- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-152-932/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30340-2023-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Eglė Gruodienė, Jurgita Kolyčienė
- Nuteistasis
- A. N.
- Nukentėjusysis
- M. S.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos, M. S.
- Advokatai
- Artūras Panomariovas, Janas Kučinskis, Janas Kučynskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 4 (keturiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant A. N. pradėti dirbti arba tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Nuosprendžiu visiškai tenkintas civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš nuteistojo A. N. priteista civilinei ieškovei 165,98 Eur už nukentėjusiajam M. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. N. priteista nukentėjusiajam 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. N. pripažintas kaltu dėl to, kad 2023 m. balandžio 23 d., apie 23.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, mušdamas nukentėjusįjį M. S. – viskio taure suduodamas M. S. vieną smūgį į kairės pusės smilkinį, po to M. S. pargriovus jį ant grindų ir laikant, A. N., įsikibdamas M. S. į plaukus, padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. S. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą. Tokiais veiksmais A. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir priimti naują – A. N. išteisinantį – nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių nuteistojo suduotą smūgį stikline. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai nenurodė, kad nukentėjusysis jiems būtų pasakojęs apie smūgį stikline, apžiūrint įvykio vietą jokia stiklinė nebuvo rasta. Nukentėjusysis, kreipdamasis į gydytojus, nurodė, kad susimušė su pažįstamu, gavo smūgį į smilkinį, tačiau apie stiklinę neužsiminė, o apklausiamas teisiamajame posėdyje M. S. neprisiminė, ar stiklinė sudužo dėl neva jam suduoto smūgio. Iš karto po įvykio skambindamas į bendrąjį pagalbos centrą, nukentėjusysis taip pat nieko nenurodė apie stiklinę, aiškino „davęs į kailį“ savo pažįstamam. Antrą kartą skambindamas taip pat neminėjo nei apie stiklinę, nei apie patirtus sužalojimus. Taigi, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis stikline ir, juo labiau, kad tokį smūgį neva sudavė jis (nuteistasis).
2.2. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir klaidinantys. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu M. S. tvirtino, jog nuteistasis užlipo ant stalo, nugriuvo, atsistojęs pradėjo mėtyti būgnus ir tik po to trenkė viskio taure, kuri sudužo. Kitą kartą apklausiamas jau tvirtino su nuteistuoju sėdėjęs terasoje ir vartojęs likerį, kai nuteistasis pradėjo kelti chaosą, mėtyti daiktus, buvo agresyvus ir prie stalo sėdinčiam nukentėjusiajam trenkė viskio taure. Anot nukentėjusiojo, po šio smūgio jis pats trenkė nuteistajam, tarp jų vyko grumtynės, kurių metu nugriuvo ant medinio stalo ir šis sulūžo. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje nukentėjusysis teigė dar iki smūgio sudavimo sėdėjęs ir tvarkęs nuteistojo sulaužytą stalą. Be to, rašydamas pareiškimą nukentėjusysis išvis nenurodė aplinkybių dėl stalo ar nuteistojo išsakytų grasinimų trenkti. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įvykio aplinkybes, nustatydamas, kad nuteistasis mušė nukentėjusįjį ir įsikibdamas į jo plaukus. Apeliantas teigia, kad tokie veiksmai buvo atlikti ginantis nuo į įvairias kūno vietas suduotų nukentėjusiojo smūgių. Pabrėžiama, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis daugybiniais smūgiais mušė ant žemės parkritusį nuteistąjį, kai pastarasis nekėlė jokio pavojaus, prieš jį buvo panaudota aiškiai neproporcinga jėga. Pats nukentėjusysis sutiko naudoję perteklinę jėgą, todėl, apelianto įsitikinimu, jo veiksmai ginantis nuo nukentėjusiojo negali būti vertinami kaip sukeliantys baudžiamąją atsakomybę.
2.3. Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje pažymima, kad ginantis nuo nukentėjusiojo puolimo, pastarajam buvo padaryti tik du trauminiai poveikiai, pasireiškę nubrozdinimais. Byloje apklausta specialistė neatmetė galimybės, kad nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti tiek suduodant, tiek ir atsitrenkiant į įvairius objektus. Be to, specialistė patvirtino, kad įbrėžimas smilkinio srityje galėjo būti padarytas įbrėžiant nagu, kai nuteistasis gynėsi nuo puolimo, sučiupdamas nukentėjusįjį už plaukų. Nukentėjusiojo minimalius sužalojimus patvirtina ir tai, kad atvykę policijos pareigūnai ant jo nematė jokių sumušimo požymių. Tokių aplinkybių visuma, anot apelianto, leidžia daryti išvadą jo veiksmuose nesant siekio sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, šiais veiksmais tik bandyta apsiginti nuo prasidėjusio puolimo.
