Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 7 (septyniems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto taisyklėmis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, per 1 (vieną) mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą civiliniam ieškovui bei per 3 (tris) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į paskirtos bausmės atlikimo laiką nuteistajam įskaičiuotas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. rugsėjo 27 d., 10.30 val. iki 2015 m. rugsėjo 28 d., 14.00 val.

Priteista iš nuteistojo E. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. K. 1500,00 (vieną tūkstantį penkis šimtus) eurų ir nukentėjusiajai Z. K. 500,00 (penkis šimtus) eurų.

Nukentėjusiųjų civilinių ieškinių dalis V. K. dėl 600,00 (šešių šimtų) eurų turtinės žalos ir dėl 1500,00 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų neturtinės žalos bei Z. K. dėl 490,00 (keturių šimtų devyniasdešimties) eurų turtinės žalos ir 1000,00 (vieno tūkstančio) eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta.

Priteista iš nuteistojo E. B. civilinis ieškinys už nukentėjusiojo V. K. gydymą – 15,88 eurų (penkiolika eurų 88 centus) Valstybinei ligonių kasai.

Priteista iš nuteistojo E. B. į valstybės pajamas, sumokant į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 254,76 eurų (du šimtus penkiasdešimt keturis eurus 76 centus) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiųjų V. K. ir Z. K. atstovavimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.E. B. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugsėjo 26 d. apie 4.00 val. (duomenys neskelbtini), kultūros namų kieme – viešoje vietoje, tyčia, elgdamasis įžūliai, spyrė ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam V. K. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, dėl to nukentėjusiajam buvo padaryti kairės krūtinės ląstos pusės VII, VIII ir IX šonkaulių lūžiai, taip nukentėjusiajam V. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo E. B. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

7. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų sprendimą apeliantui, neįrodo, kad teismo išvados neteisingos.

8. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad E. B. viešoje vietoje, tyčia, elgdamasis įžūliai, spyrė ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam, kuriam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiais savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

8.1. Apeliantas nurodo, kad jo kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiojo V. K. parodymais. Teigia, kad nei vienas liudytojas nematė, kaip jis sužalojo nukentėjusįjį, jog liudytojai nurodė tokias įvykio aplinkybes, kurias jiems papasakojo V. K., jog specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti griūnant. Taip pat teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Taigi apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad būtent jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir apeliaciniame skunde nurodo savo įvykio versijas – jis išėjęs tik pasakė nukentėjusiesiems, kad jie nešūkautų po langais, nes mažas vaikas miega, jog jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, tarp jų ir nukentėjusiųjų V. K., Z. K., liudytojų A. G., J. G., M. A. parodymai, specialisto paaiškinimai duoti apylinkės teisme.

8.2. Nukentėjusysis V. K. tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nuosekliai teigė, kad jis apie 3 val. nakties su žmona išėjo iš kultūros namų. Einat kryptelėjo koją ir jis suklupo. Žmona nuėjo į kultūros namus pagalbos. Žmonai nuėjus, gavo smūgius į šoną, pakėlęs galvą, pamatė šalia stovintį E. B., paklausus „už ką“, gavo dar smūgį, kiek pamena, gavo kokius tris smūgius, o daugiau „atsijungė“. Atėjusi žmona su A. G. jį parvedė iki kultūros namų ir ten paguldė. Pabudęs pajuto, kad negali pasijudinti, skauda šoną. Ryte atėjusi žmona iškvietė greitąją pagalbą. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir nukentėjusioji Z. K.. Ji teigė, kad jiems išėjus iš kultūros namų, vyras susviro ir pargriuvo, nes turi problemų su koja. Vyras nesikėlė, todėl ji nuėjo į kultūros namus, paprašė A. G., kad padėtų parvesti V.. Jai su A. G. išėjus iš kultūros namų, išgirdo triukšmą, pašvietė prožektoriumi ir pamatė E. B.. V. vaitojo. E. B. stovėjo su „triusikais“, apsiavęs „kedus“. E. B. keikėsi, rėkė, kad spirtų V., nematė. Nespėjus jai pasakyti nei žodžio, E. B. nuėjo. Ji su A. G. paėmę V. už pažastų vilko iki kultūros namų. Tuo metu nežinojo, jog V. sulaužyti šonkauliai. V. buvo prakirsta kakta, kruvinas veidas, drabužiai apsitaškę krauju. Ji nuvalė V. veidą ir jį paguldė ant sofos. Išėjo namo. Ryte nuėjo pasižiūrėti, V. nesikėlė, sakė, jog jam skauda šonas. Pranešė sūnui, iškvietė greitąją pagalbą. Liudytojas A. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad Z. K. paprašė padėti parvesti V. K.. Vedant V. K. nieko nesakė, tik vaitojo, jo veidas buvo kruvinas, purvinas kostiumas, kruvini marškiniai. Z. K. jam sakė, jog matė stovintį E. B., matė nueinančiojo plikas blauzdas. Jis E. B. nematė, tik girdėjo, kad kažkur kieme „koliojosi“, sakė „kiek čia po mano langais triukšmausi“. V. K. jam sakė, kad jį sumušė, suspardė E. B.. Liudytojas J. G. duodama parodymus pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jos vyras išėjo su Z. K. parvesti V. K.. Atidariusi kultūros namų duris pamatė V. K. gulintį ant žemės, jo veidas buvo kruvinas, jis vaitojo, sakė, kad jį suspardė. Liudytoja G. M. parodė, kad ji gyvena prie kultūros namų, jos buto langai yra tiesiai į kultūros namų pusę. Įvykio naktį išgirdo aikštelėje triukšmą, riksmus, keiksmus, lyg barimasis, kažkas pašvietė prožektoriumi. Liudytoja D. K. apklausiama teisme parodė tas aplinkybes, kurias jai buvo papasakojęs jos brolis V. K., jog jį sumušė E. B.. Įvykį užregistravęs policijos pareigūnas M. A. apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytoju parodė, kad įvykis buvo (duomenys neskelbtini) kaime. Prisimena, kad buvo sumuštas žmogus, kieme, esančiame prie bendruomenės namų, jog policija buvo kviesta ne iš karto po įvykio – naktį, o vėliau – ryte. Nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušė E. B.. Tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – kairės krūtinės ląstos pusės VII, VIII, IX šonkaulių lūžiai – patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 57 b. l.). Minėtoje išvadoje taip pat nurodyta, kad šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasekmėje, kietu buku daiktu paveikus kairę krūtinės ląstos pusę. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas L. J. paaiškino, kad nukentėjusiajam nugriuvus ant asfalto dešine puse, kairės pusės šonkauliai negalėjo lūžti. Nurodė, kad šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti nuo spyrio koja.

