Kauno apygardos teismo nutartis

2014-07-17 · Civilinė byla Nr. 2A-1312-173/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-17
Bylos Nr.
2A-1312-173/2014
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-14580-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Leonas Jachimavičius
Pareiškėjas
G. A. B.
Suinteresuotas asmuo
L. J. B., I. J., M. B.
Civilinė byla Nr. 2A-1312-173/2014Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14580-2011-2Procesinio sprendimo kategorija (S) 121.21.; 128.2.
KAUNO APYGARDOSTEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Leonas Jachimavičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys L. J. B., I. J., M. B..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėjas G. A. B. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas (b. l. 36) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis, G. A. B., priėmė palikimą, atsiradusį po senelio J. B., mirusio 1993 (duomenys neskelbtini), mirties. Juridinio fakto nustatymas pareiškėjui reikalingas paveldėjimo teisės liudijimui gauti.

Nurodė, kad 1993 (duomenys neskelbtini) mirė jo ir suinteresuoto asmens I. J. senelis, o L. J. B. tėvas J. B.. Velionis testamento nepaliko, todėl po jo mirties atsirado paveldėjimas pagal įstatymą. Atsiradusį palikimą po J. B. mirties priėmė pareiškėjas, jo vaikaitis, kartu su pirmos eilės įpėdiniu, jo sūnumi L. J., pradėdamas faktiškai valdyti seneliui priklausiusį turtą, t. y. tvarkydamas ir rūpindamasis jam priklausančia nuosavybe. Senelio mirties metu pareiškėjo tėvas A. F. B. jau buvo miręs (mirė 1992 (duomenys neskelbtini)), todėl palikėjo vaikaičiai paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. J. B. sutuoktinė, o pareiškėjo senelė E. B. mirė 1989(duomenys neskelbtini). Kitas mirusiojo sūnus- J. A. B. palikėjo mirties metu gyveno Panevėžio rajone ir palikimo nepriėmė, šiuo metu yra miręs (mirė 2009 (duomenys neskelbtini)). Daugiau vaikų J. B. neturėjo. Nei vienas iš mirusiojo įpėdinių per įstatymo nustatytą terminą į notaro kontorą dėl palikimo priėmimo nesikreipė.

Jis, kaip ir L. J. B., palikimą priėmė CK 587 str. 2 d. nustatytu būdu: faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti.

J. B. iki mirties gyveno adresu (duomenys neskelbtini), tame pačiame name senelio mirties metu gyveno ir pareiškėjas, po senelio mirties liko kilnojamasis turtas, kuriuo pareiškėjas naudojosi ir valdė kaip savą. Tai įvairūs daiktai, namų ūkio rakandai ir įrankiai, likę pareiškėjo valdomame ūkio pastate adresu (duomenys neskelbtini). Po senelio mirties liko ir teisė atkurti nuosavybės teises į jo tėvo J. B. nuosavybės teise valdytą 3,8320 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), nes senelis buvo pretendentas, nustatytu laiku padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo, jam priklauso 0,5474 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto žemėtvarkos skyrius yra jį informavęs, kad norint gauti po J. B. mirties likusią jo vardu grąžintiną žemę, pareiškėjas turi pristatyti teismo sprendimą kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas priėmė palikimą po J. B. mirties. Kol toks faktas nėra nustatytas, jokios informacijos apie žemės gražinimo eigą žemėtvarkos skyrius pareiškėjui neteikia. Pagal CK 5.51 str. 1 d. laikoma, kad priimtas visas palikimas, jei priimta kokia nors palikimo dalis. Po senelio mirties pareiškėjui atiteko dalis jo daiktų, todėl pareiškėjui turi atitekti ir kitas turtas, šiuo atveju, grąžintinos žemės sklypas. Į palikimo atsiradimo vietos notarą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos su pareiškimu apie palikimo priėmimą pareiškėjas nesikreipė, todėl Kauno m. (duomenys neskelbtini)-ojo notarų biuro notaras be teismo sprendimo paveldėjimo teisės liudijimo neišduoda, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo M. B. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti, nes pareiškėjas jokio J. B. palikimo nepriėmė, J. B. visą savo turtą buvo išdalinęs (padovanojęs) iki mirties, o po jo mirties kilnojamuosius daiktus perėmė valdyti jo sūnus L. J. B..