2.4. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tendencingai įvertino byloje esančius įrodymus, kadangi selektyviai atrinko nukentėjusiajam naudingas telefoninių pokalbių dalis, tačiau nebuvo įvertinti paties nukentėjusiojo teiginiai, kuriais jis pripažįsta naudojęs perteklinę jėgą. Be to, skambučiai į bendrąjį pagalbos centrą ir jų turinys turi būti vertinami kritiškai, kadangi jie gauti iš paties nukentėjusiojo, kuris buvo suinteresuotas pateikti jam palankiausią įvykių versiją. Apelianto teigimu, nukentėjusysis bandė pateisinti savo smurtinius veiksmus ir sušvelninti atsakomybę, dėl to iškėlė versiją apie neva suduotą smūgį viskio taure. Be to, pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tas aplinkybes, jog pokalbio metu su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja M. S. nebuvo uždusęs, ramiai kvėpavo, nors duodamas parodymus teisme pasakojo apie 20 min. trukusias grumtynes bei patirtą nuovargį. Taip pat pažymima, kad viso proceso metu nuteistasis nurodė, jog konfliktas kilo apie 22 val., tuo tarpu nukentėjusysis įvardino vėlesnį konflikto laiką, kas leidžia spręsti, kad nuteistajam išėjus iš nukentėjusiojo namų, šis atgavo sveiką protą ir stengėsi nurodyti jam palankias aplinkybes.
2.5. Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje dėstomais argumentais nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškinio. Čia akcentuojama, kad nuteistasis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo puolimo ir nukentėjusysis, tyčia pradėjęs puolimą, negali reikalauti atlyginti žalą, kuri kilo dėl jo paties veiksmų.
3. Posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė, nukentėjusysis bei jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir A. N. pripažinimas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis, įrodinėdamas, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį naudojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, daro išvadą, kad tokie veiksmai, ginantis nuo nukentėjusiojo puolimo, negali būti vertinami kaip sukeliantys baudžiamąją atsakomybę.
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
5. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. N. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir atmesdamas įrodinėtą versiją dėl susidariusios būtinosios ginties situacijos, rėmėsi viso proceso metu duotais nukentėjusiojo parodymais, pokalbiais su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi, BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuota informacija, policijos pareigūnų, ekspertės parodymais bei specialisto išvada. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė, analizavo ir vertino visus byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus apie M. S. pirminį puolimą bei susidariusią būtinosios ginties situaciją, taip pat pagrįstai kaip nepasitvirtinę įvertinti nuteistojo teiginiai, kuriais įrodinėta, kad jis nesudavė nukentėjusiajam smūgio viskio taure.
6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo netenkina pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo, teigiama, kad M. S. parodymams, kurie, apelianto teigimu, yra melagingi ir klaidinantys, nepagrįstai suteikta prioritetinė reikšmė, be to, dalis ištirtų įrodymų ignoruota, remtasi prielaidomis, o byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusiajam suduotą smūgį viskio taure. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems argumentams.
7. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad tiek nukentėjusiajam, tiek nuteistajam tarpusavio konflikto metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Vertinant šį konfliktą, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio nukentėjusiajam taip pat buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame pastarajam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl analogiškos nusikalstamos veikos, t. y. nežymaus sveikatos sutrikdymo, kuris minimu atveju buvo padarytas A. N.. Užbaigus šį ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus bylą teisme, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. spalio 24 d. nuosprendžiu M. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad to paties kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje kilusio konflikto metu nežymiai sutrikdė A. N. sveikatą. Dėl šio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio buvo paduotas M. S. apeliacinis skundas, tačiau, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 1 d. nutartimi konstatuota, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl M. S. kaltės yra teisėtos ir pagrįstos, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje paliktas galioti pilna apimtimi. Taigi esant tokioms aplinkybėms konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai) ir tik kitų įrodymų kontekste, atsižvelgdamas į tai, jog konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo reikalavimų ir pagrįstai atmetė A. N. išsakytas versijas dėl susidariusios būtinosios ginties situacijos.
