Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-06-22 · Administracinė byla Nr. A-1776-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-22
Bylos Nr.
A-1776-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03095-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lukiškių tardymo izoliatorius -kalėjimas, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1776-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03095-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 62-143 (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. 2S-2106; 3) priteisti iš Lukiškių TI-K 1 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2015 m. balandžio 2 d. buvo išvestas į dušą, praėjus maždaug 15–20 minučių nuo prausimosi pradžios prižiūrėtojas liepė išeiti, tačiau pareiškėjas paaiškino, jog jis dar nenusiprausė. Praėjus dar 5–10 minučių pats pareiškėjas beldė į duris, kad pareigūnas parvestų į kamerą, tačiau į beldimą niekas nereagavo. Pareiškėjo teigimu, maždaug po 10 minučių atėjo pareigūnas ir parvedė jį į kamerą. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Lukiškių TI-K direktorius Nutarimu nepagrįstai paskyrė jam nuobaudą (draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus) už tai, jog jis duše užtruko ilgiau nei 20 minučių, nes duše jis užtruko dėl to, kad atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir į dušą praustis atvedė tris asmenis, nors patalpoje buvo tik du vandens čiaupai, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti greičiau.

Atsiliepimas

Atsakovai Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Lukiškių TI-K galiojančia tvarka, tačiau jos nesilaikė, jam nuobauda už tai paskirta ne pirmą kartą. Atsakovų teigimu, pareiškėjas 2015 m. balandžio 2 d. padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą užtrukęs duše ilgiau negu 15 minučių, pareigūnui pareikalavus išeiti, pareiškėjas įžūliai elgdamasis atsisakė vykdyti reikalavimus, į gyvenamąją patalpą grįžo tik po 40 minučių. Nuobauda paskirta visapusiškai įvertinus situacijos faktines aplinkybes. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas jokiais argumentais, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas patyrė žalą, reiškiami nusiskundimai yra nekonkretūs.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 2 dalimi, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 142 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73, 258 punktais, Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1-23 ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą darė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos tvarkos, pagal kurią dušu suimtieji, nuteistieji bei nuteistieji areštu gali naudotis iki 15 minučių. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas šią taisyklę žinojo ir prausėsi ilgiau, todėl net jeigu nebūtų turėjęs galimybės per šį laiką tinkamai nusiprausti, jis privalėjo laikytis minėtos nuostatos, o manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, ginti jas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savavališkai nepakluso prižiūrėtojo reikalavimui išeiti iš dušo patalpų ir taip pažeidė nustatytą pareigą vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad jis pareigūnui pakvietus iš dušo neišėjo, nes buvo muilinas, ir atkreipė dėmesį, jog pasibeldus pareigūnui pareiškėjas duše užtruko ilgiau negu yra reikalinga vien nusiskalauti muilui.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 2 d. pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, prausėsi ilgiau negu nustatyta pataisos įstaigos vidaus tvarkoje ir nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų. Teismo vertinimu, Nutarimu paskirta nuobauda yra proporcinga (adekvati) teisės pažeidimui, atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržo pareiškėjo akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Atsakovas, skirdamas nuobaudą, tinkamai įgyvendino savo diskreciją, nes paskirtos sankcijos pobūdis ir griežtumas atspindi pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamus Lukiškių TI-K direktoriaus ir Departamento sprendimus, nes jie priimti tinkamai taikant materialiosios teisės normas, laikantis jų priėmimo tvarkos ir atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų, jog jis būtų patyręs neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir teismas to nenustatė, o nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai. Nesant civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, t. y. nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su taisykle, kad dušu galima naudotis tik iki 15 minučių, nes 2009 metais, kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo supažindintas su įstaigoje galiojančiomis taisyklėmis, tokia nuostata dar nebuvo įtvirtinta.

2. Pirmosios instancijos teismas neleido pareiškėjui tinkamai apsiginti, nes netenkino nei vieno jo prašymo (apklausti liudytojais kartu su pareiškėju ginčo dieną duše buvusius asmenis ir tarnybinius pranešimus surašiusius pareigūnus, išreikalauti ginčo dieną Lukiškių TI-K filmuotą medžiagą), nors byloje yra daug neaiškumų ir neatitikimų.

