Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2. Pareiškėjai skundus (e. byla 1 t., b. l. 77–84, 114–121, 161–168, 169–176) grindžia šiais argumentais:

(1) 2007-04-03 pirkimo-pardavimo sutartį dėl 0,1505 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pareiškėjai sudarė su giminaičiais, iš šio sandorio jie nesiekė gauti pajamų, todėl šis sandoris neatitinka savarankiškumo, versliškumo ir tęstinumo požymių. Šį sklypą išsirinko ir norėjo įsigyti pareiškėjo mama M. A. B. ir brolis E. B. (su savo tuometine sužadėtine V. U.), ketindami jame bendrai statytis gyvenamąjį namą. Kadangi jie patys piniginių lėšų neturėjo ir iš banko gauti kredito tuo metu taip pat negalėjo, paprašė pareiškėjų, kad pastarieji įsigytų šį turtą savo vardu ir vėliau, kai M. A. B. ir E. B. gaus banko kreditus, jiems perrašytų. Pareiškėjas savo vardu paėmė papildomą apie 300 000 Lt kreditą Danske Banke ir nupirko šį sklypą savo vardu, o 2007-04-03 už tą pačią kainą pardavė po ½ dalį M. A. B. ir būsimai brolio žmonai V. U.. Šias aplinkybes patvirtino tiek pareiškėjai, tiek M. A. B. ir E. B.. Pareiškėjų nuomone, Komisija nepagrįstai teigia, kad tokie paaiškinimai yra nepakankami ir nepagrįstai reikalauja papildomų įrodymų;

(2) 2005-11-09 pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjai įsigijo 0,1782 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), turėdami planą ateityje pasistatyti jame naują dvibutį gyvenamąjį namą sau ir savo dukroms G. B. (jai tuo metu jau buvo 15 metų) ir A. B., nes pareiškėjų namas buvo ne naujas, statytas dar senomis technologijomis, neekonomiškas. Tačiau dar nebaigus namo statybų, 2008 metais užėjus pasaulinei ekonominei krizei pareiškėjai nusprendė su šeima pasilikti ir toliau gyventi savo name (duomenys neskelbtini), o nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini) skubiai parduoti. Tai ir buvo padaryta 2008-07-04 ir 2008-09-12 pirkimo-pardavimo sutartimis. Pareiškėjų teigimu, tai, kad parduotas namas buvo nebaigtas statyti (baigtumas 80 proc.) įrodo, kad jų tikslas nebuvo didesnio pelno ar ekonomines naudos siekimas, o siekis skubiai parduoti šį turtą dėl ekonominės krizės pasikeitus finansinėms galimybėms ir ateities planams. VMI 2017-01-20 sprendimuose kritikuojant šiuos pareiškėjų argumentus nurodoma, kad jie 2006-02-10 įsigijo 3 kambariu butą (duomenys neskelbtini), kurį 2011-12-30 padovanojo dukrai G. B., neva tai paneigia pareiškėjų argumentus dėl minėto sklypo įsigijimo ir namo statybos. Tačiau butas dukrai padovanotas praėjus daugiau kaip 3 metams nuo minėto turto perleidimo ir pasikeitus aplinkybėms. Pareiškėjų nurodytų aplinkybių nepaneigia Komisijos 2017-04-24 sprendimuose paminėta aplinkybė, kad pagal pirkėjo M. Š. paaiškinimus parduodama turtą jam aprodė ir derybas vedė E. B..

Pareiškėjai ir jų atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundus ir iš esmės juose nurodytais argumentais prašė skundus tenkinti. Paaiškino, kad, jų nuomone, Komisijos 2017-04-24 sprendimai naikintini visa apimtimi, nes ji VMI 2017-01-20 sprendimus turėjo panaikinti visa apimtimi ir kitais pagrindais, nei ji tai padarė naikindama atitinkamas VMI 2017-01-20 sprendimų dalis.

