90 ir daugiau dienų. Taip pat iš PRDB ataskaitos matyti, kad 2019 m. buvo pripažintas nevykdantis įsipareigojimų. Pripažįsta ieškovės reikalavimą dėl pagrindinės skolos, bet nesutinka su ieškovės prašomų negautų pajamų dydžiu, kadangi ieškovė jas paskaičiavo po Sutarties nutraukimo, kai Sutarties terminas (2022 m. lapkričio 2 d.) dar nėra suėjęs. 2021 m. kovo 12 d. gavo pranešimą (2021 m. balandžio 12 d. pranešimo negavo), kad Sutartis nutraukiama ir laukė tolimesnių pranešimų iš kreditoriaus dėl atsiskaitymo, tačiau galutinai Sutartis buvo nutraukta 2021 m. gegužės 7 d.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Pro Invest Group“ ir atsakovas 2019 m. lapkričio 18 d. sudarė Sutartį, kuria atsakovui buvo suteiktas 3 000 Eur vartojimo kreditas 1080 dienų terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 703,04 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma: 32,42 proc.) ir 1 296 Eur administravimo mokestį, Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais iki 2022 m. lapkričio 2 d. Prisiimtų įsipareigojimų atsakovas nesilaikė, nemokėjo kredito įmokų pagal nustatytą grafiką, todėl 2021 m. balandžio 12 d. jam buvo pranešta, jog po 14 d. Sutartis bus nutraukta. Sutartis buvo nutraukta vėliau nei po 14 d., t. y. 2021 m. gegužės 7 d. Kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas atliko 170 Eur mokėjimą, kuriuo ieškovė sumažino atsakovo skolą, atsakovas ieškovei liko skolingas 1) 2 333,62 Eur: 2 153,58 Eur suteikto kredito, 40,84 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 139,20 Eur administracinio mokesčio ir 2) 1 162,46 Eur negautų pajamų: 652,80 Eur administracinis mokestis ir 509,66 Eur mokėjimo pelno palūkanos, paskaičiuoti po Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties termino pabaigos.
Dėl atsakovo kreditingumo įvertinimo.
Kaip minėta, atsakovas teigia, kad ieškovė netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo – atsakovo – kreditingumą.
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (redakcijoje, galiojusioje nuo 2018 m. gruodžio 1 d.) (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Pagal minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Lietuvos banko valdybos vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 9 punkte numatyta, kad sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų <...>. Nuostatų 7.3 punkte nurodyta, kad vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas, kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė, vertindama atsakovo kreditingumą, rėmėsi nekredituotinų asmenų duomenų bazę (atsakovas kaip nekredituotinas įtrauktas nebuvo), Sodros duomenų bazę, iš kurios nustatė, kad atsakovas yra dirbantis (duomenys neskelbtini), o jo gaunamas keturių mėnesių atlyginimo vidurkis 1 482,71 Eur per mėnesį. Taip pat patikrinta Paskolų rizikos duomenų bazė (toliau – PRDB), iš kurios nustatyta, kad Sutarties sudarymo dienai, atsakovas neturėjo pradelstų įsipareigojimų, o turimų įsipareigojimų mėnesinės įmokos sudarė 410,19 Eur, tačiau nepateikė jokių tai įrodančių duomenų. Siekiant patikrinti ieškovės nurodomą aplinkybę, kad ji tikrino Sodros registre esančius duomenis apie atsakovą, teismas patikrino Liteko sistemoje esančią Sodros registro informaciją apie atsakovo darbovietę ir gaunamas pajamas nuo 2019 m. lapkričio 18 d., tačiau šioje duomenų bazėje atsakovas rodomas kaip nedirbantis. Pažymėtina, kad pačioje Sutartyje yra nurodyta, kad kreditingumui įvertinti ieškovė naudoja būtent atsakovo nurodytus duomenis, o ne pačios nustatytus – mažesnės apimties kreditorinius įsipareigojimus ir didesnes pajamas.
