Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. C. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio perdavimo vykdyti dienos atlyginti nukentėjusiajam A. B. padarytą turtinę žalą.

Iš J. C. A. B. priteista 19,40 eurų turtinės žalos atlyginimo, 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 1210 eurų išlaidų atstovo pagalbai apmokėti.

Iš J. C. Valstybinei ligonių kasai priteista 15,88 eurų žalos atlyginimo į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. C. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 1 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, prie ,,(duomenys neskelbtini)“ esančio namelio konflikto metu sugriebęs už rūbų ištempė A. B. iš namelio, ko pasėkoje jie abu nugriuvo terasoje ant malkų krūvos, po to A. B. atsistojus tyčia vieną kartą galva sudavė į nosį, padarydamas nukentėjusiajam nosies sumušimą, minkštųjų audinių patinimą, nosikaulių lūžį, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, krūtinėje, kairėje šlaunyje, dešinėje čiurnoje, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis J. C. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusiojo A. B. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 str. 4 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-396/2014). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių J. C. kaltę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. C. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

2015 m. sausio 5 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusiajam A. B. nustatyti kūno sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl nosies kaulų lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., 12–13 b. l.). 2015 m. balandžio 30 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. B. sužalojimai padaryti mažiausiai 7 trauminių poveikių metu, kontaktuojant su bukais daiktais ir, galimai, paviršiais. Neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir griuviminės traumos metu (1 t., 58 l.). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas T. Š. paaiškino, kad įvertinus medicininius dokumentus, tiksliai pasakyti, ar sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti suduodant smūgius, ar atsitrenkiant į daiktus, nėra galimybės, taip pat negalima pasakyti, kuris iš šių sužalojimų būdų labiau tikėtinas (2 t., 72–73 b. l.). Apylinkės teismas, spręsdamas, kuris variantas labiau tikėtinas, analizuodamas griuvimo aplinkybes, tai, kad žmogus susidūrimo metu labiausiai saugo akis, šalia kurių yra nosis, darė išvadą, kad vargu, ar nukentėjusysis galėtų griūti taip, kad tiesiai veidu atsitrenktų į malkas ar akmenis. Tačiau, kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Vienintelis liudytojas, nurodęs, jog matė, kad kaltinamasis trenkė galva A. B., kai šis ėjo į trobelę, ir pataikė į nosį, yra A. K. (2 t., 14 b. l.). Tačiau tarp nukentėjusiojo ir minėto liudytojo parodymų esama neatitikimų dėl įvykio aplinkybių. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad prieš išeidamas į lauką paskambino A. K., jis (nukentėjusysis) ir jo draugė išėjo į lauką, kai atėjo A. K., jis išėjęs pasakė, kad iškvietė policiją, prašė pasitraukti, bet kaltinamasis toliau intensyviai puolė, J. lįsdavo į tarpą, J. kalbėjo su moterimis, kai dar kartą pribėgęs kaltinamasis sudavė galva į nosį, tada ėjo į vidų ir paskambino BPC. Patikslindamas nukentėjusysis nurodė, kad A. K. stovėjo šalia terasos, priekyje už terasos stovėjo visos trys moterys, o kaltinamasis buvo terasoje (2 t., 16 b. l.). Tačiau liudytojas A. K., kuris teigė, jog matė įvykį, nurodė kitokias aplinkybes: kad jam atėjus A. B. su drauge sėdėjo prie stalo šalia namelio durų, kaltinamasis A. B. galva trenkė į nosį tuo momentu, kai A. B. atsistojo ir norėjo eiti į namelį, o jo draugė vis dar sėdėjo ir kalbėjo su moterimis, buvusiomis