Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEA“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimų pripažinimo nepagrįstais ir išmokėtos banko garantijos grąžinimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, Slovakijos įmonė EMTEST a.s., Lenkijos įmonė Sygnity SPOLKA AKCYJNA, savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes vertino išimtinai tik ieškovės pateiktus argumentus ir įrodymus. Ieškovė nevykdė Sutarties 5.1, 5.3, 5.5, 5.6 punktuose nurodytų prisiimtų įsipareigojimų, pažeidė Sutarties techninės specifikacijos 2.1.6 ir 2.1.8. punktų reikalavimus. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad konsorciumas netinkamai teikė garantinės priežiūros paslaugas: laiku nereaguodavo į kilusius trikdžius, nekokybiškos įrangos laiku nepakeisdavo kokybiška; neatliko fiskalinių spausdintuvų (kasos aparatų) fiskalizacijos bei neužtikrino tinkamo švieslenčių veikimo, kas sąlygojo turimų viešojo transporto stotelėse montuojamų švieslenčių detalių, švieslenčių remonto ir montavimo (pakabinimo) stotelėse paslaugų pirkimą. Dėl minėtų Sutarties pažeidimų, apie kuriuos konsorciumas ne kartą buvo informuotas, atsakovė pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Sutarties 6.5 punktu, kreipėsi į banką su reikalavimu sumokėti garantijoje nurodytą sumą. Byloje keliamas garantijos teikimo klausimas dėl atsiradusių gedimų, defektų jau po įrangos priėmimo-perdavimo ir e-bilieto sistemos įdiegimo. Todėl teismas turėjo nagrinėti, ar skolininkas pažeidė garantija užtikrintą pagrindinę prievolę, tačiau nevertino nė vieno atsakovės pateikto įrodymo ar argumento. Tai, kad konsorciumas reaguodavo ir atsakydavo į atsakovės siunčiamus raštus, nereiškia, kad įsipareigojimai pagal Sutartį buvo vykdomi tinkamai. 2012 m. sausio 20 d. – 2012 m. balandžio 20 d. vykęs šalių susirašinėjimas patvirtina, kad laiku ir tinkamai e.bilieto sistemos nesklandumų konsorciumas nešalindavo, o dalį trūkumų apskritai ignoruodavo, nepateikdamas jokių paaiškinimų. Taip pat atsakovė pateikė išrašus iš „HelpDesk“ sistemoje registruotų paraiškų, t. y. trikdžių, kuriuos konsorciumas turėjo pašalinti per šalių sulygtą laiką, tačiau tai nebuvo sprendžiama numatytais terminais. Visų šių aplinkybių teismas nevertino, netyrė ir dėl jų nepasisakė. Teismo vertinti spaudos pranešimai, kad e.bilieto sistema veikia, neturi įtakos nagrinėjamam ginčui, nes jie buvo skelbti 2012 m. rugpjūčio 14 d., 2012 m. rugpjūčio 16 d. ir 2012 m. lapkričio 21 d., t. y. vėliau nei buvo pateiktas atsakovės pirminis 2012 m. birželio 15 d. reikalavimas bankui dėl pinigų išmokėjimo pagal banko garantiją. Be to, minėti pareiškimai nereiškia, kad tinkamai ir sklandžiai veikė e.bilieto sistema ir konsorciumas tinkamai vykdė garantinius įsipareigojimus, nes švieslentės tinkamai neveikė, fiskaliniai spausdintuvai nebuvo fiskalizuoti VMI. Konsorciumui buvo sudarytos visos sąlygos fiskalinių spausdintuvų fiskalizavimui ir teismo minimi įrodymai nepatvirtina fakto, jog atsakovė būtų užkirtusi kelią ar neatlikusi kokių nors veiksmų, kad konsorciumas negalėtų atlikti spausdintuvų fiskalizavimo. Konsorciumas turėjo pareigą atlikti fiskalinių spausdintuvų (kasos aparatų) fiskalizaciją ir registravimą VMI, atsakovė sudarė visas sąlygas, bendradarbiavo ir atliko visus konsorciumo prašomus veiksmus, kad būtų tinkamai apskaityti kasos aparatai VMI, tačiau konsorciumas to neatlikęs pažeidė Sutartį.Dėl švieslenčių montavimo alternatyvų buvo šalių diskutuojama ir sprendžiama sudarytose projekto įgyvendinimui darbo grupėse/pasitarimuose. Konsorciumas, negalėdamas įvykdyti reikalavimo pritvirtinti įrangą prie transporto stotelės paviljono ir sutikdamas su kita švieslenčių montavimo alternatyva, prisėmė riziką ir atsakomybė dėl to atsakovei negali būti perkeliama. Juo labiau, kai atsakovė konsorciumui perdavė keitiklius, turinčius techninę dokumentaciją bei atitikties specifikaciją, kurių kokybe nebuvo pagrindo abejoti. Švieslentės veikė netinkamai ir dėl kitų priežasčių, kas laikytina taip pat netinkamu Sutarties vykdymu. Neabejotiną Sutarties pažeidimą ir netinkamą jos įgyvendinimą patvirtina ir ta aplinkybė, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2013 m. kovo mėn. paskelbė viešą konkursą „Keleivių informavimo sistemos švieslenčių, montuojamų viešojo transporto laukimo stotelėse, detalių ir švieslenčių remonto paslaugos“ (2013 m. balandžio 22 d. sudaryta viešo pirkimo sutartis 57 190,79 Eur sumai). Šiuo pirkimu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pirko turimų viešojo transporto stotelėse montuojamų švieslenčių detales, švieslenčių remonto ir montavimo (pakabinimo) stotelėse paslaugas, kurių nebūtų reikėję pirkti, jei konsorciumas būtų tinkamai įvykdęs prisiimtus įsipareigojimus pagal Sutartį.Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad e.bilieto ir keleivių informavimo sistemos programinė ar techninė įranga iš tiesų buvo pakeista, perdaryta, sudarant 2011 m. spalio 10 d. Sutartį, kas neva konsorciumui iš esmės sukliudė atlikti tinkamai garantinę priežiūrą ir kitus pagal Sutartį kylančius įsipareigojimus. 2011 m. spalio 10 d. Sutarties techninės specifikacijos turinys negali patvirtinti tokių aplinkybių. Įvertinus Sutarties techninės specifikacijos nuostatas ir 2011 m. spalio 10 d. Sutarties techninės specifikacijos turinį, matyti, kad e-bilieto sistemos tobulinimas buvo galimas ir reikalingas, siekiant užtikrinti tinkamą ir sklandų sistemos veikimą. Be to, garantinio aptarnavimo atsakovė reikalavo tik už konsorciumo pagal Sutartį pateiktą programinę ir techninę įrangą. Sutarties pažeidimai buvo fiksuojami nuo 2009 m., todėl jokios kitos sutartys negali turėti įtakos atsakovės teisei pasinaudoti Banko garantija.Teismui manant, kad 2011 m. spalio 10 d. Sutarties techninės specifikacijos nuostatos galimai reiškia konsorciumo įdiegtos e-bilieto sistemos paakeitimą ir tai turėjo įtakos konsorciumo garantinių paslaugų tiekimui, galėjo skirti ekspertizę nustatyti šioms aplinkybėms, nes tokioms išvadoms nustatyti reikalingos