Šalies argumentai

Suinteresuotas L. J. B. su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad B. J. dar 1989 m. liepos 25 d. padovanojo pareiškėjui G. A. B. 0,26 dalis gyvenamo namo, l/2 dalį ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), o 1992 rugpjūčio 5 d. padovanojo dar 0,25 dalis gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini). J. B. mirties dieną jokio nekilnojamojo turto neturėjo. Palikėjas J. B. mirė 1993 (duomenys neskelbtini) būdamas 85 metų amžiaus. Iki pat mirties J. B. gyveno su suinteresuotu asmeniu sūnumi L. J. B., kuriam taip pat priklausė dalis gyvenamo namo ir 1/2 ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini). J. B. buvo 1-os grupės invalidas, jam buvo reikalinga pilna slauga tai atliko L. J. B. su savo žmona M. B.. Su pareiškėju G. A. B. J. B. niekuomet negyveno. Visi J. B. rakandai buvo L. J. B. gyvenamo namo dalyje ir ūkiniame pastate. Jokių ypatingų įrankių (kastuvas, grėblys, ir kt.), kurie buvo naudojami kasdien kaip namų apyvokos reikmenys, nebuvo. Keli baldai ir buitiniai prietaisai buvo pareiškėjui G. A. B. padovanotoje namo dalyje, tačiau jie atiteko pareiškėjui ne po senelio mirties, o gavus dovanų nekilnojamąjį turtą. Kauno miesto apylinkės teismas dar 2002 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatė, kad po J. B., mirusio 1993(duomenys neskelbtini) mirties, jo kilnojamąjį turtą priėmė suinteresuotas asmuo sūnus L. J. B..

I.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 1964 m. CK 587 str. 2 d. įvardyta palikimo priėmimo faktinio valdymo esmė - aktyvūs palikėjo įpėdinio veiksmai, nukreipti įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Įpėdinis, pradėjęs valdyti palikimą kaip savo, atlikęs aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įsigyti nuosavybės teisės į paveldimą turtą laikomas priėmusiu palikimą. Tik priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis).

CK 4.47 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vienas iš nuosavybės teisės įsigijimo pagrindų yra paveldėjimas. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, palikimas turi būti priimtas. Priimdamas palikimą įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą. Asmens valia priimti palikimą - tai tapti turto savininku, išreiškiama aktyviais veiksmais, ką ir padarė suinteresuotas asmuo L. J. B., kreipdamasis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. 2002 m. gegužės 27 d. Kauno miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6690/2002 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad suinteresuotas asmuo L. J. B. faktiškai priėmė J. B. palikimą. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6690/2002 (b.l.52), kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. J. B. faktiškai priėmė J. B. palikimą, nėra nuginčytas.

1964 m. CK 574 straipsnis reglamentavo namų apstatymo ir apyvokos reikmenų paveldėjimą. Šiame straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įstatyminiams įpėdinimas, nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Kaip jau minėta, pareiškėjas neįrodė, kad su palikėju gyveno kartu iki jo mirties daugiau nei vienerius metus.

Pareiškėjas jokio paveldimo daikto, priskirtino prie palikimo, po senelio mirties nepradėjo valdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika įpareigoja asmenį, grindžiantį savo reikalavimus palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Pareiškėjas nurodo, kad jis siekia gauti po J. B. mirties priklausančią žemės dalį, tačiau pareiškėjas G. A. B. nepateikė jokių įrodymų, kokių aktyvių veiksmų ėmėsi po J. B. mirties tvarkant ar prižiūrint žemę.

1990 m. kovo 5 d. notaro patvirtintu testamentu J. B. visą savo turtą paliko M. B.. Kauno miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-455-773/2013 (b.l.135-141) atmetė M. B. pareiškimą, kuriuo ji prašė pratęsti terminą vienam mėnesiui nuo sprendimo įsiteisėjimo palikimo priėmimui po J. B., mirusio 1993 (duomenys neskelbtini), mirties pagal jo 1990 m. kovo 5 d. Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje sudarytą testamentą, tačiau testatoriaus valia bei turinys yra nenuginčyti.

Šalies argumentai

Pareiškėjui palikimo priėmimo fakto nustatymas reikalingas paveldint seneliui J. B. grąžintiną žemę. Pareiškėjas 2001 m. gegužės 28 d. yra pateikęs pareiškimą Kauno m. žemėtvarkos skyriui (b.l.60), kuriame nurodo: “prašau išskirti mano dalį žemės, priklausančios B. J., esančios (duomenys neskelbtini), aš nuo savo dalies neatsisakau.” Vertinant šį įrodymą pažymėtina, kad pareiškėjas realizuoti savo teisę į atsirasiantį palikimą (nuosavybės teisė dar neatkurta, b.l.29) pradėjo įgyvendinti praėjus daugiau nei 10 metų po to, kai sužinojo apie atkuriamas nuosavybės teises į žemę.

