Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. (toliau – R. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) MGL, tai yra 2259,60 (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų 60 ct), bauda.

R. S. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas ir O. S. (toliau – O. S.), tačiau, apeliaciniai skundai dėl jo Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu iš R. S. priteistas 1000 (vieno tūkstančio) eurų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai I. Š..

Iš R. S. ir O. S. priteista po 7,20 (septynis eurus 20 ct) teismo pašto išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl R. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant R. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikdamas savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, kritikuodamas objektyviais duomenimis nepaneigtus nukentėjusiosios I. Š. parodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas savo bei jam palankių liudytojų teisiamojo posėdžio metu išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms. Tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

8. Nors apeliaciniu skundu keliamas ir galimas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau teisėjų kolegija su šiais nuteistojo motyvais nesutinka. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats R. S. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, R. S. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu.

10. Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartus įrodymus, sutikti su nuteistojo pozicija, jog jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kurios jis nuosekliai laikėsi viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, ir jos pagrindu naikinti skundžiamą nuosprendį kaip nepagrįstą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Motyvuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma paminėtina, kad bylos duomenimis, R. S. ir I. Š. tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Remiantis R. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, įtampa tarp jo ir I. Š. prasidėjo dar 2005 metais. Šių duomenų kontekste itin svarbu įvertinti ir tai, kad nurodomas konfliktas tarp I. Š. ir R. S., kurio metu, R. S. teigimu, I. Š. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, įvyko Kauno apylinkės teisme, teismui padarius pertrauką, nagrinėjant civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo klausimas. Atsižvelgiant į tokius iš esmės priešiškus R. S. ir I. Š. tarpusavio santykius, jų kontekste sprendžiant R. S. parodymų patikimumo klausimą, svarbu paminėti, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokioje situacijoje, kai nesutaria asmenys, kurių santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją bei turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais ryšiais susiję asmenys (nagrinėjamu atveju juos sieja sūnus) ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-71/2012).

11. Esant šių aplinkybių visumai neabejotina, jog R. S. parodymai, kuriais, nesutinkant su nuteistojo veiksmų teisiniu vertinimu, iš esmės remiamasi apeliaciniame skunde, šiuo konkrečiu atveju turi būti vertinami itin atidžiai, gretinant jo išdėstytų faktinių aplinkybių visumą tiek su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais, tiek ir kitais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktais ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Ši išvada betarpiškai darytina įvertinus ir R. S. procesinę padėtį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje – kaltinamasis/nuteistasis. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

12. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, R. S. parodymai esminėse nagrinėjamo įvykio aplinkybėse viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs. Tiek pareiškime, tiek ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai laikęsis pozicijos, jog I. Š. jam sudavė tik į galvos sritį, bandė suduoti ir į krūtinę, tačiau to padaryti jai nepavyko, nes jam pavyko atsitraukti, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu R. S. jau tvirtino priešingai. Paaiškino, kad jam priėjus prie vaiko ir pritūpus, pasakius sūnui, jog pasiilgo ir paklausus, ar šis daug primelavo, nuo suolo pakilo I. Š., smūgiavo jam į galvą – plaukuotą galvos dešinės pusės dalį, o jam atsilenkus nuo sūnaus, pradėjo jį kumščiuoti į krūtinę, patvirtindamas, jog į krūtinę buvo pataikyta. Svarbu paminėti ir tai, kad nepaisant to, jog apklausiamas teisiamojo posėdžio metu R. S. nurodė, jog jam buvo suduota į dešinę galvos pusę, apžiūrimas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertės, jis paaiškino, kad jam buvo smūgiuojama į kairę galvos pusę, nurodydamas ir tai, jog I. Š. rankoje turėjo kažkokį kietą daiktą, apie I. Š. smūgius į krūtinę neužsimindamas (R. S. krūtinė, sprendžiant iš pateiktos specialisto išvados, apžiūrėta nebuvo) (1 t., b. l. 55-56). Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip matyti iš R. S. parodymų teisme, jis nurodė, kad smūgis į galvą jam buvo suduotas ranka („ne su pagaliu“), o skausmas nebuvo toks, jog reikėtų sakyti, jog skauda. Tvirtino, jog smūgiai buvo suduodami abiem kumščiais, jos rankose daikto nematė. Po pertraukos (teisme) kalbos apie incidentą nebuvo, teisėjui apie tai, jog buvo sumuštas nesakė (b. l. 140-144, t. 2). R. S. parodymai nebuvo nuoseklūs ir dėl I. Š. advokato padėjėjos D. J. veiksmų. Pateikdamas pareiškimą policijai, apie D. J. veiksmus komentuojamo R. S. ir I. Š. konflikto metu R. S. net neužsiminė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, pradžioje nurodęs, kad D. J. mosavo rankomis jam prieš nosį, tačiau jokių smūgių nesudavė, kiek vėliau jau aiškino, kad ji puolė laikyti I. Š. tam, kad ši liautųsi smūgiavusi, analogiškus parodymus duodamas ir teisiamojo posėdžio metu. Tačiau, pati D. J., be kita ko, įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teisiamojo posėdžio metu šių aplinkybių nepatvirtino, nurodžiusi, jog tiek ji, tiek advokatas R. G. tik sudrausmino I. Š. ir R. S. dėl tarp jų vykusio žodinio konflikto, smurtas pavartotas nebuvo (b. l. 148-149, t. 2). R. S. parodymai, kiek jie susiję su I. Š. neva jam suduotų smūgių mechanizmu ir kiekiu, akivaizdžiai nesutapo ir su O. S. teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Remiantis jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, R. S. pasilenkus prie sūnaus kažką pasakyti, I. Š. pašoko ir sudavė R. S. į galvos kairę pusę (R. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė dešiniąją galvos pusę). Sudavė jam vieną kartą į galvą rankos kumščiu ir porą kartų į krūtinę, o sužalojimus pamatė vėliau – automobilyje, R. S. buvo kruvinas.

13. Vertinant šių parodymų visumą, jų patikimumą ir objektyvumą, atsižvelgtina ir į tai, kad nepaisydamas jam neva suduotų I. Š. smūgių į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, teisiamojo posėdžio metu patvirtinęs, kad po įvykio jis jautėsi blogai, jį pykino, pajuto problemas ir su širdimi, į medikus dėl galimų sveikatos sutrikimų, be kita ko, būdamas pakankamai garbaus amžiaus, nuteistasis nesikreipė, o į teismo medicinos ekspertus dėl komentuojamo įvykio metu jam neva padarytų sužalojimų kreipėsi tik beveik po mėnesio nuo vertinamo įvykio, t. y. 2016 m. lapkričio 4 d., kas leidžia pagrįstai abejoti ne tik R. S. parodymų patikimumu, bet ir jam neva suduotų smūgių tikrumu. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2861/2016(02) užfiksuotos aplinkybės, jog R. S. nustatytas odos nubrozdinimas kaktoje galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis (1 t., b. l. 55-56). Pripažinti šias aplinkybes objektyviomis (dėl sužalojimo padarymo laiko ir aplinkybių), kai po tariamai vartoto smurto buvo praėjęs beveik mėnuo laiko, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kadangi akivaizdu, jog specialisto išvadoje buvo remtasi užduotyje nurodytomis aplinkybėmis.

