Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama V. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutarties, kuria V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė nuobauda – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Magistralinių kelių priežiūros būrio patrulis 2011 m. gruodžio 7 d. V. T. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2012 m. balandžio 15 d. 12.24 val. Klaipėdos m., Taikos pr. 23, vairavo R. P. priklausantį automobilį BMW 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga, neįsitikino eismo saugumu, atsitrenkė į stovintį automobilį ir nepranešdama apie įvykusį eismo įvykį policijai, nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemonės. Šiais savo veiksmais V. T. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9, 132, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Dėl liudytojų paaiškinimų: kaip liudytojas teisme apklaustas policijos pareigūnas A. M., kuris surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, aptariamo eismo įvykio nematė, todėl jo paaiškinimai įvykio versijos nei patvirtina, nei paneigia. Taigi, apeliantės teigimu, įrodinėjant jos kaltę buvo pasiremta vien tik liudytojos K. R. paaiškinimais, tačiau neatsižvelgta į tai, kad ir šios liudytojos nuomone, vairuotoja galėjo nesuprasti, jog atsitrenkė į kitą automobilį. Be to, V. T. teigimu, teismas be pagrindo nesirėmė liudytojo V. S., t. y. asmens, kuris procese turėtų būti vadinamas „nukentėjusiuoju“, parodymais. Liudytojas V. S. parodė, kad eismo įvykio nematė, apie tai, kad jo mašiną apžiūrinėjo policija, sužinojo iš draugų. Apie užfiksuotą eismo įvykį sužinojo nuvykęs į policijos komisariatą, kur padėjo užpildyti protokolą (protokolo tekstą padėjo surašyti pats pareigūnas A. M., kuris šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas). Be to, V. T. pažymi, jog liudytojas V. S. teisme patvirtino, kad dėl jos kaltės jokių nuostolių nepatyrė.

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, jog remiasi „kitais administracinėje byloje esančiais įrodymais“, tačiau, apeliantės teigimu, tokio lakoniško pasakymo negalima vertinti kaip byloje nustatytą, juo labiau motyvuotą aplinkybę. Dėl to teismas vėlgi nesilaikė ATPK 286 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

Be to, apeliantės V. T. tvirtinimu, teismas neišsiaiškino, ar ji yra kalta dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo. V. T. nuomone, net jeigu ji ir kliudė V. S. priklausantį automobilį, teismas pagal administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotą kaltinimą ir jame nurodytas faktines įvykio aplinkybes turėjo nustatyti, ar pagrįstai pareikštas kaltinimas, t. y. ar administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.⁶³-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010 ir kt.). Taigi pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai.

V. T. apeliaciniame skunde pažymima, jog eismo įvykio dieną automobilio BMW 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininko ir valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu „COMPENSA Towarzystwo ubezpieczen S.A Vienna Insurance Group“ Lietuvos filiale, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini). V. S. automobiliui padaryta nežymi žala – nubrozdintas buferis, žmonės nenukentėjo. Draudimo sutarties draudimo suma dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykusio vieno eismo įvykio yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (iš jų – 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio I dalies 1 punktas). Apeliantė aiškina, jog ji viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nuosekliai teigė, kad ji dėl eismo įvykio nėra kalta. Nurodo, jog jai pabėgus iš įvykio vietos ir išvengus atsakomybės, tikėtina nauda galėtų būti įvertinta tik keliais šimtais litų, kurią sudarytų žala už apgadintą transporto priemonę, kurią atlygintų draudikas, ir bauda už eismo įvykio sukėlimą. Tuo tarpu pasekmės pabėgus iš įvykio vietos yra žymiai sunkesnės, t. y. bauda nuo 3 000 Lt iki 4 000 litų ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 3 iki 5 metų arba administracinis areštas nuo 15 iki 30 parų ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 3 iki 5 metų (ATPK 130 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, jog eismo įvykis įvyko 2012-04-15, apie 12.24 val., t. y. šviesiu paros metu, kada nesunku identifikuoti automobilio markę, modelį, spalvą ir valstybinį numerį. Įvykio vieta yra šalia lauko kavinės „Trys mylimos“, šalia buvo automobilių spūstis, todėl tikimybė, jog ji – V. T. – liktų nepastebėta aplinkinių, jei būtų kliudžiusi šalia stovėjusį automobilį, būtų buvusi labai menka.

