Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium", UAB „Ortofina", bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugražinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas" v. BAB „Rimeda", bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Baltijosparkingas", Norvegijos Įmonė Parkerings-Compagniet, AS, bylos Nr. 3K-3-423/2007). Ieškovo BUAB ”Naras” atstovo manymu ginčijamas sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tenkina visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, ką patvirtina toliau pateikiami argumentai. Ieškovo atstovo manymu kreditoriumi pripažįstamas asmuo, kuris turi turtinį reikalavimą į kitą asmenį - skolininką (CK 6.2 straipsnis) ir turi teisę reikalauti, kad šis įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.39 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.3 straipsnio 3 dalimi, kreditoriaus reikalavimas gali būti piniginis ir nepiniginis. Kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimas reiškia, jog actio Pauliana institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Ieškovo atstovas mano, kad ginčijamu sandoriu atlikdamas tarpusavio įsiskolinimų užskaitą suteikė pirmenybės teisę vienam iš daugelio tuo metu buvusių savo kreditorių, tai yra atsakovui UAB „Piko valanda", pirmiau už kitus patenkinti savo reikalavimą. Ieškovo BUAB ”Naras” atstovas pastebėjo, jog ieškovas nuo 2012 m. balandžio mėn. faktiškai yra nemokus. UAB „Naras" pagal 2007-05-30 kredito sutartį Nr. 031-82144 buvo įsipareigojusi gražinti AB bankas SNORAS paimtą kreditą iki 2012-04-01, tačiau šios savo prievolės laiku ir tinkamai neįvykdė. UAB „Naras" negrąžino bankui 12 711 947,83 litų kredito, priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių. Ši ieškovo BUAB ”Naras” prievolė bankui yra neįvykdyta iki šios dienos. BAB banko Snoras kreditorinis reikalavimas iš viso yra net 13 816 720,82 litai. Remiantis 2012-04-30 UAB „Naras" balanso duomenimis, įmonės turtas iš viso sudarė 15 313 850 litų, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai -13 891 119 litus. Ieškovo direktorius N. S. 2012-07-19 rašte BUAB bankui Snoras, konstatavo, jog tarpinės finansinės atskaitomybės, sudarytos 2012-06-30 duomenimis, bendrovė tapo nemokia. Tačiau ieškovo BUAB ”Naras” atstovo manymu, bendrovė buvo nemoki jau anksčiau, kuomet suėjo ieškovo prievolės terminas bankui grąžinti kreditą, tačiau ji kredito negrąžino. Todėl ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė faktiškai buvo nemoki. Viena didžiausia BUAB „Naras" kreditoriaus - BUAB banko SNORAS kreditorinis reikalavimas sudaro 13 816 720,82 litai. Nors banko suteikta paskola buvo

užtikrinta UAB „Naras" turto įkeitimu, bankui įkeisto turto pardavimo kaina 2013-07-02 varžytinėms buvo nustatyta 12 251 338,26 litai, tačiau neatsiradus pirkėjui, varžytinės neįvyko. BUAB „Naras" kreditorių susirinkime bus sprendžiama dėl turto pardavimo kainos sumažinimo. Todėl net ir pardavus įkeistą turtą, liks nepatenkinta nemaža dalis BUAB bankas ”Snoras” kreditorinio reikalavimo.

Atsakovui UAB „Piko valanda" buvo suteiktos aiškios atsiskaitymo privilegijos, palyginus su kitais ieškovo kreditoriais. Ieškovas užskaitė 3298,87 litų atsakovo skolą ieškovui, pirmumo teise išimtinai patenkindamas atsakovo reikalavimą. Ieškovas ginčijamu sandoriu neteko galimybės gauti piniginių lėšų iš atsakovo, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaitymui su visais ieškovo kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys, jog skolininko (ieškovo) nemokumo atveju, skolininkui privalo būti keliama bankroto byla, kurios metu skolininko kreditorių reikalavimai patenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą ( ĮBĮ 35 str. 6 d.). Todėl ginčijamas sandoris, suteikęs atsakovui teisę pirmiau už kitus kreditorius gauti pilną reikalavimų patenkinimą, mažina kitų kreditorių galimybę gauti proporcingą bankrutuojančios įmonės turimoms lėšoms kreditorinių reikalavimų patenkinimą.