specialios žinios. Teismas netinkamai vertino Sutarties turinį, todėl nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė, kreipdamasi į banką dėl Banko garantijoje numatytos sumos išmokėjimo, pažeidė ikiteisminės ginčų sprendimo ir pretenzijų pateikimo tvarką. Teismo argumentai, kad ginčo teisiniam santykiui turėjo būti taikomi Sutarties 5.7 bei 7.3 punktai, yra nepagrįsti. Teismas nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą. Banko garantija išduota sutartinių teisinių santykių pagrindu, todėl nepagrįsto praturėjimo institutas netaikytinas. Atsakovė neturėjo pareigos įrodyti patirtų nuostolių dydį, tai prieštarautų Sutarties nuostatoms, Banko garantijos turiniui, neatitiktų banko garantijoms, kaip specialioms reikalavimo užtikrinimo priemonėms, nustatyto teisinio reguliavimo. Sutartis numatė, kad bet koks Sutarties pažeidimas, dalinis ar visiškas jos nevykdymas ar netinkamas vykdymas, bus pakankamas pagrindas teisės į Banko garantijoje nurodytą sumą atsiradimui. Be to, iš bylos duomenų ir matyti, kad dėl konsorciumo aplaidaus darbo atsakovė neabejotinai nuostolių patyrė, nes atsakovei pateikta įranga veikė nekokybiškai, skleidė trikdžius, konsorciumas atsiradusių įrangos defektų laiku nešalindavo, kasos aparatai nebuvo fiskalizuoti, švieslentes neveikė tinkamai. Ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovės 2012 m. birželio 15 d. reikalavimą nepagrįstu negalėjo būti laikomas tinkamu bylos nagrinėjimo dalyku, nes tokio reikalavimo tenkinimas jokių teisinių materialinių pasekmių nė vienai iš proceso šalių nesukelia. Atsakovei Banko garantijoje nurodyta suma išmokėta pagal atsakovės 2013 m. birželio 13 d. reikalavimą. Todėl teismas turėjo šioje dalyje civilinę bylą nutraukti (CPK 293 str. 1 d. 1 p.).Atsakovė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu bei jų dydžiu. Ieškovės naudai priteistos 30 000 Eur bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, neatitinkančios rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, o kai kurios paslaugos net neturėtų būti laikomos savarankiškomis, už kurias yra atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos (susipažinimas su bylos medžiaga teisme, pasirengimas teismo posėdžiui, dokumentų peržiūra ir kt.). Trečiasis asmuo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Bankas pagrįstai išmokėjo Banko garantijoje nurodytą sumą. Teismas netinkamai vertino Banko garantiją kaip viešojo pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimą, klaidingai aiškino reikalavimų mokėti pagal Banko garantiją pareiškimo tvarką, nepagrįstai nurodė, kad reikalavimo pagal ją suma turi būti grindžiama konkrečiais nuostoliais. Sutarties 6.2.1.4 punkte apibrėžta garantijos sumos išmokėjimo tvarka, kurios buvo laikytasi. Bankas pagrįstai išmokėjo atsakovės prašomą garantijoje nurodytą sumą, nes reikalavimas buvo pateiktas nepasibaigus Banko garantijos galiojimo laikotarpiui, Sutartyje ir Banko garantijoje nustatyta tvarka atsakovei raštu pranešus apie ieškovės padarytus Sutarties pažeidimus. Sutarties 6.2.1.3 punkte nurodytas garantijos dalykas – bet kokie ieškovės padaryti sutarties pažeidimai, įskaitant ir dalinį prievolių nevykdymą, todėl atsakovė turėjo teisę reikalauti sumokėti visą Banko garantijoje nurodytą sumą. Teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, paskirstė įrodinėjimo pareigą, vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, dėl ko liko neatskleista bylos esmė. Ieškovei teigiant, kad atsakovės reikalavimai buvo nepagrįsti, ji turėjo įrodyti, kad nėra atsakinga už jokį Sutarties pažeidimą, tačiau ieškovė šios pareigos neįvykdė. Teismas neįvertino aplinkybių, kad dalis ieškovės pažeidimų ilgą laiką nebuvo šalinami, kad sistema nuolat veikė su trukdžiais ir sukėlė didelių nepatogumų tiek atsakovei, tiek Vilniaus miesto gyventojams. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad ieškovė tinkamai įvykdė sutartines prievoles, nes neišnagrinėjo visų atsakovės nurodytų ieškovės padarytų Sutarties pažeidimų. Teismas netinkamai vertino 2011 m. spalio 10 d. Sutartį, nes ji nepašalina ieškovės atsakomybės už Sutarties pažeidimus, padarytus 2009-2011 metais. Todėl teismas neturėjo nagrinėti aplinkybių, susijusių su 2011 m. spalio 10 d. Sutartimi. Be to, pastarąja sutartimi atlikti pakeitimai neturėjo įtakos iki jos sudarymo veikusiems moduliams ir konsorciumo garantiniams įsipareigojimams. Konsorciumo garantiniai įsipareigojimai apėmė laikotarpį nuo 2009 m. birželio 15 d. akto pasirašymo dienos iki 2012 m. birželio 15 d., todėl ieškovė neturėjo būti atleista nuo pareigos teikti garantinę priežiūrą minėtu laikotarpiu net ir esant atliktų sistemos papildymų pagal 2011 m. spalio 10 d. Sutartį. Teismas nepagrįstai taikė išimtį ir priteisė ženkliai didesnes nei rekomendacijose nustatytas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nemotyvavo, kodėl byla išimties tvarka laikytina sudėtinga ir tokios didelės apimties, kad būtų pagrindas nukrypti nuo rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.Atsakovė atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Nurodo, kad sutinka su trečiojo asmens skunde išdėstytais argumentais.Trečiasis asmuo atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Nurodo, kad sutinka su atsakovės skunde išdėstytais argumentais. Ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus prašo jų netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama neva byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad e-bilieto sistema būtų iš esmės keičiama po 2011 metų. 2011 spalio 10 d. Sutarties techninė specifikacija ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 20 d. sprendimas įrodo, jog vykdant 2011 m. spalio 10 d. Sutartį buvo atlikti veiksmai, kuriais pakeista pagal Sutartį įdiegta sistema, dėl ko ieškovei ir konsorciumui teikti jos garantinės priežiūros paslaugas tapo neįmanoma. Analizuojant minėtą techninę specifikaciją, paaiškėjo, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir Emtest a.s. 2011 m. spalio 10 d. Sutartimi savo rizika, neinformuodami ieškovės ir Sygnity SA, su jais nederinant, vienašališkai perėmė e-bilieto sistemos garantinės priežiūros paslaugų teikimą, kurios konsorciumo buvo teikiamos Sutarties pagrindu. Atsakovė, reikalaudama jai pervesti Banko garantijos sumą, elgėsi nepagrįstai, neteisėtai ir nesąžiningai.Atsakovės argumentai dėl ekspertizės būtinumo yra nepagrįsti, nes ieškovė prašė skirti ekspertizę 2011 m. spalio 10 d. Sutarčiai, jos techninei specifikacijai bei vykdymui įvertinti, tačiau pati atsakovė tokiam prašymui prieštaravo. Išreikalavus papildomus dokumentus ir informaciją, byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių iš jų spręsti, ar 2011 m. spalio 10 d. Sutarties vykdymu buvo siekta pakeisti e-bilieto sistemą. Jei teismas nuspręstų, kad byloje tikslinga skirti ekspertizę, ieškovė prašo išreikalauti ir prijungti prie bylos dublike prašytus ir pirmos instancijos teismo neišreikalautus papildomus dokumentus ir informaciją. Teismas tinkamai įvertino ieškovės pateiktą susirašinėjimą, kuriame įvardintos kasos aparatų (spausdintuvų) nefiskalizavimo priežastys. 2009 m. birželio 15 d. perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad fiskaliniai spausdintuvai ir su jais susijusios konsorciumo pagal Sutartį suteiktos paslaugos buvo kokybiški ir atitiko Sutarties techninius reikalavimus. Šio akto atsakovė neginčija. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad iš savo pusės atliko visus reikiamus veiksmus, jog konsorciumas galėtų užbaigti spausdintuvų fiskalizavimą ir registravimą VMI. Jų fiskalizavimas nebuvo baigtas, nes atsakovė tinkamai šių įrenginių neperdavė transporto įmonėms ir tinkamai neįformino reikiamų dokumentų, nepaskyrė transporto įmonių įgaliotų asmenų derinti ir vykdyti fiskalizavimo darbus bei nesuderino konkretaus fiskalizavimo darbų grafiko su konsorciumu, nors pastarasis buvo pateikęs konkretų pasiūlymą dėl darbų vykdymo grafiko. Atsakovės pozicija taip pat yra nesuderinama su galiojančiais teisės aktais – 2003 m. rugsėjo 18 d. VMI prie Finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. V-255 Dėl kasos aparatų naudojimo taisyklių patvirtinimo patvirtintų Kasos aparatų naudojimo taisyklių 10 punktu bei 2002 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1283 Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo patvirtinto Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo 22 ir 23 punktais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad transporto įmonė (galutinis fiskalinių spausdintuvų naudotojas) konsorciumui ar jo įgaliotam subrangovui neperdavė visų fiskalizavimui reikalingų duomenų (teises naudotis fiskaliniais spausdintuvais suteikiančių dokumentų su fiskalinių spausdintuvų unikaliais numeriais, kasos aparatų techninių pasų). Taip pat nepateikti įrodymai, kad buvo sudarytos sutartys su specialiomis įmonėmis, aptarnaujančiomis fiskalinius spausdintuvus. Tokios sutartys yra būtinos ir turėtų būti sudarytos viešųjų pirkimų būdu. Tai patvirtina, kad ieškovė objektyviai negalėjo fiskalizuoti spausdintuvų, nes atsakovė ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neatliko būtinų fiskalizavimui savo pareigų. Teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, kurie pagrindžia, kad švieslentės tinkamai neveikė dėl to, kad švieslentės buvo prijungtos prie kontaktinio troleibusų tinklo. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pareiga buvo įdiegti srovės keitiklius į troleibusų kontaktinį tinklą tam, kad švieslentės būtų pajungtos tinkamai, tačiau tai buvo padaryta netinkamai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad švieslentės gesdavo ir dėl to, jog kontaktiniame troleibusų tinkle, prie kurio buvo prijungtos švieslentės, būdavo išjungiama srovė.Apeliantai nepateikė įrodymų, kad ieškovė pažeidė savo įsipareigojimus bei paneigiančių ieškovės į bylą pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, kad atsakovė nepagristai kreipėsi dėl Banko garantijos. Todėl apeliantų teigiamos aplinkybės laikytinos neįrodytomis, o jų deklaracijos neva teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles yra nepagristos.Teismas pagristai vertino konsorciumo įsipareigojimų galimų pažeidimų apimtį, vertindamas, ar visos garantijos sumos nurašymas nesudarys prielaidų atsakovei nepagristai praturtėti ieškovės sąskaita. Iš atsakovės parengtų ir bankui pateiktų reikalavimų dėl Banko garantijoje esančios pinigų sumos išmokėjimo, prieš tai nepagrindus Sutarties pažeidimų ir nesilaikius Sutartyje nustatytos tvarkos dėl pretenzijų ir ginčo taikaus sprendimo procedūrų, galima daryti išvadą, jog toks atsakovės elgesys yra piktnaudžiavimas teise, t. y. savo teisės įgyvendinimas pažeidžiant Sutartį, siekiant sukelti žalą ieškovei bei nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Atsakovė nenurodė ir nepagrindė, dėl kokių ieškovės ir (ar) konsorciumo Sutarties pažeidimų ji patyrė būtent Banko garantijoje nurodytą 1 193 250 Lt dydžio žalą. Toks atsakovės bandymas gauti Banko garantijoje nurodytą pinigų sumą vertintinas kaip neteisėtas bandymas praturtėti ieškovės sąskaita.Atsakovė nesilaikė tarp šalių suderintos ginčų sprendimo tvarkos. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtų reiškusi kokias nors pretenzijas konsorciumui per 30 dienų nuo 2009 m. birželio 15 d. perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos ir kad kokios nors kitos atsakovės pretenzijos būtų teikiamos laikantis 30 dienų termino. CK 1.125 straipsnio 5 dalis nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, taikomą netesyboms ir ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų. CK 6.667 straipsnio 1 dalis nustato, jog reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė, teikdama bankui reikalavimus dėl garantijoje nurodytos sumos išmokėjimo, minėtus terminus praleido. Atsakovė negalėjo vienašališkai vienašaliu savo pareiškimu realizuoti reikalavimus, kuriems jau buvo praleisti ieškinio senaties terminai.Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pagrįstai nukrypo nuo rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Byla nagrinėjama apytiksliai ketverius metus. Byla sudėtinga, joje nagrinėjamas netipinio pobūdžio ginčas. Byla didelės apimties, todėl procesinių dokumentų rengimas bei pasirengimą teismo posėdžiui užima objektyviai daug laiko. Trečiasis asmuo „Emtest“ a.s. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Techninėje specifikacijoje ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 20 d. sprendime Nr. 1-1771 nėra informacijos, iš kurios būtų galima konstatuoti, kad dėl Emtest a.s. atliktų darbų buvo pakeista įdiegta pagal Sutartį e-bilieto sistema. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Emtest a.s atlikti darbai buvo e-bilieto sistemos pakeitimai. Tai buvo visiškai nauji darbai, kurie neapribojo ieškovės galimybių teikti garantinės priežiūros įsipareigojimus. Pagrįsti faktą, kad 2011 m. spalio 10 d. Sutartimi buvo pakeista e-bilieto sistema ir tuo pagrindu ieškovė neva neteko galimybės teikti garantinio aptarnavimo, įmanoma tik turint specifinių informacinių technologijų žinių, atlikus e-bilieto sistemos analizę, atitinkamai apdorojus gautus duomenis, t.y. šio klausimo tinkamas išsprendimas reikalavo specialių žinių informacinių technologijų srityje, kurių teismas neturi.Teismas nenustatė, kaip konkrečiai Emtest a.s. įdiegtos papildomos funkcijos įtakojo ieškovės negalimumą teikti garantinę priežiūrą įrangai, už kurios tinkamą funkcinį veikimą ieškovė buvo atsakinga. Iš teismo sprendimo neaišku, kaip buvo sutrukdyta ieškovei vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus.2011 m. spalio 10 d. Sutartimi neketinta ir teisiškai neįmanoma perkelti garantinių įsipareigojimų pagal Sutartį ieškovei, nes kiekvienas konsorciumo narys atsakė už atskirą sritį. Emtest a.s. buvo atsakinga už programinės įrangos tinkamą veikimą, todėl garantija programinei įrangai liko galioti Emtest a.s. tiek pagal Sutartį, tiek pagal 2011 m. spalio 10 d. Sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 22 d. buvo sudaryta Sutartis. 2010 m. gegužės 19 d. AB SEB bankas išdavė Banko garantiją, pagal kurią įsipareigojo neatšaukiamai sumokėti garantijos gavėjui (Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, toliau – Savivaldybės administracija) 1‘193‘250 Lt per penkias darbo dienas, gavęs pirmą raštišką garantijos gavėjo reikalavimą, patvirtinantį, kad ieškovė nevykdė Sutarties sąlygų. Savivaldybės administracija 2012 m. birželio 15 d. ir 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į AB SEB bankas su raštais, nurodydama, jog ieškovė neįvykdė Sutarties 5.1, 5.3, 5.5, 5.6 punktuose, taip pat Sutarties techninės specifikacijos 2.1.6 punkto ir 2.1.8 punkto 6 ir 8 papunkčiuose nustatytų įsipareigojimų, todėl pareikalavo garanto pervesti 1 193 250 Lt garantiją. Ieškovės teigimu, Banko garantijos suma išmokėta nepagrįstai, nes Savivaldybės administracija neturėjo pagrindo reikalauti ją išmokėti. Pirmosios instancijos teismas su ieškove sutiko ir tenkino jos ieškinį. Apeliantės su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinis skundas tenkintinas.Ieškovė ieškinyje suformulavo du savarankiškus reikalavimus: 1) pripažinti Savivaldybės administracijos reikalavimą sumokėti Banko garantiją, 2012 m. birželio 15 d. ir 2013 m. birželio 13 d. raštus (kuriais materializuotas reikalavimas - teismo past.) nepagrįstais; 2) priteisti iš Savivaldybės administracijos gautą Banko garantijos sumą (kitaip tariant, faktiškai ją grąžinti - teismo past.) bei priteisti palūkanas. Teisėjų kolegijos vertinimu, savaime pirmasis reikalavimas nesukelia šalims savarankiškų pasekmių materialiųjų teisių ir pareigų aspektu. Kasacinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje šioje byloje jau yra konstatuota, kad 2012 m. birželio 15 d. reikalavimas (taigi, ir analogiškas 2013 m. birželio 13 d. reikalavimas – teismo past.) nelaikytinas vienašaliu sandoriu. Toje nutartyje nurodyta, kad teismai turėjo nagrinėti, ar skolininkas (ieškovė) pažeidė Banko garantija užtikrintą pagrindinę prievolę. Pirmojo reikalavimo pagrindimu ieškinyje faktiškai ir siekiama tik įrodyti antrojo reikalavimo, kuriuo sprendžiama dėl materialiųjų teisių ir pareigų, pagrįstumą, t.y. kad ieškovė jokių sutartinių prievolių nepažeidė, dėl ko, jos manymu, Savivaldybės administracija neturėjo teisėto pagrindo reikalauti (gauti) Banko garantijos sumos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmasis ieškinio reikalavimas nėra savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas ir pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje jo neprivalėjo išspręsti (CPK 265 str. 2 d.), tačiau ieškinyje dėstomos aplinkybės, susijusios su Savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumu reikalaujant išmokėti Banko garantijos sumą, pagrįstai buvo vertintos kaip sudarančios ieškinio pagrindą sprendžiant ieškovės pareikšto antrojo reikalavimo (ne)tenkinimo klausimą.Ieškovės (patikslintas) ieškinys buvo grindžiamas tokiomis argumentų grupėmis: 1) ieškovė laikėsi Sutarties sąlygų, o jų nesilaikė ir bendradarbiavo pareigos nevykdė kita šalis - Savivaldybės administracija; 2) apeliantės dėl darbų atlikimo e-bilieto projekte su trečiaisiais asmenimis yra sudariusios susitarimus, kuriais iš esmės pakeista e-bilieto sistema, dėl ko Savivaldybės administracija neturėjo teisės nei reikalauti iš konsorciumo pagal Sutartį jo pateiktos įrangos garantinio aptarnavimo, nei Banko garantijos sumos dėl tokios pareigos pažeidimo; 3) Banko garantija buvo išduota būtent tik ieškovės interesais, o ši negali būti atsakinga už visų konsorciumo narių veiksmus; 4) reikalavimai išmokėti Banko garantijos sumą nebuvo pagrįsti, Savivaldybės administracija pažeidė Banko garantijos sumos išdavimo tvarką, reikalavimą laikytis Sutartimi nustatytos ginčų sprendimų tvarkos; 5) Savivaldybės administracija, reikalaudama Banko garantijos, neįrodė, kad patyrė kokius nors nuostolius.