14. Nors R. S. parodymus dėl I. Š. jam neva suduotų smūgių teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja O. B., kurios parodymų vertinimui skiriamas ypatingas dėmesys nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau pasikliauti vien tik šiais duomenimis, patvirtinant iš esmės prieštaringus R. S. parodymus, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Motyvuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad ši liudytoja atsirado tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ikiteisminio tyrimo metu ji apklausta nebuvo, apie jos egzistavimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai nežinojo, pati O. B. apie tai, jog matė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje analizuojamą I. Š. ir R. S. konfliktą, niekam nebuvo prasitarusi. Tokio savo elgesio priežasčių, priešingai nei apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, ji nesugebėjo paaiškinti ir apklausiama teisiamojo posėdžio metu, nurodydama, jog nežino, kodėl nesakė, jog matė komentuojamą įvykį, apie jį prasitarė R. S. tik neseniai, nes šis klausimas „išėjo iš kalbos“. Abejonių O. B. parodymų patikimumu teisėjų kolegijai kelia ir jos atsiradimo Kauno apylinkės teisme, kur įvyko I. Š. ir R. S. konfliktas, aplinkybės. Kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė O. B., iš vakaro su O. S. ji buvo sutarusi, kad šis ją parveš iš (duomenys neskelbtini). Ji (duomenys neskelbtini) mieste turėjo reikalų. Žinojo, kad O. S. turėjo bylą (duomenys neskelbtini), todėl atėjo į teismą ir išgirdo triukšmą. Pamačiusi, kaip I. Š. muša R. S. per galvą, iš teismo pabėgo, kad nebūtų liudininkė. Nors iš teismo ji pabėgo, tačiau, sprendžiant tiek iš O. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, tiek ir iš pačios O. B. teiginių, ji kažkur O. S. vis tik laukė ir po bylos nagrinėjimo O. B. su O. S., R. S. ir Č. S. (jų teigimu) grįžo namo iš (duomenys neskelbtini) vienu automobiliu (ši aplinkybė, be kita ko, taip pat paaiškėjo tik teisiamojo posėdžio metu, nes iki to laiko, tiek R. S., tiek O. S. buvo nurodę tik tris automobilyje važiavusius asmenis, kurių trečiasis buvo Č. S.). Be to, žinodama tik tai, kad O. S. turi bylą (duomenys neskelbtini), ji nusprendžia, jog byla nagrinėjama būtent Kauno apylinkės teisme, nesusiskambinusi su O. S., turėjusiu ją parvežti iš (duomenys neskelbtini), ji atvyksta į teismą, be didesnių keblumų randa teismo posėdžių salę, kurioje buvo nagrinėjama I. Š. ir R. S. civilinė byla ir pamačiusi I. Š. smūgius, nepastebėta iš teismo pasišalina, siekdama išvengti pareigos paliudyti jos matytas įvykio aplinkybes. Ir vis tik, nepaisydama savo vengimo, ji apie tai, jog matė tarp R. S. ir I. Š. vykusį konfliktą, užsimena R. S. ir atvyksta į teisiamąjį posėdį duoti parodymus. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad, nepaisant aplinkybės, jog O. B. komentuojamo įvykio metu aktyviai dalyvavo R. S. gyvenime – R. S. ją yra įvardinęs savo gyvenimo drauge, ji tapo R. S. laiduotoja kitoje baudžiamojoje byloje, šias aplinkybes R. S. O. B. nurodė tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po komentuojamo įvykio. Toks O. B. elgesys nagrinėjamoje situacijoje atrodo nelogiškas, neįtikimas ir teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti apie jos suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir apylinkės teismas. Tokiu būdu, pasikliauti vien tik šios liudytojos parodymais, patvirtinusiais I. Š. smūgių sudavimo R. S. faktą, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra.