Paprastai nepatvirtinti kredito gavėjo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai. Todėl būtent kredito davėjui kyla pareiga įvertinti kredito gavėjo pateiktą informaciją ir ją patikrinti prieinamose duomenų bazėse. Nors atsakovas galimai neteisingai nurodė duomenis apie gaunamas pajamas ir įsipareigojimus, tačiau negalima vertinti, kad ieškovė dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, nes šią informaciją kredito davėjas turėjo pareigą ir galimybę patikrinti. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikė „Creditinfo“ asmeninę kredito istoriją, iš kurios matyti, kad 2019 m. lapkričio 29 d. atsakovo kredito reitingas buvo E klasės, apie kurią nurodoma, kad kreditoriams nerekomenduojama suteikti kredito ar prekių/paslaugų išsimokėtinai; tikimybė vėluoti atsiskaityti su kreditoriais 90 d. ir daugiau 99,98 proc. Teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad tai tėra rekomendacinio pobūdžio vertinimas, tačiau pažymi, kad santykyje su šia ataskaita, ieškovė atlikdama savo pareigą įvertinti atsakovo kreditingumą, turėjo būti itin atidi ir imtis jai prieinamų informacinių sistemų tikrinimo. Teismas atmeta ieškovės teiginius, jog kreditingumo vertinimas buvo atliktas tinkamai, nes atsakovas daugiau kaip metus vykdė įsipareigojimus pagal Sutartį. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Nuostatų 7.5 ir 7.6 punktų reikalavimus, jog vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį, o jeigu nustatoma, kad gavėjas nepajėgus to atlikti, vartojimo kreditas vartojimo kredito gavėjui negali būti suteiktas. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jam buvo sunku atlikti įmokas ir ne kartą prašė ieškovės jas nukelti kitai datai. Taip pat iš kitų atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad Sutarties pasirašymo metu prie atsakovo turimų įsipareigojimų buvo žymos, kad vėlavimų nėra ir paskolos gavėjas pripažintas vėl tikėtinai įvykdysiančiu arba vykdančiu įsipareigojimus, bet vien tai nesuponuoja išvados, kad vartojimo kredito gavėjas yra finansiškai pajėgus prisiimti naują sutartinę vartojimo kredito prievolę.
Kaip ir minėta anksčiau, ieškovei kyla pareiga, kaip vartojimo kredito davėjui, įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą bei bylos nagrinėjimu metu įrodyti tai atlikus. Byloje nėra pateikta duomenų, kuriais ieškovė grindžia savo procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes dėl tinkamo kreditingumo įvertinimo – nepateikė Sodros pažymos, iš kurios būtų matomos atsakovo pajamos ir jo galimybė vykdyti įsipareigojimus; taip pat nėra pateikta informacija apie Sutarties pasirašymo metu atsakovui priskiriamas 410,19 Eur dydžio finansines prievoles kitiems kreditoriams. Ieškovei nepateikus šiuo duomenų, negalima nustatyti ar ieškovė tinkamai laikėsi Nuostatų 9 punkto reikalavimų dėl vartojimo kredito gavėjo pajamų ir įsipareigojimų santykio. Nors iš bylos medžiagos nustatyta, kad Sutarties pasirašymo metu atsakovas nevėlavo atlikti mokėjimų kitiems kreditoriams bei buvo pripažintinas vykdančiu įsipareigojimus, tai nepaneigia ieškovės pareigos tinkamai įvertinti atsakovo finansinį pajėgumą skolintis iš jos ir laiku vykdyti prievolę. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su atsakovo kreditingumo vertinimu, visumą, daro išvadą, kad ieškovė, ne dėl atsakovo kaltės, netinkamai įvertino atsakovo kreditingumą ir jo galimybę vykdyti prievolę pagal Sutartį ir pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimą.
Dėl 2 153,58 Eur skolos.
Vadovaujantis CK 6.886 straipsnio 1 dalimi, vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Kiekvienas asmuo savo prievoles privalo vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).
Ištyrus ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus (Sutarties bendrąsias ir specialiąsias sąlygas, kredito suteikimo išrašą, pranešimą dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, standartinę informaciją apie kreditą), konstatuojama, kad ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditą, tačiau atsakovas savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, gauto kredito negrąžino, todėl atsakovas pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Duomenų apie tai, jog atsakovas būtų tinkamai bei laiku atsiskaitęs su ieškove (CPK 178 straipsnis), byloje nėra, be to pats atsakovas teismo posėdžio metu nurodė neginčijąs likusio negrąžinto kredito sumos. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas dėl 2 153,58 Eur negrąžinto kredito priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkinamas. Teismas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas atliko 170 Eur mokėjimą, kuriuo ieškovė sumažino jos prašomų priteisti mokėjimo (pelno) palūkanų sumą. Kaip jau konstatuota, ieškovė netinkamai įvertino atsakovo kreditingumą, todėl vadovaujantis VKĮ 8 straipsnio 7 dalimi, atsakovo atliktas mokėjimas turėjo būti skirtas iš dalies padengti jo kredito įsiskolinimą, o ne palūkanas, t. y. turėjo būti sumažinta 2 153,58 Eur suma. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ieškovės reikalavimas dėl 2 153,58 Eur įsiskolinimo yra mažinamas 170 Eur suma ir ieškovei iš atsakovo priteisiama 1 983,58 Eur suma.