Išdėstytos aplinkybės, apeliantės teigimu, rodo, jog bėgti iš įvykio vietos jai būtų buvę nelogiška, neprotinga ir beprasmiška. Maža to, V. S. automobilis nebuvo deformuotas, ant jo liko tik šiek tiek smulkių įbrėžimų, taigi net ne specialistui suprantama, kad automobiliai turėjo kontaktuoti esant labai nestipriam sąlyčiui. Tačiau teismas nesiaiškino, ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo galėjo objektyviai pajusti susidūrimą su kitu automobiliu.

Taigi, apeliantės nuomone, net ir preziumuojant, kad ji kliudė V. S. automobilį, paminėtos aplinkybės patvirtina, jog jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartimi V. T. pripažino kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvada, jog V. T. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai, veikos kvalifikuotos bei nuobauda individualizuota tinkamai.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir, atsižvelgęs į įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad V. T. 2012 m. balandžio 15 d. 12.24 val., Klaipėdos m., Taikos pr. 23, vairuodama automobilį BMW 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsitrenkė į stovintį automobilį ir nepranešdama apie įvykusį eismo įvykį policijai nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemonės.

Apeliantė savo kaltę dėl jai inkriminuotų administracinės teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek savo apeliaciniame skunde neigia, tvirtindama, jog jokio eismo įvykio nepadarė ir iš įvykio vietos nepasišalino. V. T. teigimu, ji važiuodama automobiliu atbuline eiga nepajautė susidūrimo su kitu automobiliu, tik pajuto smūgį, lyg būtų atsitrenkusi į sieną, tačiau išlipusi iš automobilio ir apžiūrėjusi įvykio vietą bei automobilį, pagalvojo, jog atsitrenkė ratais į apie 5 cm aukščio šaligatvio bortelį. Kadangi užpakalinė automobilio dalis sugadinta nebuvo, jai nekilo įtarimų, kad galėjo apgadinti šalia stovėjusį automobilį. Tokie apeliantės skundo argumentai yra nepagrįsti ir paneigti byloje surinktų įrodymų visuma.

Remiantis ATPK 257 straipsniu, administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Klaipėdos apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis įstatymo reikalavimų išnagrinėjo bylą, išklausė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, ir liudytojų V. S., K. R. bei policijos pareigūno A. M. parodymus, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus.

Apeliantė V. T. neneigia, jog ji administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį BMW 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tvirtina, kad važiuodama atbuline eiga nepajautė, jog būtų atsitrenkusi į šalia stovėjusį automobilį ir jį apgadinusi, aiškina, jog pajuto smūgį, lyg būtų atsitrenkusi į sieną, tačiau pamanė, kad ratais atsitrenkė į maždaug 5 cm aukščio šaligatvio bortelį, nes jos vairuoto automobilio užpakalinė dalis sugadinta nebuvo. Tokie V. T. teisme duoti parodymai prieštarauja byloje surinktų ir skundžiamame teismo sprendime aptartų įrodymų visumai.

