- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-21
- Bylos Nr.
- AN2-301-606/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-01123-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė
- Pažeidėjas
- V. G.
- Kategorijos
- 16.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi paliktas galioti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. birželio 7 d. nutarimas, kuriuo V. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ANK 418 straipsnio 1 dalį 20 Eur dydžio bauda už tai, kad 2019 m. sausio 30 d. 11.24 val., (duomenys neskelbtini), VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ automobilių stovėjimo kontrolieriaus buvo užfiksuota transporto priemonė „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyta mokamoje automobilių stovėjimo vietoje, pažeidžiant Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatų, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-22 sprendimu Nr. T2-356, 14 punktą, nes kontrolierius, apžiūrėjęs automobilį ir patikrinęs SMS mokėjimo duomenų bazėje, nustatė, kad už stovėjimą nustatyta tvarka nesumokėta.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. G. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti, bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
2.1. Apelianto tvirtinimu, jis kėlė klausimą dėl norminio teisės akto – Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatų – kai kurių imperatyvių reikalavimų teisėtumo, prašė pirmosios instancijos teismo kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti Nuostatų atitikimą Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi atmetė jo prašymą, motyvuodamas tik išimtine savo diskrecija, dėl jo argumentų nepasisakė, nors juos jis akcentavo kaip pagrindinius jo teisinės gynybos argumentus. Teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Teismo kompetencija taikyti ir aiškinti įstatymus bei kitus teisės aktus įtvirtinta CPK 3 straipsnyje, Teismų įstatymo 1 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat akcentuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Be to, tai, kad teismo veikla, visų pirma, yra saistoma teisės normų, o šias jis taiko ir aiškina neveikiamas kitų asmenų ir institucijų, yra ir tam tikra teismo nepriklausomumo garantija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/1998). Spręsdamas šalių ginčą, teismas byloje nustatytiems faktams ir šalis siejantiems materialiniams teisiniams santykiams taiko konkrečias materialiosios teisės normas. Šiuo atveju abstrakti teisės norma tampa konkrečių šalių konkretaus elgesio taisykle, o teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas. Tam, kad galėtų tinkamai pritaikyti abstrakčią teisės normą konkrečiam ginčui spręsti, teismas šią normą privalo išaiškinti, atskleisti jos tikrąją prasmę. Taigi teisės aiškinimas yra viena iš teismo, kaip įstatymo įgaliotos teisės taikymo institucijos, kompetencijos sudedamųjų dalių, būtina prielaida įgyvendinti pagrindinę teismo funkciją – vykdyti teisingumą.
2.2. Apeliantas nurodo, kad Nuostatų 14.1. papunktis nustato transporto priemonės savininkui ar valdytojui, pastačiusiam transporto priemonę, prievolę nedelsiant įsigyti bilietą arba sumokėti už transporto priemonės stovėjimą nustatytais tarifais mobiliuoju ryšiu arba nustatyta tvarka pateikti leidimą statyti automobilį mokamoje vietoje (Nuostatų 14.1.1. papunktis); sumokėti už transporto priemonės stovėjimą nustatytais tarifais vėliau ar išvykus iš nustatytos mokamos vietos banko, pašto ar kitose mokėjimo vietose iki kitos dienos 24 val. (Nuostatų 14.1.2 papunktis). Nuostatų 14.1.1. ir 14.1.2. papunkčiuose pateikiami be jungiamojo žodžio (ir, arba), todėl nėra neginčijamai aišku, ar šių papunkčių reikalavimai konkuruoja tarpusavyje (t. y. gali būti taikomas tik vienas iš jų, atsižvelgiant į vairuotojo pasirinkimą), ar jie vienas kitą papildo (t. y. vienu metu turi būti taikomi abu). Apelianto teigimu, sprendžiant pagal minėtų papunkčių turinį, darytina išvada, jog jie numato skirtingus elgesio modelius, todėl turėtų būti konkuruojantys tarpusavyje ir negalėtų būti taikomi abu. Taigi, vairuotojui, pasirinkusiam vykdyti Nuostatų 14.1.1. papunkčio reikalavimus, neatsiranda prievolė vykdyti Nuostatų 14.1.2. papunkčio reikalavimų, kaip ir vairuotojui, pasirinkusiam vykdyti Nuostatų 14.1.2. papunkčio reikalavimus, neatsiranda prievolė vykdyti Nuostatų 14.1.1. papunkčio reikalavimų. Vairuotojui, pasirinkusiam vykdyti Nuostatų 14.1.1. papunkčio reikalavimus įsigyjant