Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-03-18 · Administracinė byla Nr. A-243-822/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-18
Bylos Nr.
A-243-822/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02333-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, Lietuvos valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Lietuvos valstybė atstovaujam Kauno tardymo izoliatorius Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-243-822/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02333-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI): 1) 16 000 Eur turtinei žalai, patirtai dėl neaprūpinimo pajamomis, atlyginti; 2) 1 557 Eur turtinei žalai, patirtai dėl diskriminavimo maitinant, atlyginti; 3) 1 198 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. kovo 8 d. jis buvo laikomas Kauno TI kaip suimtasis, o tapęs nuteistuoju buvo konvojuojamas į šią įstaigą iki 2016 m. lapkričio 15 d. Teigė, kad Kauno TI buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto būdavo atskiriamas tik 1 m aukščio konstrukcijomis, jame nebuvo atskiro apšvietimo bei oro šalinimo sistemos. Kameroje Nr. 128 grindų danga atsilupusi, sienų ir lubų tinkas aptrupėjęs, keletas atidaromų langų įstiklinti matiniais stiklais. Kamerose vietoje lovų įrengti savadarbiai gultai, jose trūko spintelių, sieninių lentynų, todėl teko asmeninius daiktus laikyti krepšyje. Kameros neaprūpintos indų plovimo priemonėmis. Laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui būdavo išduodamas tik 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, einant į dušą neišduodavo 30 gr. muilo. Pareiškėjas tvirtino nebuvęs aprūpintas antra antklode ir antru pagalvės užvalkalu, čiužiniai buvo be užvalkalų. Asmeninius rūbus skalbdavo rankomis, šaltu vandeniu, juos džiovino gyvenamojoje kameroje, nebuvo leidžiama pasinaudoti lygintuvu. Dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę 20 minučių. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai būdavo keičiami tik vieną kartą per savaitę, neatsižvelgiant į jų užterštumą. Kamerose taip pat trūko gyvenamojo ploto. Žiemos metu kamerose šalta, neišduodami šildytuvai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nesuteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą arba galimybė pačiam pasigaminti maisto, o maitinimą pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams jis laikė diskriminacija. Akcentavo, kad nebuvo skiriama socialinė parama iš suimtiesiems ir nuteistiesiems skirtų fondų, tuo atimta galimybė nusipirkti maisto produktų, higienos priemonių. Galimybė pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą per parą nebuvo pakankama. Be to, pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, buvo draudžiama gauti paštu ar perdavimo būdu rašomąjį popierių, rašymo priemones, pašto vokus, pašto ženklus, taksofono korteles, o iš pareiškėjui adresuotų laiškų buvo neteisėtai pasisavinti pašto ženklai ir rašomasis popierius. Pareiškėjas teigė dėl nurodytų laikymo sąlygų patyręs fizinius nepatogumus, sutriko jo visavertis gyvenimas ir kt.

Atsiliepimas

3. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą dėl dalies reikalavimų nutraukti, kitus reikalavimus atmesti kaip pareikštus praleidus ieškinio senaties terminą arba nepagrįstus.

4. Departamentas akcentavo būtinybę konstatuoti neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, atkreipė dėmesį į tai, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Departamentas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-748-492/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01740-2014-3) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir padidino priteisiamą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, sumą neturtinei žalai atlyginti iki 3 000 Eur. Taigi šios administracinės bylos dalis, kurioje pareiškėjas skundžia aplinkybes, dėl kurių jau priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, turėtų būti nutraukta.

Atsiliepimas

5. Kauno tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Kauno TI pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-748-492/2016 jau išnagrinėjo ginčą dėl pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į taikytiną ieškinio senaties terminą, ginčui aktualiu laikytinas laikotarpis nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d.