Žemesnės instancijos teismas

Palikimas priimamas visas, jo negalima priimti dalimis ar su išlygomis. Dėl to neturėjęs ketinimų priimti palikimo jo atsiradimo metu, tačiau pareiškęs norą dėl palikimo priėmimo vėliau, kada atsiranda papildomai turto, įeinančio į palikimo sudėtį, asmuo faktiškai išreiškia savo valią tik dėl dalies palikimo priėmimo, tačiau, kaip nurodyta, palikimo dalį priimti draudžia įstatymas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pareiškėjas G. A. B. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškimą patenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakoma tik dėl suinteresuoto asmens L. J. B. atstovės advokatės D. M. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų ir visiškai nepasisakoma dėl pareiškėjo atstovės advokatės A. M. duotų paaiškinimų ir teisinių argumentų. Tuo pažeistas tiek CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, tiek CPK 17 straipsnyje įtvirtintas šalių procesinis lygiateisiškumas, tiek CPK 6 straipsnis.

Skundžiamame teismo sprendime klaidingai pasisakyta dėl liudytojų J. Š., Z. Š., E. V. G., G. N. ir kitų liudytojų parodymų.

Pirma, Z. Š. 2013 m. lapkričio 12 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad apie bylai svarbias aplinkybes nieko nežino, nes pas velionį lankėsi tik anksčiau, kai šis dar vaikščiojo. Iš to darytina išvada, kad šis liudytojas po J. B. mirties adresu (duomenys neskelbtini), nesilankė ir apie tai, kokių velionio daiktų buvo likę ir kokius daiktus pareiškėjas ar suinteresuotas asmuo priėmė, žinoti negalėjo.

Antra, liudytojas E. G. parodė, kad po J. B. mirties palikimu liko namas, kuris pagal testamentą atiteko M. B.. Iš to galima spręsti, kad šis liudytojas nežino aplinkybių, susijusių su paveldėjimu po velionio mirties, todėl jo parodymais remtis negalima.

Trečia, liudytoja J. Š., kuri yra pareiškėjo pusseserė ir trečiojo asmens L. J. B. duktė, pripažino, kad pareiškėjas po senelio mirties pasiėmė ir išvežė daug senelio daiktų, net esančių kitoje, ne pareiškėjo valdomojoje ūkinio pastato 2I1m dalyje, kuri po senelio mirties nebuvo rakinama. Ji nurodė, kad dėl tų pareiškėjo paimtų daiktų jam net buvo reiškiamos pretenzijos.

Liudytoja G. N. parodė, kad J. B. prieš mirtį skolindavo pareiškėjui įvairius įrankius ir jai girdint yra ne kartą sakęs, kad pasinaudojęs privalo juos padėti į vietą, o po mirties galės pasiimti sau. Įrankiai ir kiti ūkio reikmenys bei rakandai (kastuvai, grėbliai, plaktukai, kirviai ir kt.) iki velionio mirties buvo laikomi ūkiniame pastate 2I1m. Šios aplinkybės paneigia teismo sprendimo išvadą, kad šie daiktai buvo pareiškėjui padovanoti dar J. B. esant gyvam kartu su namų valdos dalimi, todėl jų negalima laikyti palikimu. Nepagrįstai teismas neatsižvelgė į liudytojų A. K. ir A. J. parodymus, kurie patvirtino pareiškėjo disponavimo paveldėtais daiktais faktą. Šie asmenys pirmosios instancijos tesimo sprendime nepagrįstai įvardyti artimais pareiškėjui asmenimis, nes vienas jų – buvęs kaimynas, o kitas – tuo metu kartu žvejodavo, todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad liudytojai gali būti suinteresuoti pareiškimo patenkinimu.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimą, nes teismo sprendime nieko nepasisakyta, kodėl teismas atmetė pareiškėjo pateiktą rašytinį įrodymą – 2001m. gegužės 28 d. G. A. B. pareiškimą, adresuotą Žemėtvarkos skyriui, kuris patvirtina pareiškėjo valios priimti palikimą ir tapti palikėjo turto savininku tęstinumą. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai, kad pareiškėjas G. A. B. su palikėju negyveno, todėl jam nepriklauso paveldėti namų apyvokos daiktai, kad J. B. iki mirties gyveno su sūnumi L. J. B. ir jo šeima, kas nustatyta ir 2013 m. balandžio 5 d. įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-455-773/2013 (b. l. 135-141, t.1), todėl visi namų apyvokos daiktai perėjo suinteresuotam asmeniui L. J. B.. Nurodytoje byloje tokia aplinkybė nebuvo nustatyta. Joje buvo nagrinėjamas termino pratęsimo klausimas pagal M. B. pareiškimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad senelio mirties momentu jie abu gyveno adresu (duomenys neskelbtini), tame pačiame name. Tuo metu L. J. B. su šeima gyveno adresu (duomenys neskelbtini), t.y. kitame gyvenamajame name. Tai patvirtino liudytoja G. N. bei rašytiniai įrodymai. Todėl aplinkybės, kad G. A. B. priėmė palikimą po senelio mirties yra pilnai įrodyta.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad civilinė byla Nr. 2-6690/2002, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad L. J. B. faktiškai priėmė J. B. palikimą, išnagrinėta pažeidžiant civilinio proceso reikalavimą, nes pareiškėjas G. A. B. į bylą nebuvo įtrauktas, apie bylą nieko nežinojo. Apie minėtą teismo sprendimą sužinojo 2011m., todėl jau buvo per vėlu atnaujinti teismo procesą, nes buvo suėjęs CPK nustatytas 5 metų terminas.