Dėl 139,20 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.
Sutartyje šalys susitarė dėl sutarties administravimo mokesčio, jis įskaičiuojamas į mėnesinę įmoką. Sutarties specialiosiose sąlygose yra mokėjimo grafikas, kuriame kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą yra įtrauktas 36 Eur dydžio sutarties administravimo mokestis. Per 1080 dienų vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovas ieškovei iš viso turėtų sumokėti 1 296 Eur sutarties administravimo mokesčio. Pagal VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą administravimo mokestis ir / arba kiti mokesčiai, kurie patenka į bendrą vartojimo kredito kainą, per dieną negali viršyti 0,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškovė įgijo teisę administravimo mokestį skaičiuoti nuo sutarties sudarymo iki sutarties nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 139,20 Eur administravimo mokestis, paskaičiuotas iki Sutarties nutraukimo dienos (2021 m. gegužės 7 d.).
Dėl 40,84 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos ir 1 162,46 Eur negautų pajamų
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 40,84 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų iki Sutarties nutraukimo dienos ir 652,80 Eur administracinį mokestį bei 509,66 Eur mokėjimo pelno palūkanas, kaip negautas pajamas, paskaičiuotas po Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties termino pabaigos, kuriuos ieškovė pagrįstai būtų gavusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs Sutartį.
Kaip nurodyta anksčiau, teismas pripažino, kad ieškovė netinkamai įvertino atsakovo kreditingumą, dėl to yra pagrindas taikyti VKĮ nustatytas pasekmes. Vadovaudamasis VKĮ 8 straipsnio 7 dalimi, teismas atmeta ieškovės reikalavimus priteisti 40,84 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų paskaičiuotų iki Sutarties nutraukimo bei 509,66 Eur negautas pajamas, paskaičiuotas pagal mokėjimo (pelno) palūkanas, nustatęs, kad ieškovė ne dėl atsakovo kaltės netinkamai įvertino jo kreditingumą.
Sutarties specialiosiose sąlygose yra mokėjimo grafikas, kuriame kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą yra įtrauktas 36 Eur dydžio Sutarties administravimo mokestis. Kaip minėta šiame sprendime, administravimo mokestis po Sutarties nutraukimo negali būti priteisiamas, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 652,80 Eur administravimo mokestį nuo Sutarties nutraukimo (2021 m. gegužės 7 d.) iki vartojimo kredito sutarties pabaigos (2022 m. lapkričio 2 d.) negautų pajamų forma, negali būti tenkinamas. Nagrinėjamoje situacijoje, kai vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti Sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po Sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, todėl atmetamas, kadangi nutraukus Sutartį išnyksta administravimo objektas (CPK 3 straipsnio 1, 8 dalys, 185 straipsnis).
Dėl 5 proc. metinių palūkanų.
CK 6.210 straipsnyje numatyta, kad terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, už sumą, kurią mokėti praleistas terminas. Kadangi ieškovės reikalavimas priteisti metines palūkanas už priteistą skolos sumą yra pagrįstas įstatymu, jis tenkinamas ir ieškovei iš atsakovo priteisiamos 5 procentų palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų procesinių klausimų.
Byloje nustatyta, jog ieškovė sumokėjo 82 Eur žyminį mokestį. Teismas vertina, kad ieškinys patenkintas 61 proc. (ieškovės reikalavimai – 3 496,08 Eur, patenkinta – 2 122,78 Eur). Taigi ieškovei priteistina iš atsakovės 50,02 Eur (82 Eur x 61 proc.) žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudarė 1,79 Eur ir ši suma nėra priteisiama iš proceso šalių, kadangi jų dydis neviršija minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos, nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 pakeitime 2020 m. sausio 13 d. Nr. 1R-19/1K-2, t. y. 5,00 Eur (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285 ir 286 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Pro Invest Group“, juridinio asmens kodas 302453988, 1 983,58 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų penkiasdešimt aštuonių centų) skolą, 139,20 Eur (vieno šimto trisdešimt devynių eurų dvidešimties centų) administravimo mokestį, paskaičiuotą iki Sutarties nutraukimo 2021 m. gegužės 7 d., 5 proc. (penkių procentų) dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 50,02 Eur (penkiasdešimties eurų dviejų centų) bylinėjimosi išlaidas.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.