Pati V. T. neneigia, jog vairuodama automobilį atbuline eiga pajuto smūgį, lyg būtų atsitrenkusi į sieną, tačiau tvirtina, jog apžiūrėjusi vairuotą automobilį jokių apgadinimo žymių nepastebėjo, todėl pamanė, jog automobilio ratais atsitrenkė į maždaug 5 cm šaligatvio bortelį. Tokia apeliantės versija nelogiška ir neįtikinama. Jeigu, kaip teigia pati apeliantė, ji automobilio ratais atsitrenkė į šaligatvio bortelį, smūgis tikrai negalėjo būti, kaip pati nurodė, lyg būtų atsitrenkusi į sieną. Juo labiau, kad iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 14) matyti, jog šaligatvio bortelis yra labai žemas (pati V. T. nurodė, kad bortelio aukštis maždaug 5 cm), todėl ratais atsiremdama į bortelį pastaroji tikrai nebūtų galėjusi pajusti smūgį, lyg būtų atsitrenkusi į sieną. Be to, iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 13–17), 2012-04-15 eismo įvykio vietos plano (b. l. 7) aiškiai matyti tiek V. T. vairuoto automobilio BMW 320, tiek šalia stovėjusio automobilio „Volkswagen Passat“ aiškūs ir ryškūs išoriniai sugadinimo požymiai: apgadintas, t. y. įlenktas, automobilio „Volkswagen Passat“ užpakalinis kairės pusės sparnas, ant jo aiškiai matosi kito automobilio dažų žymės; ant automobilio BMW 320 galinio kairės pusės sparno bei galinio buferio kairėje pusėje matosi įbrėžimai bei įlenkimas. Nustatyta, jog abu automobiliai apgadinti 65–70 cm aukštyje, tai yra automobilių sugadinimų aukštis atitinka. Įvertinus minėtų sužalojimų pobūdį ir mastą, akivaizdu, jog automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus, todėl V. T. automobilių susidūrimo negalėjo nepajausti. Juo labiau, kad kaip liudytoja teisme apklausta tiesiogiai įvykį mačiusi K. R. parodė, jog ji matė, kaip automobilio BMW 320 vairuotoja važiavo atbuline eiga ir automobilio užpakaline dalimi kliudė šalia stovėjusio automobilio „Volkswagen Passat“ kairį sparną, stovėdama net 15 metrų atstumu ji girdėjo automobilių trynimuisi būdingą garsą, matė, kai po smūgio sujudėjo greta stovėjęs automobilis „Volkswagen Passat“, ji matė, kaip automobilio BMW 320 vairuotoja apžiūrėjo savo ir šalia stovėjusį automobilį, vėliau pasišalino iš eismo įvyko vietos. Abejoti šios liudytojos parodymais nėra pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, jog ši liudytoja pažinojo V. T. ir būtų suinteresuota ją apkalbėti ar neteisingai apkaltinti. Be to, šios liudytojos parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Be to, priešingai apeliantės tvirtinimui, teismas, pripažindamas V. T. kalta dėl jai inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padarymo, rėmėsi ne vien liudytojos K. R. parodymais, bet skundžiamame teismo sprendime išsamiai ir nuosekliai aptartų įrodymų visuma.