8.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo V. K. parodymais ir jie laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jo nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialisto išvadoje, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose esantys duomenys, ir kt.) bei anksčiau aptartų liudytojų, nukentėjusiosios Z. K. parodymai bei specialisto paaiškinimai. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiojo V. K. suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, todėl netikėti jo parodymais nėra pagrindo.

9. Taigi visuma aptartų įrodymų duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog E. B. be aiškios priežasties spardė nukentėjusįjį gulintį ant žemės. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. B. tiek nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. K. sveikatą, tiek ir pažeidė viešąją tvarką. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aikštelė prie daugiabučio namo yra vieša vieta, kadangi teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininkų veiksmų patirs nepatogumų. Nors nėra nustatytos aiškios priežastys, kodėl E. B. priėjęs prie nukentėjusiojo jam spyrė, tik paties apelianto keliama versija, kad jis tik pasakė nukentėjusiesiems, kad jie po langais nešūkautų, nes mažas vaikas miega ir jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, tačiau smurtaudamas kaltinamasis suprato, kad tai daro viešoje vietoje, numatė, kad šiais veiksmais bus padaryta žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Kaip nurodė liudytoja G. M., ji dėl kilusio triukšmo pabudo, kas taip pat rodo, kad buvo sutrikdyta aplinkinių gyventojų rimtis.

10. Išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes neabejotina, kad E. B. įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurto panaudojimu nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu, kuriam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, girdint pašaliniams asmenims, pažeidė viešąją tvarką, t. y. E. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir tokios veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

11. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Z. K. pripažinimo nukentėjusiąja ir jai priteistos neturtinės žalos.

11.1. Pažymima, kad nukentėjusiojo asmens sąvoka ir teisės yra apibrėžtos BPK 28 straipsnyje. Nukentėjusiojo asmens statusą fizinis asmuo įgyja esant faktiniam ir juridiniam pagrindams. Faktinis pagrindas – nusikalstama veika asmeniui padaryta fizinė, turtinė ar moralinė žala. Juridinis pagrindas – ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis dėl pripažinimo nukentėjusiuoju. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi pripažino Z. K. nukentėjusiąja. Taigi šiuo atveju yra juridinis pagrindas laikyti Z. K. nukentėjusiąja. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nukentėjusiajai Z. K. priteistas 500 eurų neturtinės žalos atlyginimas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėtos veikos, nagrinėjamu atveju tai – V. K.. Tokio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo jis bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi tik šio asmens gyvybės atėmimo atveju. Iš bylos duomenų matyti, kad neturtinę žalą Z. K. grindė tuo, jog ji matydama vyro sumušimą, jo kančias dėl skausmo, išgyvendama dėl jo sveikatos, patyrė šoką, jautė pastovų stresą, naktimis pabusdavo dėl vyro dejonių arba klausydavo, ar jis kvėpuoja, kol vyro sveikata nepagerėjo, buvo nuolatinėje įtampoje. Šios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės bei byloje nustatytos faktinės įvykio aplinkybės, rodo, jog ji tiesiogiai nenukentėjo nuo neteisėtos veikos, todėl apylinkės teismas Z. K. nepagrįstai priteisė 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą, ir nuosprendžio dalis dėl šios žalos priteisimo Z. K. naikintina (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį, pagal kurią iš nuteistojo E. B. priteista 500 (penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai Z. K., panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.