8. Analizuojant nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastarieji, pirmiausia, skirtingai aiškina konflikto pradžią. Apklaustas nuteistasis nurodo kartu su nukentėjusiuoju pastarojo sodo namelyje vartoję alkoholinius gėrimus, po ko jis (A. N.) užmigo („atsijungė“) ir pabudo tik tada, kai M. S. prieš jį intensyviai smurtavo. Pabudęs bandė gintis nuo prasidėjusio nukentėjusiojo puolimo, tarp jų vyko abipusės grumtynės, kurių metu jie buvo nugriuvę ant stalo, jis laikė nukentėjusįjį, įsikibęs į šio plaukus, tačiau, nepaisant to, vis tiek sulaukdavo smūgių serijos į įvairias kūno vietas, dėl ko galiausiai pabėgo iš M. S. sodybos (1 t., b. l. 192-194; 3 t., b. l. 51-56). Taigi, nuteistojo teigimu, pabudęs nuo smūgių serijos, jis tik gynėsi nuo prasidėjusio nukentėjusiojo puolimo. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai yra visiškai priešingi. Apklausiamas M. S. parodė, kad jo sodo namelyje vykusių išgertuvių metu būtent nuteistasis pradėjo elgtis agresyviai, užlipo ant stalo, mėtė būgnus, norėjo linksmintis. Prieštaraudamas tokiam nuteistojo elgesiui, netrukus sulaukė grasinimų, kad gaus smūgį, po ko nuteistasis viskio taure jam kaip tik ir sudavė smūgį į kairįjį smilkinį. Po šio smūgio nukentėjusysis teigė taip pat gynęsis nuo A. N. puolimo, ne kartą smūgiavo atgal, pervertė jį ant žemės, bandė atremti kitus jo smūgius, vyko abipusės grumtynės, nuteistasis laikė jį už plaukų, kol galiausiai A. N. pasišalino iš jo sodybos (1 t., b. l. 3; 42-43; 73-74; 79; 3 t., b. l. 51-56). Pastebėtina, kad abu asmenys laikėsi iš esmės tų pačių parodymų ir anksčiau nurodytoje kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje M. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o A. N. buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas. Esant tokiai situacijai, kai konflikte dalyvavusių asmenų parodymai vieni kitiems aiškiai prieštarauja, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kurių pagrindu pagrįstai nustatė, kad nuteistojo nurodoma įvykių versija apie pirminį nukentėjusiojo puolimą yra neteisinga, o nustatytos bylos aplinkybės leidžia neabejotinai spręsti, kad konfliktą pradėjo ir pirmąjį smūgį sudavė būtent nuteistasis.
9. Taip pat tikslinga atkreipti dėmesį ir į tai, kad netrukus po įvykio 2 kartus bei dar kartą sekančią dieną skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą ir bendraudamas su operatoriumi nukentėjusysis M. S. aiškiai nurodė, jog tai nuteistasis pradėjo konfliktą, jį užpuolė, į tokį elgesį nukentėjusysis nurodė atsakęs taip pat smurtiniais veiksmais (1 t., b. l. 25-28). Apeliantas bando sureikšminti tas pokalbių dalis, kuriose nukentėjusysis aiškina stipriai smurtavęs prieš nuteistąjį, kas atitinka ir jo paties duotus parodymus, kurių metu M. S. prisipažino po sulaukto smūgio ir pats atlikęs smurtinius, pripažino nuteistajam objektyviai nustatytus sužalojimus. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio aiškiai nurodė, kad konfliktą pradėjo ir nukentėjusįjį pirmas užpuolė būtent nuteistasis. Atvykus policijos pareigūnams, abu konflikto dalyviai nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir vėlesnių apklausų metu. Gatvėje sutiktas A. N. tvirtino, kad kilus konfliktui tarpusavyje susimušė su nukentėjusiuoju, po ko išėjo iš jo namų, o nukentėjusysis teigė, kad prasidėjus žodiniam konfliktui nuteistasis buvo agresyvus, trenkė jam stikline per galvą, po ko jis bandė tramdyti nuteistąjį, sudavė jam smūgius į galvą bei krūtinę, kol šis nurimęs pasišalino (3 t., b. l. 49). Teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas D. V. parodė įvykio vietoje matęs buvusius grumtynių požymius (3 t., b. l. 93-96), juos patvirtina ir nukentėjusiojo pateikta nuotrauka (1 t., b. l. 46). Iš minėto policijos pareigūno, taip pat kartu su juo buvusio pareigūno Č. O. parodymų matyti, kad nuteistasis atrodė stipriau sumuštas, apie konflikto eigą mažai ką galėjo paaiškinti, kai tuo tarpu M. S. iš karto tvirtino buvęs užpultas nuteistojo (3 t., b. l. 93-96).