3.3. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų tikrinamuoju laikotarpiu vykdytas NT pirkimas–pardavimas priskirtinas individualiai komercinei veiklai, t. y. atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte apibrėžtą bei LVAT paaiškintą individualios veiklos sampratą. Todėl pareiškėjams pagrįstai už 2007–2008 m. vykdytą individualią veiklą apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – VSDĮ), skirtos VSDĮ baudos, bei konstatuota, kad nuo 2007 m. balandžio mėn. pareiškėjų pajamos viršijo 100 000 Lt ribą, todėl pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 92 straipsnio nustatyta tvarka, turėjo skaičiuoti PVM nuo gautų individualios veiklos pajamų ir nuo pajamų, gautų iš veiklos su verslo liudijimu, bei mokėti jį į biudžetą. Vilniaus AVMI kontrolės procedūrų metu pagal surinktą informaciją apie sudarytus NT pirkimo-pardavimo sandorius nustatė, kad pareiškėjai vykdė neregistruotą individualią veiklą. Pareiškėjai, tikrinamuoju laikotarpiu sudarydami NT pirkimo-pardavimo sandorius, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, patys pasirašydavo pirkimo-pardavimo sutartis, ieškodavo pirkėjų ir pardavėjų, su jais vesdavo derybas ir atsiskaitydavo, t. y. patys priimdavo sprendimus susijusius su veiklos vykdymu, patys dengė savo patirtas veiklos išlaidas. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių (sutuoktiniai nebuvo atskaitingi kitiems asmenims, nebuvo samdomi ar pan.), parduotas NT nuosavybės teise priklausė pareiškėjams, t. y. jie veiklą vykdė savarankiškai. Vilniaus AVMI nustatė, kad pareiškėjai NT prekyba verčiasi ne vienerius metus, t. y.: jau 1992 m. įsigijo pastatą, po to žemę, ir 1999 m. žemę su pastatu pardavė, 1993 m. įsigijo 2 butus (duomenys neskelbtini) mieste, iš kurių vieną pardavė tais pačiais metais, o kitą – 1999 m., 1998 m. įsigijo sklypą su sodo pastatu, kurį pardavė 1999 m., 2000 m. įsigijo butą, kurį pardavė 2003 m., 2004 m. pareiškėjai mainais gavo 2 žemės sklypus (vienas sklypas kitos paskirties, kitas – žemės ūkio paskirties), viename iš jų 2006 m. pastatė gyvenamą namą ir pirtį, kuriuos 2009 m. pardavė, 2005 m. pareiškėjai įsigijo kitos paskirties žemės sklypą, kuriame 2008 m. pastatė dviejų butų gyvenamą namą (80 proc. baigtumo) ir tais pačiais metais pardavė, 2006 m. pareiškėjai įsigijo butą (duomenys neskelbtini) mieste ir žemės sklypą, kurį 2007 m. pardavė, 2008 m. įsigijo 2 butus (duomenys neskelbtini) mieste, 2010 m. įsigijo žemės sklypą, kurį tais pačiais metais ir pardavė, 2011 m. įsigijo butą (duomenys neskelbtini) mieste, kurį tais pačiais metais ir pardavė. Vadovaujantis LVAT formuojama praktika, tęstinumo požymis gali būti įrodinėjamas ir ne mokestinio patikrinimo periodu sudarytais sandoriais. Pareiškėjai 2007 m. gavo 7 863 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, 151 000 Lt iš veiklos su verslo liudijimais, 360 000 Lt gavo už parduotą NT ir 200 000 Lt avansą už numatomą parduoti NT, iš viso 718 863 Lt.; NT pardavimo pajamos sudaro 78 procentus gautų pajamų (560 000 Lt / 718 863 Lt x 100 proc.). Pareiškėjai 2008 m. gavo 143 600 Lt pajamų iš veiklos su verslo liudijimu, o už parduotą NT – 730 000 Lt, iš viso 873 600 Lt pajamų; NT pardavimo pajamos sudaro 83,6 procentus gautų pajamų (730 000 Lt / 873 600 Lt x 100 proc.). Pareiškėjų NT sandoriai, sudaryti iki apmokestinamojo laikotarpio ir po jo, buvo vertinti kaip papildomas kriterijus, pagrindžiantis veiklos tęstinumą, bet nebuvo vertinti individualios veiklos požymių aspektu, iš šių sandorių gautos pajamos nebuvo priskirtos individualios veiklos pajamoms ir apmokestintos, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjų skunde išdėstyti motyvai dėl 1992–2003 m. sudarytų sandorių neturi įtakos tikrinamuoju laikotarpiu jų vykdytojoje veikloje nustatytų ir šiame mokestiniame ginče aktualių individualios veiklos požymių vertinimui. Pareiškėjų teiginiai, kad tikrinamuoju laikotarpiu jų sudaryti NT sandoriai buvo sudaryti išimtinai šeimos poreikiams, vertintini kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti iš individualios NT pirkimo pardavimo veiklos gautų pajamų apmokestinimo, kuri grindžiama tik jų pačių bei su jais giminystės ryšiais susijusių asmenų nenuosekliais, prieštaringais paaiškinimais dėl ginče aptariamų NT sandorių sudarymo tikslo – asmeninių poreikių bei giminaičių interesų tenkinimo.