7. Kauno TI tvirtino, jog visos įstaigos patalpos įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų, pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Šiuo laikotarpiu Kauno TI buvo tikrinamas regioninių ir nacionalinio visuomenės sveikatos centrų, patikrinimų metu nustatyti kamerų įrengimo ir eksploatavimo pažeidimai buvo nežymūs ir dažnai nulemti pačių suimtųjų veiklos kamerose, nedelsiant ištaisomi. Kauno TI kameros vėdinamos dviem būdais, t. y. per atidaromus langus arba orlaides ir mechaninės ventiliacijos būdu. Kauno TI nuomone, teisės normos, reglamentuojančios kamerų sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimus, nebuvo pažeistos. Kauno TI 3-ame aukšte ir septyni 2-ojo aukšto kamerų langų stiklai aptraukti apsaugine plėvele, nenusižengiant teisės aktų nuostatoms. Teigė, jog teisės aktai nenumato daiktadėžių įrengimo po lovomis. Kauno TI kamerose įrengtos spintelės arba sieninės lentynos, taip kad viena spintelė arba sieninė lentyna tektų daugiausiai dviejų suimtųjų knygoms ir daiktams susidėti. Kamerose taip pat įrengtos spintelės arba lentynos maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakabos. Visose Kauno TI kamerose baldai įrengti ir nuolat atnaujinami pagal poreikį, atsižvelgiant į kameros plotą ir joje laikomų asmenų skaičių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139, kuriuo patvirtintos aprangos, patalynės ir asmens higienos priemonių normos, galiojimo metu Kaimo TI išduodavo suimtiesiems šveičiamuosius miltelius „Fresh“. Ši indų plovimo priemonė į kameras buvo išduodama pagal poreikį suimtiesiems / nuteistiesiems pageidaujant, nes naudojimo instrukcijoje nebuvo nustatyta konkreti norma reikalinga konkretiems indams išplauti. Kauno TI išduodavo suimtiesiems ir nuteistiesiems tokį tualetinio popieriaus kiekį, koks buvo numatytas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose – 1 rulonas 1 mėnesiui.

8. Kauno TI paaiškino, kad aktualiu laikotarpiu pareiškėjas lankėsi Kauno TI 10 kartų, apsilankymų trukmė buvo 5–8 dienos. Visus 10 kartų, kai pareiškėjas atvykdavo į Kauno TI, jam buvo išduodamas muilas prausimuisi, pareiškėjas parašu patvirtino gavęs muilo. Pareiškėjas neišreiškė pretenzijų dėl muilo kiekio. Pareiškėjui užtikrinant teisę nusiprausti duše kartą per savaitę, jam buvo suteiktas ir teisės normoje nurodytas muilas, kadangi nuteistajam buvo išduotas pakankamas kiekis muilo iškart atvykus, būtent tam 1 kartui, kai pareiškėjas naudojosi dušu. Kamerose yra veikianti vandens tiekimo sistema (praustuvas) bei džiovinimo virvės, ant kurių galima džiovinti išskalbtus drabužius. Pareiškėjas savo buvimo Kauno TI laikotarpiu neteikė skundų dėl drėgmės kameroje. Teisės aktai neįtvirtina pareigos tardymo izoliatoriui užtikrinti suimtiesiems / nuteistiesiems galimybę naudotis lygintuvu. Aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo suteiktas čiužinys ir visa reikalinga bei teisės aktuose numatyta patalynė. Asmens materialinio aprūpinimo kortelėse pareiškėjas parašu patvirtino priimantis patalynę ir čiužinį, tokiu būdu patvirtino neturintis pretenzijų. Kauno TI niekada nebuvo nustatyti higienos normų nuostatų, reglamentuojančių temperatūrų režimą kamerose, pažeidimai. Pareiškėjo nebuvo pateikęs skundų, pareiškimų ar prašymų dėl temperatūros kameroje netinkamumo.

9. Kauno TI tvirtino besilaikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su maitinimo organizavimu, o teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą, laikantis pagrįstais ir teisėtais. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė kreipęsis į Kauno TI direktorių su prašymu skirti socialinę paramą. Kauno TI pabrėžė, kad, užtikrindamas suimtųjų ir nuteistųjų teises bei laikymo sąlygas, jis vadovaujasi tik teisės aktų reikalavimais, nevykdo diskriminacinio pobūdžio veiksmų. Pareiškėjas nebuvo išskiriamas iš kitų asmenų, laikomų Kauno TI, visi veiksmai, kuriais skundžiamasi, buvo atliekami teisės aktų nustatytose ribose, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo imtasi jokių išskirtinių priemonių dėl lyties, rasės, kalbos, kilmės socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kauno TI vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad kalinant buvo kankinamas, tačiau nepateikia įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam padaryta.