10. Pažymėtina ir tai, kad kitą dieną po nagrinėjamo įvykio nukentėjusįjį apžiūrėjęs gydytojas nustatė sužalojimus kairiame smilkinyje (1 t., b. l. 64). Odos nubrozdinimai kairiame smilkinyje specialisto išvadoje įvertinti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, šie nubrozdinimai galėjo būti padaryti suduodant smūgį kietu, buku daiktu arba atsitrenkiant į buką paviršių (1 t., b. l. 67). Apeliantas pažymi, kad teisiamajame posėdyje specialistė patvirtino, jog M. S. smilkinio srityje nustatytas įbrėžimas galėjo atsirasti dėl nago įbrėžimo, kai A. N. gynėsi nuo puolimo sučiupdamas nukentėjusįjį už plaukų, tačiau su tokiais apelianto argumentais nesutiktina. Nors ekspertė Rasa Gaidienė teigė negalėjusi kategoriškai nustatyti, ar sužalojimai buvo padaryti suduodant smūgį, ar atsitrenkiant į kietą paviršių, tačiau tvirtino esant labiau tikėtina, jog sužalojimas padarytas briauną turinčiu daiktu, tokiu kaip stiklinė ar bokalas (3 t., b. l. 93-96), ką viso proceso metu ir akcentavo nukentėjusysis. Tuo tarpu apelianto teiginių apie atsiradusius sužalojimus smilkinyje sučiumpant nukentėjusįjį už plaukų nepatvirtina nei specialisto išvada, nei ekspertės duoti paaiškinimai.
11. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjama, kad būtent M. S. pirmas pradėjo fizinį konfliktą, kurio metu iškart ėmėsi intensyvaus smurto, aiškiai neatitinka tiek nukentėjusiojo parodymų, tiek ir pokalbiuose su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi, BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotos informacijos, policijos pareigūnų parodymų, specialisto išvados, ekspertės paaiškinimų. Pastebėtina ir tai, kad nuteistasis, nurodydamas savo įvykių versiją, siekė nutylėti apie paties agresyvų elgesį, atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, bandydamas juos pateisinti būtinąją gintimi, kas yra paneigta anksčiau aptartų įrodymų visuma. Tuo tarpu nukentėjusysis nuosekliai parodė tiek apie nuteistojo pirminius smurtinius veiksmus, tiek ir apie savo paties vėliau sekusius veiksmus ne kartą suduodant smūgius nuteistajam, ką patvirtina ir objektyviai nustatyti pakankamai gausūs apeliantui padaryti sužalojimai.
12. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad nukentėjusiojo M. S. parodymai yra nenuoseklūs, klaidinantys, pabrėžiama, kad taurė, su kuria nuteistasis neva sudavė smūgį, taip ir nebuvo surasta, todėl, apelianto įsitikinimu, nebuvo pagrindo vadovautis nukentėjusiojo parodymais. Teisėjų kolegija šiuos argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo, kad viskio taurė faktiškai buvo ir ji įvykio metu sudužo. Tokias aplinkybes patvirtino abu konflikto dalyviai. Tai, kad nukentėjusysis, skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą ar apžiūrimas gydytojo, nepaminėjo taurės, nekelia nei nusistebėjimo, nei savaime leidžia daryti išvadą, kad ja nebuvo suduotas smūgis. Pažymėtina, kad paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, apžiūrimas gydytojo nukentėjusysis nurodė esmines kilusio konflikto aplinkybes, atvykęs į medicinos įstaigą įvardino, į kurią kūno vietą sulaukė smūgio. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apžiūrint įvykio vietą taurė nebuvo rasta, yra teisinga, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įvykio vietos apžiūra buvo atlikta praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo buvusio įvykio (kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas), todėl suprantama, kad sudaužytos taurės šukės buvo pašalintos, o ne neapibrėžtą laiko tarpą liko mėtytis namo verandoje. Apelianto akcentuojami nukentėjusiojo parodymų netikslumai dėl taurės sudužimo momento, nukentėjusiojo pozicijos smūgio metu, skirtingai nurodomų sulaužytų baldų dalių, savaime nesudaro pagrindo jo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Nors ir galima įžvelgti tam tikrų netikslumų nukentėjusiojo parodymuose dėl taurės dužimo momento, nuteistojo veiksmais apgadintų daiktų kiekio iki pirmojo smūgio, tačiau jie nėra esminiai nustatant nagrinėjamoje byloje reikšmingas aplinkybes. Svarbu tai, kad M. S. parodymai apie agresyvų nuteistojo elgesį, daiktų mėtymą ir daužymą, smurtinio konflikto pradžią, kai nuteistasis viskio taure sudavė nukentėjusiajam smūgį į smilkinį, buvo nuoseklūs tiek kreipiantis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme. Nukentėjusiojo duotus parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų ir ištirtų kitų įrodymų kontekste (specialisto išvados, pokalbių su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi, BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotos informacijos, policijos pareigūnų ir ekspertės paaiškinimų), kurie tik papildo ir patvirtina nukentėjusiojo nurodomą konflikto su A. N. seką. Kiti apelianto argumentai apie tai, kad nukentėjusysis su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi kalbėjo ramiai, neuždusęs, aplinkybės dėl nurodyto konflikto laiko taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas nei tos, kurios padarytos skundžiamame nuosprendyje.