3. Asmeniui išsimaudyti pakanka apie 15–20 minučių, jeigu į dušą būtų vedama tiek asmenų, kiek jame yra įrengta vandens čiaupų, tačiau ginčo atveju į dušą buvo nuvesti trys asmenys, nors jame yra tik du vandens čiaupai.

4. Pareiškėjui buvo sukelti dideli nepatogumai ir jis jautėsi pažemintas, nes buvo neteisingai nubaustas bei vieną mėnesį buvo suvaržyta jo teisė apsipirkti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 62-143 pareiškėjui A. D. skirtos nuobaudos – draudimo vieną mėnesį pirkti maisto produktus, patvirtintos Departamento 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2S-2106, pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Iš Nutarimo matyti, kad pareiškėjas šiuo atveju buvo nubaustas už tai, jog padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą: 2015 m. balandžio 2 d. nesilaikė Lukiškių TI-K nustatytos tvarkos dušu naudotis iki 15 minučių ir atsisakė vykdyti pareigūno reikalavimą išeiti iš dušo patalpos bei grįžti į gyvenamąją kamerą, taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-40 patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo, iš dalies pakeisto Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1-23, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 4 punkto reikalavimus. Nors Nutarime taip pat yra minimas įžūlus pareiškėjo elgesys prieš pareigūnus, tačiau šie veiksmai nėra aiškiai nurodyti kaip nuobaudos skyrimo pagrindas, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje turi būti svarstoma, ar buvo pagrindas nubausti pareiškėją už per ilgai trukusį naudojimąsi dušu ir su tuo susijusį pareigūno reikalavimo nevykdymą.

BVK 110 straipsnio (kuriame yra nurodytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos) 1 dalies 1 punkte nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyviosios, t. y. nuteistieji privalo laikytis laisvės atėmimo įstaigoje nustatytos vidaus tvarkos ir vykdyti jos administracijos reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2016).