4. Atsakovė VMI prašymuose (e. bylos 1 t., b. l. 1–8, 39–46) nurodo, kad, jos nuomone, VMI ir Komisija skundžiamuose sprendimuose skirtingai supranta Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas ir jų taikymą. Atsakovės nuomone, Komisija 2017-04-24 sprendimuose nepagrįstai, remdamasi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu ir LVAT praktika, konstatavo, kad pareiškėjos pateiktoje vienkartinėje šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje (FR0593) nurodyti duomenys apie šeimos 2003-12-31 ne banke turėtas 234 061 Lt pinigines lėšas įgijo teisinį stabilumą. Komisija nepagrįstai nurodė, kad mokesčių administratorius, 2012 metais atlikdamas pareiškėjų mokestinį patikrinimą, neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje (FR0593) nurodytų duomenų, ar įpareigoti pareiškėjus pateikti šioje deklaracijoje nurodytą duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjams apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2007–2011 m. turėtų pajamų. Atsakovės teigimu, nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis garantijomis (t. y. pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu įgytu per ilgesnį laiko tarpą), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, bendrasis teisės principas ex iniuria non oritur ius (lot. iš neteisės teisė neatsiranda). Įstatymų leidėjas, priimdamas Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, siekė suformuoti duomenų bazę, kurioje atsispindėtų duomenys apie kai kurias gyventojų, pagal tuo metu galiojančius įstatymus nedeklaruojančių turto ir pajamų, turimo turto rūšis (pinigines lėšas ne banke, nebaigtą statybą ar neįregistruotą turtą, vertybinius popierius, kitą stambios vertės turtą), taip pat apie tokių gyventojų paskolintas ir pasiskolintas lėšas. Šis įstatymas priimtas ne mokesčių apskaičiavimo tikslais, kas suponuoja išvadą, kad, aiškinant minėto įstatymo nuostatas, negali būti daroma analogija su teisės normomis, reglamentuojančiomis mokesčio apskaičiavimą. Atsakovės vertinimu, nors sutuoktiniai vienkartinėje 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje deklaravo piniginių lėšų ne banke – 234 061 Lt, tačiau įvertinęs pareiškėjų 2001–2003 m. gautas pajamas (6 399 Lt darbo užmokestis + 198 989 Lt pajamos su verslo liudijimu + 45000 Lt turto pardavimo pajamos), 2003-12-31 sukauptą 185 939 Lt likutį banke, 33 520 Lt patirtas išlaidas veiklai su verslo liudijimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad sukaupti grynaisiais pinigais pareiškėjos 2003-12-31 deklaracijoje nurodytą 234 061 Lt sumą pareiškėjai neturėjo finansinių galimybių. Todėl, atsakovės nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad pareiškėjai 2003-12-31 deklaruoto grynųjų pinigų likučio neturėjo.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje prašė jos pateiktus prašymus tenkinti juose nurodytais pagrindais.

5. Pareiškėjai atsiliepimų į VMI prašymus nepateikė. Teismo posėdyje paaiškino, kad su jais nesutinka, nes mano, kad Komisijos 2017-04-24 sprendimai turėtų būti panaikinti jų skunduose nurodytais pagrindais.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime (e. bylos 1 t., b. l. 181–183, 189–193; 2 t., b. l. 9–13) palaikė VMI prašymuose išdėstytus argumentus, su jais sutiko ir prašė juos tenkinti.

7. Prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta Komisijos bylų Nr. 7-42/2017 ir Nr. 7-43/2017 medžiaga.

8. Ginčas kilo dėl VMI 2017-01-20 sprendimų, kuriais pareiškėjams papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti GPM, PVM, VSDĮ ir PSDĮ, jų delspinigius ir baudas, taip pat dėl ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjų skundus priimtų Komisijos 2017-04-24 sprendimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Byloje nustatyta, kad:

9.1. Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktoriaus 2012-12-04 pavedimais tikrinti Nr. 83-142 ir Nr. 83-144 (toliau – Pavedimai tikrinti) pradėti pareiškėjų fizinių asmenų pajamų mokesčio/GPM, PVM, VSDĮ ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimai, kuriuos numatyta baigti 2013-01-31. Šie mokestiniai patikrinimai buvo ne kartą pratęsinėjami ir stabdomi (Komisijos bylos Nr. 7-43/2017 1 t., b. l. 116–123; Komisijos bylos Nr. 7-42/2017 1 t., b. l. 117–122). LVAT 2016-11-18 sprendimu apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą dėl jų atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo panaikino Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktoriaus 2014-11-24 sprendimus sustabdyti pareiškėjų mokestinius patikrinimus, atliekamus pagal Pavedimus tikrinti ir įpareigojo Vilniaus AVMI per du mėnesius nuo LVAT sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjų mokestinius patikrinimus užbaigti.

9.2. Pareiškėjų mokestiniai patikrinimai pagal Pavedimus tikrinti užbaigti surašius 2016-10-06 patikrinimo aktą Nr. (4.65)FR0680-620 ir 2016-10-07 patikrinimo aktą Nr. (4.65)FR0680-625 (kartu – ir patikrinimo aktai), kuriais atitinkamai pareiškėjui paskaičiuota papildomai sumokėti 10 924,17 Eur GPM, 2 280,47 Eur PSDĮ, 35 385,49 Eur PVM, 771,26 Eur VSDĮ, pareiškėjai – 11 212,64 Eur GPM, 2 280,47 Eur PSDĮ, 25 458,46 Eur PVM, 771,26 Eur VSDĮ (Komisijos bylos Nr. 7-42/2017 1 t., b. l. 56–83; Komisijos bylos Nr. 7-43/2017 1 t., b. l. 55–82). Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktas pastabas dėl patikrinimo aktų priėmė skundžiamus VMI 2017-01-20 sprendimus, kuriais patvirtino patikrinimo aktuose nurodytas pareiškėjams papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas ir:

(1) pareiškėjui papildomai paskaičiavo 6 144,05 Eur GPM delspinigių, 1 657,01 Eur PSDĮ delspinigių, 2 7205,47 Eur PVM delspinigių, patvirtino 385,62 Eur VSDĮ baudą, skyrė 1 092,42 Eur GPM baudą, 3 538,55 Eur PVM baudą, 228,05 PSDĮ Eur baudą (Komisijos bylos Nr. 7-42/2017 1 t., b. l. 28–33);

(2) pareiškėjai papildomai apskaičiavo 6 338,66 Eur GPM delspinigių, 1 659,73 Eur PSDĮ delspinigių, 24 677,18 Eur PVM delspinigių, patvirtino 385,63 Eur VSDĮ baudą, skyrė 1 121,26 Eur GPM baudą, 2 545,85 Eur PVM baudą, 228,05 PSDĮ Eur baudą (Komisijos bylos Nr. 7-43/2017 1 t., b. l. 28–33).