bilietą, toliau yra taikomi Nuostatų 14.2. papunkčio ir 14.3. papunkčio reikalavimai. Nuostatų 14.2. papunkčio reikalavimai yra aiškūs ir papildomo aiškinimo nereikalauja. Pasibaigus transporto priemonių apmokėtam stovėjimo laikui, Nuostatų 14.3. papunktis įpareigoja vairuotojus per 10 minučių šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka atlikti vieną iš trijų nurodytų privalomų veiksmų: 1) arba papildomai sumokėti nustatytą rinkliavą; 2) arba išvykti iš apmokestintos vietos; 3) arba nustatyto dydžio rinkliavą sumokėti vėliau ar išvykus iš nustatytos mokamos vietos, iki kitos dienos 24 val. Pirmu ir trečiu atvejais minima „nustatyta rinkliava“, „nustatyto dydžio rinkliava“, todėl svarbu išsiaiškinti, kaip kiekvienu atveju turi būti nustatinėjamas rinkliavos dydis. Nuostatai priimti vadovaujantis Rinkliavų įstatymu, todėl svarbu, kokios prievolės ir asmenų teisių ribojamai nustatyti Rinkliavų įstatymu, o taip pat, kokie įgaliojimai suteikti savivaldybių taryboms. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti (išskyrus vietas automobiliams statyti prie valstybinės reikšmės kelių, 5-15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų, taip pat vietas, kurias nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į saugumą, tarptautinį protokolą ar kitus viešuosius interesus užtikrinančius reikalavimus; taip pat išskyrus automobilių, pažymėtų neįgalių asmenų automobilių statymo kortele, statymą savivaldybių tarybų nustatytose nerezervuotose mokamose vietose automobiliams statyti ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos transporto priemonių, naudojamų saugomų asmenų ir (ar) saugomų objektų apsaugai, statymą) (Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Iš vietinės rinkliavos mokėtojo negali būti reikalaujama atlyginti už objektą, už kurį pagal šį įstatymą nustatyta vietinė rinkliava, kitaip negu sumokant vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato: 1) vietinės rinkliavos dydį; 2) vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką; 3) vietinės rinkliavos lengvatas; 4) vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus; 5) delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis). Apibendrindamas, apeliantas daro išvadą, jog Rinkliavų įstatymas nustato prievolę, o kartu ir teisę asmenis mokėti tik už naudojimąsi vietomis automobiliams statyti (įskaitant delspinigius), niekaip kitaip neribojant stovėjimo teisės ar kitų asmens teisių (pvz., asmens veiklos stovėjimo metu), o savivaldybės taryba turi apibrėžtą baigtinę kompetenciją vietinės rinkliavos objekto ribose. Nuostatuose rinkliavos dydis diferencijuojamas pagal Nuostatų priede nustatytas zonas ir mokėjimo būdą (Nuostatų 2 punktas). Rinkliavos dydžiai, be kita ko, skirstomi pagal rinkliavos sumokėjimo laiką (Nuostatų 12.2. papunktis): sumokant nedelsiant, pastačius transporto priemonę rinkliavos dydis priklauso nuo stovėjimo laiko (Nuostatų 12.2.1. papunktis); sumokant vėliau ar išvykus iš nustatytos mokėjimo vietos, iki kitos dienos 24 val., nepriklausomai nuo tą dieną stovėto laiko (Nuostatų 12.2.2. papunktis). Kai kurie vietinės rinkliavos dydžio nustatymo kriterijai, o būtent mokėjimo būdas ir sumokėjimo laikas, nėra susiję su vietinės rinkliavos objektu. Tai atveria galimybes apmokestinti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje neįvardintus objektus, o būtent vairuotojo pasirinkimus dėl mokėjimo. Todėl minėtų kriterijų nustatymas pripažintinas viršijantis savivaldybės tarybai suteiktas kompetencijos ribas. Tai nereiškia, jog savivaldybės taryba negali nustatyti mokėjimo būdo ar laiko, tačiau nuo to negali priklausyti rinkliavos dydis. Nuostatų 14.3. papunktyje (skirtingai nei 13 punkto kai kuriuose papunkčiuose, kuriuose nurodomi rinkliavos dydžiai įvairiose zonose) nėra tiesioginės nuorodos nei į Nuostatų 12.2.1. papunktį, nei į Nuostatų 12.2.2. papunktį, todėl atsiranda galimybės įvairioms interpretacijoms. Sprendžiant pagal Nuostatų 12.2.1. papunkčio ir 12.2.2. papunkčio turinį, akivaizdu, kad pasibaigus transporto priemonių apmokėtam stovėjimo laikui, nėra Nuostatų 12.2.1. papunktyje apibrėžtas mokėjimo momentas „nedelsiam, pastačius transporto priemonę“, o yra Nuostatų 12.2.2. papunktyje apibrėžtas mokėjimo momentas „vėliau“. Galimas ir sisteminis aiškinimas, jog vairuotojas, pasirinkęs ir tinkamai įvykdęs Nuostatų 14.1.1. papunkčio reikalavimus, įgyja teisę ir vėliau naudotis Nuostatų 12.2.1. papunktyje nustatytu būdu ir dydžiais.