Manytina, jog ginčijamu sandoriu suteikta pirmumo teisė patenkinti išimtinai atsakovo reikalavimą, neatitiko visų tuo metu analogiškoje situacijoje buvusių kreditorių interesų ir neabejotinai pažeidėjų teises. Ieškovo nesąžiningumą pagrindžia aukščiau nurodytos aplinkybės, tai yra pirmumo teise buvo patenkintas išimtinai atsakovo reikalavimas, taip sumažinant kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Be to, ieškovas sandorio sudarymo metu faktiškai buvo nemokus. Pastebėtina, jog ieškovas ir atsakovas bendradarbiauja ilgą laiko tarpą, ieškovas iš atsakovo nuolat pirkdavo prekes. Kadangi ieškovas turėjo finansinių sunkumų, ieškovas neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų atsakovui laiku. Ieškovas; neturėdamas galimybės sumokėti skolos atsakovui piniginėmis lėšomis, siūlė atsakovui iš ieškovo už atitinkamą sumą pirkti prekių ir vėliau atlikti tarpusavio įsiskolinimų užskaitą. Manytina, jog kiekvienas asmuo tokioje situacijoje suprastų, jog jei asmuo negali sumokėti kitam asmeniui skolos piniginėmis lėšomis ir skolos padengimui siūlo pirkti iš to asmens tam tikro turto, daiktų, akivaizdu, jog tas asmuo galimai yra nemokus, ir toks sandoris gali pažeisti kitų to asmens kreditorių interesus. Todėl darytina išvada, jog atsakovas, būdamas verslininku, prieš sudarant ginčijamą sandorį turėjo pasidomėti ieškovo finansine padėtimi. Manytina, jog atsakovui, neabejotinai buvo žinoma ieškovo sunki finansinė padėtis ir tikėtinas nemokumas ginčijamo sandorio sudarymo metu, nes būtent negalėdamas atsiskaityti su atsakovu, ieškovas pardavė prekių atsakovui ir vėliau atliko tarpusavio skolų užskaitą. Todėl manytina, jog kiekvienas vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, kokiu yra laikytinas atsakovas, kaip verslininkas, tokioje situacijoje suprastų, jog ieškovas turi mokumo problemų ir tokiu būdu, t.y. sudarant ginčijamą užskaitos aktą, bus sustiprintas skolininko, tai yra ieškovo nemokumas ir pažeistos kitų kreditorių teisės. Kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo verte) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Vertinant paskutiniąją sąlygą, yra nurodytina, jog pastaroji nagrinėjamoje byloje nėra aktuali, nes bankroto atveju skolininko restitucija taikoma visa apimtimi, sugrąžinant visą pagal nuginčytus sandorius perduotą turtą į bankrutuojančios įmonės turto masę. Nagrinėjamu atveju, įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, kadangi buvo įskaitytas ieškovo reikalavimas atsakovui, kurio terminas nebuvo suėjęs, tai yra ieškovo 2012-06-29 išrašytos sąskaitos-faktūros Serija NAR Nr.856536, mokėtina suma 3298,87 litai, apmokėjimo terminas buvo iki 2012-07-15, o įskaitymas buvo atliktas nesuėjus apmokėjimo terminui - 2012-06-30. Pastebėtina, jog bankroto procedūra ieškovui buvo pradėta 2012-08-08. Remiantis, tuo, kas nurodyta aukščiau, ginčijamas sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu, ir kaip atliktas pažeidžiant įstatymų nustatytą įskaitymo atlikimo tvarką. Ieškovo BUAB ”Naras” atstovas prašo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initid) susitarimą tarp ieškovo ir atsakovo dėl tarpusavio skolų įskaitymo, bei jo pagrindu sudarytą 2012-06-30 buhalterinę pažymą CK 6.66 straipsnio pagrindu, taip pat kaip įskaitymą, atliktą pažeidžiant CK 6.130 straipsnio 1 dalį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio turi būti taikoma restitucija, tai yra asmuo turi būti grąžintas į pradinę padėtį, tai yra iš atsakovo turi būti priteista ieškovui 3298,87 litai, o atsakovas turi būti įtrauktas į ieškovo kreditorių sąrašą su atitinkamo dydžio kreditoriniu reikalavimu. Vadovaujantis CK 6.37 str. bei 6.210 str., skolininkas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo

sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), todėl ieškovui priteistinos 6 % metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašo ieškinį patenkinti visiškai.