9.3. Komisija 2017-04-24 priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais:

(1) išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nusprendė: 1) panaikinti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-32 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 4 030,06 Eur GPM, 13 822,69 Eur PVM, su šiais mokesčiais susijusias baudų ir delspinigių sumas; 2) patvirtinti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-32 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,62 Eur VSDĮ baudą, 21 562,79 Eur PVM, 235,46 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas; 3) pakeisti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-32 dalį, kuria patvirtintas Vilniaus AVMI 2016-10-06 patikrinimo aktas Nr. (4.65)FR0680-620 ir pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 6 658,66 Eur GPM, 2 280,47 Eur PSDĮ, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas, į sprendimą pavesti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą (Komisijos bylos Nr. 7-42/2017 4 t., b. l. 68–93);

(2) išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, nusprendė: 1) panaikinti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-31 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 4 003,99 Eur GPM, 2 520,27 Eur PVM, su šiais mokesčiais susijusias baudų ir delspinigių sumas; 2) patvirtinti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-31 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,63 Eur VSDĮ baudą, 22 938,20 Eur PVM, 211,42 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas; 3) pakeisti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-31 dalį, kuria patvirtintas Vilniaus AVMI 2016-10-06 patikrinimo aktas Nr. (4.65)FR0680-625 ir pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 6 997,22 Eur GPM, 2 280,47 Eur PSDĮ, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas, į sprendimą pavesti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą ir priimti naują sprendimą (Komisijos bylos Nr. 7-43/2017 2 t., b. l. 215–240).

10. Nesutikdami su Komisijos 2017-04-24 ir VMI 2017-01-20 sprendimais pareiškėjai kreipėsi į teismą. Su prašymais panaikinti Komisijos 2017-04-24 sprendimų dalis į teismą kreipėsi ir atsakovė VMI.

11. Pareiškėjai prašo panaikinti Komisijos 2017-04-24 ir VMI 2017-01-20 sprendimus bei pavesti VMI atlikti pakartotinius pareiškėjų patikrinimus ir priimti naujus sprendimus. Teigia, kad Komisija 2017-04-24 sprendimai naikintini visa apimtimi, nes, jų nuomone, Komisija turėjo skundžiamus VMI 2017-01-20 sprendimus naikinti visa apimtimi ir kitais pagrindais, nei ji tai padarė naikindama atitinkamas VMI 2017-01-20 sprendimų dalis. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti pritaikytas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas senaties terminas, skundžiamais VMI 2017-01-20 sprendimais pareiškėjams nepagrįstai paskaičiuota mokėti PVM mokestį už 2012-2013 metus, netinkamai įvertintos pareiškėjų iš E. J. gautos pajamos, nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai tikrintu laikotarpiu vykdė individualią NT pirkimo-pardavimo veiklą, ir kad pareiškėjai turi būti atleisti nuo paskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

12. Paminėtina, jog dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko (žr., pvz., LVAT 2008-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008). Todėl nagrinėjamu atveju bus vertinami pareiškėjų argumentai ir sprendžiama, ar yra pagrindas jais remiantis panaikinti skundžiamus Komisijos 2017-04-24, VMI 2017-01-20 sprendimus bei pavesti VMI atlikti pakartotinius pareiškėjų patikrinimus ir priimti naujus sprendimus.

13. Pareiškėjai teigia, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą, nes pareiškėjų mokestiniai patikrinimai pradėti 2012-12-04, o patikrinimo aktai surašyti tik 2016-10-07 (t. y. po beveik 4 metų). Šią savo poziciją pareiškėjai, be kita ko, grindžia LVAT 2016-11-08 sprendime pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjų nuomone, dėl per ilgų mokestinių patikrinimų, pareiškėjams nepagrįstai paskaičiuoti mokesčiai už 2007–2010 metus. Atsakovė VMI teigia, kad mokesčių administratorius turėjo teisę pareiškėjų mokestinius patikrinimus atlikti už 2007–2008 metus, o pareiškėjai netinkamai interpretuoja LVAT 2016-11-18 sprendimo turinį.

14. Nustatyta, kad Pavedimai tikrinti surašyti 2012-12-04 (žr. šio teismo sprendimo 9.1 punktą). MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Remiantis nuoseklia administracinių teismų praktika, minėtas senaties terminas skaičiuojamas nuo pavedimo tikrinti surašymo dienos (žr., pvz., LVAT 2017-07-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Kadangi pavedimai tikrinti (atlikti pareiškėjų mokestinį patikrinimą), su kurių išrašymu siejama ir mokestinių patikrinimų pradžia (MAĮ 120 straipsnio 1 dalis), buvo surašytas 2012-12-04, pareiškėjų mokestinis patikrinimas galėjo būti atliekamas bei mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos apskaičiuotos ir už 2007–2013 metų laikotarpį.