2.3. Apelianto teigimu, privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad galima riboti asmens teises ir laisves, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
2.4. Apelianto teigimu, Institucija rėmėsi nuomone, jog Nuostatų 14.3. papunktyje numatyto pirmo veiksmo atveju rinkliavos dydis turi būti nustatomas remiantis 12.2.1. papunkčiu, o trečio veiksmo – 12.2.2. papunkčiu. Toks aiškinimas sukelia daug prieštaravimų įstatymams. Nuostatų 14.3. papunktyje tiek pirmo, tiek trečio veiksmo atveju vairuotojai moka rinkliavą Nuostatų 12.2.2. papunktyje nustatytu mokėjimo momentu „vėliau“, tačiau nepagrįstai vieniems leidžiama naudoti Nuostatų 12.2.1. papunktyje numatytą rinkliavos mokėjimo būdą ir dydžius, o iš kitų reikalaujama Nuostatų 12.2.2. papunktyje numatyto rinkliavos mokėjimo būdo ir dydžių. Tai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte apibrėžtam lygiateisiškumo principui. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų konstatuotas lygiateisiškumo principo pažeidimas, turi būti nustatyti mažiausiai trys elementai: 1) asmenys, esantys vienodose padėtyse; 2) skirtingas teisinis reguliavimas, taikomas vienodoje padėtyje esančių asmenų atžvilgiu; 3) pateisinimo skirtingam teisiniam reguliavimui nebuvimas. Galimybės pasinaudoti Nuostatų 14.3. papunktyje pirmu veiksmu apribojimas 10 minučių intervalu konkuruoja su Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta asmenų teise mokėti tik už naudojimąsi vietomis automobiliams statyti bei riboja jos apimtį, todėl pripažintinas neteisėtu. Privalomas reikalavimas atlikti Nuostatų 14.3. papunktyje numatytą antrą veiksmą, apskritai yra neteisėtas, nes nei Rinkliavų įstatymas, nei joks kitas įstatymas neriboja, kada ir kiek galima stovėti. Vairuotojas turi teisę laisva valia spręsti, kiek jam reikia stovėti ir kada išvykti. Privalomas reikalavimas atlikti Nuostatų 14.3. papunktyje numatytą trečią veiksmą, t. y. sumokėti už visą dieną (Nuostatų 12.2.2. papunktis), yra teisėtas tiek, kiek atitinka Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą vietinės rinkliavos objektą, t. y. naudojimąsi vietomis automobiliams statyti. Nesant duomenų, jog buvo naudojamasi vietomis automobiliams statyti visą dieną, toks reikalavimas pripažintinas neteisėtu. Nuostatų 14.3. papunktyje neleistinai nustatomos asmens teisės naudotis vietomis automobiliams statyti atsiradimo sąlygos, kurios nenumatytos Rinkliavų įstatyme: tik sumokėjus iš anksto ir į priekį arba mokant už visą dieną, nepriklausomai nuo naudojimosi laiko. Sukuriamos sąlygos neteisėtai rinkti mokestį už Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nenurodytus objektus.