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria paneigiami ieškovės teiginiai dėl jos (tik) dalinės atsakomybės (3 argumentų grupė – šio sprendimo 24 punktas) ir pripažįstama, kad Banko garantija skirta viso konsorciumo narių (o ne tik ieškovės) įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui. Todėl skundžiamame sprendime nurodyti argumentai šiuo aspektu nekartojami, juo labiau, kad ieškovė neskundė šios jai nepalankios išvados. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvadomis, kuriomis iš esmės pripažinti pagrįstais ieškovės nurodomi 4 ir 5 grupės argumentai (šio sprendimo 24 punktas). Teisės į Banko garantiją realizavimui Sutarties nuostatos nenumatė jokios išankstinės ginčo sprendimo procedūros: pagal Sutarties 6.2.1.4 punktą garantijos suma išmokama per penkias dienas nuo raštiško pirkėjo pranešimo garantui apie tiekėjo Sutartyje nustatytų prievolių pažeidimą, nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kreipimosi dėl Banko garantijos išmokėjimo galimybė nesiejama nei su tiekėjo (konsorciumo) (ne)sutikimu, nei su Sutarties šalių tarpusavio įsipareigojimų (ne)vykdymo patikrinimu, ginčų (ne)egzistavimu ar jų (neiš)sprendimu bei sprendimo būdais, nei su nuostolių (ne)patyrimu. Taip pat ir pačioje Banko garantijoje yra nurodyta, kad „garantijos gavėjas neprivalo pagrįsti reikalavime nurodyto Sutarties sąlygų nevykdymo“. Todėl nagrinėjamu atveju išduota Banko garantija pagal Sutarties nuostatas vertintina kaip nepriklausoma banko garantija, kurios išmokėjimas nėra siejamas su pagrindinės prievolės vykdymo (ne)tinkamumo ar kitų aplinkybių patikrinimu ir įvertinimu. Tai, kad šalys Sutarties 7.3 punkte susitarė, jog ginčai, kylantys iš Sutarties, sprendžiami abišalėmis derybomis, o nesusitarus – teisme, dar nereiškia privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nustatymo (juo labiau, konkrečiai dėl galimybės reikalauti išmokėti pagal nepriklausomą Banko garantiją), tai tik išreiškia šalių siekį Sutarties vykdymo eigoje kylančius nesutarimus spręsti bendradarbiavimo pareigos kontekste. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti ieškinį dėl šiame sprendimo punkte aptartų ieškinio argumentų nėra pagrindo. Kaip jau pirmiau minėta, šioje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, kad ginčo išsprendimui reikšminga nustatyti, ar ieškovė yra pažeidusi Sutartį. Esminis šalių ginčas susijęs su sprendimo 24 punkte nurodytais ieškinio 1, 2 grupių argumentais, t. y. kad ieškovė tinkamai vykdė Sutartį arba negalėjo įvykdyti tam tikrų jos nuostatų dėl kitos Sutarties šalies veiksmų, be kita ko, dėl 2011 m. spalio 10 d. Sutarties tarp SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir Emtest. a. s., kuria, pasak ieškovės, buvo eliminuotos jos galimybės ir pareiga vykdyti garantinius įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiais ieškovės argumentais, tačiau apeliantės įrodinėja, kad skundžiamame sprendime remtasi iš esmės tik ieškovei palankių įrodymų vertinimu ignoruojant jai nepalankius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliančių pozicija nėra nepagrįsta.Kadangi Banko garantijos išmokėjimas nebuvo siejamas su Sutarties šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo patikrinimu, Savivaldybės administracija turi pareigą įrodyti, kad jos reikalavimuose bankui nurodyti Sutarties atitinkamų punktų pažeidimai ieškovės yra padaryti, o pastaroji turi pareigą paneigti tokio pobūdžio teiginius (CPK 12, 178 str.).Konsorciumo pateiktą įrangą Savivaldybės administracija priėmė 2009 m. birželio 15 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriame fiksuota, jog perduota įranga yra kokybiška ir atitinka Sutarties techninius reikalavimus (8 t., b.l. 57). Tiek iš kitų bylos duomenų, tiek iš apeliacinių skundų argumentų matyti, kad Savivaldybės administracija konsorciumo (inter alia ieškovės) Sutarties nuostatų pažeidimus kildina iš to, kad 1) nebuvo tinkamai teikiamos garantinės priežiūros paslaugos, nebuvo laiku reaguojama į kilusius trikdžius, nekokybiška įranga laiku nebuvo pakeičiama; 2) neužtikrintas švieslenčių tinkamas veikimas, kas sąlygojo jų detalių, remonto ir montavimo stotelėse paslaugų pirkimą; 3) neatlikta fiskalinių spausdintuvų (kasos aparatų) fiskalizacija. Tai įrodinėjama ieškovei Sutarties vykdymo laikotarpiu rašytais raštais. Ieškovė savo poziciją atitinkamai grindžia taip pat jos rašytais raštais, kuriuose paaiškinamos trūkumų priežastys ir kuriuos teismas skundžiamame sprendime įvertino kaip nepatvirtinančius Savivaldybės administracijos priekaištų dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų. Visų pirma pabrėžtina, kad pagal Sutarties nuostatas Banko garantijos dalykas – bet koks tiekėjo prievolių pagal Sutartį ar jos priedus pažeidimas, dalinis ar visiškas jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas (Sutarties 6.2.1.3 punktas), tiekėjui praleidus bet kurio įsipareigojimo vykdymo terminą Banko garantijoje numatyta suma atitenka pirkėjui (Sutarties 6.6 punktas).Iš Sutarties 5.2, 5.5 punktų, Techninės specifikacijos 2.1.6 punkto bei Projekto techninės ir Garantinio aptarnavimo aprašymo turinio matyti, jog šalys Sutartimi bei jos priedais tiksliai apsibrėžė tvarką ir procedūras, kurių privaloma laikytis registruojant ir šalinant gedimus nepriklausomai nuo sugedimo priežasčių (be kita ko, ir nuo kitų asmenų neteisėtos veikos) (1 t., b.l. 14-18, 23, 175-182). Pavyzdžiui, tiekėjas įsipareigojo pradėti garantinį remontą per 1 valandą nuo pirkėjo telefoninio skambučio, įrangos atstatymas – ne ilgiau kaip trys valandos, netinkamos kokybės įranga turi būti pakeista tinkama per 28 darbo dienas. Kaip pagrįstai nurodo apeliantės, iš į bylą pateiktų „HelpDesk“ sistemoje registruotų paraiškų duomenų matyti, kad neretai gedimai būdavo šalinami ženkliai praleidus šiuos terminus (žr. pvz., 5 t., b.l. 200-202, 204-205, 216-219, kt.). Iš Savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 27 d. rašto taip pat matyti, kad nustatytais terminais nebuvo sprendžiamos „HelpDesk“ sistemoje registruotos paraiškos (1 t., b.l. 141-142). 