15. Atsakant į pareiškėjų teiginius, susijusius su LVAT 2016-11-08 sprendime pateiktų išaiškinimų įtaka senaties taikymui, pažymėtina, kad iš LVAT 2016-11-18 sprendimo turinio matyti, kad jo nagrinėtoje byloje buvo skundžiami pareiškėjų mokestinio patikrinimo metu priimti Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktoriaus 2014-11-24 sprendimai sustabdyti mokestinius patikrinimus. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016-11-18 sprendimo 42 punkte pabrėžė, kad „šioje byloje yra sprendžiamas tik procesinis klausimas – mokestinių patikrinimų sustabdymas, todėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį (Mokesčių administravimo įstatymo 68 str.), šiame ginčo etape nėra aktualios, jomis gali būti remiamasi užbaigus mokestinius patikrinimus ir apskaičiavus mokėtinus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Šiuo atveju taip pat nėra aktualūs ir kiti pareiškėjų nurodomi klausimai dėl mokestinių patikrinimų trukmės, dėl to, ar yra pagrindas į atskirus mokestinius patikrinimus išskirti patikrinimą dėl duomenų, kurie yra susiję su 2012–2013 m.“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad LVAT 2016-11-18 sprendimas ir jame padaryta išvada dėl Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktoriaus 2014-11-24 sprendimų sustabdyti mokestinius patikrinimus neteisėtumo savaime nesudaro pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį.

16. LVAT 2016-11-18 sprendimu konstatuotus pažeidimus nepagrįstai Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktoriaus 2014-11-24 sprendimais sustabdant mokestinius patikrinimus, šią administracinė bylą nagrinėjantis teismas vertintina kaip administracinės procedūros, kurios pabaigoje priimti VMI 2017-01-20 sprendimai, pažeidimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal nuosekliai formuojamą LVAT praktiką ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., LVAT 2005-04-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-416-2005, 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016). Vadinasi, tam, kad būtų pagrindas naikinti skundžiamus VMI 2017-01-20 sprendimus dėl galimai padarytų procedūrinių pažeidimų, neužtenka tik konstatuoti, kad jie formaliai buvo padaryti, bet būtina įvertinti, ar jie turėjo tiesioginės įtakos nepagrįstiems sprendimams priimti. Įvertinęs pareiškėjų nurodytus pažeidimus susijusius su mokestinio patikrinimo atlikimu visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas daro išvadą, kad jie neturėjo įtakos skundžiamų VMI 2017-01-20 sprendimų teisėtumui. Šiame kontekste teismas pabrėžia, kad pareiškėjai ir jos atstovai nuolat buvo informuojami apie atliekamo mokestinio tyrimo eigą, jiems buvo sudarytos visos galimybės teikti paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su mokestiniu tyrimu. Todėl pareiškėjų teiginiai, kad nagrinėjamu atveju atlikdamas mokestinį patikrinimą mokesčių administratorius piktnaudžiavo jam suteiktais viešojo administravimo įgalinimais ir elgėsi nesąžiningai, vertintini kritiškai.

17. LVAT 2016-11-18 sprendimą priėmusi išplėstinė teisėjų kolegija įpareigojo Vilniaus AVMI per du mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjų mokestinius patikrinimus, pradėtus pagal Pavedimus tikrinti, užbaigti. Toks LVAT įpareigojimas, šią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nuomone, reiškia, kad mokestinis patikrinimas ir galėjo, ir turėjo būti užbaigtas Pavedimuose tikrinti nurodytoje apimtyje ir jų pagrindu. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius LVAT 2016-11-18 sprendimu buvo įpareigotas per du mėnesius užbaigti pareiškėjų mokestinį patikrinimą už 2007–2013 metus. Kaip matyti, pareiškėjų mokestiniai patikrinimai pagal Pavedimus tikrinti užbaigti surašius 2016-10-06 ir 2016-10-07 patikrinimo aktus (žr. šio teismo sprendimo 9.2 punktą), t. y. anksčiau, nei įsiteisėjo LVAT 2016-11-18 sprendimas.

18. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad LVAT 2016-11-18 sprendimo priėmimas ir jame pateikti išaiškinimai, priešingai nei teigia pareiškėjai, nelaikytini pagrindu sutrumpinti mokestinio patikrinimo laikotarpį, o jų teiginiai, kad nagrinėjamu atveju jiems negalėjo būti skaičiuojami mokesčiai už 2007–2010 metus, atmestini.