2.5. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju jo automobilis stovėjo geltonojoje zonoje. Apmokestinamas laikas šioje zonoje yra 10 val. per dieną (Nuostatų 9.1. papunktis). Rinkliavos už visą dieną dydis, nustatinėjant jį – tiek remiantis Nuostatų 12.2.1. papunkčiu, tiek Nuostatų 12.2.2. papunkčiu – yra 6 Eur. Jis jau buvo sumokėjęs 0,6 Eur, kai iš jo pareikalavo sumokėti dar papildomai 6 Eur. Taigi, iš jo buvo reikalaujama sumokėti 6,6 Eur už dieną. Galima tokia situacija, kai iš vairuotojo būtų reikalaujama sumokėti beveik dvigubai daugiau nei nustatytas rinkliavos dydis už dieną. Suma, viršijanti rinkliavos už dieną dydį, renkama neteisėtai ne už Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą vietinės rinkliavos objektą. Apelianto teigimu, sukuriamos sąlygos neteisėtai kištis į vairuotojo privatų gyvenimą. Bylos tyrimo metu buvo nagrinėjama jo veikla automobilio stovėjimo metu, nesant jokiems požymiams, jog veikla galėjo būti neteisėta. Buvo nurodinėjama, ką ir kada jis privalėjo daryti ar nedaryti. Rinkliavų įstatymas visiškai neriboja vairuotojų veiklos automobilio stovėjimo metu. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis). Todėl bet koks Nuostatuose esantis vairuotojo teisėtos veiklos automobilio stovėjimo metu ribojimas pripažintinas neteisėtu. Pareiškėjo nuomone, vienintelis aiškinimas, nesukeliantis prieštaravimo įstatymams, yra toks, kuris Nuostatų 14.3. papunktyje tiek pirmo, tiek trečio veiksmo atveju rinkliavos dydį nustato vienodai, remiantis Nuostatų 12.2.1. papunkčiu.
2.6. Apelianto tvirtinimu, aiškinant Nuostatų reikalavimus, būtina atsižvelgti į tai, jog šis norminis teisės aktas skirtas visiems asmenims: tiek turintiems teisinį išsilavinimą, tiek jo neturintiems. Nustačius, jog teisingam Nuostatų reikalavimų supratimui būtinas teisinis išsilavinimas, reikėtų pripažinti prieštaravimą Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte suformuotam aiškumo principui, o asmeniui, neturinčiam teisinio išsilavinimo ir dėl to neteisingai supratusiam teisės normų reikalavimus, neturėtų kilti neigiamų teisinių pasekmių.
Šalies argumentai
2.7. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi pranešimu kaip įrodymu, tačiau nepagrįstai neįsigilino ir nevertino pranešimo turinio. Pranešimas pradedamas kreipiniu „Gerb. vairuotojau (-a)“, nurodant kreipimosi adresatą. Toliau pateikiamas kreipimosi tikslas „informuojame, kad“, išreiškiant ketinimą suteikti tam tikros informacijos. Tada dėstoma pagrindinė žinia, kurią norėta perduoti vairuotojui: „Jūs nesumokėjote nustatytos rinkliavos nedelsdamas, pastatęs transporto priemonę mokamoje vietoje“. Taigi, konstatuoti konkretūs adresato veiksmai (ar neveikimas) „Jūs nesumokėjote nustatytos rinkliavos“ konkrečiu momentu „nedelsdamas, pastatęs transporto priemonę mokamoje vietoje“. Toliau nurodoma, kokias pasekmes sukėlė nurodyti adresato veiksmai (ar neveikimas): „todėl iki kitos dienos 24 valandos turite sumokėti nustatyto dydžio rinkliavą Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytu tarifu už transporto priemonės stovėjimą, nepriklausomai nuo tą dieną stovėto laiko“. Priežastinis-pasekminis ryšys aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas jungiamuoju žodžiu „todėl“. Toliau pranešime detalizuojamos norminio teisės akto (Nuostatų) reikalavimų nuostatos, kurios nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos. Apelianto tvirtinimu, vertinant pranešimo turinį, būtina nustatyti, ar pranešime konstatuoti pareiškėjo veiksmai (ar neveikimas) nurodytu momentu atitinka tikrovę. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad jis apskritai vykdė Nuostatų 14.1.1.papunkčio reikalavimus ir, kad juos įvykdė tinkamai. Remdamasis byloje surinkta medžiaga (bilietas Nr. 5124, 2019-01-30 11.24.09 padaryta fotonuotrauka), apeliantas daro išvadą, jog pranešime pateikta pagrindinė informacija neatitinka tikrovės. Tuo būdu, nesant priežastinių aplinkybių, nekyla jokios pasekmės. Faktas, jog panašios pasekmės galbūt galėtų kilti, esant kitokioms priežastinėms aplinkybėms (pvz., pasibaigus apmokėtam stovėjimo laikui, neišvykus ir nespėjus per 10 minučių papildomai sumokėti). Jo reakcija į klaidingą pranešimą vertintina taikant protingo žmogaus testą. Labai tikėtina, kad protingas žmogus, gavęs klaidingą pranešimą, jį ignoruotų ar kitaip jo nesureikšmintų. Tačiau teismas turėtų įvertinti kontrolieriaus veiksmus, kuris išplatino žinomai melagingą informaciją, ir tuo klaidino jį, Instituciją ir teismą.