Pažymėtina, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos (BVK 142 str. 1 d.). Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu (iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ginčo dieną dar galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 1 punktu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte), o Tvarkos aprašo 4 punkte detalizuota, jog dušu nuteistieji gali naudotis iki 15 minučių. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne dušas apibrėžiamas kaip prietaisas apsilieti vandens čiurkšlėmis; pats toks apsiliejimas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla: 1993 m., Vilnius. P. 140). Teisėjų kolegija, įvertinusi šį reglamentavimą ir žodžio dušas reikšmę, konstatuoja, kad nuteistojo teisė iki 15 minučių naudotis dušu turi būti suprantama kaip asmens galimybė iki 15 minučių naudotis prietaisu, skirtu apsilieti vandeniu.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju dušo patalpoje užtruko ilgiau negu 15 minučių, t. y. nebuvo laikytasi Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytos maksimalios naudojimosi dušu trukmės, tačiau pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde tvirtina, jog tai įvyko dėl to, kad į dušą, kuriame buvo tik du vandens čiaupai, nuvedus tris asmenis pareiškėjas nespėjo nusiprausti. Atsakovai nagrinėjamoje byloje nepaneigė pareiškėjo akcentuotų aplinkybių, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 2 d. buvo nuvestas į dušą kartu su dar dviem asmenimis ir visi trys asmenys turėjo naudotis dviem vandens čiaupais. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ir kiti kartu su pareiškėju ginčo atveju duše buvę asmenys gavo nuobaudas, kurias apskundė teismui, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog šioje byloje vertinamas tik pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareigūnų tarnybiniuose paaiškinimuose nurodyta, jog pareiškėjas į dušą buvo nuvestas 16 val. 50 min., pirmą kartą išeiti iš dušo jo pareikalauta 17 val. 10 min., vėliau – 17 val. 25 min., ir tik 17 val. 40 min. jis grįžo į kamerą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Nutarime pareiškėjas yra kaltinamas tik pirmojo (17 val. 10 min. buvusio) pareigūno nurodymo išeiti iš dušo nevykdymu, o apie antrąjį pareigūno reikalavimą išeiti iš dušo ir grįžti į kamerą Nutarime iš viso nėra užsiminta. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis negalėjo išeiti iš dušo, kai pareigūnas pirmą kartą paragino tai padaryti, nes dar nebuvo nusiprausęs, o praėjus 5–10 minučių po pirmojo raginimo išeiti iš dušo jis pats beldė į duris, kad pareigūnas parvestų į kamerą, tačiau į beldimą niekas nereagavo ir tik po 10 minučių atėjo pareigūnas bei parvedė jį į kamerą. Nors pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad jis pareigūnui pakvietus iš dušo neišėjo, nes buvo muilinas, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog ši aplinkybė nėra paneigta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, pripažįsta pagrįsta aplinkybę, kad dėl tokio pareiškėjo teisės nusiprausti suvaržymo jam galėjo neužtekti pareigūnų skirto laiko (15–20 minučių) nusiprausti duše. Tai reiškia, kad šiuo atveju nepaneigta galimybė, jog bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (per ilgai trukusį prausimąsi duše ir pirmojo pareigūno reikalavimo išeiti iš dušo neįvykdymą) galėjo lemti ne nuo pareiškėjo valios priklausiusios priežastys, o objektyviai susiklosčiusi situacija, t. y. nepaneigta, kad pareiškėjas dėl objektyvių kliūčių galėjo nespėti nusiprausti, o tokia situacija susidarė dėl paties atsakovo Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų. Taigi konstatuotina, kad Lukiškių TI-K, skirdamas pareiškėjui nuobaudą, nepakankamai pagrindė jos taikymo pagrįstumą, neįrodė, jog buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu, o abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju neįrodytas pažeidimų, už kuriuos skirta nuobauda, sudėties elementas – pareiškėjo kaltė, todėl yra pagrindas panaikinti pareiškėjo skundžiamus sprendimus: Nutarimą skirti nuobaudą ir Departamento 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2S-2106, kuriuo ši nuobauda buvo patvirtinta.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo reikalavimą priteisti patirtą neturtinę žalą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai yra nustatyti, nes pareiškėjui Nutarimu nepagrįstai buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, jog neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde, pagrįsdamas patirtą neturtinę žalą, nurodė, kad jis patyrė pažeminimus ir nemalonius išgyvenimus, o apeliaciniame skunde tvirtina, jog jam buvo sukelti dideli nepatogumai ir jis jautėsi pažemintas, nes buvo neteisingai nubaustas bei vieną mėnesį buvo suvaržyta jo teisė apsipirkti. Pažymėtina, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertino 1 Eur.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad neatmestina, jog pareiškėjui nepagrįstas nuobaudos paskyrimas galėjo sukelti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nors pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jis nagrinėjamu atveju tik abstrakčiai apeliaciniame skunde teigia, kad sukelti nepatogumai buvo dideli bei kad pareiškėjas buvo pažemintas, ir šių savo argumentų nepagrindžia, todėl jie vertintini kaip deklaratyvūs. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad Lukiškių TI-K pareigūnai savo elgesiu pažemino ar siekė pažeminti pareiškėją. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokius konkrečius nepatogumus jam sukėlė draudimas pirkti maisto produktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pats teismo pripažinimas, kad pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai ir Nutarimo panaikinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Akcentuotina, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-903-146/2016).

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymų apklausti liudytojus ir išreikalauti filmuotą medžiagą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio matyti, jog pareiškėjas, reikšdamas šiuos prašymus, iš esmės siekė pagrįsti jam paskirtos nuobaudos neteisėtumą, tačiau jie nėra niekaip susiję su pareiškėjo reikalavimu priteisti atlyginti patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuobauda šiuo procesiniu sprendimu yra panaikinama, sprendžia, jog vertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymus, nėra tikslinga, nes tai neturėtų įtakos bylos baigčiai.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, iš esmės netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjui nuobauda Nutarimu paskirta teisėtai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies: panaikinamas Nutarimas ir Departamento 2015 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 2S-2106, tačiau atmetamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 62-143 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2S-2106 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Pareiškėjo A. D. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasArtūras DrigotasDalia Višinskienė