19. Teismas pažymi, kad, kaip matyti iš skundžiamų Komisijos 2017-04-24 sprendimų turinio (žr. jų 17–19 psl.), Komisija konstatavo, kad Vilniaus AVMI 2014-08-05 įformindama Pavedimų tikrinti pratęsimus juos papildant 2012–2013 m. tikrinamuoju laikotarpiu, pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šį procedūrinių normų pažeidimą laikė esminiu, todėl VMI 2017-01-20 sprendimų dalis dėl mokesčių, apskaičiuotų už 2012 ir 2013 m. panaikino (žr. Komisijos 2017-04-24 sprendimų rezoliucijų pirmąsias dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai skunduose nepateikia argumentų, iš kurių būtų matyti, kad teikdami skundus teismui jie siekė, jog jiems būtų palikti skundžiamais VMI 2017-01-20 sprendimais už 2012 ir 2013 m. paskaičiuoti papildomi mokesčiai (delspinigiai, baudos), siekdamas nekeisti skundų dalyko, teismas nurodytoje apimtyje Komisijos 2017-04-24 sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nevertina. Atsižvelgiant į tai, šiame sprendime teismas nevertina pareiškėjų argumentų, susijusių su PVM mokesčio už 2012–2013 metus skaičiavimo pareiškėjams aplinkybėmis (žr. šio teismo sprendimo 2.2 punktą), taip pat susijusių su iš E. J. 2012–2013 metais gautomis pajamomis (žr. šio teismo sprendimo 2.3 punktą).

Dėl 2007 m. ir 2008 m. pareiškėjų vykdytos individualios veiklos, susijusios su prekyba NT ir pareiškėjams paskaičiuotų delspinigių

20. Pareiškėjai teigia, kad 2007–2008 m. jie individualios veiklos, susijusios su prekyba NT nevykdė, skundžiamuose sprendimuose nenustatyta nei viena iš būtinų sąlygų (t. y. veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo), kad pareiškėjų įvykdyti sandoriai būtų traktuojami kaip vykdyta individuali veikla. Skundžiamuose sprendimuose nurodomi sandoriai apima 20 metų laikotarpį, tokiu būdu sukuriamas įspūdis, kad pareiškėjai sudarė didelį tokių sandorių skaičių, nors 2007–2008 m. jie sudarė tik dviejų NT vienetų, kurie pagal PVM įstatymą gali būti PVM objektu, perleidimo sandorius. Pareiškėjai teigia, kad NT objektus pirko ne siekdami ekonominės naudos ar gauti pajamų, bet išimtinai asmeninių poreikių tenkinimui, detaliau paaiškina su 0,1505 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,1782 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimu-pardavimu susijusias aplinkybes. Atsakovė VMI nurodo, kad pareiškėjų vykdyta NT pirkimo-pardavimo veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte apibrėžtą bei LVAT paaiškintą individualios veiklos sampratą, todėl jiems pagrįstai už 2007–2008 m. vykdytą individualią veiklą apskaičiuotos VSDĮ, PVM ir šių mokesčių delspinigiai, baudos. Teigia, kad pareiškėjų NT sandoriai, sudaryti iki apmokestinamojo laikotarpio ir po jo, buvo vertinti kaip papildomas kriterijus, pagrindžiantis veiklos tęstinumą. Centrinis mokesčių administratorius pareiškėjų teiginius, kad tikrinamuoju laikotarpiu jų sudaryti sandoriai buvo sudaryti išimtinai šeimos poreikiams, vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti iš individualios NT pirkimo-pardavimo veiklos gautų pajamų apmokestinimo, kuri grindžiama tik jų pačių bei su jais giminystės ryšiais susijusių asmenų nenuosekliais, prieštaringais paaiškinimais dėl ginče aptariamų NT sandorių sudarymo tikslo – asmeninių poreikių bei giminaičių interesų tenkinimo.

21. Pareiškėjai neginčija aritmetinio GPM, PVM, VSDĮ ir su šiais mokesčiais susijusių sumų, paskaičiuotų nuo 2007 m. ir 2008 m. galimai vykdytos individualios veiklos prekiaujant NT, apskaičiavimo. Jie iš esmės nesutinka, kad jų 2007 m. ir 2008 m. vykdyta veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius. Taip pat jie nesutinka su skundžiamuose VMI 2017-01-20 ir Komisijos 2017-04-24 sprendimuose pateiktu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų vertinimu.