2.8. Apelianto tvirtinimu, byloje nekilo ginčo dėl to, kad jis tinkamai įvykdė Nuostatų 14.2. papunkčio reikalavimus. Buvo ginčijama, ar jis tinkamai įvykdė Nuostatų 14.3. papunkčio reikalavimus. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvada, kad „V. G. pastatė savo automobilį mokamoje automobilių stovėjimo vietoje ir, pasibaigus apmokėtam automobilio stovėjimo laikui, nustatyta tvarka nesumokėjo vietinės rinkliavos už automobilio parkavimą“. Tačiau tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog pasibaigus transporto priemonių apmokėtam stovėjimo laikui, rinkliavos mokėjimo tvarka reglamentuota Nuostatų 14.1.2. papunktyje, o ne 14.3. papunktyje. Tai, kad kai kurie Nuostatų 14.3. papunkčio reikalavimai galbūt yra panašūs į Nuostatų 14.1.2. papunkčio reikalavimus, savaime nereiškia, jog jam buvo pareikšti teisingi ir pagrįsti kaltinimai. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, neaiškino ir apskritai nepasisakė dėl Nuostatų 14.3. papunkčio reikalavimų. Apeliantas nurodo, kad jis kaltinamas nesumokėjęs papildomai 6 Eur vietinės rinkliavos už visos dienos stovėjimą geltonojoje zonoje. Nepriklausomai nuo to, iš kurio Nuostatų papunkčio būtų kildinamas reikalavimas sumokėti papildomai 6 Eur už stovėjimą visą dieną, nesant duomenų, jog jo automobilis stovėjo visą dieną, teismas turėtų spręsti dėl tokio reikalavimo teisėtumo ir atitikimo Rinkliavų įstatymui. Taip pat teismas turėtų pagrįsti, koks įstatymas leidžia reikalauti iš jo mokėti iš viso 6,6 Eur, t. y. didesnę sumą nei rinkliava už stovėjimą visą dieną. Bet kokiu atveju, tiek Nuostatų 14.1.2 punktas, tiek 14.3. papunktis numato galimybę sumokėti vietinę rinkliavą iki kitos dienos 24 val., t. y. nagrinėjamu atveju iki 2019 m. sausio 31 d. 24 val. Todėl 2019 m. sausio 30 d. 11.24 val. jis neatliko jokių priešingų teisei veiksmų, nepažeidė jokių Nuostatų papunkčių reikalavimų, nepriklausomai nuo traktavimo būdo, ir negalėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn.
2.9. Apeliantas nurodo, kad jis 2019 m. birželio 27 d. skunde išsamiai nurodė padarytus procesinius pažeidimus, tiriant administracinį nusižengimą, jų pirmosios instancijos teismas nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi jo 2019 m. birželio 6 d. papildomais paaiškinimais kaip įrodymais. Jis šiuos paaiškinimus rašė ne savo valia, o vykdydamas bylą nagrinėjusio pareigūno V. D. nurodymus. Jam nebuvo išaiškintos jo procesinės teisės, taip pat teisė neduoti parodymų prieš save. Priešingai, jis buvo klaidinamas dėl jo procesinės padėties, procesinių teisių bei pareigų. Apie tai liudija jo parašas 2019 m. birželio 6 d. papildomų paaiškinimų protokole, kad jis buvo supažindintas su jam gresiančia administracine atsakomybe pagal ANK 224 straipsnio 2 dalį. Be to, dalis papildomų paaiškinimų teksto buvo parašyta tiesiogiai pareigūnui diktuojant. Apelianto nuomone, tokia informacija surinkta neteisėtu būdu ir negalėtų būti naudojama kaip įrodymas.