Kaip liudytojas teisme apklaustas tarnybinį pranešimą surašęs policijos pareigūnas A. M. parodė, kad apžiūrėjęs automobilį „Volkswagen Passat“, nustatė, kad šio automobilio kairės pusės sparno apgadinimai padaryti neseniai, kadangi nebuvo apdulkėję, be to, parodė, jog pats automobilio „Volkswagen Passat“ savininkas V. S. iš karto po įvykio atvykęs į policijos įstaigą patvirtino, jog iki įvykio jo automobilis apgadintas nebuvo. Nors V. S., apklausiamas kaip liudytojas teisme, aiškino, kad jis pats galėjo apgadinti savo automobilį dar iki įvykio, t. y. 2012-04-01 vakare savo močiutės kieme, nes apsisukdamas automobiliu atbuline eiga buvo atsirėmęs į malkų krūvą, tačiau tokių aplinkybių V. S. nenurodė nei savo 2012-04-15 paaiškinime (b. l. 10), nei atvykęs į policijos įstaigą. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, jog tik po to, kai ši byla buvo pradėta nagrinėti apylinkės teisme ir buvo priimta nutartis V. S. apklausti kaip liudytoją, pastarasis apklausiamas teisme, skirtingai nei nurodė policijos pareigūnui, jau aiškino, jog savo automobilį galėjo apgadinti pats dar iki įvykio, nors, kaip minėta, tokių aplinkybių pastarasis nenurodė nei savo 2012-04-15 paaiškinime, nei iš karto po įvykio atvykęs į policijos įstaigą. Priešingai, remiantis liudytojo, policijos pareigūno A. M. parodymais nustatyta, kad policijos pareigūnui iš karto po įvykio A. S. teigė, jog jo automobilis apgadintas nebuvo. Be to, kaip minėta, liudytojas A. M. paklausiamas teisme patvirtino, kad V. S. automobilio „Volkswagen Passat“ apgadinimai buvo padaryti neseniai, nes nebuvo apdulkėję. Neįtikinama A. S. versija, jog jis pats anksčiau galėjo apgadinti savo automobilį, atsižvelgiant ir į automobilių apgadinimų pobūdį ir mastą. Kaip jau minėta, abu automobiliai buvo apgadinti 65–70 cm aukštyje, t. y. abiejų automobilių apgadinimai atitinka tarpusavyje pagal apgadinimų pobūdį ir mastą. Be to, pats V. S. atvykęs į policijos įstaigą pareigūnui nurodė, jog jo automobilis iki įvykio apgadintas nebuvo, t. y., skirtingai nei tvirtino teisme, nenurodė aplinkybių, kad jo automobilio apgadinimai galėjo būti padaryti anksčiau, jam pačiam vairuojant automobilį, važiuojant atbuline eiga, atsiremiant į malkų krūvą. Esant šiems duomenims teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojo V. S. teisme duotus parodymus ir jais nesirėmė, nes jie nenuoseklūs, prieštarauja kitų byloje surinktų įrodymų visumai. Tuo tarpu netikėti kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. M. teisme duotais parodymais nėra pagrindo, nes jie yra išsamūs, nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, be to, nenustatytos aplinkybės, jog šis pareigūnas būti suinteresuotas apkalbėti A. S..

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptarus duomenis bei atsižvelgdamas į automobilių BMW 320 ir „Volkswagen Passat“ apgadinimų pobūdį ir mastą, padarė pagrįstą išvadą, jog automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus ir jo V. T. negalėjo nepajausti, o jeigu ir nepajautė, pastačiusi savo automobilį ir išlipusi iš jo bei jį apžiūrėjusi, negalėjo nepastebėti akivaizdžiai matomų tiek savo, tiek greta stovėjusio automobilio „Volkswagen Passat“ apgadinimų. Juo labiau, jog liudytoja K. R. parodė, jog ji matė, kaip automobilio BMW 320 vairuotoja, išlipusi iš automobilio, apžiūrėjo ne tik savo, bet ir greta stovėjusį automobilį, todėl jeigu būtų tikima apeliantės versija, jog ji pagalvojo atsitrenkusi ratais į šaligatvio bortelį, lieka neaišku, kokiu tikslu pastaroji apžiūrėjo šalia stovėjusį automobilį. Be to, kaip minėta, liudytoja K. R. parodė, jog stovėdama 15 metrų atstumu nuo įvykio vietos ji aiškiai girdėjo automobilių trynimuisi būdingą garsą bei matė, kaip greta stovėjęs automobilis „Volkswagen Passat“ sujudėjo, todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. T., atsižvelgiant į kilusį triukšmą bei akivaizdžiai matomus ryškius tiek jos vairuoto automobilio BMW 320, tiek greta stovėjusio automobilio „Volkswagen Passat“ apgadinimus, juos apžiūrėjusi, turėjo suprasti ir neabejotinai suprato sukėlusi eismo įvykį, kurio metu apgadino savo ir greta stovėjusį automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. T. kaltė dėl jai inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, išsamiai jas ištyrė (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog šioje byloje teismas turėjo priimti nutarimą (ATPK 286 straipsnis), o ne nutartį, tačiau tai vertintina kaip techninė klaida, kuri neturi įtakos priimto procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. T. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.