15. Atmetant ir R. S. apeliacinį skundą, pažymėtina ir tai, kad iš esmės nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų – B. G., R. Ž., V. A., D. J., R. G. neneigė, jog iš tiesų komentuojamo įvykio metu tarp R. S. ir I. Š. kilo konfliktas, tačiau, jis buvo žodinis, nei vienas iš byloje apklaustų asmenų fizinio I. Š. ir R. S. kontakto nematė. Netikėti šių asmenų, be kita ko, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodytomis komentuojamo įvykio aplinkybėmis, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia R. S., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija neabejoja šių liudytojų nesuinteresuotumu, pagrindo manyti, jog jie siekia melagingai apkalbėti R. S. neįžvelgia, todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde, jų parodymai negali būti vertinami kaip R. S. nekaltumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje patvirtinantys duomenys. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog liudytojai smurtavimo fakto galėjo ir nematyti, kadangi jis truko trumpai, tačiau sutikti su šiais R. S. motyvais, įvertinus tiek jo paties, tiek ir O. S. parodymų visumą (tikint, jog I. Š. vis tik smurtavo R. S. atžvilgiu), nėra jokio objektyvaus pagrindo. Akivaizdu, jog I. Š. smūgiuojant R. S. į galvą, vėliau kumščiuojant jam į krūtinę, kol ją nuo nuteistojo atitraukia advokato padėjėja D. J., šis įvykis trunka pakankamą laiko tarpą, kad visi prie posėdžių salės buvę asmenys atkreiptų dėmesį į vykstantį konfliktą ir pamatytų bent jau I. Š. judesius R. S. atžvilgiu, ko nagrinėjamu atveju nei vienas iš liudytojų taip pat nepatvirtino. Šiame kontekste atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei teigia nuteistasis, teisiamojo posėdžio metu R. G. taip pat patvirtino, jog jokio smurtavimo fakto jis nematė. Net ir Č. S., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, iš esmės patvirtino, jog nei užsimojimų, nei smūgių sudavimo fakto jis taip pat nematė.

16. Abejojant tiek R. S. parodymų patikimumu, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog esant itin priešiškiems I. Š. ir R. S. asmeniniams santykiams, komentuojamam konfliktui įvykus Kauno apylinkės teisme, po konflikto tęsiant bylos nagrinėjimą, neabejotina, jog apie konfliktą, kurio metu, pasak R. S., jam buvo sužalota, galva, jis būtų užsiminęs teismo posėdžio metu, tačiau to, sprendžiant iš byloje užfiksuotų faktinių aplinkybių, nepadarė, kas vėlgi iš esmės tik patvirtina smurto veiksmų nebuvimo faktą.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad R. S. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. S. veiksmuose yra visi būtini BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo nesutikimo su jo veiksmų kvalifikavimu motyvai yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas R. S. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. S. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

18. Sutikti su nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytais motyvais dėl skundžiamu nuosprendžiu neva per didelio I. Š. iš R. S. priteistos neturtinės žalos dydžio – 1000 (vieno tūkstančio) eurų, teisinio pagrindo taip pat nėra. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, R. S. elgesį viso proceso metu, pagrįstai manytina, jog toks dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jo mažinimas šioje situacijoje nebūtų pateisinamas. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, jog dėl kaltų ir tyčinių šioje nutartyje išsamiai aptartų R. S. veiksmų, I. Š. atžvilgiu buvo atliekamas baudžiamasis persekiojimas, jos atžvilgiu buvo taikytos kardomosios priemonės, tokiu būdu suvaržant jos teises ir laisves, kaip paaiškėjo vėliau, be jokio pagrindo, ji buvo kviečiama į ikiteisminio tyrimo įstaigas, duoti parodymus apie jai iš esmės nemalonius gyvenimo įvykius. Dėl tokios padėties I. Š., be kita ko, viena auginanti mažametį vaiką, turinti neįgalumą, neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, baimę dėl savo procesinės padėties, garbės ir orumo pažeminimą.

19. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas bausmės rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

20. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Nors apeliaciniu skundu buvo prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį ir O. S. atžvilgiu, tačiau atmetus R. S. skundą, pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį O. S. atžvilgiu, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu, nėra. Nuteistojo O. S. veiksmų analizė, nesant jo paties ar jo gynėjo apeliacinio skundo, nėra galima, todėl išsamiau dėl šio asmens teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.