22. Komisija skundžiamuose 2017-04-24 sprendimuose (žr. jų 23–26 psl.), pasisakydama dėl VMI 2017-01-20 sprendimais pareiškėjams apskaičiuoto GPM, PVM, VSDĮ ir su šiais mokesčiais susijusių sumų, paskaičiuotų nuo 2007 m. ir 2008 m. vykdytos individualios veiklos prekiaujant NT pajamų, be kita ko, konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai įvertino mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių (t. y. pareiškėjų nuo 1992 m. vykdyto nekilnojamojo turto (žemės sklypų, butų, žemės sklypų su pastatais) įsigijimo ir pardavimo sandorių sudarymo nuoseklumą; pareiškėjų 2007–2008 metais sudarytų sandorių (2007-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3098, 2008-07-04 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-7460 ir 2008-09-12 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-9774) turinį ir sudarymo aplinkybes) visumą individualios (ekonominės) veiklos apmokestinimą reglamentuojančių GPMĮ ir PVMĮ kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai tikrintuoju laikotarpiu vykdė NT pirkimo-pardavimo individualią veiklą. Komisijos nuomone, pareiškėjų veikla atitiko visus GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, todėl mokesčių administratorius pagrįstai iš šios veiklos gautas pajamas priskyrė prie pareiškėjų vykdant individualią veiklą gautų pajamų ir atitinkamai apmokestino. Komisija pareiškėjų argumentus, kad jų tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti NT sandoriai buvo sudaryti išimtinai šeimos poreikiams, įvertinusi visų mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų kontekste, konstatavo, kad tai tėra pareiškėjų gynybinė pozicija, siekiant išvengti iš individualios NT pirkimo-pardavimo veiklos gautų pajamų apmokestinimo, grindžiama jų pačių ir su jais giminystės ryšiais susijusių asmenų nenuosekliais, prieštaringais paaiškinimais, dėl aktualių NT sandorių sudarymo tikslo. Komisija, remdamasi LVAT 2007-09-12 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Al-1068/2007 pateiktais išaiškinimais, atmetė pareiškėjų teiginius, kad iš ginčo NT pirkimo-pardavimo sandorių pareiškėjai negavo jokio pelno, nurodė, kad pareiškėjai iš šių sandorių gavo pajamas ir siekė ekonominės naudos, kuri gali būti gaunama ne tik pelno pavidalu. Komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius pareiškėjų sudarytus NT pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus iki ir po apmokestinamojo laikotarpio, vertino kaip papildomą kriterijų, pagrindžiantį pareiškėjų vykdytos NT pirkimo-pardavimo veiklos tęstinumą, kad šie sandoriai nebuvo vertinti individualios veiklos požymių aspektu ir iš jų gautos pajamos nebuvo priskirtos individualios veiklos pajamoms, todėl plačiau nevertino su tais sandoriais susijusių pareiškėjų argumentų, kaip neturinčių įtakos teisingam mokestinio ginčo išsprendimui. Tai konstatavusi Komisija: (1) 2017-04-24 sprendimo Nr. S-87(7-43/2017) rezoliucinės dalies 2 punkte patvirtino VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-31 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,63 Eur VSDĮ baudą, 22 938,20 Eur PVM, 211,42 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas; (2) 2017-04-24 sprendimo Nr. S-88(7-42/2017) rezoliucinės dalies 2 punkte patvirtino VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-32 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,62 Eur VSDĮ baudą, 21 562,79 Eur PVM, 235,46 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas.

23. Taigi būtent Komisijos 2017-04-24 sprendimų rezoliucinių dalių 2 punktuose, įvertinus 2007 m. ir 2008 m. pareiškėjų sudarytus NT pirkimo-pardavimo sandorius (2007-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3098 ir 2008-09-12 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-9774), konstatuota, kad jų pagrindu gautos pajamos laikytinos pajamomis, gautomis iš tuo metu pareiškėjų vykdytos individualios (komercinės) veiklos – NT pirkimo-pardavimo, ir šios pajamos apmokestintos. Todėl, siekdamas įvertinti pareiškėjų argumentą, kad 2007–2008 m. jie individualios veiklos, susijusios su prekyba NT nevykdė, teismas vertins ar teisėta ir pagrįsta Komisijos 2017-04-24 sprendimų rezoliucinių dalių 2 punktuose padaryta išvada, ir ar pareiškėjų veikla sudarant 2007-04-03 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3098, 2008-07-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-7460 ir 2008-09-12 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-9774 atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytą individualios veiklos sąvoką.

24. Ginčui aktualios redakcijos GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, įskaitant savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę veiklą, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. LVAT aiškindamas šią nuostatą ne kartą yra konstatavęs (žr., pvz., 2015-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A1919-556/2015), kad: vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei veiklai (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.)); GPMĮ prasme savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas; savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas; tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas, o tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija 2017-04-24 sprendimais nepagrįstai patvirtino VMI 2017-01-20 sprendimų dalis, kuriose pareiškėjams apskaičiuotos GPM, PVM, VSDĮ ir su šiais mokesčiais susijusios sumos nuo jų 2007 m. ir 2008 m. vykdytos individualios veiklos prekiaujant NT pajamų. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad yra pagrindas:

(1) panaikinti Komisijos 2017-04-24 sprendimo Nr. S-87(7-43/2017) rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo nuspręsta patvirtinti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-31 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,63 Eur VSDĮ baudą, 22 938,20 Eur PVM, 211,42 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas. Taip pat panaikinti VMI 2017-01-20 sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-31 tiek, kiek juo, konstatavus, kad pareiškėja 2007 m. ir 2008 m. vykdė individualią veiklą – NT pirkimą-pardavimą, pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,63 Eur VSDĮ baudą, 22 938,20 Eur PVM, 211,42 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas, ir įpareigoti VMI šioje dalyje atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą;

(2) panaikinti Komisijos 2017-04-24 sprendimo Nr. S-88(7-42/2017) rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo nuspręsta patvirtinti VMI 2017-01-20 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-32 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,62 Eur VSDĮ baudą, 21 562,79 Eur PVM, 235,46 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas, ir įpareigoti VMI šioje dalyje atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą. Taip pat panaikinti VMI 2017-01-20 sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-32 tiek, kiek juo, konstatavus, kad pareiškėjas 2007 m. ir 2008 m. vykdė individualią veiklą – NT pirkimą-pardavimą, pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 771,26 Eur VSDĮ, 385,62 Eur VSDĮ baudą, 21 562,79 Eur PVM, 235,46 Eur GPM, su šiais mokesčiais susijusias delspinigių ir baudų sumas, ir įpareigoti VMI šioje dalyje atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą.