2.10. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kiekvienas žodinis bylos nagrinėjimas fiksuojamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (ANK 633 straipsnio 1 dalis). Institucija tokio fiksavimo nevykdė. Byloje nėra Institucijos fiksuoto žodinio bylos nagrinėjimo garso įrašo. Pareiškėjas darė garso įrašą savo procesinių teisių įgyvendinimo tikslais 2019 m. birželio 6 d. žodinio bylos nagrinėjimo metu Institucijoje ir teikė pirmosios instancijos teismui kartu su 2019 m. birželio 27 d. skundu kaip priedą. Remiantis ANK 622 straipsnio 2 dalimi, skundas buvo paduotas elektroniniu paštu per Instituciją. Institucija, persiųsdama jo skundą pirmosios instancijos teismui, savavališkai minėto garso įrašo nepersiuntė, todėl jis pakartotinai teikia jį su šiuo skundu. Pirmosios instancijos teismas netikrino jo skundo apimties pilnumo, o savavališki Institucijos veiksmai išaiškėjo tik 2019 m. rugpjūčio 8 d. žodinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio pabaigoje. Nepaisant to, neturėdamas savo žinioje visų jo teiktų įrodymų, pirmosios instancijos teismas posėdžio metu išsprendė klausimą dėl galimybės naudoti garso įrašą, kurio neturėjo, kaip įrodymą, baigė nagrinėti bylą ir priėmė skundžiamą nutartį.
2.11. Apeliantas nurodo, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija leidžia konstatuoti, kad sąžiningo (teisingo) proceso principu turi būti vadovaujamasi visose proceso stadijose. Lietuvos Konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad asmens teisė į tinkamą teisminį procesą kyla iš teisinės valstybės principo ir jis numato, kad teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, rungimosi ir kitų principų. Jo teisės į teisingą ir bešališką teismą pažeidimas yra grindžiamas realiais daugybiniais pažeidimais, kurie buvo daromi visose proceso stadijose.
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, atliekantis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus funkcijas, Administracinės veiklos poskyrio vedėjas M. P. prašo apelianto V. G. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas V. G. tvirtina, kad jam nebuvo išaiškintos jo procesinės teisės prieš surašant papildomus paaiškinimus, jis buvo klaidinamas dėl to, už kokį administracinio nusižengimo padarymą jam gresia atsakomybė, be to, kartu su pateiktu skundu apylinkės teismui nebuvo persiųstas jo darytas garso įrašas nagrinėjant administracinį nusižengimą.
7. Pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn patraukto V. G. teisės ir pareigos, numatytos ANK 577 straipsnyje, jam buvo išaiškintos ir jau 2019 m. kovo 29 d. surašytame administracinio nusižengimo protokole už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 418 straipsnio 1 dalyje. Tai, jog jis savo teises ir pareigas suprato, taip pat, kad suprato ir už kokio administracinio nusižengimo padarymą yra traukiamas administracinėn atsakomybėn, nepaneigia aplinkybė, kad jis, pasinaudodamas savo teisėmis, elektroniniu būdu pateikė 2019 m. gegužės 6 d. paaiškinimą (b. l. 15), prie jo pridėjo papildomus duomenis (b. l. 16). Šio paaiškinimo turinys, prie jo pridėti papildomi duomenys susiję būtent su administracinio nusižengimo padarymu, numatytu ANK 418 straipsnio 1 dalyje. Kartu akcentuotina, kad administracinis procesas yra vieningas, todėl organo (pareigūno) padarytus pažeidimus privalo ištaisyti nagrinėjantis skundą apylinkės teismas, o šio teismo pažeidimus – nagrinėjantis apeliacinį skundą apygardos teismas. Nesant tokios galimybės, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali būti priimtas kitoks ANK numatytas sprendimas. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2AT-14-139/2016). Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas turėjo galimybę ištaisyti padarytus proceso pažeidimus ir, jeigu, apelianto nuomone, tokie proceso pažeidimai buvo padaryti, juos tinkamai ištaisė, V. G. bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamam V. G. buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, jis turėjo teisę paaiškinti ir paaiškino aplinkybes, susijusias su padarytu administraciniu nusižengimu, taip pat turėjo teisę pareikšti prašymus, papildymus. Naudojimasis ANK 577 straipsnyje numatytomis teisėmis V. G. buvo užtikrintas nagrinėjant jo skundą apylinkės teisme. Pažymėtina, kad teismo posėdyje teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad prie skundo apylinkės teismui V. G. buvo pridėjęs ir garso įrašą, kuriame užfiksuotas administracinio nusižengimo nagrinėjimas Institucijoje. Teismas aiškinosi šio garso įrašo įrašymo aplinkybes. Institucijos atstovas M. P. paaiškino, kad V. G. apie garso įrašymo priemonių naudojimą administracinio nusižengimo teisenoje nepranešė bylą nagrinėjusiam pareigūnui, šios aplinkybės nepaneigė ir V. G.. Šiuo atveju V. G. panaudojo garso įrašymo priemones pažeisdamas ANK 633 straipsnio 3 dalį, todėl apylinkės teismas prie skundo pridėto ir teismui nepateikto garso įrašo Institucijos pateikti neprašė, nes jo tirti nebuvo teisinio pagrindo.
8. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
9. Patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, apygardos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas, nagrinėjęs V. G. skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, aptartų ANK nuostatų nepažeidė, skundžiamos nutarties išvados yra pagrįstos išsamiu ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to ir reikalauja įstatymas. Apylinkės teismas, laikydamasis ANK 569 straipsnio reikalavimų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, pateikė jų visumos analizę. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta ir tai, kad pagal ANK 569 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą ne teismo tvarka nagrinėjančio pareigūno) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą ne teismo tvarka nagrinėjančiam pareigūnui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
10. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad norint patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 418 straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti faktą, kad buvo pažeista vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatyta vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka. ANK 418 straipsnio 1 dalies norma – blanketinė, nukreipianti į Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatus, patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-356.
11. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę, nustato, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. To paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti <....>.
12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatų 14 punkte numatytas teisinis reguliavimas yra prieštaringas ir nesuprantamas, tam, kad galėtų tinkamai pritaikyti abstrakčią teisės normą konkrečiam ginčui spręsti, teismas šią normą privalo išaiškinti, atskleisti jos tikrąją prasmę.
13. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pažymi, kad apylinkės teismas išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto V. G. prašymą dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu patikrinti Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatų, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-356, 14 punkto atitikimą Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui bei 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje pagrįstai konstatavo, kad šių Nuostatų punktai dėl jų atitikties minėtų įstatymų nuostatoms abejonių nekelia.
14. Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatų, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-356, nuostatų 14.1. papunktyje numatyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas, pastatęs transporto priemonę, privalo: nedelsdamas įsigyti bilietą arba sumokėti už transporto priemonės stovėjimą nustatytais tarifais mobiliuoju ryšiu arba nustatyta tvarka pateikti leidimą statyti automobilį mokamoje vietoje (Nuostatų 14.1.1. papunktis); sumokėti už transporto priemonės stovėjimą nustatytais tarifais vėliau ar išvykus iš nustatytos mokamos vietos banko, pašto ar kitose mokėjimo vietose iki kitos dienos 24 val. (Nuostatų 14.1.2. papunktis). Minėtų Nuostatų 14.1. papunktyje aiškiai numatyti du alternatyvūs rinkliavos sumokėjimo būdai – iš karto pastačius automobilį, atsižvelgiant į automobilio stovėjimo laiką, arba iki kitos dienos 24 val. neatsižvelgiant į automobilio stovėjimo laiką, t. y. akivaizdu, kad asmuo, pastatęs automobilį atitinkamoje zonoje, privalo iš karto sumokėti vietinę rinkliavą už automobilio stovėjimą atsižvelgdamas į automobilio stovėjimo laiką arba, jeigu negali numatyti automobilio stovėjimo laiko, tam ir yra numatytas alternatyvus rinkliavos sumokėjimo būdas, t. y. kad asmuo gali vietinę rinkliavą sumokėti iki kitos dienos 24 val., tačiau šiuo atveju jau sumokama ne už konkretų automobilio stovėjimo laiką, o sumokama konkreti Nuostatų 12.2.2. papunktyje numatyta pinigų suma. Nuostatų 12. punkte aiškiai numatytas rinkliavos dydžių skirstymas. Pagal Nuostatų 12. punktą rinkliavos dydžiai skirstomi: pagal Savivaldybės tarybos nustatytų vietų automobiliams statyti suskirstymą į zonas (žalioji, geltonoji, raudonoji, baltoji ir mėlynoji) (Nuostatų 12.1. papunktis); pagal rinkliavos sumokėjimo laiką (Nuostatų 12.2. papunktis): sumokant nedelsiant, pastačius transporto priemonę (Nuostatų 12.2.1. papunktis); sumokant vėliau ar išvykus iš nustatytos mokėjimo vietos, iki kitos dienos 24 val., nepriklausomai nuo tą dieną stovėto laiko (Nuostatų 12.2.2. papunktis).