Teismo posėdyje atsakovo UAB ”Piko valanda” ir N. S. atstovas advokatas Audrius Bandzaitis paaiškino, kad atsakovas UAB ”Piko valanda” turėjo nuolatinius prekybinius ryšius, kadangi atsakovas prekiauja kan­celiarinėmis prekėmis, o ieškovas uab ”Naras” ūkio ir kitomis prekėmis, dažnai vieni iš kitų pirkdavo rei­kalingas prekes ir tarpusavio atsiskaitymus daugiausia derindavo tarpusavio užskaitų būdu. Ypač ši tarpusavio prekyba suintensyvėjo, atsakovui UAB ”Piko valanda” įsirengiant naują biurą buveinėje adresu Žemaitės g. 59, Marijampolė. Ginčijamas sandoris kaip tik ir buvo sudarytas tuo metu, tai yra tai buvo įprastinės įmonės konercinės ūkinės veiklos sandoris. Jokios informacijos apie tai, kad UAB „Naras" yra nemoki ar jai galioja kokie nors kitokie apribojimai atsiskaitymams tuo metu atsakovas jokios informacijos neturėjo. Nežinojo ir apie pablogėjusią UAB „Naras" finansinę padėtį: jokios viešos informacijos apie kokius nors šios bendrovės įsiskolinimus nebuvo jokiuose atsakovui prieinamuose šaltiniuose. Priešingai, atsakovo UAB ”Piko valanda” turimomis ži­niomis bendrovė valdė didelės vertės turtą, tad nepasitikėti šia bendrove nebuvo jokio pagrindo. Atsakovui gavus ieškinio kopiją, pasigilinus į situaciją atidžiau, ir tik dar kartą gali patvirtinti, kad jokių kitokių, nei įprastinė veikla, sudarant sandorį, aplinkybių nebuvo. Tai patvirtina ir tas faktas, kad po ginčijamos užskaitos, dar sumokėjo skolos skirtumą 23,25 litus. Be to, ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad buvo susitarta šiuo svetainės baldų komplektu uždengti atsakovo bendrovės buvusią skolą visiškai neatitinka tikrovės, atsakovui nėra žinoma, kas tokią nuomonę suformavo. Minėtas baldų komplektas yra eilinis bendrovės pirkinys tarp kitų naujajame biure. Ieškovo atstovas, prašo panaikinti tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą dar ir tuo pagrindu, kad mokėjimo terminas buvo dar nesuėjęs ir dėl to įskaitymą draudė Lietuvos Respublikos CK 130 str. 1 d. Kaip to pagrindas pateikiama UAB „Naras" 2012-06-30 . pažyma. Tačiau nurodyta pažyma yra pasirašyta UAB „Naras" vyr. buhalterės ir nėra jokio pagrindo ją laikyti dvišaliu sandoriu. Savo skolą už baldus ieškovui BUAB „Narui" atsakovas įskaitė suėjus mokėjimo terminui, kaip ir numato įstatymas. Tai patvirtina atsakovo UAB ”Piko valanda” 2013 m. liepos 19 d. pranešimas kreditoriui UAB „Naras", kurį administratorius pats ir pateikė teismui. Taigi, pateikiama UAB „Naras" pažyma dėl tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo, ver­tintina tik kaip UAB „Naras" pranešimas apie jų atliekamą įskaitymą, tačiau atsakovas UAB ”Piko valanda” savo ruožtu į šį pranešimą sureagavo įstatymų nustatyta tvarka nepažeisdami jokių terminų. Kita vertus, administratorius pateikia duomenis, kad tuo metu UAB „Naras" buvo nemoki. Nors atsakovui tas faktas ir nebuvo žinomas, tačiau LR CK 6.140 str. suteikia teisę įskaityti nemokaus skolininko reikalavimus ir nesuėjus jų įvykdymo terminui. Taigi, ir šiuo atveju įstatymas nebuvo pažeistas. Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. 