2010 m. kovo 31 d. raštas patvirtina, kad už 2010 m. kovo 10 d. – kovo 31 d. laikotarpį buvo pašalinta (tik) 70 proc. gedimų UAB „Vilniaus troleibusai“ ir 76 proc. UAB „Vilniaus autobusai“, o visa eilė problemų neišspręsta dar net nuo 2009 m. lapkričio mėn. (1 t., b.l. 124-125). 2010 m. lapkričio 2 d. rašte nurodoma, kad 2010 m. spalio 11-22 d. d. rasti nepašalinti trūkumai UAB „Vilniaus troleibusai“ ir tai atspindėta patikros ataskaitoje (1 t., b.l. 128-137). Ir iš vėlesnio laikotarpio daugkartinių raštų ieškovei matyti, kad garantiniai darbai laiku nebuvo atliekami, pavyzdžiui, 2012 m. rugpjūčio 30 d. rašte nurodyta, jog nuo 2012 m. sausio 9 d. registruotos 139 paraiškos, kurios neišspręstos pagal Sutartyje nurodytus terminus (2 t. b.l. 65-66). Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog paminėti faktiniai duomenys yra klaidingi iš esmės, jais negalima vadovautis dėl kokių nors kitų priežasčių ar trūkumai laiku nepašalinti būtent dėl kitos Sutarties šalies kaltės. Taigi, yra pagrindas sutikti su apeliantėmis, kad negalima pripažinti, jog konsorciumas tinkamai laikėsi prisiimtų įsipareigojimų garantinio aptarnavimo ir jo terminų laikymosi srityje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė savo raštais atsakė į jai teiktus raštus dėl trūkumų šalinimo, ir iš esmės (tik) dėl to sprendė apie ieškovės tinkamą įsipareigojimų vykdymą. Tačiau atsakymai į raštus savaime dar nereiškia, kad sutartiniai įsipareigojimai aptariamu aspektu ir buvo įvykdyti laiku bei tinkamai, juo labiau, kai tokios išvados ne tik nepatvirtina, bet ją ir paneigia paminėti bylos duomenys. Pastebėtina, kad ir iš pačios ieškovės, pavyzdžiui, 2010 m. balandžio 7 d. rašto turinio galima spręsti apie buvusius atliktų darbų trūkumus (1 t., b.l. 205-206). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliančių argumentus, kad aptariamu aspektu įrodymai, pažeidžiant CPK 185 straipsnio reikalavimus, buvo vertinami vienpusiškai tik ieškovės naudai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko ir su ieškovės argumentais, kad 2011 m. spalio 10 d. Sutartimi tarp SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir Emtest a.s. konsorciumui teikti e-bilieto sistemos garantinės priežiūros paslaugas tapo neįmanoma, su kuo nesutinka nei apeliantės, nei Emtest a.s. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada, visų pirma, grindžiama faktiškai vėlgi vien ieškovės šios sutarties bei jos techninės specifikacijos nuostatų interpretavimu ir nėra pagrįsta nei specialių žinių reikalaujančiais, nei kitais objektyviais įrodymais, antra, žemiau nurodomų bylos duomenų vertinimas veikiau paneigia tokią išvadą nei patvirtina. Visų pirma pabrėžtina, kad 2011 m. spalio 10 d. Sutarties nuostatų įvertinimas bet kuriuo atveju nėra lemiamas išvadoms dėl ginčo padaryti, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, jau vien tik iki šios sutarties sudarymo padaryti Sutarties pažeidimai galėjo būti teisėtu pagrindu reikalauti Banko garantijos sumos išmokėjimo. Juo labiau, kai Sutarties sąlygos, kaip minėta, numatė galimybę reikalauti jos išmokėjimo dėl bet kurio pažeidimo. Pastebėtina, kad Savivaldybės administracija iš esmės faktiškai daugiausiai ir remiasi pažeidimais, padarytais dar iki 2011 m. spalio 10 d. Sutarties sudarymo, iš ieškovei teiktų raštų matyti, kad dar 2010 m. rugsėjo mėn., 2011 m. birželio mėn. ji buvo įspėjama apie galimą Banko garantijos vykdymo pareikalavimą (1 t., b.l. 126-127, 139-140). Todėl šios sutarties reikšmė galėtų būti reikšminga ieškovės veiklos vertinimui tik laikotarpiui po jos sudarymo. Antra, iš ieškovės 2012 m. rugsėjo 26 d. rašto (t. y. beveik po metų nuo 2011 m. spalio 10 d. Sutarties sudarymo) matyti, kad ji tuomet ir neneigė įsipareigojimų garantinio aptarnavimo srityje nevykdymo fakto ir tokį elgesį grindė kitų konsorciumo narių netinkamu veikimu bei jos turimomis žiniomis apie 2011 m. spalio 10 d. Sutartį (2 t., b.l. 71-72). Vadinasi, ieškovė dar ir tuomet pastarosios sutarties sąlygų net nežinojo, teigė, kad sutartis sudaryta nuslepiant tai nuo kitų konsorciumo dalyvių. Todėl ieškovės argumentai, kuriais siekiama (tuomet dar net nežinomomis) 2011 m. spalio 10 d. Sutarties sąlygomis pagrįsti negalėjimą vykdyti (netinkamą vykdymą) garantinių įsipareigojimų, nėra įtikinami. Dar daugiau, šia sutartimi nebuvo remiamasi ir pirminiame 2012 m. birželio 21 d. ieškinyje, o tik bylos nagrinėjimo eigoje 2012 m. spalio 11 d. buvo pareikštas prašymas ją išreikalauti (2 t., b.l. 53-64) ir ją išreikalavus, ieškovė ėmė remtis ja kaip pagrindu dėl negalėjimo vykdyti garantinių įsipareigojimų laikotarpiu po jos sudarymo. Šiame kontekste pastebėtina, kad reikalavimas išmokėti Banko garantijos sumą buvo pateiktas 2012 m. birželio 15 d. ir jis nebuvo realizuotas tik dėl to, kad šioje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurias panaikinus Banko garantijos suma išmokėta pagal analogišką (o ne kitais pagrindais grindžiamą) 2013 m. birželio 13 d. reikalavimą.Trečia, pati ieškovė nurodo, kad pagal 2011 m. spalio 10 d. Sutarties techninės specifikacijos 2.6 punktą Emtest a.s. turėjo derinti garantinių įsipareigojimų vykdymą tiesiogiai su esamos įrangos tiekėjais (beje, tai reiškia, kad konsorciumas, priešingai nei teigia ieškovė, ir nebuvo visiškai nušalinamas nuo garantinių įsipareigojimų vykdymo - teismo past.), o su ieškove tai nebuvo derinama. Tačiau tokiu atveju, kai su ieškove jokių derinimų po 2011 m. spalio 10 d. nebuvo, ir turint galvoje, kad ieškovei aptariamos sutarties faktas, juo labiau – turinys, ir po jos sudarymo ilgą laiką nebuvo žinomas, ieškovė negalėjo grįsti savo įsipareigojimų nevykdymo aptariama sutartimi bent jau iki sužinojimo apie ją bei jos turinį. Ketvirta, pažymėtina, kad būtent ieškovė, teigdama kad 2011 m. spalio 10 d. Sutartis užkirto jai kelią ar eliminavo pareigą vykdyti garantinius įsipareigojimus dėl, anot jos, pertvarkytos sistemos, turėtų tokius įrodyti teiginius (CPK 12, 178). Net ir nepaisant pirmiau jau nurodytų aplinkybių ir vertinimų, šalims apeliacinės instancijos teisme buvo pasiūlyta apsvarstyti ekspertizės paskyrimo galimybę siekiant