15. Iš bylos duomenų nustatyta, kad, pastatęs automobilį mokamoje stovėjimo vietoje, administracinėn atsakomybėn patrauktas V. G. nedelsdamas įsigijo bilietą laikyti automobilį mokamoje vietoje iki 10.26 val. (b. l. 16). Nuostatų 14.3. papunktyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pasibaigus transporto priemonių apmokėtam stovėjimo laikui, rinkliavos mokėtojai per 10 minučių privalo papildomai sumokėti nustatytą rinkliavą, išvykti iš apmokestintos vietos arba nustatyto dydžio rinkliavą sumokėti vėliau ar išvykus iš nustatytos mokamos vietos, iki kitos dienos 24 val., šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju 11.24 val. VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ automobilių stovėjimo kontrolierius užfiksavo, kad už automobilio stovėjimą nustatyta tvarka nesumokėta, t. y. V. G. būtent per 10 minučių papildomai nustatytos rinkliavos, po to, kai 10.26 val. pasibaigė automobilio stovėjimo mokamoje vietoje laikas, nesumokėjo, todėl V. G. neabejotinai nustatyto dydžio rinkliavą galėjo sumokėti vėliau ar išvykęs iš nustatytos mokamos vietos, iki kitos dienos 24 val. Tačiau būtent Nuostatuose nustatyta tvarka, t. y. privalėjo sumokėti jau konkrečią Nuostatų 12.2.2. papunktyje numatytą pinigų sumą. Pranešime Nr. 327049 aiškiai ir nurodyta, kad V. G. privalo iki kitos dienos 24 val. už automobilio stovėjimą sumokėti ne savo nuožiūra, bet būtent minėtuose Nuostatuose nustatyta tvarka ir nustatyto dydžio rinkliavą, t. y. konkrečiu atveju nepriklausomai nuo tą dieną stovėto laiko. Pažymėtina, kad Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatai, patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-356, yra paskelbti viešai ir laisvai prieinami VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ internetinėje svetainėje. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas reglamentuoja ne tik rinkliavų nustatymą, rinkimą, bet būtent ir kontrolę. Todėl tam, kad būtų galima tinkamai kontroliuoti Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatų, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-356, laikymąsi, ir numatyta konkreti tvarka, kokiais būdais ir kokio dydžio rinkliava už automobilių stovėjimą mokamose vietose turi būti sumokėta. Tai, kad V. G., jau po to, kai buvo užfiksuota, jog už automobilio stovėjimą nustatyta tvarka nesumokėta, sumokėjo už jo stovėjimą savo nuožiūra tik papildomą 1,50 Eur sumą, objektyviai nepatvirtina, kad buvo sumokėta būtent už automobilio stovėjimą ankstesniu laiku, o ne biliete nurodytu laiku iki 15.21 val. Toks sumokėjimo būdas nenumatytas Nuostatuose, nes jis iš esmės neįgyvendintų Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme reglamentuotos rinkliavos kontrolės. Tam, kad būtų įgyvendinta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme reglamentuota rinkliavos kontrolė, ir numatyti du konkretūs ir aiškūs jau aptarti rinkliavos sumokėjimo būdai.
16. Įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktą medžiagą, skundžiamą nutartį ir apeliacinio skundo argumentus, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad V. G. nesilaikė Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Klaipėdos mieste nuostatų, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-356, jo veiksmuose esama administracinio nusižengimo, numatyto ANK 418 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Vien tai, kad pažeidėjas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, dar nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta netinkamai ir ištirti ne visi reikšmingi duomenys.
17. ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nukentėjusysis, nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusi institucija ar institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas.
18. Apygardos teismas pažymi, kad V. G. apeliaciniame skunde labai išsamiai išdėstė motyvus, kuriais ginčija pažeidimo faktines aplinkybes ir savo kaltę. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme, nenustatyta, naujų įrodymų, kurių apylinkės teismas būtų neaptaręs, ir kuriuos būtų būtina ištirti, nepateikta. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą apeliacine tvarka vertintini byloje jau pateikti ir apylinkės teisme ištirti duomenys. Todėl apygardos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju žodinis nagrinėjimas netikslingas (ANK 651 straipsnio 3, 4 dalys).
19. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį nepakeistą ir V. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.