5 d. nurodyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nedaro jokios įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų atveju. Administratorius kaip atsakovo ir trečiojo asmens nesąžiningumą nurodo tai, kad atsakovas UAB ”Piko valanda” ir atsakovas N. S., privalėjo pasidomėti informacija apie UAB „Naras" finansinę būklę. Ieškovo atstovas, siekdamas įrodyti atsakovo ir trečiojo asmens nesąžiningumą, privalėjo pateikti tokius duomenis arba bet kokius kitus viešai priei­namus duomenis, kurie galėjo ir turėjo būti atsakovui žinomi įprastine tvarka. Tačiau tokių duomenų ieškinyje nėra ir negali būti, nes tai neatitinka tikrovės. Taigi, net jeigu teismas ir pripažintų UAB „Naras" at­liktą užskaitymą neteisėtų, reikalauti taikyti restituciją atsakovo UAB ”piko valanda” atžvilgiu nebūtų jokio pagrindo. Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas nurodo, kad reiškiamo ieškinio pagrindas yra bankroto administratoriaus teisių ir pareigų realizavimas, sie­kiant apginti kreditorių interesus nuo nesąžiningų skolininkų veiksmų. Ši bankroto administratoriaus teisė gali būti realizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. numatytu aktio Pauliana ieškiniu, tačiau ban­kroto administratorius, veikdamas visų bankrutavusios įmonės kreditorių vardu, turi specifinį sta­tusą, todėl visų pirma privalo vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo reikalavi­mus. Šio įstatymo 11 str. 3 d. 8 punkte nustatyta pareiga administratoriui patikrinti visus per pas­kutiniuosius 36 mėnesius sudarytus bankrutavusios įmonės sandorius ir ginčyti tik tuos, kurie yra priešingi įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Taigi, administratoriaus ieškinyje pirmiausia privalo būti įrodyta bent viena iš dviejų prielaidų: 1) arba, kad ginčijamas sandoris yra priešingas įmonės veiklos tikslams, 2) arba, kad jo sudarymas galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Ieškinyje nėra pa­grindžiama nei viena iš šių prielaidų. Ieškovo BUAB “Naras” ieškinio dalyje „IV.Teisinis pagrindas" administratorius nu­rodo, kad „...dėl minėto sandorio sudarymo ieškovo finansinė padėtis pablogėjo ir ieškovas negalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, bankroto administratorius reiškia šį ieškinį dėl tarpusavio skolų užskaitos pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pau­liana). Toks administratoriaus teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais ir neatitinka tikrovės. Priešin­gai, atsakovui atsisakius reikalauti atsiskaitymo pagal prievoles pinigais ir sutikus padengti skolą UAB „Naras" turimomis prekėmis jų mažmeninėmis kainomis, buvo sutaupytos įmonės apyvartinės lėšos ir galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais tik padidėjo. Be to, dėl minėto sandorio, UAB „Naras" mokumas, kaip jis apibūdinamas Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 dalyje, taip pat padidė­jo: iš įmonės balanso buvo nurašyta didesnė pradelsto įsiskolinimo suma, nei sumažinta į jį įrašyto turto vertė, nes įmonės balanse prekės apskaitomos įsigijimo (didmenine) kaina. Todėl bankroto administratorius, reikšdamas šį ieškinį, akivaizdžiai viršija jam įstatymu suteiktus