28. Tai konstatavęs ir atsižvelgdamas į tai, kad likusiose galioti Komisijos 2017-04-24 sprendimų rezoliucinėse dalyse (t. y. 1 ir 2 dalys) pareiškėjams nėra paskaičiuoti papildomi mokesčiai, su jais susiję delspinigiai ir baudos, teismas išsamiau nenagrinės pareiškėjų argumentų, susijusių su galimais delspinigių apskaičiavimo tvarkos pažeidimais.

29. Atsakovė VMI prašo panaikinti Komisijos 2017-04-24 sprendimų dalis (t. y. jų rezoliucinių dalių 3 punktai), kuriomis panaikintos VMI 2017-01-20 sprendimų dalys, pagal kurias atitinkamai pareiškėjai nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 6 997,22 Eur GPM, 2 280,47 Eur PSDĮ, pareiškėjui – 6 658,66 Eur GPM, 2 280,47 Eur PSDĮ, abiem pareiškėjams nuo šių GPM ir PSDĮ sumų nurodyta sumokėti delspinigius ir baudas, o VMI pavesta toje apimtyje atlikti pakartotinius pareiškėjų patikrinimus ir priimti naujus sprendimus; VMI prašo šiose dalyse palikti galioti VMI 2017-01-20 sprendimus.

30. Centrinis mokesčių administratorius teigia, kad Komisija 2017-04-24 sprendimuose nepagrįstai, remdamasi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu ir LVAT praktika, konstatavo, kad pareiškėjos pateiktoje vienkartinėje šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje (FR0593) nurodyti duomenys apie šeimos 2003-12-31 ne banke turėtas 234 061 Lt pinigines lėšas įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius, 2012 metais atlikdamas pareiškėjų mokestinį patikrinimą (2012-12-04 pavedimai tikrinti), neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti vienkartinėje deklaracijoje (FR0593) nurodytų duomenų, ar įpareigoti pareiškėjus pateikti šioje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjams apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2007–2011 m. turėtų pajamų. Centrinio mokesčių administratoriaus nuomone, nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis garantijomis (t. y. pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu įgytu per ilgesnį laiko tarpą), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, bendrasis teisės principas ex iniuria non oritur ius (lot. iš neteisės teisė neatsiranda). Įstatymų leidėjas, priimdamas Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą siekė suformuoti duomenų bazę, kurioje atsispindėtų duomenys apie kai kurias gyventojų, pagal tuo metu galiojančius įstatymus nedeklaruojančių turto ir pajamų, turimo turto rūšis (pinigines lėšas ne banke, nebaigtą statybą ar neįregistruotą turtą, vertybinius popierius, kitą stambios vertės turtą), taip pat apie tokių gyventojų paskolintas ir pasiskolintas lėšas. Šis įstatymas priimtas ne mokesčių apskaičiavimo tikslais, kas suponuoja išvadą, kad, aiškinant minėto įstatymo nuostatas, negali būti daroma analogija su teisės normomis, reglamentuojančiomis mokesčio apskaičiavimą.

33. Komisija 2017-04-24 sprendimuose (jų 22–23 psl.) atsakovės skundžiamą išvadą dėl Komisijos 2017-04-24 sprendimų dalių panaikinimo padarė konstatavusi, kad Vilniaus AVMI konstatuodama, jog pareiškėjai tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2007-01-01) neturėjo grynųjų pinigų likučio, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos pateikta vienkartinė šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracija, kurioje ji deklaravo 234 061 Lt (pareiškėjo – 54 614 Lt, pareiškėjos – 179 447 Lt) piniginių lėšų ne banke, įgijo teisinį stabilumą. Komisija, remdamasi iš esmės LVAT 2015-09-23 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A2667-438/2015 (toliau – LVAT 2015-09-23 sprendimas), LVAT 2016-09-09 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016, (toliau – LVAT 2016-09-09 nutartis) pateiktais išaiškinimais padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, 2012 metais atlikdamas pareiškėjų mokestinį patikrinimą, neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti pareiškėjos 2003-12-31 pateiktoje vienkartinėje šeimos turėto turto deklaracijoje pateiktų duomenų ar įpareigoti sutuoktinius pateikti deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o, jų nepateikus, – pareiškėjams apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2007-2011 m. turėtų pajamų. Iš Komisijos 2017-04-24 sprendimų turinio matyti, kad, jos nuomone, pagal LVAT 2015-09-23 sprendime, 2016-09-09 nutartyje formuojamą Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo taikymo ir aiškinimo praktiką, visais atvejais (t. y. nepriklausomai nuo konkrečių mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą pateiktoje vienkartinėje turto deklaracijoje deklaruotų ne banke turėtų sumų dydžiu) kertasi su teisinio tikrumo, stabilumo principais bei peržengia mokesčių administratoriaus kompetencijos ribas. Todėl Komisija 2017-04-24 sprendimuose iš esmės nevertino centrinio mokesčių administratoriais argumentų dėl pareiškėjų galimybės sukaupti vienkartinėje šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje deklaruotą 234 061 Lt grynųjų pinigų sumą.