13. Dėl visų anksčiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis A. N. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo veikimo būtinosios ginties sąlygomis atmestini kaip nepagrįsti. Tuo pačiu pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistojo padarytos veikos vertinti mažareikšme. Kaip minėta anksčiau, A. N. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas. Nors M. S. nustatyti sužalojimai nebuvo ilgalaikiai, dėl jų neliko liekamųjų reiškinių ir nereikėjo reikšmingesnio gydymo (ambulatorinio apsilankymo aprašyme užfiksuota, kad nukentėjusiajam buvo rekomenduota 7 dienas vartoti atitinkamą medikamentą, taip pat kelias paras periodiškai šaldyti sumuštą galvos sritį) (1 t., b. l. 64), visgi kitos byloje nustatytos aplinkybės neleidžia padarytą veiką vertinti kaip mažiau pavojingą. Pažymėtina, jog nuteistasis, pirmas pradėjęs konfliktą, smūgiavo nukentėjusiajam viskio taure į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, o vėliau, įsikibdamas į nukentėjusiojo plaukus, tempė jį. M. S. tvirtino po smūgio jautęs skausmą, buvo kiek praradęs koordinaciją. Be to, kitą dieną po įvykio kreipėsi į gydymo įstaigą dėl juntamo skausmo, kur ir buvo nustatyti padaryti sužalojimai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis, atėjęs į svetimą, nukentėjusiajam priklausantį būstą, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, pradėjo elgtis agresyviai, mėtyti buvusius daiktus, kol galiausiai jo veiksmai peraugo į smurto panaudojimą, nors iš nukentėjusiojo pusės pirmiausia nebuvo jokio konfliktiško ar kitokio neteisėto elgesio (nukentėjusysis smurtinius veiksmus, kurie, pripažintina, nebuvo pavieniai, pavartojo po to, kai sulaukė iš nuteistojo agresijos). Tokios padarytos veikos aplinkybės, nuteistojo kaltės turinys nesudaro pagrindo padarytą veiką pripažinti mažareikšme, atitinkamai nėra ir pagrindo svarstyti dėl A. N. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 37 straipsnio nuostatas.
Dėl civilinio ieškinio
14. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio. Apeliantas prašo nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti, argumentuodamas tuo, kad nukentėjusysis, kuris pats tyčiniais veiksmais pradėjo puolimą, negali reikalauti atlyginti paties sukeltą žalą. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad konflikto iniciatorius buvo būtent nuteistasis, kuris ir sudavė pirmąjį smūgį nukentėjusiajam, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl nukentėjusiojo veiksmais pradėto puolimo. Byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčytinai nustatyta, kad nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nėra pagrindo abejoti, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam kilo neigiamos emocijos ir išgyvenimai, ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad A. N. sukėlė konfliktą ir pradėjo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo būste, į kurį buvo pakviestas dėl geros nukentėjusiojo valios. Atsižvelgus į nustatytus sužalojimus, jų lokalizaciją, santykinai nedidelį smurtinių veiksmų intensyvumą, darytina išvada, kad nukentėjusiajam M. S. priteista 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, yra proporcinga ir adekvati. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo keisti nuosprendį ir šią nuosprendžio dalį.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
15. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą Nr. APD-2025-03923, kuria prašoma iš nuteistojo A. N. priteisti valstybės naudai 252,08 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, sprendžia dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš kaltinamojo, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pažymima, jog sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-218-1073/2020). Apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-152-932/2025 antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Kadangi A. N. nebuvo pasirinkęs gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri parinko advokatą Janą Kučynskį, kuris ir buvo paskirtas nuteistojo gynėju (2 t., b. l. 179). Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą, gynėjas buvo paskirtas teismo iniciatyva, kas reiškia, kad A. N. neturėjo teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Be to, nuteistasis yra nedirbantis, iš jo priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra netikslingas (nuteistojo gynėjas taip pat prašė netenkinti prašymo dėl išlaidų priteisimo).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš A. N. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.