išsiaiškinti, ar sistema 2011 m. spalio 10 d. Sutartimi buvo iš esmės (ne)keičiama, nes, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas savo išvadas faktiškai grindė (tik) ieškovės teikiamu šios sutarties nuostatų interpretavimu. Tačiau šalys atsisakė ja pasinaudoti (pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė buvo teikusi prašymą paskirti ekspertizę). Paminėtos 34-36 punktuose aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovės rėmimasis, siekiant pateisinti garantinių įsipareigojimų nevykdymą, 2011 m. spalio 10 d. Sutartimi kaip užkertančia kelią juos vykdyti ar eliminuojančia tokią pareigą po jos sudarymo daugiau nei abejotina ir veikiau laikytina tik pretekstu pateisinti įsipareigojimų nevykdymą. Juo labiau atsižvelgiant į Emtest a.s. teiginius, kad 2011 m. spalio 10 d. Sutartimi neketinta ir teisiškai neįmanoma perkelti garantinių įsipareigojimų pagal Sutartį ieškovei, nes kiekvienas konsorciumo narys atsakė už atskirą sritį. Emtest a.s. buvo atsakinga už programinės įrangos tinkamą veikimą, todėl garantija programinei įrangai liko galioti Emtest a.s. tiek pagal Sutartį, tiek pagal 2011 m. spalio 10 d. Sutartį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal Sutartį švieslentės turėjo būti sumontuotos ant paviljonų, tačiau tai realiai padaryti nebuvo galimybės ir šalys susitarė, kad švieslentės bus montuojamos ant stulpų, maitinimas bus pajungtas nuo troleibusų kontaktinio tinklo (600 V), tuo tikslu Savivaldybės administracija nupirks reikalingus elektros įtampos keitiklius (220 V). Taigi, ar švieslentės būtų montuojamos Sutartyje nurodytu būdu, ar jos, šalims susitarus, montuojamos pakeistu būdu, užtikrinti tinkamą jų veikimą buvo ieškovės pareiga – ji turėjo numatyti visas ir alternatyvaus montavimo būdo galimas neigiamas pasekmes ir, jei dėl to būdo negalima užtikrinti sklandaus švieslenčių veikimo, atsisakyti jo, o sutikusi prisiėmė riziką ir atsakomybę dėl švieslenčių veikimo. Byloje ir nėra ginčo dėl fakto, kad švieslentės iš tikrųjų tinkamai neveikė. Todėl tokiu atveju būtent ieškovė, ieškinį grįsdama tinkamu įsipareigojimų vykdymu, turėtų įrodyti, kad tai įvyko išimtinai dėl Savivaldybės administracijos kaltės. Ieškovė teigia, kad švieslentės tinkamai neveikė dėl to, kad jai pateikti maitinimo įtampos keitikliai perdegdavo dėl troleibusų kontaktiniame tinkle kylančių perkrovų (įtampos šuolių), maitinimas švieslentėms žiemos metu esant minusinėms temperatūroms buvo atjungiamas. Viena vertus, teisėjų kolegija neatmeta visiškai nurodytų priežasčių kaip galbūt galėjusių turėti tam tikros įtakos švieslenčių veikimui. Kita vertus, tokie ieškovės teiginiai yra grindžiami iš esmės tik jos pačios ir garantinę priežiūrą vykdžiusios UAB „Kortelių centras“ (taigi, suinteresuoto asmens) bendro pobūdžio teiginiais (7 t., b.l. 141-144), kurie nepatvirtinami kitais objektyviais įrodymais. Todėl negalima daryti ir išvados, kad būtent tik šios priežastys lėmė netinkamą švieslenčių veikimą. Juo labiau, kai sistema šiuo metu veikia (priešingų įrodymų nėra pateikta) ir ieškovė nenurodo, kaip ji (sistema) buvo pakeista ir išnyko ieškovės nurodinėtos švieslenčių neveikimo priežastys (pvz., įtampos šuoliai, maitinimo pertrūkiai ir pan.). Šiame kontekste pastebėtina, kad 2013 m. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ buvo paskelbusi viešą konkursą švieslenčių detalėms, remonto ir montavimo paslaugoms, jo pasekmėje buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis 57 tūkst. Eur sumai. Iš 2009 m. spalio 20 d. (t.y. nesant minusinio sezono, o beje, Sutarties techninėje specifikacijoje švieslenčių darbinė temperatūra yra nurodyta nuo -35 iki +50 laipsnių) rašto ieškovei matyti, kad net 17 švieslenčių neveikia GPRS ryšys, prašoma šalinti gedimus; 2009 m. lapkričio 13 d. nurodoma, kad 4 švieslentės nesumontuotos, 20 švieslenčių nerodo vaizdo, 18 – neveikia GPRS ryšys (1 t., b.l. 114, 115-118). VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra, 2011 m. sausio 18-21 d. d. atlikusi projekto patikrą vietoje, be kita ko, konstatavo, jog „.. švieslentėse pateikiami transporto priemonių GPS duomenų pagrindu apskaičiuoti atvykimo laiko intervalai ne visada rodo faktinius. Dažniausiai paklaida sudaro apie 2 minutes. <...>... švieslentės rodo transporto priemones, kurios neatvažiuoja bei neparodo faktiškai atvažiavusio transporto <...> rodomas tik autobusų tvarkaraštis, troleibusų tvarkaraštis nebuvo rodomas. Remiantis patikros metu surinkta informacija galima teigti, kad Vilniuje keleivių informavimo sistema neveikia, nes nesukurta tinkama techninė ir programinė infrastruktūra“ (1 t., b.l. 96). Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė, esant sistemingo netinkamo švieslenčių veikimo faktams, nepateikė įrodymų, kad Sutartis buvo vykdoma tinkamai ar negalėjo būti tinkamai įvykdyta būtent dėl kitų asmenų kaltės ar kitokių objektyvių priežasčių. Pagal Sutarties techninės specifikacijos nuostatas teikėjas privalėjo užtikrinti, kad tiek fiskalinė, tiek kita įranga, kuriai būtinas sertifikavimas, turės reikiamus sertifikatus, leidžiančius šią įrangą naudoti Lietuvoje, pateikiama techninė ir programinė įranga turi atitikti viešajam transportui keliamus reikalavimus, numatytus Lietuvos Respublikos įstatymuose (techninės specifikacijos 2.1.8 punkto 6, 8 papunkčiai). Ieškovė neginčija savo pareigos atlikti transporto priemonėse sumontuotų fiskalinių spausdintuvų (kasos aparatų) fiskalizaciją, nėra ginčo ir dėl to, kad ši pareiga nebuvo įvykdyta. Tačiau šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, vis tik negalima vienareikšmiškai pripažinti, kad tai nepadaryta vien dėl ieškovės kaltės. Savivaldybės administracija pagrįstai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 1-1771 buvo nutarta perduoti patikėjimo teise UAB „Vilniaus autobusai“, UAB „Vilniaus troleibusai“ ir SĮ „Susiekimo paslaugos“ techninę ir programinę įrangą, įskaitant įrangą pagal Sutartį. 2010 m. lapkričio 2 d. raštu Savivaldybės administracija kreipėsi į konsorciumą prašydama pradėti fiskalizavimo darbus, šiais klausimais raštai dar buvo teikiami 2011, 2012 m. m. 2012 m. gegužės 9 d. konsorciumui pranešta, jog UAB „Vilniaus viešasis transportas“ yra pasiruošęs sumontuotų spausdintuvų fiskalizacijai, o pastaroji bendrovė 2012 m. birželio 1 d. raštu kreipėsi tiesiogiai į Valstybinę mokesčių inspekciją prašydama leisti kasos aparatus aptarnaujančiai įmonei UAB „ASPA“ registruoti kasos aparatus tiesiogiai galutiniam vartotojui – transporto įmonei. Pastebėtina, kad šis prašymas pateiktas likus tik dviem savaitėms iki pirmojo reikalavimo išmokėti Banko garantijos sumą. Iš UAB „ASPA“ rašto matyti, kad galutiniam kasos aparato naudotojui pageidaujant ši paslauga (fiskalizavimas ir registravimas) būtų atlikta per 10 dienų pagal atskirą vartotojo prašymą, tačiau galutinis kasos aparatų naudotojas nepateikė visų reikalingų duomenų (dokumentai su fiskalinių spausdintuvų numeriais, techniniai pasai) (7 t., b.l. 139). Savivaldybės administracija, siekdama paneigti ieškovės teiginius, į bylą yra pateikusi papildomus įrodymus – 2011 m. rugsėjo 2 d. sutartį su UAB „Vilniaus autobusai“ bei jos priedus, UAB „Vilniaus troleibusai“ sąskaitas apie įsigytus kasos operacijų žurnalus (8 t., b.l. 147-187), tačiau jie savaime nepaneigia paminėtame UAB „ASPA“ rašte nurodytų aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Savivaldybės administracijos reikalavimas aptariamu pagrindu išmokėti Banko garantijos sumą laikytinas labiau nepagrįstu nei pagrįstu.Banko garantija yra vienas iš prievolių vykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.90 str.). Viena vertus, ji yra savarankiška prievolių užtikrinimo priemonė. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs jos artimas sąsajas su kitu prievolių užtikrinimo būdu - netesybomis (CK 6.71 str.) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2009). Vertinant banko garantiją kaip atskirą visiškai savarankišką prievolių vykdymo užtikrinimo būdą, nebūtų pagrindo svarstyti dėl netesybų taikymo/mažinimo taisyklių (CK 6.73 str., 6.258 str.) taikymo, o susiejus ją su netesybomis tokių taisyklių taikymas iš esmės būtų galimas. Kaip minėta, Sutartyje šalys susitarė, kad Banko garantijos suma gali būti išmokėti dėl bet kurio pažeidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant tokio itin griežto susitarimo, nebūtų nei teisinga, nei sąžininga, nei protinga, jei visa Banko garantijos suma būtų pasinaudota ir už vienkartinį ar net kelis mažareikšmius pažeidimus, pavyzdžiui, už kelias dienas pavėluotą įrangos remontą. Tačiau šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad dėl konsorciumo sistemingai ne vienerius metus netinkamai atliekamų darbų projekto įgyvendinimas strigo. Teisėjų kolegija, viena vertus, neturi pagrindo manyti, kad viso projekto aspektu (visas projektas buvo didesnės apimties) jo netinkamas įgyvendinimas buvo vien tik konsorciumo veiklos išdava, kita vertus, dėl pirmiau nurodytų motyvų neturi jokio pagrindo sutikti ir su ieškovės pozicija, kad konsorciumas Sutarties nuostatų nėra pažeidęs ir Banko garantijos sumos buvo pareikalauta visiškai nepagrįstai, piktnaudžiaujant galimybe ją gauti, taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, kad konsorciumo padaryti pažeidimai buvo atsitiktiniai, pavieniai ar mažareikšmiai. Kaip jau minėta, VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra patikros metu konstatavo, kad Vilniuje keleivių informavimo sistema neveikia, nes nesukurta tinkama techninė ir programinė infrastruktūra.Ieškovė nurodo, kad Savivaldybės administracija šioje byloje neįrodinėjo nuostolių dydžio, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Savivaldybės administracija visiškai nepagrindė, kad patyrė kokius nors nuostolius dėl Sutarties pažeidimo. Tačiau byloje yra pateikti įrodymai ir nėra ginčo, kad dėl minėtos patikros metu konstatuoto projekto vykdymo trūkumų buvo grąžinta beveik 1,4 mln. Eur ES fondų ir valstybės biudžeto lėšų. Kaip minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad ši visa suma prarasta tik dėl konsorciumo netinkamos veiklos, tačiau taip pat neturi pagrindo manyti, kad tokia konsorciumo veikla neįtakojo nuostolių atsiradimo ar buvo itin mažai reikšminga ir akivaizdžiai mažesnė nei Banko garantijos suma. Jau pirmiau minėta (39 punktas) ir apie skelbtą viešą pirkimą 57 tūkst. Eur sumai. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, vertindamas viešųjų pirkimų rezultate sudarytose pirkimo sutartyse netesybų santykį su nuostoliais, yra nurodęs, be kita ko, tai, jog perkančiosios organizacijos „...gali įrodinėti ne tik tiesioginę ekonominių praradimų, negautų pajamų ar papildomų išlaidų vertę, bet ir nurodyti kitokio pobūdžio nepatogumus, suvaržymus ir kt., kurių finansinė vertė, jų nuomone, atitinka apskaičiuotų netesybų dydį. Teismas dėl tokių įrodymų sprendžia pagal bendruosius civilinės teisės principus (CK 1.5 str. 1 d.), atsižvelgdamas į atitinkamų bylos aplinkybių visumą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su Savivaldybės administracijos argumentais, kad ji ne tik prarado finansavimą, buvo priversta imtis priemonių spręsti konsorciumo neištaisytus pažeidimus, dėl ko neabejotinai patyrė nuostolių, bet didelių nepatogumų dėl stringančios sistemos patyrė ir miesto gyventojai. Todėl teisėjų kolegija, įvertindama ir banko garantijos sąsajas su netesybų institutu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad Banko garantijos suma būtų aiškiai didesnė už patirtus nuostolius, dėl ko ją būtų galima mažinti pernelyg neadekvataus santykio su nuostoliais pagrindu arba vadovaujantis kitais netesybų mažinimo galimybę reglamentuojančiose teismo normose nurodytais pagrindais. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą pateikti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas, o būtent, kad yra pagrindas pripažinti ieškovę pažeidus Sutartį. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEA“ 3 609 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą Savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“.