Šalies argumentai

Suinteresuotas asmuo M. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl visų dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų paaiškinimų, jie įvertinti kartu su byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovė nušalinimų teismui nereiškė, teismas sprendimą priėmė nešališkai, todėl asmenų lygybės teismui principas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo minimi ir parduoti vonia, dujų katilas buvo pareiškėjui padovanotoje gyvenamojo namo ir ūkinio pastato dalyje, todėl šie daiktai pareiškėjui atiteko kartu su padovanotu nekilnojamuoju turtu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas (apeliantas) klaidina teismą, teigdamas, jog senelio mirties momentu jie abu gyveno (duomenys neskelbtini), tame pačiame name. Šiame name gyveno L. J. B. su šeima ir šis namas priklausė J. B.. Adresu (duomenys neskelbtini), gyveno L. J. B. suaugę vaikai su šeimomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl fakto apie palikimo priėmimą, pradėjus jį faktiškai valdyti, nustatymo

Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Tiek pagal nagrinėjamam ginčui spręsti taikytiną 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, tiek pagal dabar galiojantį CK 5.50 straipsnio 2 dalį, 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu galiojančio CK 5.50 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę.

Teismas, atsižvelgęs į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus, nustato, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apie tokių veiksmų atlikimą teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus)

Kadangi 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalyje, CK 5.50 straipsnio 1 dalyje draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, tai įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Kasacinio teismo praktika aiškinant šias Civilinio kodekso normas yra pakankamai gausi ir išplėtota. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, reikšmingi ne tik įpėdinio veiksmai, bet ir turto, sudarančio palikimą, pobūdis. Paprastai palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu. Tačiau jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas G. A. B. siekia, kad teismas nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis po jo senelio J. B. mirties priėmė palikimą. Šio juridinio fakto nustatymas reikalingas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio tėvo J. B. nuosavybės teise valdytą 3, 8320 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), kadangi senelis buvo pretendentas, nustatytu laiku padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo ( 0, 5474 ha žemės).

Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad L. J. B. faktiškai priėmė J. B. palikimą. CPK 279 straipsniu4 dalimi nustatyta, kad Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai) pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvaujantiems asmenims. Prejudiciniai faktai – tai tokie faktai, kurie yra konstatuoti sprendime nagrinėjant anksčiau vykusias bylas. Teismo sprendimu nustatytas faktas, jog L. J. B. priėmė J. B. palikimą. Teismui šis nustatytas faktas nėra kliūtis nustatyti ir kitą faktą, jog po asmens mirties jo palikimą priėmė ir kitas asmuo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas G. A. B. su palikėju negyveno, todėl jam nepriklauso paveldėti namų apyvokos daiktus ir įrankius (CK 574 straipsnis, 1964 m. CK redakcija). J. B. iki mirties gyveno su sūnumi L. J. B. ir jo šeima, o tai nustatyta įsiteisėjusiu 2013 m. balandžio 5 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-455-773/2013. Todėl pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog jis po J. B. mirties pasiėmė dalį įrankių, tam niekas neprieštaravo, nereiškia, kad pareiškėjas palikimą priėmė.

Pareiškėjo 2001 m. gegužės 28 d. pareiškimas Kauno m. žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. priklausiusią žemę, negali būti vertinamas kaip faktinis palikimo priėmimas. Šis pareiškimas prarašytas praėjus beveik aštuoneriems metams po J. B. mirties. Tai reiškia, kad nebuvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teisę.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, pradėjus jį faktiškai valdyti, nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai neįtakoja teismo sprendimo, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Leonas Jachimavičius