įgaliojimus. Pa­žymėtina, kad kitas administratoriaus motyvas - ginti kreditorių interesus dėl to, kad vienam iš jų suteikta privilegija prieš kitus atlikti užskaitą, nėra administratoriaus kompetencijoje pagal nurodyto Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8) punktą. Ieškovo BUAB “Naras” administratorius, ieškinio reikalavimu aktio Pauliana pagrindu prašo pripažinti negaliojančiu ieškovo ir atsako­vo susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei jo pagrindu sudarytą 2012-06-30 buhalterinę pa­žymą nuo jų sudarymo momento (ah initio). Kaip tokio susitarimo buvimo įrodymas pateikiama UAB „Naras" buhalterės R. K. pasirašyta buhalterinė pažyma. Daugiau jokių duome­nų apie ginčijamo susitarimo buvimą nėra. Ieškovo BUAB “Naras” atstovas administratorius nenurodo nei kada tas susitarimas buvo sudarytas, nei kas veikė abiejų šalių vardu jį sudarant. Nors tretysis asmuo N. S. tuo metu buvo UAB „Naras" vado­vu, tačiau ieškiniu ginčijamo susitarimo nesudarė ir niekam tokių įgaliojimų nedavė. Taip pat nesuprantamas ieškovo BUAB “Naras” administratoriaus prašoma pripažinti negaliojančia įmonės buhalterės pasirašyta pažyma yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, liudijantis juridinį faktą, kad abiejų šalių buhalterinės tarnybos suderino tar­pusavio įsiskolinimų būklę ir, esant vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimams, daro buhalterinį įrašą apie jų įskaitymą. Tai verslo apskaitos standartų reglamentuota įprastinė buhalterinės apskai­tos operacija. Jeigu bankroto administratorius, perėmęs bankrutuojančios įmonės buhalterinę ap­skaitą, nustato klaidingų buhalterinių įrašų, jis pats privalo, vadovaujantis 7-tuoju Verslo apskaitos standartu, imtis priemonių nustatyta tvarka juos ištaisyti. Prašoma pripažinti negaliojančia buhalte­rinė pažyma nelaikytina įmonės sandoriu (ieškinyje tai įvardijama susitarimu), todėl Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnyje ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 punkte nustatytais pa­grindais negali būti ginčijama. Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas pažymi, kad prie ieškinio pateikiamos PVM sąskaitos-faktūros ir kitų dokumentų matyti, kad 2012 m. gegužės 31d. tarp šalių buvo sudarytas prekybinis sandoris, kurio pagrindu ir buvo atlik­tas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 131 str. 1 d., įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo. Teisę į įskaitymą turi bet kuri iš šalių, o įmonei esant nemokiai, kita šalis gali atlikti įskaitymą netgi tada, kai įprastinėmis sąlygomis jis nėra galimas, tai yra nesuėjus prievolės įvykdymo terminui (LR CK 6.140 str.). Tiesa, šiame straipsnyje numatyta išimtis, drau­džianti įskaitymą, kai tai numatyta kituose įstatymuose. Įmonių bankroto įstatymas draudžia įskai­tymus tik įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo (žiūr. ĮBĮ 10 str. 7 d. 3) punktą). Si sąlyga duotu atveju netenkinama. Administratorius nenurodo ir kito įstatymo ar teisės akto, drau­džiančio atlikti įskaitymą, įmonei esant nemokiai. Todėl logiška būtų ginčyti ne įskaitymą, o patį dvišalį sandorį, kurio rezultate atliktas įskaitymas. Atsižvelgiant į tai, administratorius turėtų patiks­linti savo reikalavimą ir nurodyti, kurį (kuriuos) sandorius jis ginčija ir kada jie buvo sudaryti, ar jie buvo vienašaliai, ar dvišaliai ir taip pat turi būti pateikti įrodymai, kas veikė sudarant ginčijamus sandorius ieškovo ir atsakovo vardu. Atsakovo UAB “Piko valanda” ir trečiojo asmens atstovas nesutinka su ieškinio teiginiu, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ieškinio IV dalies 4 punkto teiginys, kad „...jokia kompetentinga institucija, įstatyminė ar poįstatyminė nor­ma neįpareigojo BUAB „Naras" sudaryti šio sandorio" neatitinka tikrovės. Sutartinių prievolių vyk­dymas yra privalomas pagal įstatymą (LR CK 6.38 str. 1 d., 6.59 str., 6.189 str. 1 d.). Tiek UAB „Naras", tiek UAB “Piko valanda” turėjo tarpusavio piniginių prievolių pagal anksčiau sudarytus sandorius. Tai, kad prievolės nebuvo pradėtos vykdyti priversti­nio išieškojimo būdu, nepaneigia pačios prievolės buvimo. Taigi, ginčijama užskaita buvo įvykdyta prievolė, kurią šalys privalėjo vykdyti pagal sutartį, o tuo pačiu ir pagal įstatymą, nes teisėtai suda­ryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 str. 1 d.). Atsakovo ir tečiojo asmens atstovas teismo posėdyje parodė, kad ieškovo atstovas savo ieškinyje ir teismo posėdyje nurodė, kad atliekant ginčijamą įskaitymą buvo suteikta pirmenybė vienam iš nemo­kios įmonės kreditorių gauti atsiskaitymą pirmiau už kitus taip pat nepagrįsta įrodymais ir yra iš esmės klaidinanti teismą. Ieškinyje sąmoningai ar nesąmoningai atskleidžiamas tik vienas įskaitymo faktas, kuris, atskirai paimtas, gal ir sudaro iliuziją, kad vienam kreditoriui suteikta pirmenybė, ta­čiau galutiniame rezultate buvo sąžiningai atsiskaityta su visais tiekėjais, ir bankrutuojančios įmo­nės kreditorių sąraše iš daugybės jų liko tik bankas SNORAS, įmonės savininkas, kita su juo susi­jusi įmonė UAB „Didma" bei jau po bankroto procedūros inicijavimo atsiradę einamieji mokėjimai įmonės darbuotojams ir su tuo susijusios einamosios mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos. Šioms skoloms padengti bankroto administratoriui buvo perduota pakankamai įmo­nės turto. Taigi, veikdamas kaip sąžiningas ir protingas į tokią situaciją patekęs asmuo, atsakovas ir tretysis asmuo paisė visų kreditorių interesus, ieškodamas visiems priimtino interesų balanso. Pažymėtina, kad trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškovo pusėje BUAB banko “Snoras” interesai buvo užtikrinti laikantis proporcingumo principo, kurį diktavo esama situacija: bankui buvo pervesti visi pinigai už tuo pačiu laikotarpiu parduotus 3 nekilnojamojo turto objektus, bei toliau vykdomajam įkeisto nekilnojamojo turto priežiūra ir eks­ploatavimas, pasibaigęs išsaugoto ir nei kiek nepabloginto turto perdavimu bankroto administrato­riui. Taigi, administratorius pateikdamas tik vieną užskaitos faktą iš daugelio, neįrodo, kad kam nors iš kreditorių buvo suteikta kokių nors privilegijų prieš kitus. Tuo labiau, kad įskaitymas yra jau nebe skolininko, o kreditoriaus diskretinė teisė, todėl ir naudojimasis šia teise negali būti laikomas kitų kreditorių teisių pažeidimu. Ieškinyje neatskleidžiamos visos su gin­čijamu sandoriu ir įmonės bankrotu susijusios aplinkybės, todėl laikytina, kad nesąžiningumo fak­torius nėra įrodytas. Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas sutinka su ieškinio teiginiu, kad vertinant sandorio šalių sąžiningumą, jų veiksmai turėtų būti ly­ginami su protingo žmogaus elgesio tokiomis pat aplinkybėmis standartu. Tokios pat aplinkybės tai reiškia į sunkią finansinę padėtį patekusio įmonės vadovo pastangas išsaugoti įmonę, o to nepavy­kus, kiek įmanoma sumažinti būsimus kreditorių nuostolius. UAB “Naras”, vykdė investicinį projektą: pastatė gyvenamųjų namų kvartalą Marijampolėje, Šaltinio gatvėje. Šį projektą finansavo pati įmonė ir įmonės savininkas, tretysis asmuo N. S. nuosavomis lėšomis, taip pat bankas “Snoras” kreditinėmis lėšomis. Į sunkią finansinę padėtį įmonė pateko po to, kai tapo aišku, kad pastatyti butai ir kiti nekilnojamojo turto objektai nebus išpirkti verslo plane numatytais terminais: dauguma netgi preliminarias sutartis pasirašiusių pirkėjų, dėl prasidėjusios ekonominės krizės, san­dorių atsisakė, o naujų pirkėjų paieška sekėsi sunkiai. Tam iš dalies trukdė ir banko veiksmai: bū­damas įkeisto turto turėtoju, bankas diktavo pardavimo sąlygas, kurios pagal susiklosčiusią rinkos situaci­ją nebuvo lanksčios. Kita vertus, bankas nuolat keitė kredito sąlygas: tęsė grąžinimo terminą, kapitalizavo palūkanas, tiesa, daugumoje atvejų jas didindamas. Tokie susitarimai buvo pasirašyti net 8 kartus. Mainais už tai įmonė buvo įpareigota užbaigti ir išsau­goti pastatytus objektus bei vykdyti jų priežiūrą ir eksploatavimą. Šią sąlygą UAB „Naras" vykdė sąžiningai: savo sąskaita samdė sargus, paslaugų tiekėjus, atliko visus reikalingus darbus. Tam buvo leidžiamos didelės lėšos. Nesant kreditavimo galimybių, barteriniai mainai ir/ar tarpusavio įsiskolinimų įskai­tymas buvo priimtiniausia atsiskaitymų forma. Šias operacijas įmonė atliko sąžiningai su visais įmonės kreditoriais, niekam iš jų nesuteikdama jokių privilegijų, priešingai, negu teigiama ieškiny­je. Vertinant atstovaujamųjų veiksmų sąžiningumą ar nesąžiningumą svarbi taip pat ta aplinkybė, kad ginči­jamų sandorių sudarymo metu tretysis asmuo dar nežinojo galutinio banko sprendimo. Kaip jau buvo įprasta santykiuose su banku N. S. kreipėsi dėl paskolos pratęsimo ir pagrįstai tikėjosi, kad įprastinė įmo­nės veikla bus tęsiama. Juolab, kad nepratęsti dar kartą sutarties termino nebuvo priežasčių: ekono­minės krizės pikas jau buvo praėjęs, turtas išsaugotas, jo vertė pagal trečiajam asmeniui perduotas banko specia­listų vertinimo pagrindu sudarytas lenteles viršijo kredito sumą, tad pagrįstai tikėjosi, kad yra visos galimybės bankroto išvengti. Numatyti, kad bankrutuos pats SNORO bankas, ir jo bankroto admi­nistratorius daugiau netęs paskolos, N. S. negalėjo. Tačiau net ir bankui 2012-06-22 raštu pranešus, kad daugiau paskolos terminas nebus pratęstas, UAB “Naras” vadovui buvo suteiktas 30 kalendorinių dienų terminas rasti kitą investuotoją. Kaip nurodyta aukščiau, N. S. tuo metu turimi iš banko gauti duomenys apie