šalia terasos, aplinkybių, kad J. S. skyrė A. B. ir J. C., apskritai neminėjo (14 b. l.). Pastebėtina ir tai, kad A. K. nebuvo užtikrintas, ar terasoje degė šviesa, nors teigė, kad stovėjo prie pat terasos, negalėjo nurodyti nė vienos iš trijų moterų aprangos, o dėl J. C. ir A. B. aprangos nurodė kitokias aplinkybes nei posėdžio metu apklausta liudytoja E. C. (2 t., 13, 15 b. l.). Tokie parodymų neatitikimai patvirtina nuteistojo J. C. teiginius, kad A. K. įvykio metu apskritai nebuvo, pastarasis atsikėlė, kai atvyko policija (2 t., 73 b. l.). Tai, kad A. K. nebuvo, patvirtino ir liudytojai E. C., L. V., V. V., R. V. (1 t., 214 b. l., 2 t., 10, 12 b. l.). Be to, jei A. K. buvo vos už kelių metrų nuo terasos ir matė, kaip jis pats nurodė, kad kaltinamasis pradėjo su A. B. ginčytis, grasinti, po to eiti link jo, nelogiška, kad jis nepadėjo jį pasikvietusiam A. B. gintis (2 t., 14 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai E. C., L. V., V. V., R. V. taip pat patvirtino, jog nematė, kad J. C. trenkė A. B., nematė jokių nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Nors šie liudytojai yra pažįstami su J. C., tačiau jų parodymais abejoti nėra pagrindo, kadangi jų parodymai nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnams buvo pranešta, jog tarp sodybos savininko ir nuomininko vyksta konfliktas, nuomotojas puola mušti savininką (1 t., 41, 48–50 b. l.), tačiau atvykę pareigūnai jokių sužalojimų nė vienam iš asmenų nenustatė. Nors liudytojas A. K. nurodė, kad ant A. B. nosies matėsi padžiuvęs kraujas (2 t., 14 b. l.), o liudytoja J. S. teigė, jog atvykus pareigūnams nukentėjusiojo nosis buvo ištinusi (2 t., 9 b. l.), liudytojas L. J. parodė, kad nematė kruvinų asmenų ir nė vienas nesiskundė, žodžiavosi, bet nesimušė, ir kalbų apie tai nebuvo (1 t., 42 b. l.). Liudytojas J. K. taip pat nurodė, kad dėl sužalojimų niekas nesiskundė, ant sodybos šeimininko veido sužalojimų jis nematė, nukentėjusysis pagalbos neprašė, jo rūbai buvo tvarkingi. Pažymėtina, kad liudytojas J. K. posėdžio metu patvirtino, kad, jei būtų asmuo sužalotas, nebūtų taip, kad nepaimtų pareiškimo (1 t., 213 b. l.). Kartu su J. C. apie 8.30 val. į sodybą atvykęs tyrėjas I. K. posėdžio metu parodė, kad negali pasakyti, ar ant A. B. ar ant J. C. matėsi kokie nors sužalojimai (1 t., 211–212 b. l.). Taigi, nė vienas iš policijos pareigūnų nepatvirtino, kad A. B. buvo sužalotas. Be to, abejoti dėl A. B. padaryto sužalojimo leidžia ir tai, kad antrą kartą skambindamas į BPC ir teigdamas, kad jį muša, iškviesti greitosios pagalbos nukentėjusysis neprašė, tik domėjosi, kada atvažiuos policija, nes, kaip matyti iš apžiūros protokole užfiksuoto pirmojo pokalbio, A. B. buvo suinteresuotas kuo greičiau atlaisvinti patalpas (1 t., 48–50 b. l.), be to, įvykio rytą rašytame pareiškime A. B. taip pat nurodė, kad medikų pagalbos jam neprireikė (1 t., 26 b. l.), į gydymo įstaigą kreipėsi tik kitą dieną, o į ekspertą – dar vėliau (1 t., 12 b. l.). Liudytojas M. J., kuris kitą dieną po konflikto buvo nuėjęs pas A. B. išsiaiškinti dėl užstato, parodė, kad A. B. truputį šlubčiojo, vizualiai sužalojimų nesimatė (2 t., 15 b. l.). Taigi, nėra aišku, ar A. B. nustatyti sužalojimai tikrai buvo padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų J. C. tyčinių veiksmų padarymą. Todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, o J. C. – išteisintas.

Atsižvelgiant į tai, kad J. C. išteisinamas dėl to, kad nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., civilinių ieškovų Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo A. B. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.,

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinių ieškovų Valstybinės ligonių kasos ir A. B. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.