Atsiliepimas

10. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas, remdamasis abstrakčiais ir subjektyviais teiginiais, ginčija įvairių institucijų priimtus teisės aktus, nesiedamas jų su asmeniškai patirtomis pasekmėmis, o tik formaliai deklaruodamas tariamą diskriminaciją pagal lyties, socialinius ar kitus požymius. Didžioji skundo dalis susideda ne iš konkrečiai atliktų veiksmų teisėtumo ir pagrįsto analizės, o iš deklaratyvių teiginių apie tariamą teisės aktų nuostatų neteisėtumą. Šioje byloje pareiškėjas kelia individualų ginčą dėl norminiais teisės aktais jam padarytos žalos atlyginimo, tačiau neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl jų teisėtumo ištyrimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagal kompetenciją negali konstatuoti skunde išvardytų norminių teisės aktų neteisėtumo. Šiuo atveju nesant pagrindo konstatuoti atliktų veiksmų (priimtų teisės aktų) neteisėtumo, nėra vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, skundas yra atmestinas.

II.

12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. G. skundą.

Šalies argumentai

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-1870-505/2015 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01740-2014-3) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 50 800 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Kauno TI veiksmų dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų gyvenamosiose kamerose, neteisėtai įrengtų tamsintų stiklo langų, materialinio aprūpinimo ir higienos normų reikalavimų nesilaikymo, gyvenamojo ploto trūkumo, nesuteiktos teisės į ilgalaikius pasimatymus, socialinių pašalpų neskyrimo, neaprūpinimo darbinėmis pajamomis, nepakankamos kokybės ir netinkamo raciono maitinimo tiekimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-748-492/2016 šį teismo sprendimą pakeitė, nutaręs padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 3 000 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų gyvenamosiose kamerose, neteisėtai įrengtų tamsintų stiklo langų, materialinio aprūpinimo ir higienos normų reikalavimų nesilaikymo, gyvenamojo ploto trūkumo, nesuteiktos teisės į ilgalaikius pasimatymus, socialinių pašalpų neskyrimo, neaprūpinimo darbinėmis pajamomis, nepakankamos kokybės ir netinkamo raciono maitinimo tiekimo, nenagrinėtina.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., kildino ir iš kitų laikymo sąlygų Kauno TI (grindų ir sienų dangos atsilupusios, kamerose įrengti savadarbiai gultai, trūko spintelių, sieninių lentynų, draudžiama gauti rašomąjį popierių, pašto ženklus ir kt.), taip pat kad atsakovo atstovai prašė teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senatį, pažymėjo, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Kauno TI, kitas kompetentingas institucijas. Nepaisant to, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 15 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nenurodė jokių šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, todėl teismas nenustatė pagrindo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) atnaujinti šį praleistą terminą. Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 15 d. buvo atmestas. Teismas analizavo pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygas tik laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas nustatė, kad analizuojamu laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Kauno TI kamerose – 3,6 kv. m – nebuvo pažeista.

16. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, jog jis buvo apgyvendintas negyvenamosios paskirties kamerose, kadangi pareiškėjas savo poziciją šiuo aspektu grindė analizuojamu laikotarpiu negaliojusiu teisės aktu – Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 881, ir nėra pagrindo teigti, jog tardymo izoliatoriaus pastatas turi būti registruotas kaip gyvenamasis pastatas. Teismas taip pat rėmėsi Kauno TI paaiškinimais, kad tardymo izoliatoriaus pastatai įregistruoti tinkamai pagal galiojančius teisės aktus, yra specialiosios paskirties (negyvenamasis pastatas), o režiminėje zonoje esančios patalpos yra kamerų tipo. Visos Kauno TI patalpos įrengtos laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės).

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pagrįstumo, apžvelgė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 ir galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d. (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 ir įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), ir Eksploatavimo taisyklių nuostatas, taip pat Kauno TI paaiškinimus (kameros vėdinamos dviem būdais, t. y. natūraliai per langus ar orlaides ir mechaninės ventiliacijos būdu, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema) bei pateiktas nuotraukas, iš kurių matyti, jog kamerose įrengti atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa, turinti atskirą ventiliaciją. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno TI kamerose sanitarinio mazgo patalpa atskirta nuo gyvenamosios patalpos ne žemesniais nei 1,5 m aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pripažinti nepagrįstais.

18. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl sąlygų kameroje Nr. 128, nenustatęs, kad analizuojamu laikotarpiu pareiškėjas būtų buvęs laikomas šioje kameroje. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl įstiklintų langų matiniais stiklais, nes pareiškėjas nekonkretizavo, kuriose konkrečiai kamerose buvo tokie langai. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų įrengimo (aprūpinimo baldais), iš pateiktų nuotraukų nustatęs, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą, o, atsižvelgus į kamerų plotus, baldų skaičius bei dydis laikytini pakankamais. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl neaprūpinimo indų plovimo priemonėmis, kadangi Kauno TI tvirtino suimtiesiems / nuteistiesiems išduodanti šveičiamuosius miltelius „Fresh“, kurie tinka indams plauti, tai įrodinėjo pateiktomis nuotraukomis, o pareiškėjas nenurodė, kokią konkrečią žalą patyrė dėl neišduodamų indų plovimo priemonių. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas kėlė ginčą ne dėl higienos priemonių (tualetinio popieriaus ir muilo) neišdavimo, o dėl šių priemonių kiekio pakankamumo; Materialinio aprūpinimo asmeninių kortelių duomenys patvirtina, jog tualetinis muilas pareiškėjui buvo išduodamas, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl jo nusiskundimai šiuo aspektu atmesti. Materialinio aprūpinimo asmeninių kortelių duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas gavo teisės aktais nustatytą patalynės ir kito inventoriaus kiekį, už gautus daiktus pasirašė, parašu patvirtino neturintis pretenzijų, todėl teismas atmetė jo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo čiužiniu, užklotu ir pagalve. Dėl galimybių skalbti, džiovinti ir lyginti drabužius teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato skalbinių džiovyklos įrengimo kameroje (tačiau Kauno TI kamerose sudaryta galimybė džiovinti drabužius sanitariniame mazge), taip pat karšto vandens tiekimo kameroje ar tardymo izoliatorių pareigos užtikrinti suimtiesiems / nuteistiesiems teisę naudotis lygintuvu, be to, Kauno TI savo vidiniuose aktuose yra įtvirtinusi galimybę suimtiesiems ir nuteistiesiems ne dažniau nei kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus (jeigu jie buvo priduoti į skalbyklą), o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo ar rūbus būtų pridavęs į Kauno TI skalbyklą ir jie būtų buvę grąžinti neišskalbti, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu pripažintos nepagrįstomis. Teismo vertinimu, Kauno TI tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę pasinaudoti dušu ne rečiau nei kartą per savaitę, o pareiškėjo tvirtinimas, jog naudojimosi dušu trukmė nepakankama, neįrodo atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo. Teismas pripažino teisėtais ir tardymo izoliatoriaus veiksmus lovos skalbinius ir rankšluosčius keičiant kartą per savaitę, nes pareiškėjas nenurodė kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl nešvarių lovos skalbinių ir rankšluosčių pakeitimo anksčiau, o įstaiga būtų atsisakiusi tai padaryti. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl šalčio žiemą kameroje kaip deklaratyvius ir nepagrįstus objektyviais duomenimis (pvz., skundais Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ar kitai įstaigai). Teismas nepritarė pareiškėjo teiginiams apie nepakankamą pasivaikščiojimo gryname ore trukmę, nes pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikiami 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai, kaip tai numatyta teisės aktuose. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nesuteikiamų ilgalaikių pasimatymų, nes šie nusiskundimai abstraktūs, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas siekė gauti ilgalaikius pasimatymus su savo artimais giminaičiais. Dėl pareiškėjo minėto draudimo gauti daiktus (rašomąjį popierių, rašymo priemones, pašto vokus, pašto ženklus ir taksofono korteles) ir jų pasisavinimo teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada konkrečiai buvo galbūt neteisėtai pasisavinti pašto ženklai, rašymo priemonės ir rašymo popierius, taksofono kortelės, nenurodė kreipęsis į Kauno TI dėl minėtų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

19. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą dėl diskriminavimo maitinant, apžvelgė teisės normas, reglamentuojančias suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą, ir pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos). Nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą nei maitinamas pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažinta, jog Kauno TI administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą. Byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į administraciją dėl maisto kokybės ar kaloringumo. Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kad atsakovo atstovas Kauno TI savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Kadangi Kauno TI esantys suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis teisės aktais nustatytais valgiaraščiais, energetinėmis vertėmis, nėra pagrindo teigti, jog Kauno TI suimtuosius ir nuteistuosius maitina neracionaliai ir kankina alkiu. Pareiškėjo teiginiai apie diskriminaciją atmesti, akcentuojant, kad Kauno TI vykdo tiek Departamento direktoriaus, tiek teisingumo ministro įsakymus, kuriuose numatyti tokie reikalavimai, t. y. kad nedirbančių moterų ir nedirbančių vyrų valgiaraščiai skiriasi, atsižvelgiant į moterų ir vyrų fiziologines savybes. Teismas nekonstatavo Kauno TI neteisėtų veiksmų ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių atsakovo atstovų Departamento ir Ministerijos neteisėtų veiksmų.

20. Teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl jo neaprūpinimo pajamomis (socialinės paramos neskyrimo), atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tvirtino su prašymais dėl jo aprūpinimo pajamomis kreipęsis į Kauno TI 2014 m. gruodžio 8 d., 2015 m. sausio 14 d., 2015 m. kovo 25 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2016 m. lapkričio 11 d., tačiau Kauno TI teigė neužregistravęs tokio pobūdžio pareiškėjo prašymų. Pats pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl minėtų prašymų teikimo Kauno TI administracijai. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvada, kad pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Teismas papilomai akcentavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Kauno TI būdavo perkeliamas iki 15 parų, todėl pašalpa pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą neturėjo būti jam skiriama ir mokama.

21. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Nagrinėjamu atveju jis neįrodė savo turto netekimo ar sužalojimo, turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių), taip pat negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio, todėl atmetė jo reikalavimą priteisti tokios žalos atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, tvirtindamas, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje nepateikti duomenys, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl pablogėjusios sveikatos ar į Psichologinės tarnybos specialistus dėl patirtų didelių dvasinių išgyvenimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė nei atsakovo atstovų atliktų teisei priešingų veiksmų, nei patirtos žalos fakto, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą taip pat netenkintas.

III.

23. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba visiškai tenkinti jo skundą.

24. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, pažeidžia jo absoliučią teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo bei absoliučią teisę į teisingą ir kompetentingą teismą. Teismo sprendimas grindžiamas tikrovės neatitinkančiais atsakovo atstovų paaiškinimais, nepateikiant teisinio jų vertinimo ir tokiu būdu baigiamajame teismo akte paliekant neaiškumų. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2015 m. gegužės 4 d. teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1870-505/2015 jo laikymo sąlygos Kauno TI nepagerėjo, tačiau teismas (net ta pati teisėja) vienu atveju pripažino, jog sąlygos Kauno TI pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o kitu atveju – ne. Pareiškėjo vertinimu, teismas perkėlė jam pernelyg didelę įrodinėjimo naštos dalį, nes, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, neprivaloma pateikti įrodymus, pagrindžiančius patirtą neturtinę žalą. Teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino valstybės deliktinės atsakomybės pagrindus ir selektyviai pasirinko teisės aktus. Be kita ko, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999), įtvirtintą pareiškėjo specialiąją teisę į ne mažiau nei 5 kv. m kameros gyvenamojo ploto, kuri nėra panaikinta įstatyminiu lygmeniu, o Departamento direktorius, gyvenamojo ploto normą sumažindamas iki 3,6 kv. m, elgėsi moraliai nepateisinamai. Pareiškėjas pakartotinai pabrėžia, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, o šią specialiąją teisę, įtvirtintą Higienos normose HN 76:2010 ir HN 134:2015, panaikinti ar susiaurinti galima tik įstatymu ir tik laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neteisingai interpretavo jo teiginius dėl sanitarinio mazgo įrengimo, kadangi pareiškėjas buvo nurodęs ne kad sanitariniai mazgai atskirti 1 m aukščio konstrukcijomis, o kad sanitarinio mazgo atitvėrimai nesiekia lubų per maždaug 1 m, todėl sanitarinis mazgas negali būti laikomas atskira patalpa, o jame esanti oro šalinimo sistema – atskira nuo gyvenamosios patalpos. Mano, kad kamerose turi būti įrengti atidaromi langai nepriklausomai nuo to, ar kamerose įrengta dirbtinė ventiliacija. Tvirtina, kad jis buvo laikomas kameroje Nr. 128, tai gali patvirtinti kartu su juo laikytas asmuo – A. L., kurį galima apklausti liudytoju teisme, būtent dėl netinkamų sąlygų kameroje Nr. 128 jiedu buvo paskelbę bado akciją. Pareiškėjas pabrėžia nurodęs, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikytas, langai arba pakeisti į neatidaromus su tamsintu stiklu, arba atidaromus, tačiau vidiniai rėmai įstiklinti matiniu stiklu. Kamerų numeriai uždengiami dangteliais, todėl pareiškėjas negali nurodyti, kuriose būtent kamerose langai yra neatidaromi arba su matiniu stiklu. Dėl baldų kamerose pareiškėjas teigia, kad skirtingų norminių aktų nuostatos tarpusavyje nėra suderintos, tačiau tai negali pateisinti pareiškėjo teisių pažeidimo, t. y. dėžių po lovomis asmeniniams daiktams susidėti neįrengimo. Pareiškėjas paaiškina, kad jis negalėjo pats įsigyti papildomų higienos priemonių, nes nebuvo aprūpintas pajamomis, tvirtina, kad Kauno TI nepriima prašymų aprūpinti higienos priemonėmis. Pareiškėjo parašas, patvirtinantis, jog jis gavo dalį jam priklausančios patalynės ir kito inventoriaus kiekio, nepaneigia, jog Kauno TI neišduoda visos teisės aktais numatytos patalynės ir kito inventoriaus. Įstaiga taip pat nepriima prašymų išskalbti rūbus, suteikti ilgalaikius pasimatymus, aprūpinti pajamomis. Todėl aplinkybė, kad byloje nepateikti atitinkami pareiškėjo prašymai, neturi jokios įrodomosios vertės. Pareiškėjo nuomone, teismui buvo aiškiai išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai apie tai, kad iš jo neteisėtai pasisavinami pašto ženklai, rašymo priemonės ir rašymo popierius, taksofono kortelės. Pareiškėjas pažymi, jog sprendžiant dėl jo teisės pasivaikščioti gryname ore užtikrinimo negali būti remiamasi tik Kauno TI direktoriaus įsakymais, be to, teismas šiuo aspektu nepasisakė dėl numanomos pareiškėjo diskriminacijos. Teismas taip pat netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pretenzijas dėl diskriminavimo maitinant bei kankinimo alkiu, nepagrįstai užsiminė apie specialų maitinimą. Pareiškėjo vertinimu, teismo motyvai, kuriais remiantis atmesti pareiškėjo argumentai dėl neaprūpinimo pajamomis, pažeidžia jo teisę į teisingą ir kompetentingą teismą. Be to, teismas nutylėjo bylai aktualias įstatymo nuostatas, t. y. kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 2 dalį, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Akcentuoja, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra išimtinai tik teismo prerogatyva, o pareiškėjas ar ieškovas tik siūlo teismui šios žalos vertinimo kriterijus, nurodo maksimalų žalos vertinimo dydį, todėl teismo pozicija skundžiamame sprendime, jog pareiškėjas turėjo įrodyti patirtos neturtinės žalos dydį, laikytina pasityčiojimu.

Atsiliepimas

25. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Departamentas mano, kad teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, prieštaraujančių tokiam vertinimui, jo argumentai deklaratyvūs ir nepagrįsti.

27. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Ministerija nurodo visiškai sutinkanti su teismo motyvais, mananti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., atlyginimo priteisimo.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovų veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo teiginius apie buvimo Kauno TI aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad šioje byloje analizuotinos pareiškėjo buvimo Kauno TI sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. (patikslintina – laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., kadangi skundas teismui išsiųstas 2017 m. lapkričio 10 d., žyma ant voko, I t., b. l. 40), kad pateikti duomenys (I t., b. l. 120–122) patvirtina, jog pareiškėjui buvo užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, kad aplinkybė, jog Kauno TI kameros nėra įregistruotos kaip gyvenamosios paskirties kameros, nėra nesuderinama su galiojančiu teisiniu reglamentavimu (Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 7.16 p.), kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 128, taip pat kad pareiškėjo pretenzijos dėl sanitarinio mazgo įrengimo (nevisiškai atskirtas nuo bendro kameros ploto), kamerų aprūpinimo baldais, aprūpinimo indų plovimo priemonėmis, tualetiniu popieriumi ir muilu, patalyne, sąlygų kamerose skalbti, džiovinti ir lyginti drabužius sudarymo (be kita ko, jog kamerose tiekiamas tik šaltas vanduo), naudojimosi dušu ir pasivaikščiojimo gryname ore dažnumo, trukmės, lovos skalbinių ir rankšluosčių keitimo dažnumo, šalčio žiemą, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, draudimo perduoti rašomąjį popierių, rašymo priemones, pašto vokus, pašto ženklus ir taksofono korteles bei šių daiktų pasisavinimo, netinkamo aprūpinimo maistu, neaprūpinimo pajamomis yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

33. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

34. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

35. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

36. Šiuo atveju apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo įsitikinimu, kad duomenys, kuriuos atsakovo atstovai pateikė teismui, neatitinka tikrovės („kliedesiai“), tačiau tokia pareiškėjo pozicija nedetalizuota ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, sudarančiais pagrindą abejoti atsakovo atstovų pateiktų duomenų ir paaiškinimų teisingumu. Be to, tokia pareiškėjo pozicija nenuosekli, prieštaringa, pavyzdžiui, pareiškėjas tvirtina, jog, priešingai nei nurodė Kauno TI, jis buvo laikomas kameroje Nr. 128, tačiau viena pastraipa žemiau jau teigia, kad jis negali įvardyti, kuriose kamerose langai buvo neatidaromi su tamsintu stiklu, o kuriose – su matiniu stiklu, nes Kauno TI nuo kalinamų asmenų slepia kamerų numeraciją – kamerų numeriai uždengti dangteliais (apeliacinio skundo l. 7). Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo atstovų pateiktų rašytinių, patvirtintų dokumentų teisingumo atmestini.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad aplinkybė, jog byloje nėra duomenų apie Kauno TI teiktus atitinkamus jo prašymus (aprūpinti higienos priemonėmis, išskalbti rūbus, suteikti ilgalaikius pasimatymus, aprūpinti pajamomis) neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi Kauno TI atsisakydavo priimti, registruoti tokius prašymus. Nors posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas įvardijo kelias datas, kai jis teikė prašymus dėl aprūpinimo pajamomis, jokie paaiškinimai dėl kitų minėtų prašymų nebuvo pateikti. Be to, pareiškėjo teiginiai apie teiktus, tačiau nepriimtus prašymus dėl aprūpinimo pajamomis nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, šių prašymų originalais ar nuorašais (jeigu prašymą buvo atsisakyta priimti, vadinasi, pareiškėjas turėtų turėti jo originalą), Kauno TI raštais su paaiškintomis atsisakymo priimti prašymą priežastimis, pareiškėjo skundais kitoms institucijoms dėl nepriimamų, neregistruojamų prašymų, skundų. Abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai apie teiktus įvarius prašymus, kuriuos Kauno TI atsisakė priimti ir registruoti, teisėjų kolegijai nekelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumo.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat išreiškia įsitikinimą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapgynė kai kurių jo teisių ir neatsižvelgė į kai kuriuos bylai teisingai išspręsti reikšmingus teisės aktus. Pavyzdžiui, pareiškėjas tvirtina, jog Higienos normoje HN 76:1999 įtvirtinta specialioji jo teisė į ne mažesnę nei 5 kv. m kameros gyvenamojo ploto dalį. Teisėjų kolegija pastebi, kad Higienos norma HN 76:1999 buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Kadangi Higienos norma HN 76:1999 buvo patvirtinta ne įstatymu, o sveikatos apsaugos ministro įsakymu, jai (įskaitant visas jos nuostatas) panaikinti (pripažinti netekusia galios) nebuvo būtina priimti įstatymą.

39. Akcentuotina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti analizuojamu laikotarpiu galioję imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai netaikė 5 kv. m minimalios gyvenamojo ploto normos.

40. Pareiškėjas taip pat įsitikinęs, jog aplinkybė, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendro kameros ploto, t. y. nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos norma HN 76:2010 (kurios 21 p. numatyta, kad „pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą“), Higienos norma HN 134:2015, taip pat Eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 p., kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.). Taigi tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo bendro kameros ploto, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

41. Akcentuotina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, likę apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Kauno TI nepadarė pareiškėjo nurodytų teisės aktų pažeidimų, o pareiškėjas neįvardijo, kokie Departamento ir Ministerijos veiksmai galbūt nesuderinami su teisės aktų reikalavimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas (jo atstovai) atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Kadangi valstybės civilinei atsakomybei kilti privalo būti visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, nustačius vienos iš šių sąlygų neegzistavimą, teisėjų kolegija dėl kitų sąlygų buvimo nepasisakys.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė