Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1007-221/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-26
Bylos Nr.: 2A-1007-221/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-03043-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Egidijus Tamašauskas
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Piko valanda“
Trečiasis asmuo: N. S.

Civilinė byla Nr. 2A-1007-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03043-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.6.1; 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus Rimvydo Siutilo, apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-495-91/2014 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Piko valanda“, tretiesiems asmenims N. S. ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio) susitarimą tarp ieškovės UAB „Naras“ ir atsakovės UAB „Piko valanda“ dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei jo pagrindu sudarytą 2012 m. birželio 30 d. buhalterinę pažymą, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 3298,87 Lt, įpareigoti BUAB „Naras“ administratorių R. Siutilą įtraukti UAB „Piko valanda“ į BUAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 3298,87 Lt finansiniu reikalavimu, priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1-6).

Nurodė, kad ieškovei 2012 m. rugpjūčio 8 d. kreditorių susirinkimo sprendimu buvo pradėta neteisminė bankroto procedūra, administratoriui įmonės dokumentai perduoti 2013 m. gegužės 28 d. Ieškovė ir atsakovė sudarė žodinį susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo, kurio pagrindu 2012 m. birželio 30 d. sudaryta UAB „Naras“ buhalterinė pažyma ir įskaityta 3298,87 Lt vienarūšė skola. Nurodytas sandoris buvo sudarytas prieš neteisminės bankroto procedūros UAB „Naras“ inicijavimą ir, bankroto administratoriaus manymu, jis pažeidžia ieškovės kreditorių interesus. Sudarant ginčijamą sandorį pirmenybė buvo suteikta vienai iš daugelio ieškovės kreditorių, juo buvo siekiama atsakovės reikalavimą ieškovės atžvilgiu patenkinti pirmiau nei kitų kreditorių reikalavimus, kai ieškovė jau buvo faktiškai nemoki ir taip buvo sumažinta kitų kreditorių galimybė gauti jų reikalavimo patenkinimą. Ginčijamo sandorio ieškovė sudaryti neprivalėjo, o sandorio šalys jį sudarydamos buvo nesąžiningos. Administratorius sandorį prašo pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, kadangi yra visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti. Be to, įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant CK 6.130 straipsnio 1 dalį, kadangi buvo įskaitytas ieškovės reikalavimas atsakovei, kurio terminas nebuvo suėjęs.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Piko valanda“ atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 36) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčijamu sandoriu šalys nepadarė įstatymų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas jį panaikinti. Atsakovė su ieškove nuolat palaikė prekybinius ryšius, šalys viena iš kitos dažnai pirkdavo kiekvienai reikalingas prekes ir tarpusavio atsiskaitymus dažnai derindavo tarpusavio užskaitymų būdu. Ginčijamas sandoris buvo įprastinės įmonės komercinės ūkinės veiklos sandoris. Atsakovė jokios informacijos, kad ieškovė yra nemoki įmonė ar jai galioja kokie nors kitokie apribojimai atsiskaitymams, tuo metu neturėjo.

Trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS atsiliepimu (1 t., b. l. 23-25) su ieškiniu sutiko, prašė tenkinti visus ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovei esant nemokiai, žinant, kad ji tinkamai savo prievolių trečiajam asmeniui neįvykdė, todėl ginčijamu sandoriu įvykdant savo prievolę atsakovei ir tokiu būdu jai suteikiant pirmenybę tarp kitų kreditorių, buvo pažeistos trečiojo asmens teisės gauti bent dalį atsiskaitymo.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo N. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 45-46). Nurodė, kad administratoriaus ieškinyje išdėstyti argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais ir neatitinka tikrovės. Priešingai, nei nurodė administratorius, atsakovei atsisakius reikalauti atsiskaitymo iš UAB „Naras“ pagal prievolę pinigais ir sutikus padengti skolą UAB „Naras“ turimomis prekėmis, buvo sutaupytos įmonės apyvartinės lėšos, tuo buvo padidintos įmonės galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais. Administratorius nenurodė teisės akto, draudžiančio atlikti įskaitymą, įmonei esant nemokiai, todėl jis turėtų ginčyti ne įskaitymą, o patį dvišalį sandorį, kurio pagrindu yra atliktas įskaitymas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 13 d. sprendimu (2 t., b. l. 22-31) ieškinį atmetė, ieškinio dalį dėl reikalavimo įpareigoti ieškovės administratorių Rimvydą Siutilą įtraukti atsakovę į UAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 3298,87 Lt finansiniu reikalavimu paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad atsakovė tiekė ieškovei prekes ir bendra skolos suma pagal pateiktas apmokėti sąskaitas faktūras buvo 3298,87 Lt. Pasibaigus skolos mokėjimo terminui šalys susitarė, kad atsakovės skola bus padengta ieškovei priklausančiomis prekėmis, todėl 2012 m. gegužės 31 d. ieškovė išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą 3298,87 Lt sumai, o įmonių buhalterės šį faktą patvirtino ginčijamu tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo suderinimo aktu. Teismas sprendė, kad buhalterės, išrašydamos sąskaitas faktūras, nepažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų, o ginčijamas tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo suderinimo aktas tik palengvina abiejų įmonių buhalterių darbą metų pabaigoje suvedant įmonės balansą ar teikiant turto ir pajamų deklaracijas mokesčių inspekcijai. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo akto pagrindu nei ieškovė, nei atsakovė pinigų negavo. Neteisminė bankroto procedūra UAB „Naras“ buvo pradėta 2012 m. rugpjūčio 8 d., o skolos užskaitymo aktas buvo pasirašytas 2012 m. birželio 30 d. Teismas nurodė, kad ginčijamu tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu buvo suderinta šalių valia dėl prievolės įvykdymo, t. y. kaip įvykdyti prievolę ir atsiskaityti už pateiktas prekes, todėl sprendė, kad ginčijamo akto pasirašymas buvo nulemtas prievolės įvykdymu pagal pateiktas sąskaitas faktūras ir neprieštaravo verslo praktikai. Teismo vertinimu, ginčijamas aktas atitiko šalių valią, juo buvo nustatytos šalių teisės ir pareigos, ir toks susitarimas neprieštaravo įstatymui. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas aktas buvo sudarytas esant įprastai verslo praktikai, jo sudarymo metu nebuvo draudžiamas, sudarytas prieš iškeliant ieškovei bankroto bylą. Teismas nepagrįstu laikė ieškovės administratoriaus nurodytą aplinkybę, kad sudarant ginčijamą sandorį ieškovė jau žinojo, kad trečiojo asmens AB banko SNORAS teisės bus pažeistos, nes, nors 2012 m. balandžio 1 d. ir buvo pasibaigęs paskolos grąžinimo terminas, tačiau apie tai, kad paskolos sutartis su banku nebus pratęsta ieškovė sužinojo tik 2012 m. birželio 25 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovei būtų įteiktas 2012 m. balandžio 24 d. raštas dėl paskolos sutarties nutraukimo. Sudarant ginčijamą aktą ieškovė dar nežinojo apie paskolos sutarties nutraukimą, todėl turėjo pagrįstų lūkesčių, kad kredito sutartis bus pratęsta, o kartu ir negalėjo žinoti apie jai gręsiantį bankrotą. Ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad paskolos sutartis, sudaryta su AB banku SNORAS, bus pratęsta, kadangi sutartis buvo pratęsta net 8 kartus ir tuomet, kai situacija nekilnojamojo turto rinkoje 2008-2009 metais buvo ženkliai blogesnė. Atsakovė sudarant ginčijamą aktą negalėjo žinoti apie ieškovės nemokumą, kadangi byloje nėra duomenų, kad tuo metu viešuose registruose buvo duomenų apie ieškovės turto areštą ar kitokius suvaržymus. Teismas sprendė, kad ginčo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas, kadangi dėl sudaryto skolos užskaitymo suderinimo akto nesumažėjo ieškovės galimybė atsiskaityti su kreditoriais, o byloje kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad kitaip buvo pažeistos kreditorių teisės, nenustatyta. Teismas, nurodęs, kad ieškovės administratorius pats sudaro bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir šia tvarka dar gali pasinaudoti, ieškinio reikalavimą įpareigoti administratorių įtraukti atsakovę į ieškovės kreditorių sąrašą paliko nenagrinėtą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 35-39) ieškovė prašo teismo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio) susitarimą tarp ieškovės UAB „Naras“ ir atsakovės UAB „Piko valanda“ dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei jo pagrindu sudarytą 2012 m. birželio 30 d. buhalterinę pažymą, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 3298,87 Lt, priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tapačiais ieškinyje išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas esant įprastai verslo praktikai, jo sudarymo metu nebuvo draudžiamas prieš iškeliant bankroto bylą, šio sandorio nesumažėjo ieškovės galimybė atsiskaityti su kreditoriais, kad byloje nėra nustatyta kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog kitaip buvo pažeistos kreditorių teisės. Teismas, turėdamas pareigą nagrinėjamoje byloje veikti ex officio, savo iniciatyva rinkti įrodymus, šia teise nesinaudojo ir nesiaiškino tokių reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių, kaip aplinkybės, ar atsakovė domėjosi ieškovės finansine padėtimi, esamais ieškovės kreditoriais bei elgėsi atsakingai, protingai ir sąžiningai sudarydama ginčijamą sandorį.Teismas nepagrįstai bei neteisingai vertino, jog ginčo sandoris jo sudarymo metu atitiko įprastą verslo praktiką nepaisant to, kad jo sudarymo metu skolininkė turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Byloje atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčijamas sandoris atitiko įprastą verslo praktiką.Teismas nepagrįstai, remdamasis tuo, kad neva ieškovė tikėjosi, jog kredito sutartis bus pratęsta, sprendė, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu negalėjo žinoti, kad jai gresia bankrotas. Kredito grąžinimo terminas suėjo dar 2012 m. balandžio 1 d., šią dieną kredito sutartis pasibaigė, o ieškovei atsirado pareiga grąžinti pagal kredito sutartį mokėtinas sumas, kurios sudarė daugiau kaip 13 000 000 Lt, todėl kiekvienas vidutiniškai protingas asmuo, ypač įmonės vadovas, turėjo suprasti, kad jo valdoma įmonė, kuri neturėjo lėšų ir realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, yra nemoki. Be to, teismo išvada, kad praėjus trims mėnesiams po sutarties pasibaigimo ieškovė nežinojo apie paskolos sutarties nutraukimą yra nelogiška ir nepagrįsta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 44) atsakovė prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai išanalizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, reikšmingus būtinosioms actio Pauliana sąlygoms pagrįsti, ir padarė teisingą išvadą, kad atsakovė veikė nenukrypdama nuo įprastinės verslo praktikos, neturėdama ketinimų pažeisti ir nepažeidė jokių trečiųjų asmenų įstatymais ginamų interesų. Apeliantės nuoroda į nepakankamus teismo veiksmus viešajam interesui bankroto byloje apginti yra nepagrįsta, nes nepateikiami jokie papildomi įrodymai, kuriais turėjo pasirūpinti teismas ir kurie būtų galėję turėti lemiamos reikšmės byloje nustatytas aplinkybes įvertinti priešingai. Atsakovės reikalavimas ieškovei atsiskaityti už kanceliarines prekes atitinka įstatymais reglamentuoto įskaitymo kriterijus. Nors prievolės įvykdymo terminas ir nesuėjęs, tačiau tai nėra kliūtis atlikti įskaitymą. Pažymėtina, kad UAB „Naras“ turėjo atsakovės sutikimą atlikti vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymą. Apeliantės teiginys dėl pažeistos įstatyminės tvarkos yra pagrįstas neteisingu teisės normų aiškinimu. Ieškinys yra pareikštas actio Pauliana pagrindu, tad tokio ieškinio pagrįstumui ieškovė, visų pirma, privalo įrodyti abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Siekdama įrodyti atsakovės nesąžiningumą, ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovė galėjo ir turėjo gauti informaciją apie UAB „Naras“ nemokumą ir turėjo taip pat žinoti, kad būtent jam suteikiama pirmenybė, t. y. kitiems nemokios įmonės kreditoriams tokios sąlygos atsiskaityti nesudaromos. UAB „Naras“ nemokumas kilo iš 2012 m. balandžio 1 d. suėjusio kredito grąžinimo termino ir BAB banko SNORAS atsisakymo toliau šį terminą pratęsti. Ši informacija niekur nebuvo paskelbta, o pagal sutarties sąlygas netgi konfidenciali, tad atsakovė šios informacijos gauti negalėjo. Pažymėtina, kad nebuvo jokio pagrindo abejoti ieškovės mokumu – įmones siejo seni komerciniai ryšiai ir abipusė prekyba. Vykstant abipusiai prekybai, tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas buvo įprasta praktika, todėl teismas pagrįstai įvertino ginčijamą sandorį kaip įprastinį, ir ieškinį atmetė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 46-47) trečiasis asmuo N. S. prašo teismo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, tačiau neišsamiai ištyrė visas su ieškiniu susijusias faktines aplinkybes, kurios, trečiojo asmens nuomone, tik dar labiau sustiprina sprendimo teisingumą. Su pagrindiniu kreditoriumi BAB banku SNORAS kredito sutartis dėl 16 000 000 Lt paskolos gyvenamųjų namų kvartalo statybai buvo pasirašyta 2007 m. gegužės 30 d., o galutinis kredito gražinimo terminas buvo numatytas 2008 m. rugsėjo 24 d. Prasidėjus pasaulinei krizei ir daugumai preliminarias sutartis pasirašiusių būsimų kvartalo gyventojų atsisakius toliau dalyvauti statybose, jau 2008 m. vasarą tapo aišku, kad kredito grąžinti laiku nebus galimybių. Bankas SNORAS, paprašytas nukelti kredito grąžinimo terminą, pareikalavo pakeisti ir kitas kreditavimo sąlygas bei skolos grąžinimo terminą nukėlė tik keliems mėnesiams – iki 2009 m. sausio 24 d. Tokių kredito sąlygų UAB „Naras“ negalėjo įvykdyti, tad faktiškai bendrovė tapo nemoki jau 2009 m. pradžioje. Trečiasis asmuo, pasitikėdamas banko geranoriškumu, sąžiningai savo sąskaita ne tik užbaigė statybas, bet ir vykdė užbaigtų pastatų priežiūrą bei pirkėjų paiešką, taip sudarydamas galimybę išgyventi krizės pasekmes su mažiausiais nuostoliais. Tokia skolininko veikla banką tenkino, tad kredito gražinimo terminas ir toliau buvo pratęsiamas, iš viso kredito sutarties pakeitimų buvo aštuoni. 2012 metais ekonominė krizė iš esmės jau buvo pasibaigusi, žmonės pradėjo pirkti butus, todėl trečiasis asmuo pagrįstai tikėjosi, kad bankas neskelbs įmonei bankroto. Informacija pagal sutarties sąlygas su banku buvo konfidenciali, tad nei atsakovė, nei kuris nors kitas kreditorius šių aplinkybių negalėjo žinoti. Trečiasis asmuo stengėsi būti atviras ir sąžiningas su visais kreditoriais – buvo sudarytos sąlygos tęsti prekybą, o nusprendus ją nutraukti, atsiskaityti pagal galimybę prekių likučiais, sudarant galimybę jas realizuoti per kitas tų pačių akcininkų įmones. Trečiasis asmuo vykdė prekybą per kitas savo įmones iš esmės nuostolingai, ši informacija yra pateikta bankroto administratoriui. Administratorius taip pat žino, kad kitos susiję įmonės ne tik padėjo UAB „Narui“ realizuoti prekių likučius, tačiau ir mokėjo už neturinčią lėšų įmonę mokesčius valstybei. Tokių trečiojo asmens pastangų dėka 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo atsiskaityta beveik su visais tiekėjais, o bankroto administratoriui perduotų dar nerealizuotų UAB „Naras“ prekių likučiai gerokai viršijo visų kreditorių, išskyrus banką, reikalavimus kartu paėmus. Banko reikalavimams užtikrinti buvo išsaugotas įkeistas turtas, kurio vertė pagal paskutinį paties banko atliktą vertinimą gerokai viršijo įmonės įsipareigojimus. Trečiasis asmuo tik 2012 m. birželio 22 d. gavo pranešimą apie tai, kad bankrutuojantis bankas SNORAS kels įmonei bankroto bylą, t. y. jis sužinojo apie įmonei keliamą bankroto bylą jau gerokai po ginčijamo sandorio sudarymo. Šiuo atveju ieškinys yra visiškai nepagrįstas, nes atsakovė UAB „Piko valanda“, įsigydama baldų komplektą, nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „Naras“ finansinę būklę“. Beje, apie šį pirkimą nežinojo ir pats trečiasis asmuo, nes prekyba vyko per vadybininką prekybos salėje, buhalterinius dokumentus išrašydavo buhalterė, o direktorius į šiuos reikalus nesikišo. Akivaizdu, kad bankas SNORAS siekė išvengti įmonės bankroto tik tol, kol kvartalo statyba buvo užbaigta, prižiūrima ir išsaugojama skolininko sąskaita. Kai 2012 metais prasidėjo butų pardavimai, paskolos terminas jau nebuvo pratęstas. Akivaizdu, kad šiuo atveju administratorius gina tik vieno kreditoriaus – BAB banko SNORAS, interesus, supriešindamas juos su kitų kreditorių interesais. Bankroto administratoriaus reikalavimas drausti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų tarpusavio įskaitymą, kai realizuojamas prekes įsigyja UAB „Naras“ tiekėjai, neturi jokio teisinio pagrindo. Bendroje iš viso iki bankroto procedūros pradžios realizuotų UAB „Naras“ prekių dalyje tarpusavio reikalavimų įskaitymu pasibaigę pardavimai sudarė tik nedidelę pardavimų dalį. Įmonei susidūrus su galimu nemokumu, net ir asmeninių nuostolių sąskaita buvo siekiama kiek įmanoma sumažinti kreditorių praradimus, kas laikytina ne piktnaudžiavimu, o pavyzdiniu nemokios įmonės vadovo veiklos modeliu. Nagrinėdamas ieškinį, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė ginčija buhalterinę pažymą, kuri nėra savarankiškas sandoris. Pasinaudodamas savo teise bankroto bylose veikti aktyviai, teismas išreikalavo visus reikalingus papildomus įrodymus ir nustatė, kokių sandorių pasekoje buvo atliktas įskaitymas. Įskaitymą turi teisę daryti bet kuri vienarūšių priešpriešinių reikalavimų turinti šalis, tačiau actio Pauliana ieškinį gali teikti tik skolininkas, kuris pažeidė kreditoriaus, nesančio sandorio šalimi, teises. Administratorius gina bankroto byloje esančių kreditorių teises, tačiau nė vienas iš jų nėra UAB „Piko valanda“ kreditoriumi, todėl ginčyti atsakovės padarytą įskaitymą administratorius neturi teisės. Administratorius bando įrodyti, kad tarp šalių buvo dvišalis susitarimas dėl tarpusavio įskaitymų, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Sprendimą įsigyti reikalingus baldus, o už juos atsiskaityti priešpriešinių reikalavimų įskaitymu atsakovė priėmė vienašališkai, ir toks sprendimas atitinka visus įstatymų reikalavimus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 51-56) trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS prašo teismo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti ginčijamą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti BUAB „Naras“ ieškinį.

Nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka, mano, kad jis yra pagrįstas ir tenkintinas. Ieškovei 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo pradėta neteisminė bankroto procedūra, bankroto procedūros metu buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, kurie bylos nagrinėjimo metu sudarė 14 080 736,87 Lt. Ieškinį šioje byloje pareiškė bankrutavusios įmonės bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais bei siekdamas juos apginti. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo nemoki ir negalėdama atsiskaityti su visais kreditoriais, suteikė pirmenybę atsakovei anksčiau už kitus tuo metu buvusius ieškovės kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Sudarius ginčo sandorį su atsakove, buvo visiškai atsiskaityta, kai tuo tarpu su banku po kredito sutartyje numatyto prievolės įvykdymo termino pasibaigimo (2012 m. balandžio 1 d.) atsiskaityta tik apie 1,5 proc. Sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo ieškovės galimybė patenkinti kitų jos kreditorių reikalavimus. Pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl atlikdama ginčijamą įskaitymą bei visiškai patenkindama atsakovės reikalavimą, užkirto kelią atsakovei įvykdyti prievolę ieškovei pinigais, kurie galėjo būti nukreipti kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Ginčo sandoriu atsakovei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, nes ieškovei iškėlus bankroto bylą, atsakovės reikalavimas būtų tenkinamas 3 eile, proporcingai su kitų tos eilės kreditorių reikalavimais. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, todėl ginčo sandoris buvo leidžiamas nors ir buvo neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Teismas iš esmės patvirtindamas, kad atsakovei ginčo sandoriu buvo sudarytas pranašumas prieš kitus kreditorius, padarė nepagrįstą bei priešingą išvadą, kad sandoris buvo sudarytas esant įprastai verslo praktikai. Tačiau šiuo atveju ginčo sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises. Mano, kad vertinant, ar privalėjo būti sudarytas ginčo sandoris, reikėtų vertinti, ar įstatyme buvo numatytas imperatyvas tokio pobūdžio sandoriui sudaryti, ar pareiga sudaryti tokį sandorį buvo nustatyta teismo sprendimu. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei kokie nors šalių susitarimai, nenumatė imperatyvios pareigos ginčo sandoriui sudaryti. Ginčo sandoris buvo sudarytas šalims tarpusavyje susitarus, nesant jokios objektyvios ir neišvengiamos būtinybės tokiam sandoriui sudaryti, todėl darytina išvada, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Skolininkas (ieškovė) ginčo sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis kitų ieškovės kreditorių teises. Teismas, darydamas išvadą, kad ieškovė iki ginčo sandorio dar nežinojo apie kredito sutarties nutraukimą ir turėjo pagrįstų lūkesčių dėl jos pratęsimo, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Ginčo sandorio sudarymo aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad skolų įskaitymas tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo įprasta verslo praktika, o atsakovės elgesys vertintinas kaip neatitinkantis vidutiniškai apdairaus ir protingo asmens elgesio, bei verslininkui keliamų aukštesnių reikalavimų, todėl laikytinas nesąžiningu. Bankroto atveju skolininko restitucija taikoma visa apimtimi, sugrąžinant visą pagal nuginčytus sandorius perduotą turtą (pinigines lėšas) į bankrutuojančios įmonės turto masę, todėl minėta actio Pauliana sąlyga egzistuoja. Teismas sprendime neneigia šios sąlygos buvimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sandoris yra vienašalis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau teismas sprendime padaro išvadą, kad įskaitymas galėjo būti daromas vadovaujantis CK 6.140 straipsniu, kuriame nurodoma, kad skolininkui tapus nemokiam įskaitymas galimas net ir nesuėjus reikalavimų terminui. Trečiojo asmens nuomone, pirmenybės suteikimo atsiskaitant su atsakove faktas šioje byloje yra akivaizdus, todėl šiuo atveju CK 6.140 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė teikė ieškovei kanceliarines prekes pagal PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė 2012 m. birželio 29 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą serija NAR Nr. 856536 3298,87 Lt sumai. Bendrovių buhalterės šį faktą patvirtino 2012 m. birželio 30 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo pažyma, kuria 2012 m. birželio 30 d. buvo įskaityta šalių vienarūšė skola. 2012 m. rugpjūčio 8 d. vykusiame UAB „Naras“ kreditorių susirinkime kreditoriai nutarė pradėti UAB „Naras“ neteisminę bankroto procedūrą. BUAB „Naras“ administratorius 2013 m. rugpjūčio 6 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio) susitarimą tarp ieškovės UAB „Naras“ ir atsakovės UAB „Piko valanda“ dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei jo pagrindu sudarytą 2012 m. birželio 30 d. buhalterinę pažymą, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 3298,87 Lt, įpareigoti BUAB „Naras“ administratorių R. Siutilą įtraukti UAB „Piko valanda“ į BUAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 3298,87 Lt finansiniu reikalavimu, priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šį sandorį prašo pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, kadangi jis buvo sudarytas prieš neteisminės bankroto procedūros UAB „Naras“ inicijavimą, jis pažeidžia ieškovės kreditorių interesus, sudarant ginčijamą sandorį pirmenybė buvo suteikta vienai iš daugelio ieškovės kreditorių, juo buvo siekiama atsakovės reikalavimą ieškovės atžvilgiu patenkinti pirmiau nei kitų kreditorių reikalavimus, kai ieškovė jau buvo faktiškai nemoki, taip buvo sumažinta kitų kreditorių galimybė gauti jų reikalavimo patenkinimą, be to ginčijamo sandorio ieškovė sudaryti neprivalėjo, sandorio šalys jį sudarydamos buvo nesąžiningos.

Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje teisminėje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Pagal Įmonių bankroto procesą reglamentuojančio Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003).

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris, kuriuo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo su vienu iš kreditorių, t. y. atsakove, buvo atsiskaityta perduodant jai prekes už skolos sumą. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, nustatė šias aplinkybes ir pareiškė ieškinį actio Pauliana pagrindu ginčydamas susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei jo pagrindu pasirašytą buhalterinę pažymą nurodydamas, kad sandorio sudarymo momentu UAB ,,Naras” buvo faktiškai nemoki, todėl sudarytas sandoris pažeidė kitų kreditorių interesus.

Žemesnės instancijos teismas

Tai, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, bankroto administratorius grindė tuo, kad atsakovei nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, taip pažeidžiant kitų kreditorių interesus, nes sandorio sudarymo metu UAB „Naras“ jau buvo nemoki. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą. Tačiau vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Pažymėtina, kad tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo–pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.

CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo, kas reiškia, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris. Įskaityti galima tik vienarūšį priešpriešinį reikalavimą, kurio terminas yra suėjęs arba nenurodytas, arba apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovės reikalavimas ieškovei atsiskaityti už kanceliarines prekes atitinka šiuos kriterijus, tad, nors prievolės įvykdymo terminas ir nesuėjęs, tai nėra kliūtis įskaitymui padaryti. Ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas galutinis atsiskaitymo terminas 2013 m. liepos 15 d., tačiau šalims nėra draudžiama atsiskaityti anksčiau sąskaitose numatyto termino. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.140 straipsnis nedraudžia esant nemokumui įskaitymą atlikti ir terminui nepasibaigus, išskyrus atvejus, jeigu įstatymai nenustato ką kita. Įmonių bankroto įstatymas draudžia įskaitymus nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju šalių atliktas įskaitymas nelaikytinas priešingu ieškovės interesams sandoriu, nes kreditoriaus atsisakymas įvykdyti prievolę pinigais padėjo sutaupyti ieškovės apyvartinių lėšų atsiskaitymui su kitais kreditoriais. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikdamas pirmenybę kitam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių teises, būtina nustatyti tokią skolininko būklę, kai jis objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, o kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis įstatymų nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka kreditorių interesus. Ieškovė šiai aplinkybei pagrįsti nurodo, kad atsakovės finansinio reikalavimo, kurio vertė – 3298,87 Lt, patenkinimas bendrovės turtu pažeidė kreditorių, iš esmės pagrindinio kreditoriaus – banko, kurio finansinis reikalavimas sudarė daugiau nei 13 000 000 Lt, interesus. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai išanalizavo aplinkybes dėl galimo ieškovės nemokumo sandorio sudarymo metu, t. y., kad bendrovė buvo moki, ji vedė derybas su banku dėl kredito sutarties pratęsimo ir turėjo pagrindo tikėtis, kad kredito sutartis bus pratęsta. Bylos duomenimis UAB „Naras“ nemoki tapo nepratęsus kredito sutarčių, pagal kurias skolos grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. balandžio 1 d., ieškovei nesusitarus su banku dėl kredito sutarčių pratęsimo pradėjus paties banko AB „Snoras“ bankroto procedūrą. Taigi tik kredito sutarties nepratęsimas sudarė situaciją, kad ieškovė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais todėl, kad nepratęsus kredito sutarties, bendrovei reikėjo padengti įsiskolinimą bankui, kuris, kaip minėta, sudarė daugiau nei 13 000 000 Lt. Ieškovei turint turto už 15 000 000 Lt, ir bankui pareikalavus grąžinti visą įsiskolinimą su palūkanomis, įmonė tapo nemoki. Todėl, teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą sprendimą šiuo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę.

Teisėjų kolegija sutinka, kad įstatyme nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas gali sudaryti prielaidas ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu vertinant jį kaip kreditoriaus teisių pažeidimą, tačiau tik nustačius visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas. Vertindama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes tokiu CK 6.66 straipsnio taikymo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę turėjo sandorio sudarymo metu, arba ginčijamo sandorio metu egzistavo tokios teisės atsiradimo pagrindas, pvz., buvo sudarytas sandoris atidedant prievolės įvykdymo terminą. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas. Tai taip pat reiškia, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nagrinėjamu atveju kreditorinių reikalavimų padengimas prekėmis nepažeidė kitų kreditorių turtinių interesų, dėl sudarytos skolos užskaitymo suderinimo buhalterinės pažymos nesumažėjo ieškovės galimybė atsiskaityti su kreditoriais, taip pat byloje nenustatyta kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog kitaip buvo pažeistos kreditorių teisės.

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-17/2006). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad sudarant įskaitymo sandorius, nenukentėjo galimybės atsiskaitinėti su kitais kreditoriais, kadangi pamažu buvo dengiami ir kitų kreditorių finansiniai reikalavimai. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Naras“ veiksmai sudarant ginčijamą sandorį atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padarė pagrįstas išvadas konstatuodamas, kad skolininkas ginčijamus sandorius sudarė dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantės nuoroda į nepakankamus teismo veiksmus viešajam interesui bankroto byloje apginti (pareiga veikti ex officio), nepagrįsta, nes nepateikiami jokie papildomi įrodymai, kuriais turėjo pasirūpinti teismas ir kurie būtų galėję turėti lemiamos reikšmės byloje nustatytas aplinkybes įvertinti priešingai.

Ieškinys pareikštas actio Pauliana pagrindu, tad tokio ieškinio pagrįstumui ieškovė, visų pirma, privalo įrodyti abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Sąžiningumas – vertinamasis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyvųjį kriterijų sudaro faktinės aplinkybės (informacija), kurią sudarydamos ginčijamą sandorį, veikdamos protingai ir apdairiai šalys turėjo žinoti, kad nepažeistų teisėtų kitų asmenų interesų, subjektyvusis kriterijus, tai asmens psichinis santykis su objektyviąja tikrove, t. y., ar asmuo galėjo suvokti, kad sandorio sudarymas pažeidžia kitų asmenų teisėtus interesus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Siekdama įrodyti atsakovės nesąžiningumą, ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovė galėjo ir turėjo gauti informaciją apie UAB „Naras“ nemokumą ir turėjo taip pat žinoti, kad būtent jai suteikiama pirmenybė, t. y. kitiems nemokios įmonės kreditoriams tokios sąlygos atsiskaityti nesudaromos. Teismų praktikoje įprasta, kad apie įmonės nemokumą galima spręsti iš viešoje erdvėje esančių pranešimų apie įmonės turto areštus ar pateiktus ieškinius teismui, taip pat iš kitų viešai prieinamų šaltinių apie įmonės nemokumą. UAB „Naras“ nemokumas kilo iš 2012 m. balandžio 1 d. suėjusio kredito grąžinimo termino ir AB banko „Snoras“ atsisakymo toliau šį terminą pratęsti. Ši informacija niekur nebuvo paskelbta, o pagal sutarties sąlygas netgi konfidenciali, tad atsakovė jos gauti negalėjo. Kaip nurodė atsakovė savo atsiliepimuose, jai nebuvo jokio pagrindo abejoti ieškovės mokumu – šalis siejo seni komerciniai ryšiai ir abipusė prekyba, UAB „Naras“ parduotuvės veikė, nebuvo jokių ženklų apie jų uždarymą. Vykstant abipusiai prekybai, tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas buvo įprasta praktika, ką paliudijo ir teismo posėdžio metu apklausta UAB „Naras“ buhalterė. Todėl teismas pagrįstai įvertino ginčijamą sandorį kaip įprastinį, ir ieškinį atmetė. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad sandorius sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų, nustačius, jog ginčijami sandoriai nepažeidė kitų kreditorių teisių, o skolininkas ginčijamus sandorius sudarė dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad sudarydamos sandorius šalys buvo sąžiningos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl sprendimo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas